Rygos anarchistai išleido antrąjį laikraščio „Be sienų“ numerį
aktyvizmas

Bez granic        Pirmasis „Be sienų“ („Без Границ“) numeris buvo išleistas 2009-ųjų lapkritį, o pirmosiomis šių metų dienomis pasirodė ir antrasis. Laikraštis leidžiamas rusų kalba, jame apžvelgiami naujausi Estijos, Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos, Sankt Peterburgo ir Kaliningrado įvykiai, aktualūs anarchistinių pažiūrų aktyvistams. Malonu pažymėti, kad šiame numeryje paviešintas ir Lietuvos įvykius apžvelgiantis straipsnis, pavadintas „Lietuvos anarchistai sapnuoja maištaujančią Argentiną“.

 

Piterio ir Baltarusijos anarchistai šiame numeryje pateikia svarbiausių įvykių chronišką per pastaruosius du mėnesius. Latviai aprašė „Rygos Donkichoto“ Gintso Gaikenso bado akciją priešais vyriausybės pastatą. Estai pateikė informaciją apie Taline ir Tartu rengiamas „Laisvąsias muges“, per kurias nemokamai mainomasi įvairiais daiktais.

 

Laikraštis prisimena Piterio anarchistinio leidinio „Naujasis pasaulis“ („Новый Свет”) 20-metį. Pateikiamas interviu su Rusijoje gimusiu legendinės Durručio kolonos kovotoju Georgijumi Sosenka. Bandoma išsiaiškinti, kurie Latvijos anarchistai po 1917-ųjų metų labiausiai pasižymėjo kovose Suomijoje ir Švedijoje. Laikraštį užbaigia interviu su anarchistinės Piterio grupės „Crowd Control” nariais.

 

„Be sienų“ redakcija džiaugiasi, kad jai pavyko pasiekti užsibrėžtus tikslus ir viename leidinyje suvienyti viso regiono libertarus bei anarchistus. Redakcija kreipiasi į skaitytojus ir prašo rašyti, siųsti medžiagą ir pasidalinti savo patirtimi, kaip geriausia atsispirti valdžiai bei prievartai. Pateikiame straipsnio apie Lietuvos įvykius vertimą:

 

Lietuvos anarchistai sapnuoja 2002-ųjų Argentiną

 

Ekonomistai ir politologai įžvelgia daugybę panašumų tarp šiandieninių Baltijos šalių ir 2001-2002-ųjų Argentinos. Akivaizdu, kad Latvijos ir Lietuvos valdžia vykdo tą pačią neoliberalizmo politiką, kuri Argentinoje virto visuotinio maišto ir nepaklusnumo „cacerolazo” („puodų tarškinimo“) akcijomis, prasidėjusiomis 2001 m. gruodį – 2002 m. sausį. Tačiau esminis skirtumas, kurio analitikai nepastebi, yra tas, kad Lietuvoje ir Latvijoje tiesiog nėra solidarios ir politiškai sąmoningos visuomenės, kuri ryžtųsi masiškai išeiti į gatves ir iškelti populiariausią to meto argentiniečių šūkį „Šalin visus!“ (!Que se vayan todos!“). Lietuvos anarchistai juokaudami pratęsia garsųjį A. Borovojaus posakį: „Liberalizmas yra sotaus, socializmas – alkano, anarchizmas – prabudusio, o kubilizmas – alkano, tačiau miegančio žmogaus ideologija”. Nors Lietuvos premjero A. Kubiliaus ir visos vykdomosios valdžios reitingai jau seniai neviršija 3 proc., tačiau lietuviai toliau sėkmingai snaudžia, o maištingoji Argentina jiems nė nesisapnuoja.

 

Pastarųjų metų Lietuvos valdžios politikai apibūdinti puikiausiai tiktų N. Klein knygos pavadinimas – „Šoko doktrina”. Nuolat didinami mokesčiai visoms gyventojų grupėms ir suteikiamos privilegijos stambiajam kapitalui – 2009-ųjų gruodžio pradžioje Seimas sumažino stambių įmonių pelno mokestį iki 15 procentų. Drastiškai karpomos visos socialinės programos ir vykdoma totalinė privatizavimo politika – A. Kubiliaus vyriausybė jau turi parengusi didžiulį „prichvatizavimo planą“, į kurį įrašyta daugiau negu 50 strateginių Lietuvos įmonių. Taigi atrodo, jog Lietuvos valdžia pati dirbtinai gilina krizę, kad socialines valstybės funkcijas galėtų perleisti į privačias rankas ir taip forsuotų gaivališką laisvosios rinkos plėtrą.

