Globalisto, ekonominio emigranto mintys perskaičius Marxą

       Kalbėkime tiesiai.

       Mes priklausome tai pačiai tautai ir šaliai visai ne todėl, kad mus jungia valstybė, ne todėl, kad turime tą pačią „istoriją“, tą pačią gimtąją kalbą, mus jungia ne ta pati „kultūra“. Mus vienija paprastas dalykas – vienodas supratimas apie tai, kas kiek turi kainuoti, kas ko vertas, kas kam ekvivalentu. Pavyzdžiui, Afganistanas, Lietuva ir Šveicarija – tai trys visiškai skirtingos bendruomenės, nes jų nariai skirtingai supranta, koks turi būti honoraras už straipsnį ar vienos valandos darbo užmokestis, kiek kainuoja suvalgyti sumuštinį ar išsinuomoti kambarį, kokia poilsio dienos ar kelionės į užmiestį vertė. Senosios Europos šalys arba Jungtinės Amerikos Valstijos vieningos, nes dauguma jų gyventojų šiais klausimais sutaria. Dauguma sutinka, kad paslauga A verta B išlaidų, o pinigus B galima uždirbti atliekant darbą C. Taip sunarpliojama vertės ekvivalentiškumų (A lygu B, o B lygu C) grandinė, kuri mus visus ir laiko drauge.

       Jei ši grandinė ima trūkinėti, t.y. kai vieni mano, jog A po senovei verta B, o kiti įsitikinę, jog už A verta mokėti tik D, mūsų bendrystė iš karto pašlyja. Kai kitaip manančiųjų skaičius pasiekia kritinę ribą, prasideda neramumai, „oranžinės“, „rožinės“ ar kitokių spalvų „revoliucijos“ bei masinė emigracija.

       O visos „istorinės“ bei „kultūrinės“ mūsų bendrumo priežastys – tai tik skylėta majos skraistė, voratinkliais aptraukta sena sudriskusi uždanga, po kuria bandoma paslėpti šiuolaikinę ekonominių ekvivalentiškumų grandinę – tikrąją mūsų vienybės priežastį.