Denisas Gorbačius. 1963 metų maištas Krivojroge
aktyvizmas

neramumai sovietu sajungoje        Prisimindami socialinius neramumus, vykusius Chruščiovo epochos pabaigje, ir liaudies maištus stambiuose pramoniniuose TSRS miestuose, dažniausiai kalbame apie Novočerkaską. Novočerkasko įvykiai gana neblogai aprašyti, išliko archyvinės nuotraukos ir tų įvykių dalyvių prisiminimai.1962 m. birželyje lokomotyvų gamyklos darbininkai paskelbė streiką protestuodami prieš maisto produktų kainų padidinimą. Nešini raudonomis vėliavomis bei Lenino portretais, jie nužygiavo prie miesto vykdomojo komiteto. Čia kariuomenė streikininkus sušaudė – 23 darbininkai žuvo, 70 sužeista, 132 žmonės buvo nuteisti sušaudyti arba ilgam laikui kalėti.

 
Laiko dvasia
 

Neramumai, kuriuos valdžia žiauriai numalšino, vyko dar iki Novočerkasko: pamaskvės Podolske (1957), kazachų Termitau (1959), azerbaidžianiečių Kirovobade (1961), Krasnodare (1961), Altajaus Bijske (1961), Murome ir Aleksandrove, Vladimiro srityje (1961), Beslane (1961). Maištai tęsėsi ir po Novočerkasko įvykių: Sumgaite (1963), pamaskvės Bronicose (1964), Maskvoje (1966), kirgizų Frunzėje (1967), kazachų Čimkente (1967), Prilukuose (1967), baltarusių Slucke (1967), Nalčike (1968). Tik po 1968-ųjų liaudies neramumų banga nuslopo geram dešimtmečiui.

 

Žmonių pasipiktinimo priežastys buvoo įvairios, tačiau dažniausiai nurodomi maisto tiekimo sutrikimai ir padidintos maisto produktų kainos. Iš tikrųjų buvo kitaip. Sprendžiant iš istorikų surinktų liudijimų ir archyvinių dokumentų (kurių svarbiausi yra 1988 m. specialiai Gorbačiovui pateikti duomenys), tokia versija teisinga tik Kirovobado ir Novočerkasko atvejais. Daugeliu kitų atvejų maištai kilo dėl to, ką mes dabar vadiname „mentų savivale”. Antroje 6-ojo dešimtmečio pusėje pajutę politinio klimato pasikeitimus, žmonės labai aštriai reagavo į teisėsaugos vykdomus „socialistinio teisingumo pažeidimus”.

 

Sulaikymo kameroje sumuštas paauglys, žiauriai išvaikytos prekiaujančios bobutės – šie ir kiti panašūs milicijos savivalės atvejai susilaukdavo deramo atkirčio. Protestavo šimtai, o neretai ir tūkstančiai pasipiktinusių ir patiems aktyviausiems veiksmams pasiruošusių žmonių, neseniai grįžusių iš karo. Beje, nemažai incidentų kildavo dėl konfliktų tarp milicijos ir kariškių: liaudis ryžtingai stodavo „kareivėlių”, kurie tada vis dar atrodė „savi”, pusėn. Verta prisiminti ir kariuomenės generolą Matvejų Šapošnikovą, pasiųstą malšinti Novočerkasko sukilimo. Jis atsisakė duoti įsakymą šaudyti, o viršininkams pareiškė: „Nematau tokio priešininko, kurį reikėtų atakuoti mūsų tankais”. Kitaip tariant, vokiečių kareivių mieste nėra, gatvėse tik darbininkai. Generolui atėmė laipsnį ir pakeitė KGB karininku, o streikininkus visgi sušaudė, bet tai gera iliustracija, rodanti tuometinius kariuomenės ir liaudies santykius. Kita vertus, liaudis nemėgo milicijos, ypač stambiuose pramonės miestuose, kur didelė gyventojų dalis Stalino teroro metais pabuvojo už grotų.