 

Pastarųjų metų laikotarpis Lietuvoje nuo 2009 m. sausio 16-osios riaušių prie Seimo pasižymėjo tolydžio stiprėjančiomis valdžios represijomis ir nuolat silpnėjančiu žmonių aktyvumu. Svarbu pažymėti, kad valdžios represijos apribojo ne tik ekonomines, bet ir politines bei kultūrines Lietuvos žmonių laisves. Šiais metai vykdomas konservatyvios valdžios puolimas visais frontais smarkiai padidino visuomenės socialinės bei politinės atskirties, atomizacijos ir autoritarizmo lygį. 2009-ųjų vasaros pabaigoje kilo nauja emigracijos banga, o Lietuvoje likę žmonės šiandien jaučiasi visiškai bejėgiai. Vienišų žmonių minios, nukreipusios maldaujančius žvilgsnius į nepasiekiamose viršūnėse sėdinčią jos didenybę Valdžią. – kaip tik toks yra šiandieninis Lietuvos politinio ir socialinio gyvenimo kraštovaizdis.

 

Žinoma, tokia apgailėtina padėtis susidarė ne iš karto, o valdžiai palaipsniui užsukant visus varžtelius. Po sausio 16-osios riaušių valdžia griebėsi ryžtingų represijų ir jau 2009 m. pavasarį uždraudė 4 studentų ir politinių organizacijų mitingus. Nepriklausomybės atkūrimo šventės (kovo 11 d.) proga ji beprecedentiškai uždraudė žmogaus teisių gynėjų mitingą ir pirmą kartą šalies istorijoje legalizavo neonacių maršą. Susirinkimų laisvė ribojama iki pat šiol – prie Seimo leidžiama rinkti tik keliems šimtams žmonių, visi didesni mitingai perkeliami toliau nuo centro, į mažiau „pavojingas“ vietas. Kita protestinio aktyvumo sumažėjimo priežastis – valdžios aprobuotų mitingų bei demonstracijų neefektyvumas. Pavyzdžiui, jokios įtakos neliberaliai aukštojo mokslo reformai neturėjo masiški studentų protestai, vykę nuo pat 2008-ųjų pavasario. Prieš šiuo mokslo metus švietimo misterijos bosai netgi surengė reformą „palaikančiųjų“ mitingą, tuo begėdiškai pasityčiodami iš protestuojančių studentų veiksmų. O šių metų rudenį konservatorių vyriausybė galutinai išsprendė ir profsąjungų protestų problemą. Ji papirko didžiuosius profsąjungų centrus ir spalio mėnesį su jais pasirašė nacionalinį susitarimą, uždraudžiantį bet kokius profesinių sąjungų protestus iki 2010 pabaigos. Taigi 2009-ųjų pabaigoje susiklostė nepavydėtina padėtis, kai protestuojančių prieš valdžią praktiškai nebeliko. Gruodžio mėn. nedidelius mitingus surengė tik keli šimtai pensininkų ir „naujųjų patriotų“.

 

Ekonominės valdžios represijos per 2009-uosius palietė kiekvieną Lietuvos gyventoją – nuo pradinių klasių moksleivių, kuriems buvo atimti nemokami pietūs, iki senjorų, kuriems buvo sumažintos pensijos. Bedarbystė Lietuvoje 2009 m. trečiąjį ketvirtį padidėjo iki 13,8 proc., prognozuojama, kad 2010 m. pavasarį nedarbas pasieks 20 proc. Vilniaus universiteto mokslininkų atliktos prognozės skelbia, jog pagal oficialią absoliučią skurdo ribą (valstybės remiamas pajamas) skurstančiųjų skaičius 2010 metais Lietuvoje gali išaugti iki 440 tūkst. žmonių. Taigi konservatorių vykdoma agresyvi „diržų veržimo“ politika itin skaudžiai kirto skurdžiausiems gyventojų sluoksniams, kuriems priklauso ir aktyvistai. Pastarieji dažnai nebegali organizuoti protesto akcijų ir kurti alternatyvių socialinio gyvenimo pertvarkos planų, nes priversti užsiimti kasdieninės duonos paieškomis.

