Laiškas iš Graikijos: „Mes neturime konkrečių programų ir ateities vizijų, mes veikiame!“
aktyvizmas

atenai        Graikijos anarchistai neturi vienos centralizuotos organizacijos. „Antiautoritarinis judėjimas“ – viena iš daugelio Graikijos anarchistinių organizacijų, beje, viena didžiausių. Šį laišką atsiuntė „Antiautoritarinio judėjimo“ dalyvis iš Salonikų. Jo buvo klausiama apie anarchistų judėjimo programą ir tikslus, būsimos visuomenės įsivaizdavimą, anarchistų santykį su dirbančiųjų pasipriešinimu darbo vietose. Laiškas ganėtinai trumpas, tad nesuteikia galimybės susidaryti išsamaus vaizdo apie Graikijos anarchistų kovas, tačiau jis perteikia savitą (mūsų požiūriu) Graikijos anarchistų mąstymą ir nubrėžia tam tikras bendras šios šalies anarchistinio judėjimo tendencijas.

 
***
 

Labas! Negaliu atsakyti į tavo klausimus, nes mes neturime paruoštų atsakymų. Kai kurie iš šių klausimų mums irgi neduoda ramybės, todėl patys ieškome atsakymų. Atsakymų nežinome, tačiau taip turbūt ir turėtų būti, nes kitu atveju mes būtume marksistai. Anarchistinis Graikijos judėjimas daugelį metų šiuos klausimus tiesiog ignoruoja. Žmonės, kuriuos domina šios problemos, gali kreiptis į pačius įvairiausius marksistus – jie turi parengę krūvas pozityvių programų ir ateities visuomenės vizijų. Tačiau atsakymų nežinojimas mums nė kiek netrukdo.

 

Mūsų judėjimas metai iš metų vis auga. 1995 m. lapkričio 17-osios demonstracijoje Salonikuose buvo tik 120 mūsiškių, tuo tarpu šiais metais jau susirinko 1200 žmonių (nors mes manome, kad šis skaičius gerokai per mažas). Atėnuose į panašią demonstraciją atėjo 7000 anarchistų, į kitas susirenka apie 2000. Šių metų gruodžio 6-ąją Salonikuose į gatves išėjo apie 3000 anarchistų ir antiautoritarų, o Atėnuose – 10000. Vyko mūšiai su policija, mus nuodijo dujomis ir suiminėjo.

 

Žinoma, aš negaliu kalbėti už visus Graikijos anarchistus. Mūsų „Antiautoritarinis judėjimas“ šiuo metu stengiasi steigti naujus socialinius centrus, burti naujas asamblėjas ir aktyvistų susirinkimus pačiais įvairiausiais klausimais.

 

Ėmus kalbėti apie santykį su darbininkų judėjimu, lauktų didelė diskusija. Kol kas nepavyko nė vienas bandymas suburti dirbančiuosius į tradicinių formų organizacijas (pvz., anarchosindikalistų profsąjungas). Anarchistinės proletariato organizacijos dažnai neviršija 10 žmonių ir neišsilaiko ilgiau nei 3 metai. Tas pats ir su kitomis iniciatyvomis, siekiančiomis įtraukti darbininkus. Tačiau žmonės vis tiek stengiasi ir toliau dirba organizacinį darbą. Aišku, darbininkų trūkumas yra didelė problema. Tačiau jokių rezultatų nepasiekia ir tie, kurie turi konkrečias programas ir konkrečias darbininkų organizacijas. Manau, ateityje mums vis dėlto pavyks.

 

Pas mus kiekvieną dieną ateina dešimtys naujų žmonių. Socialiniame centre „Buenaventura“ mes kasdien rengiame laisvus švietimo užsiėmimus – mokomės užsienio kalbų, emigrantai mokosi graikų kalbos, vyksta muzikos, fotografijos, kompiuterinio raštingumo užsiėmimai, rodomi filmai, rengiami koncertai. Turime apie 260 studentų. Kai kurie net nežino, kas mes ir dėl ko tai darome, o kai sužino, tiesiog negali patikėti.

 

Anarchizmas daugeliui ir patinka dėl to, kad jis yra labai laisvų formų. Vienintelis dalykas, kurį supratau 15 metų dalyvaudamas anarchistiniame judėjime, yra tas, kad svarbiausia yra veikti –  veikti patiems, be niekieno pagalbos. Reikia nugalėti „revoliucinio subjekto“ ideologiją ir liautis ieškojus tų, kurie už mus nuveiks visus darbus.

 

shraibman.livejournal.com vertė en arche

2009 12 15
 
                 
 
                 

 

Komentarai  

 
0 # oho !!!Kostia Y-m-d H:i
veikia neturedami jokio veiksmu plano - dauzyti vitrinas, autobusu stoteles, plesti kioskusi r parduotuves.
 
 
+1 # hahaliberty Y-m-d H:i
Va čia šiuo laišku ir atsiskleidžia anarchosindikal izmo ir anarchokomunizm o mitas - nėra jokio plano ir niekas niekada jo nesužinos, nes jis jei jis būtų, tai jis visiškai prasilenkia su logika. Kuri konkrečiai dalis?

KOMUNIZMAS. Nes komunizmas ir laisvė yra du visiškai nesuderinami dalykai.

Graikijos anarchistų laukia eilinis pralaimėjimas arba daug aukų kainuosianti trumpalaikė pergalė, kuri arba išvirs į nesibaigiančią "laikinąją" proletariato diktatūrą siekiant įvesti dovanų ekonomiką, arba bus sugriauta išorinių jėgų (labiausiai tikėtina, kad vadovaujamų tų pačių intelektualų, kurie prieš tai atvirai rėmė revoliuciją, bet po to pamatė kad jų pragyvenimo šaltinis buvo valstybinis pinigų čiaupas).
 
 
+1 # to libertyen arche Y-m-d H:i
Apie kokias "proletariato diktatūras" čia tauzyji? Nei darbininkų valdžia, nei kapitalistų valdžia anarchistų netenkina. Jie siekia, kad valdžia priklausytų visiems žmonėms, t.y. kad tos valdžios, kokią dabar turime (ar turėjome sovietmečiu), paprasčiausiai nebeliktų. Anarchistai nesako, kokią visuomenę nori sukurti, visų pirma jie nori, kad įsigalėtų savivalda, t.y. kad žmonės patys galėtų priimti sprendimus. Kokius sprendimus jie priims, tokia visuomenės (san)tvarka ir bus.
 
 
+1 # pakalik pakalikneo Y-m-d H:i
Kostia ir liberty yra kubiliaus pakalikai, katriems nurodyta anarchistus sieti su komunizmu, vandalais ir pan. Idomu, už kiek kostia ir liberty pardavė savo inkilus..
 
 
+1 # Savos tautosViktoras BUTAS Y-m-d H:i
Nors jie ir ne sarmatai, bet laisve Gruzijai.