 

Daugiausia protestų buvo 7-ajame dešimtmetyje, bet savo jėgą liaudis pajuto iškart po Stalino mirties ir nelaukė XX-ojo partijos suvažiavimo. 1953 m. rugpjūčio 4 dieną Chersone milicininkas panaudojo jėgą prieš paauglį, turguje prekiavusį kukurūzais. Tai įvykis, į kurį šiandien, kai klesti tikra savivalė, nekreiptų dėmesio nė patys pedantiškiausi teisių gynėjai, bet tada pasipiktinę miestiečiai sureagavo nedelsdami. Prie milicijos valdybos pastato susirinko 500 žmonių minia. Iš jos „sklido antitarybinio turinio šūksniai”. Milicininkas buvo suimtas ir teisiamas. Vėliau saviorganizacijos mechanizmai veikė dar efektyviau: atsakant į analogiškus incidentus, tuštuojau susirinkdavo daugiatūkstantinės minios. Juokinga, tačiau saugumiečių ataskaitose, aprašanšiose tokius incidentus, visada dominuodavo „girti piliečiai”: įsivaizduokit, pavyzdžiui, tris tūkstančius „girtų” manifestuotojų.

 
Krivojrogo įvykiai
 

1963 m. liaudis sukėlė maištą Krivojroge. Dalyviai ir liudininkai gerai atsimena tuos įvykius, nors patys savo iniciatyva retai apie juos kalba. Tarybiniais metais šis maištas Socgorode („maištas socialistiniame mieste” – vert. past.) buvo neaptarinėjamas, bet visiems žinomas įvykis, o šiandien jaunoji karta praktiškai nieko nežino apie tuos įvykius. Oficialūs istorijos vadovėliai mieliau pasakoja apie disidentus nacionalistus, o kairieji dažniausiai prisimena tik patį garsiausią Novočerkasko sukilimą. Bet prieš 50 metų darbininkų klasė kovodavo ir laimėdavo visur, todėl šių Ukrainos proletariato istorijos puslapių nereikia pamiršti.

 

Tolesnis Krivojrogo1963 m. įvykių vaizdas sudarytas iš dviejų žmonių, tuometinio darbininkiško jaunimo atstovų, pasakojimų. Vienas bandė „palaikyti tvarką” – buvo studentų draugovės narys, kitas buvo paprastas darbininkas.

 

1963 m. mirželio 16 d. tramvajuje, važiavusiame palei parką Socgorodo rajone (prie dabartinio “Metalurgo” stadiono), kilo buitinis konfliktas. Keleiviams nepatiko girto kareivio elgesys. Jį išsodino ir ėmė „raminti” milicininkas. Į jo švilpuką atbėgo patrulis – irgi girtas. Piliečiai, ką tik reikalavę sudrausminti kareivį, pasipiktino, kaip su juo elgiasi milicija. Nenorėdami minioje pamesti kareivį, „teisėsaugininkai” ėmė šaudyti. Sužeidė porą praeivių. Kareiviui nepavyko pabėgti, jį nutempė į Džeržinskio rajono milicijos skyrių.

 

 Aplinkiniame rajone tuoj pasklido kalbos, kad girti mentai muša kareivį ir šaudo į žmones. Prie milicijos skyriaus Revoliucinėje (vėl tinkamas pavadinimas – vert. past.) gatvėje susirinko įspūdingo dydžio minia. Apie 600 žmonių reikalavo paleisti kariškį ir nubausti kaltus dėl savivalės. Valdžia ėmė telkti milicijos padalinius iš kitų rajonų, bet protestuotojams tai nepadarė jokio įspūdžio. Į miliciją ėmė lėkti buteliai, ši atsakė lazdomis. Piliečiai vartė mašinas, galų gale pralaužė milicijos grandinę, šturmavo ir užėmė pirmąjį milicijos pastato aukštą. Į antrąjį aukštą, kuriame buvo įrengtas ginklų sandėlis, kilti nesiryžo. Suvokė, kad tada „šaudys tiesiog į galvas”.

 

Maishtas SSRS

 

Milicininką, nuo kurio viskas prasidėjo, pakorė dykvietėje. Ten, kur šiandien įsikūręs Krivojrogo vykdomasis komitetas. Maištaujantys padegė milicijos pastatą. Kalbama, kad padegimo iniciatoriai buvo minioje įsimaišę „recidyvistai”, nes sudegė baudžiamųjų bylų archyvas. Milicija ėmė šaudyti į žmones.

 

Paskelbus pavojų, buvo iškviesta vietos tankų divizija, o iš Dnepropetrovsko frontiniais „studebekeriais” skubiai išvyko vidaus kariuomenės padalinys. Susirėmimai tęsėsi tris dienas. Maištą slopino žiauriai. Oficialiais (greičiausiai sumažintais) duomenimis, nužudyti 7 žmonės, o 15 sužeista. Mieste kalbėjo apie šimtus sužeistų ir dešimtis užmuštų.. Buvo daugybė „atsitiktinių kulkų” aukų. Pavyzdžiui, žmonės ilgai kalbėjo apie milicininkų nušautą nėščią moterį.

 

Maišto metu „organų” darbuotojai, įsitaisę ant stogų ir kitose patogiose vietose, viską kruopščiai fotografavo. Fotografavo ir bendrus planus, ir atskirus žmones: karščiausius oratorius ir aktyviausius kovotojus. Kitą dieną prasidėjo neramumų dalyvių persekiojimai. Darbininkus surinkdavo įmonių aktų salėse, rodydavo jiems nuotraukas ir reikalaudavo atpažinti „kurstytojus”. Tuos, kuriuos pajėgė atpažinti, „patraukė atsakomybėn”. Oficialiais duomenimis teisė 41 asmenį. Kai kuriuos sušaudė, kiti gavo iki 10 metų griežto režimo kalėjimo.

 

Žinios apie maštą, kurį vos numalšino pasimetusi valdžia, netrukus pasklido po miestą be jokių žiniasklaidos priemonių pagalbos. Po poros dienų prie vykdomojo komiteto milicijos patrulis grubiai vaikė senutes, gatvėje pardavinėjusias saulėgražas ir kitokią smulkmę. Baigę pamainą, pro šalį ėjo darbininkai. „Jūs ką, norite, kad baigtųsi kaip Socgorde?” – tokiu grasinimu darbininkai apsupo mentus. Šis konfliktas buvo ne toks masiškas ir kruvinas, bet parodė, kad žmonės ir toliau pasitiki savo jėgomis. Prieš porą dienų vykę įvykiai žmonių pasitikėjimo ne tik nesumažino, o netgi sustiprino.

 
Džiunglių įstatymas
 

Liudininkai kategoriškai neigia neramumų ryšį su kainų pakėlimu, deficitu ar kitokiomis ekonominėmis problemomis. Dar daugiau, jie, prieštaraudami istoriniams faktams, pareiškė, kad tai nebuvo kokia nors problema, nes kainas tais laikais tik mažindavo. Žinomas Novočerkasko maišto plakatų nuotraukas jie pavadino šių dienų kompiuterine klastote. Taigi dalyviai tuos įvykius sieja tik su protestu prieš milicijos savivalę.

 

Panašiai motyvuoti ir vėlesni masiniai neramumai, pavyzdžiui, 1972 metais vykę Dnepropetrovske. Tada du milicininkai gatvėje „susėmė” tris išgėrusius, iš vestuvių grįžtančius vyriškius ir nusprendė nugabenti juos į blaivyklą. Dėl teisėsaugininkų kaltės „voronoko” salone užsiliepsnojo talpa su benzinu. Trys „klientai” sudegė gyvi. Prie sudegusios mašinos susirinkusi minia.iš pradžių nebuvo agresyvi. Žmones įaudrino patys saugumiečiai ir milicininkai, ėmę tvirtinti, kad „čia nieko neįvyko”.

 

Sudegusį automobilį žmonės parvertė ant šono ir nutempė prie partijos komiteto. Į pastato langus pasipylė akmenys. Dalis minios pasislinko vidaus reikalų skyriaus pastato link ir ėmė šturmuoti miliciją. Protestuojančius išvaikė ašarinėmis dujomis, į miestą įvedė kariškius ir vidaus kariuomenę. Kareiviai važiavo sunkvežimiais ir šaudė gatvėse tuščiais šoviniais. Kitą dieną prasidėjo areštai. Iš viso byloje buvo apie 350 įtariamųjų.

 

Tolimesnė perspektyva akivaizdžiai rodo, kad tokie neramumai galimi tik visuomenėje, kurioje nuo seno rusena socialinio konflikto kibirkštys. Bet juk ir šiuolaikinėje Ukrainos visuomenėje netrūksta faktorių, didinančių socialinę įtampą. Interneto bendruomenėje „ua-antiment” nuolat pildomas milicijos savivalės – kankinimų, patyčių, sumušimų, bylų fabrikavimo ir pan. – faktų sąrašas, tačiau jis nesukelia praktiškai jokio pasipriešinimo. Kai „teisėtvarkininkus” bando sustabdyti vienas žmogus, jį užsistoja daugiausia pusšimtis moterų, ir tai nesėkmingai, o prieš 40–50 metų šį didvyrį būtų apgynusi daugiatūkstantinė minia.

 

Šiandien mes kur kas labiau įbauginti žmonių su antpečiais teroro, nei kad buvo totalitarinėje TSRS. Atomizuotos postsovietinės visuomenės narius jungia daug mažiau ryšių. 1990-ųjų ideologija „Kiekvienas už save, niekas nieko niekam neprivalo” sėkmingai veikia ir 2000-ųjų pabaigoje. Ji skaldo mus valdžią turinčiųjų naudai.

 

Kol mes neišmoksime elementaraus solidarumo, kol nesuprasime, kad mes visi – paprasti žmonės, samdomi darbuotojai, neturintys pažinčių ir banko sąskaitos užsienyje – turime bendrus interesus, tol valdžia ir kapitalas mus triuškins sausu rezultatu. Nepaisant to, kad mūsų pusėje žymi kiekybinė persvara. Tad tegul Krivojrogo darbininkų sukilimo istorija pasitarnauja kaip tokio solidarumo pamoka.

 
Vertė E.B.
2010 01 09
 

Taip pat skaitykite: Birželio 2-oji – Novočerkasko darbininkų maišto diena (foto, video) 

 

Komentarai  

 
0 # nesuprantuKostia Y-m-d H:i
jeigu remtis anarchija.lt garbinamo Mindaugo Pociaus knyga " Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944 - 1953 metais“, butu teisinga manyti, kad ten siautejo banditai ir chuliganai, ir slovingoji tarybine armija , vrm ir kgb paprasciausiai atliko savo pareiga. Anarchija.lt turetu apsipresti viena karta, ir baigti su tais dvigubais standartais. nes jau nebesuprantu anarchija.lt logikos : Partiznai, gyne Tevyne yra "banditai", o va girtu proletaru minia -" herojai".
straipsnio autorius ( vertejas) pamirso pamineti ivykius ( protesto akcijas ) Kaune, kai susidegino Romas Kalanta.
 
 
-1 # uzuojautos krivrogieciam.. . mane uzhpyledisidentas b. Y-m-d H:i
atvykes santechnikas paeme840 euru :sad:

juokingiausia, kad kai kurie musu revoliucionieri ai tiki darbininku klase kaip revoliuciniu faktorium :-)))

santechnikas puse navaro sumokes valstybei -- ranka ranka plauna. laisvam menininkui kazkiek rembursuos, bet vis viena menesi nevalgys .

kreipimasis i visus tevus, neleiskite vaikams rinktis darbininkisku profesiju -- darbininku klase yra kapitalizmo ramstis par excellence!
dainuokit vaikams lopsines "man nereikia santechnikelio..."
visu saliu bohemscikai ir tarzanai, vienykites!
 
 
0 # ados Y-m-d H:i
Siulau pasidometi, pavyzdziui, Norilsko lagerio sukileliais. Irgi pakankamai idomiu ideju/lozungu galima atrasti :-)
 
 
0 # Norilsko lagerio sukileles anarchistesvjZ Y-m-d H:i
Kaip teigia Irena Martinkutė-Smet onienė, tada Norilsko lageriuose streikavo apie 39 tūkst. politinių kalinių. 4-ojo ir 5-ojo vyrų lagerių pavyzdžiu juoda vėliava su raudonu ruožu ligi kampo – kova ir kraujas už laisvę; laisvė arba mirtis! – suplevėsavo ir virš moterų lagerio. Streiko komitete Lietuvai atstovavo I.Martinkutė, nuteista 25 metams. Moterys paskelbė bado streiką. Tarp kelių dešimčių aktyvisčių buvo lietuvės Stasė Lankutytė, Filomena Karaliūtė, Danutė Baukytė, Stasė Saulėnaitė, Leva Jukelytė, Prima Monkevičiūtė, Verutė Misiūnaitė. Tai jos, drąsiosios, neišleido minios išbadėjusių moterų per kalėjimo vartus į darbą. Prižiūrėtojai tikėjosi, kad siūbuojanti minia tas aktyvistes sutryps. Tačiau minia sustojo, sustingusios moterys laukė… Po vieną, po kelias iš minios perėjo ir jungėsi prie aktyvisčių. Su vėliava atėjusi estė Asta Tofri savo galingu balsu išrėkė lagerio vadovybei kaltinimus ir moteris pakvietė kuo greičiausiai grįžti į barakus. Streikas prasidėjo.
Po sukilimo numalšinimo 4-ajame ir 5-ajame Norilsko vyrų lageriuose, valdžia ėmėsi ir moterų lagerio. „Iš tundros pusės zoną supo kareiviai su kulkosvaidžiais . Moterys ėmė rinktis zonos vidury apie tuos barakus, virš kurių plevėsavo juodos vėliavos. Sustojome visos 4 000… Susikabinome tvirčiau rankomis, surėmėme pečius, atstatėme krūtines prieš kulkosvaidžius… ir laukėme lemties. Bet priešas… nešaudė… Paryčiui mūsų rato viduje sugulė apie keletas dešimčių alpstančių moterų. Staiga virto tvora ir į zoną visom sirenom kriokdamos įvažiavo gaisrinės mašinos, aplipusios kareiviais. Daugelis jų turėjo dalbas, visi buvo gunkluoti nedideliais kirvukais. Greit ištiesė žarnas, nutaikė į mus ir pasipylė stiprios vandens ir smėlio srovės. Sunku buvo išsilaikyti ant kojų. Tempėme iš barakų tolio patiesalus nuo grindų, dengėmės jais, bet stovėjome. Kareiviai kapojo kirveliais kur papuolė: rankas, pečius, krūtines. Visos laikėmės: „Šaudykit! Laisvė! Mirtis!“ dejonės maišėsi su riksmais ir keiksmais… Mus sutupdė ir suguldė tundros klampynėje. Draudė net pasijudinti. Iš visų pusių apstoję kareiviai spardė ir mušė šautuvais. Kai šie paliko ramybėje, mus juodai apniko ypatingos tundros muselės moškara. Kur nutūpė tokia muselė, ten tryško kraujas, po to likdavo žaizdelė. Toje baloje buvome apie 40 žmonių. Nejudinamos rankos ir kojos t
 
 
0 # ados Y-m-d H:i
socialistinio darbo lagerio irankiai, masinos, sachtos - viskas, del ko buvo isnaudojami kaliniai (nutesiti/nenut eisti, teisetai/neteis etai - tai nesvarbu) tapo ju taikilkiu - buvo lauzoma kas papuole po ranka. Po siu sukilimu, beje, pradejo irti lagerio strukturos - a la luditai. Tai leme ir Chrusciovo atsilimo politika, taciua kaliniai(per bruksni - ir darbininkai) sujudino stiprius pamatus.
Buvo uzimtos lagerio zonos,kuriami kluba/ barai (nezinau,ka tai turejo omeny vienas tu laiku dalyvis), zodziu, revolucijos ir pasipriesinimo dvasia sklande virs lageriu. Reiakalaujama buvo ne tik politiniu teisiu ( mano ziniomis - pastarosios del neaiskiu priezasciu net nedominavo), o tiksliau - socialiniu teisiu, kaip, pavyzdziui, mazesniu darbo valandu, normalaus maisto davinio, reikalaujama buvo perziureti bylas( !!! ).
Revoliuciniu kopmitetu galvos buvo perkelinejamos is vieno lagerio i kita - taip paseta sekla sudygo. Avangarde - ukrainieciai bei lietuviai ( ir kiti)
Del tu juodai raudonu veliavu - bala zino kiek tiesos, taciau tamstos pakopijuota istrauka jau pries metus mane sudomino - gal kiti tiksliau zinos.Bet..." pabus isvarginti tundru vergai." ( P.C)