 

Valdžia, vykdydama neliberalią ekonominę politiką, dažnai atleidžia ideologines vadeles ir liberalizuoja viešąjį diskursą. Tačiau Lietuvoje viskas vyksta priešingai – mūsų šalyje ribojamos ne tik ekonominės, bet visos kitos laisvės apskritai. Alternatyvią spaudą, žiniasklaidą ir knygų leidybą beveik visiškai sužlugdė 2009-ųjų sausio mėn. įvesti drakoniški PVM ir autorinių atlyginimų mokesčiai. Itin konservatyvi vyriausybė paskelbė karą visoms visuomenės mažumoms – socialinėms, politinėms, seksualinėms ir pan. 2009 m. pradžioje (sausio ir kovo mėn.) Seimo nariai kreipėsi į Lietuvos prokuratūros ir saugumo instancijas ragindami uždaryti kairiosios pakraipos interneto portalus, tarp jų ir anarchistų internetinę svetainę www.anarchija.lt. Liepos mėn. Seimas priėmė prieš seksualines mažumas atvirai nukreiptą nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos įtakos įstatymą. Vis ryžtingėja valdžios pareiškimai dėl „narkomaniją platinančių” romų tautinės mažumos Lietuvoje, jau daromi konkretūs žingsniai siekiant „galutinai išspręsti romų klausimą”.

 

Visos šios aplinkybės – politinės, ekonominės ir sociokultūrinės – yra ypač napalankios įvairių formų aktyvizmui. Tačiau Lietuvos anarchistai pernelyg nenusimena ir neverkšlena. Atsižvegdami į susiklosčiusią nepalankią padėtį, jie tik pakeitė veiksmų strategiją. 2008-aisiais ir 2009-ųjų pradžioje jie dažniausiai rengdavo nedideles radikalias gatvės akcijas (pvz., 2009-ųjų gegužės pirmosios demonstracijoje dalyvavo su didžiuliu transprantu „Bubilius – kybys”), o nuo šių metų vidurio, pamatę tokių akcijų neefektyvumą, nutarė orientuotis į ilgalaikes švietėjiškas iniciatyvas.

 

2009-aisiais anarchistai surengė vos kelias tiesioginio veiksmo akcijas („Demokratijos laidotuves” kovo 11-ąją, solidarumo su įkalintu anarchistu T. Iliopoulosu piketą prie Graikijos ambasados rugpjūčio 24-ąją, akciją prie Jungtinės karalystės ambasados reikalaujant išlaisvinti G20 protestų Londono dalyvį M. Lenartavičių rugsėjo 21-ąją), nes daug daugiau dėmesio ėmė skirti informacijos sklaidai. Sėkmingai veikia 4-5 naujus straipsnius per dieną paviešinantis portalas anarchija.lt, parengtos ir platinamos kelios aktyvizmą skatinančios brošiūros („Protestuotojo ABC”, „Universitetų okupacija Lietuvoje. Aktyvaus studento ABC”), duris atvėrė naujas infoshopas Vilniuje, nuo 2009-ųjų rugsėjo smarkiai išsiplėtė anarchistiniais pagrindais veikiančio Laisvojo universiteto (LUNI) veikla. Dabar šis alternatyvus švietimo tinklas apima 8 Lietuvos miestus, per savaitę surengiami 4-8 užsiėmimai, į kuriuos susirenka po 30-60 žmonių.

 

Anarchistai tiki, kad neoliberali valdžios politika pati nepastebimai kuria engiamą ir todėl maištingą visuomenę, kuri, kaip ir 2002-ųjų Argentinoje, gali atsirasti staiga, per vieną dieną. Šiandien aktyvios visuomenės Lietuvoje dar nėra, tačiau vieną gražų rytą pabusime ir išvysime pilietinės visuomenės triumfą – šimtus tūkstančių mūsų šalies gyventojų tuščiais pilvais ir tuščiais puodais rankose. Tam reikia visiškai nedaug – šviesti žmones ir agituoti prieš du didžiausius visuomenės priešus – konservatyvios valstybės ir neoliberalaus kapitalo diktatą.

 

Bez granic, Nr. 2, 2009 lapkritis 2010 vasaris

 
Bez granic Nr. 2

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti