Aleksej Ščerbakov. Piotras Raušas ir Co. kaip neįvykusios rusų revoliucijos veidrodis
aktyvizmas

rusijos anarchistai 1988.        Vertėjo įžanga. Šis tekstas linksmai ir įtaigiai pasakoja apie tai, kaip TSRS ėmė burtis anarchistai. Pasakojimas nutrūksta kaip tik tuo laiko momentu, kai miršta TSRS, o tuo pačiu baigiasi ir tos šalies anarchizmo vaikystė. Įdomi ir pasakotojo pozicija – jis neslepia savo meilės anarchistiniam veiksmui, bet greta to demonstruoja visišką abejingumą tą veiksmą pagrindžiančiam konceptualumui (kai kurie jį vadina teorija).

 

        Pamenu, kai šį rašinį pirmąkart skaičiau prieš kelioliką metų, jis man stipriai pakėlė nuotaiką. Ar „teisingai” viskas aprašyta, tada nerūpėjo. Tiesą sakant, nerūpi ir dabar. Geri jausmai liko tie patys. Faktai, išdėstyti rašinyje, nesikeitė. O požiūris į juos – tai teorija. Kam jos trūksta, tegul skaito teoretikus.

 

„Čiornaja zvezda” redakcijos įžanga. Šis straipsnis buvo parašytas 1993 m. pradžioje Paryžiuje leidžiamo almanacho „Muleta” leidėjo V. Kotlerovo (Tolstojaus) užsakymu, bet dėl kai kurių gličių teksto vietų į Paryžių taip ir nepateko. Nežiūrint į kai kurią trintį žurnalo redakcijos kolektyve, „Čiornaja zvezda” redakcija publikuoja šį straipsnį beveik be taisymų. Pastabų, parašytų redakcijos vardu, autoriai yra Čerri ir Neliud.

 
***

Perestroikos įkarštyje 1989 m. vasarą asfaltuotoj aikštelėj prieš Kazanės Soborą ėmė rinktis politiškai susirūpinę piliečiai. Jie atsinešdavo megafonus, vėliavas, plakatus ir iki metro uždarymo aršiai ginčydavosi dėl savo „izmų”, neretai pereidami į necenzūrinę leksiką. Greta jų purvini hipiai, pankai ir kitokie neformalai rūkė žolę, gėrė alų, bučiavosi, ždžiu, kaip įmanydami pramogavo.

 

Ir štai atsirado grupė jaunų žmonių, vienodai nutolusių nuo šių dviejų tūsų. Jie ateidavo su juoda vėliava ir kiekvienam norinčiam mielai pasakodavo, kas tokie buvo tėtušio Machno pasekėjai ir kas tokia yra „Mama –Anarchija”. Labiausiai matomas buvo ir garsiausiai kalbėjo barzdotas ilgaplaukis žmogus, net karščiausią dieną nesiskyręs su kerziniais batais ir pilietinio karo laikų karine kepure. Kalbėjo jis bosu, galėjusiu užgožti net milicijos sirenos kaukimą, ir galėjo taip dundenti valandų valandas. Jaunuolį vadino Piotru Raušu. Tuo metu jis dirbo istorijos mokytoju ir buvo vienos iš dviejų Piterio anarchistų organizacijų įkūrėjas. Be to, jis buvo ir liko savamoksliu dailininku.

 

Nuo red.: Žinoma, greta Piotro buvo ir Pavelas. Jis irgi buvo istorijos mokytojas ir nešiojo nuostabius blizgančius akinius. Piotras gi, slėpdamas savo politinį trumparegiškumą, akinių nenešiojo ir ligi šiol nenešioja.

 

Reikia pasakyti, kad tą linksmą vasarą anarchija, lyg dilgėlė, audringai augo visoje šalyje. Bet jeigu Maskvoje, Charkove ir Irkutske anarchosindikalistai po juodomis vėliavomis negailėjo nei laiko nei jėgų, įrodinėdami, kad anarchistas – ne girtas jūreivis, tai Piterio broliukai savo išvaizda ir elgesiu tokį įvaizdį visiškai patvirtindavo ir nė kiek dėl to nesiglumino. (nuo red. – išskyrus Pavlą ir nedaugelį kitų). „Reikia išnaudoti liaudyje susiklosčiusius stereotipus,” – ne kartą yra pareiškęs Raušas. Ir jie buvo naudojami. Per vasarą aplink juodą vėliavą prie Kazanės soboro, o kiek vėliau – sodelyje Vasiljevo saloje susibūrė nedidelė, bet šilta kompanija. Susidarė ji iš įvairių krypčių idėjinių anarchistų, profesionalių alkoholikų ir idėjinių kovotojų už liaudies laimę. Pastarieji, beje, greit atskilo ir nuplaukė į revoliuciją savarankiškai. Likę pramogavo, pratindami šiaurinės Palmyros gyventojus prie juodų vėliavų.

 

Vėliavas nešiojo po gražiausias miesto vietas. Jų buvo dvi. Ant abiejų buvo nupieštas paukštis feniksas, nusižiūrėtas nuo bulgariškų cigarečių. Vienas paukštis buvo auksinės spalvos, kitas – baltas. Už tai vėliavos gavo savo išdidžius pavadinimus: „Keptas viščiukas” ir „Troškintas viščiukas”. Linksmiausias to meto nuotykis buvo iškyla kateriu po uosto akvatoriją, sukėlusi nemažą sumaištį. Juoda vėliava jūrininkų kalba reiškia maro epidemiją… „Kazanės laikais” daugelis neformalų, o vėliau liaudies išrinktųjų, tapšnojo anarchistams per petį ir prisiekinėjo amžiną draugystę. Apie bombas niekas nekalbėjo, užuominos apie politinį smurtą apskritai buvo laikomos nepadoriomis.

 

Atėjo ruduo, ir nešioti „Viščiukus” pasidarė šalta. Organizacija pakeitė taktiką ir apsikasė pusiau iškraustyto namo tuščiame bute. Mikrorajonas tradiciškai buvo laikomas pačiu kriminogeniškiausiu mieste. Netrukus organizacijos augimas ir interesų įvairovė privertė anarchistus tame pačiame name užimti dar porą butų. Dabar viename bute, vadintame „Zastava” („Užkarda” – vert. past.) Piotras Raušas vaidino mentakiaules ir badė šakute Lukičiaus (Lenino –vert. past.) portretą, o „Anarchoklube” nusipelnę anarchistai gėrė degtinę ir šoko grojant armonikai. Jaunimo frakcija trečiame bute klausė andergraundinės muzikos ir rūkė žolę.

 

Cernaya zvezda 01

 

Anarchistinio pogrindžio tankmėje galima buvo visko regėti. Kartą užsukę į „Zastavą” – per porą laisvės mėnesių sulaukėjusio Piotro Raušo gyvenamąją vietą – užtikom kelias dešimtis anarchistų ir kitokio boheminio jaunimo. Jie tarsi dailininko Ingreso odaliskos buvo išsidrėbę ant kilimo ir išgulėtų sofų. Tauta laukė karo laikų skudurų, kurių atnešti pas močiutę iškomandiravo vieną neseniai iškeptą anarchistą. Laukdami vasarą sniego, vaikinai niūriai klausėsi Piotro, kuris sėdėdamas turkų sultono poza apopleksiniu bosu skaitė Jono apreiškimą.

 

O tuo metu Makvos draugai žvaliai mojavo vėliavomis, kiekviena patogia proga prekiavo savos gamybos laikraščiais ir žurnalais. Iki sąmonės netekimo dalino interviu visiems jų panorusiems. Kerzinių batų nenešiojo, atrodė lyg inteligentiški žmonės, mat nešoko pagal armoniką, nors gėrė ne mažiau už kolegas iš Piterio. Kitaip nei Piteryje, jie daug kalbėjo apie profsąjungas, darbininkus ir t. t., ir visomis išgalėmis siekė šiltų oficialių vietų, kurios vėliau kai kuriems ir atiteko.

 

Machno šimtmetis tarp anarchistų sukėlė daug triukšmo. Piteryje Nestoro Ivanovičiaus gimtadienį paminėjo grandiozinėmis išgertuvėmis aludėje „Žiguli”. Zaporožėje tomis pat dienomis įvyko kažkoks renginys kodiniu pavadinimu „konferencija”, išgarsėjęs grupine išvyka upės tramvajumi ir apiplaukta Chorticos sala. Vietinė valdžia pasistengė, kad anarchistai liktų be pastogės, reikalingos susirinkimui. O gyventojai buvo baisiai prigąsdinti. Senutės eilėse viena kitai šnabždėjo, kad į ramų miestą sugužėjo banditai iš visos šalies, ruošiasi įamžinti savo tėtušio atmintį nužudydami šimtą nekaltų kūdikių. Vietinis „Rucho” laikraštis laikė konferenciją planiniu KGB renginiu. Nieko baisaus neįvyko, nors portveino išgerta buvo daug. Tokį teorinį ir praktinį bagažą sukaupė anarchistai iki savo antrojo suvažiavimo, pradėjusio ilgą skilimų, tarpusavio aiškinimosi ir smulkių šuniškų rietenų epochą.

 

Nuo redakcijos: Kas vyko pirmajame suvažiavime, niekas iš rašiusių šį rašinį negalėjo atsiminti, o prikurti nenorėjo. Užtai vienam iš mūsų įsiminė epizodas su meškiuku, vykęs 6 valandą ryto jo bute. Prieš prasidedant II KAS suvažiavimui P. Raušas mankštino kumščius į pliušinį žaisliuką ir murmėjo „Och, Isajevai, tra-ta-ta, tu nuo manęs susilauksi!...”. Į klausimą, kam jis kankinąs vargšą gyvūnėlį, Raušas nepasakė nė žodžio ir ėmė daužyti pagalvę.

 

Pati liepsningiausia suvažiavime buvo liepsninga Piotro kalba, nukreipta prieš disciplininius anarchistų vadovavimo metodus, įprastus maskviečių tarpe. Ją lydėjo kumščių kratymas ir galingas boso riaumojimas. Neišsimiegoję ir pagiringi delegatai mažai ką suprato, bet pankroko draivas ėmė vežti didžiausius nenuoramas ilgaplaukius. Tarp jų pakliuvo ir ukrainiečiai, visada pasižymėję nemeile Maskvos „kacapams”, ir amžini ekologai – nonkomformistai iš Saratovo, o taip pat Piterio delegacija, kurios pusė jau buvo spėjusi atsipagirioti, o antra pusė juos vijosi. Tėtušį Raušą palaikė triukšmingai. Suvažiavimas buvo beviltiškai sugriautas ir apdergtas.

 

Istorinio Raušo riaumojimo pasekmės girdimos iki šiol… Tuoj po suvažiavimo visoje šalyje nuvilnijo skylančių anarchistinių judėjimų ir keiksmų banga. Dar ilgai broliukai žodžiu ir raštu vadino vienas kitą komunistais, fašistais ir seksualiniais maniakais. Iš to laimėjo tik Piterio anarchistų spauda. Po jėgų persigrupavimo nuobodžiausias laikraštis „Novyj svet” tapo liaudies mylimu šizoidiniu kontrkultūriniu minižurnalu… Jo puslapiuose pasaulis išvydo daugybę andergraudinės literatūros ir vaizduojamojo meno šedevrų. Vien skaitytojų laiškų skyrelis galėjo pasitarnauti psichiatrijos daktaro disertacijai apginti. „Kaip niekada pyzdoje neišdygs dantys, taip niekada nebus jūsų anarchijos!”, „Tu chamas, niekšas ir išvis anarchistas!”… Telefonų skambučiai budinčius sekretorius varė į mizantropiją, turbūt todėl vienas jų vėliau nuėjo prekiauti narkotikais, o kitas – pas maoistus.

 

Nuo redakcijos: Apie anarchistų laikraščius verta papasakoti smulkiau. Tai buvo neregistruoti leidiniai, leidžiami naudojant pačias paprasčiausiais priemones – rašomąją mašinėlę, geriausiu atveju kompiuterį. Juos leido du trys aistros rašyti ir piešti apimti žmonės. Maketo gamyba buvo tikras kolektyvinės kūrybos aktas. Sudraskyti vatmano gabalai, fotografijų draiskanos., čefyro puodeliai, iš visų pašalių styrančios nuorūkos, ant nebaigto maketo vienas kitą gainiojantys juodi katinai. Ir po visą tą netvarką šliaužiojanti redkolegija. Finale pasirodo leidinys, kurio suvokti negali nė jį sukūrę pigmalionai…

 

Atėjus 1990-ųjų vasaros sezonui, piteriškiai pabandė sukviesti į konferenciją didžiausius nutrūktgalvius. Renginys baigėsi ADA įkurtuvėmis, kolektyviniu dalyvių areštu ir buto-štabo sutriuškinimu. Vėl prasidėjo vasaros parkų sezonas. Per „butų sezoną” užsisėdėję hipiai ir pankai susirado daug draugių ir draugų. Rūstūs valstybės priešai apsistatė hiputėmis-laputėmis ir kitokia neformalia publika, interpretuojančia anarchistines idėjas taip, kad Bakuninas vartėsi grabe per kiekvieną jų susibūrimą. Tai buvo kietų vilčių metas. Ore kvepėjo terorizmu. Tampoma Juodosios gvardijos idėja. Kalbama apie sukūrimą būrio, panašaus į formuotes, kėlusias siaubą pietų Ukrainoje 1918 metais. Inteligentiški anarchodemokratai, vadovaujami Pavelo Geskino, pajutę parako kvapelį, sustiprintą daugybės hipių dvoko, galutinai atskyla ir įkuria savo frakciją. Ugningi revoliucionieriai, vadovaujami temperamentingo gruzino Dimos Žvanijos, peržiemojo prie gamyklų vartų, agituodami už neatidėliotiną revoliuciją. Vėliau jie tapo Lenino ir Trockio idėjų šalininkais ir išnyko už anarchistinio horizonto linijos.

 

Numeris su „Juodaja gvardija” nepavyko. Po to, kai tris aktyvistus sumušė girti chuliganai stebint išsigandusiai juodgvardietiškai publikai, savigynos idėja mirė natūralia mirtimi.

 

Anarchistinio aktyvumo pakilimas teko vasaros ekologinei stovyklai Balakove. Ją organizavo broliukai, vadovaujami saratoviškės „Mamos – anarchijos” Olgos Picunovos, nekentusios atominės energetikos ir Balakovo AE. Anarchistai sugebėjo ant ausų pastatyti visus vietinius gyventojus. Audringos Raušo ir Picunovos kalbos turėjo milžinišką pasisekimą. Minios nerimastingų miesčionių, netikėtai pajutusios Laisvės skonį, lakstė po miestą su Juodomis vėliavomis. Jaunimo tarpe pasidarė madingi kerziniai batai. Areštuoti už kelio į AE blokavimą, anarchistai iš vietinės milicijos letenų buvo išvaduoti miestiečių, sukilusių pirmą kartą Balakovo istorijoje. Džiugioje sumaištyje mažai kas atkreipė dėmesį, kad į stovyklos rėmėjų tarpą įsiterpė vietinis chemijos kombinatas, ypač patenkintas, kad jo neprisiminė.

 

Nuo redakcijos: mums visgi atrodo, kad ryškiausias tų metų įvykis buvo ne koks nors mitingas ir net ne AE blokada, o Raušo pasišventimas profesionalaus revoliucionieriaus keliui. Ir tai, kad vietoj kareiviškos kepurės jis ėmė nešioti Kubanės kazokų kailinę kepurę, ilgiems metams tapusią Piotro ištikima drauge nelengvoje kasdienybėje. Tie įvykiai pakeitė laikraščio „Novyj svet” veidą. Literatūrinė medžiaga užleido vietą ekstremistiškiems kvietimams („Ištepkit šūdu kėdę, ant kurios sėdi komunistas” – I. Romanovas).

 

Grįžę iš protesto stovyklos, anarchistai ėmė ruoštis kariniam perversmui. Jo belaukdami, užėmė butą „taikos ir kilniaširdystės name” Svečno skersgatvyje, apgyvendintame chuliganų, narkomanų ir roko muzikantų. Po kurio laiko anarchistus iš ten išstūmė taiki hipių šeima.

 

Per sausio įvykius Lietuvoje labiausiai išsiilgę aktyvaus gyvenimo patraukė į Kauną gelbėti vietinės demokratijos. Numylėti spaudos ir televizijos dėmesio, mūsų divyriai parsivežė garbę Tėvynėn. O Tėvynėje tęsėsi senoji rutina. Norėjosi veiklos, todėl ADA suvažiavimas, surengtas netoli Gorkio AE, buvo atstovaujamas kuo plačiausiai. Pasislėpę betoniniame bunkeryje nuo gegužės pradžioje netikėtai užklupusio šalčio, prie laužo glaudėsi ir grėsmingai dantimis kaleno visų krypčių ir rūšių anarchistai. Labiausiai atšalusių delegatų, iki ryto plėšusių dainas, galvose gimė beprotiška idėja surengti sociologinę visų šalies anarchistų apklausą. Tai ilgam užėmė „Novyj svet” redkolegijos protus. Anketavimas tapo madingu. Atsirado sociologinio anarchizmo šalininkų ir priešininkų.

 

Tuo metu išryškėjo regioniniai anarchistų grupių ir susivienijimų savitumai. Piteriškiai pasižymėjo padidintu plaukuotumu ir barzdotumu, taip pat aistra aprangai, nusižiūrėtai iš kinofilmų „Vestuvės Malinovkoje” bei „Nesugaunamieji keršytojai”: chrominiai arba kerziniai batai, diržai su portupėjomis, kepurės, kubankės, papachos, telniaškės ir odiniai švarkai. Gera Piterio tradicija tapo kviesti į savo renginius pankus ir alisomanus. Nenusakoma jų išvaizda ir elgesio manieros puikiai derėjo su vyresnės kartos apranga.

 

Maskva visada jautė silpnybę kairiosioms idėjoms. O pagal seną europietišką tradiciją pas kairuolius traukė turtingos buržuazijos vaikai. Todėl maskviečių apranga, nors ir tiksliai nukopijuota nuo vakarietiškų brolių mados, kėlė Maskvos spekuliantų susižavėjimą ir neslepiamą anarchistams nepriklausančio jaunimo pavydą. Turbūt todėl Maskvos anarchistų gretos greitai pildėsi infantiliais pirmakursiais. Išimtį sudarė nedidelė, bet labai rūsti buvusio milicijos majoro Červiakovo grupė. Jie į savo gretas rinko darbininkiškų priemiesčių gyventojus. (nuo redakcijos: vėliau ši grupė visai ištirpo bekraštėje tarybinio verslo jūroje). Červiakoviečiai laikėsi „sauso įstatymo”, todėl nepakentė studentų ir jų vakarėlių, visada pasibaigdavusių revoliucinėmis dainomis. Maskva buvo ir liko vienintelis miestas, kuriame per Naujuosius rengiamas „anarchoeglutės” vakarėlis.

 

Saratoviečiai nemėgo bendražygių maskviečių, vadino juos „anarchomažorais”. Jie, išauginti Jegoro Letovo dainų ir tabako stokos aplinkoje, pasižymėjo požiūrių rūstumu ir tiesmukumu. Neigdami komunizmą, jie priprato gyventi komunomis, tiksliau, viena komuna, įsikūrusia pas Olgą Picunovą. Viskuo – portveinu, cigaretėmis, kiaušiniene – jie dalinosi broliškai.

 

Puritoniški saratoviečių papročiai nesulyginami su tradiciniu pietietišku kijeviečių polėkiu. Kijeviečių temperamentas tiesiogiai priklauso nuo išgerto alkoholio kiekio, todėl iš anksto neįmanoma nuspėti, kuo virs vienas ar kitas renginys – avangardiniu koncertu, bado streiku ar universiteto užėmimu. Charakteringa, kad Kijevas nedavė šaliai nieko – nei ideologų, nei nors vieno anarchistinės spaudos egzemplioriaus. Užtai šio miesto sūnūs ir dukros visada pasirodydavo pačiuose karščiausiuose šalies taškuose. Gaila, bet šiuo metu geriausi Kijevo anarchistų atstovai atsidūrė užsienyje (nuo redakcijos: o vieno mūsiškio bandymas išvesti glaudžias Kijevo anarchistų gretas po juoda vėliava į demonstraciją sužlugo, nes paaiškėjo, kad nėra nei vėliavos, nei gretų).

 

Tarp Sibiro anarchistų daug darbininkų, todėl papročiai ten rūstūs kaip klimatas. Žvalgybos agentūros, sugebėjusios nesušalti taigoje, duomenimis, anarchistinė veikla ten apsiriboja trumpais perbėgimais nuo namo iki namo ir bendru arbatos bei kitokių karštų gėrimų vartojimu. Žinios iš Sibiro ateina retai, bet sukrečia savo didingumu ir eksperimentų platumu. Mažiau rūsčiame Plisecko klimate tėtušis Augustinovičius vyriškai tęsia laikraščio „Čiornaja Pravda” leidybą, tampo savo anarchistus per dvidešimties laipsnių šaltį į mitingus. Įvedė griežtą discipliną ir giliai užkonspiravo savo draugus. Anarchistinė bendruomenė žino juos tik iš slapyvardžių.

 

Iš Baltarusijos, Prūsijos, Gruzijos, Vidurinės Azijos ir kitų šalių žinios mus pasiekia nereguliarūs ir jų gana nedaug. Galim tik pranešti, kad Sevastopolio anarchistai savo išsišokimais sugebėjo sukelti isteriką Ukrainos prezidentui, aplankiusiam šį miestą. Murmanskiečiai sapnuoja pas save raudonąją gegužę, o Tverės gyventojai domisi namine ir satanizmu, beje, ir vienu, ir kitu be galo nesaikingai.

 

Cernaya zvezda 02

 

Pusmetį dėl prasto ryšio užtrukęs anketavimas parodė, kad į anarchiją ateina įvairūs žmonės. Kaip nekeista, jie labai aiškiai susiskirstė pagal amžių.

 

Vyresnieji – tie, kam apie ir virš trisdešimt, – išsiskiria idėjiškumu. Jie dažniausiai ilgai ieškojo savojo kelio, matavosi visokius „izmus”. Šie žmonės teoriškai pasikaustę, daug skaitė ir retai atsisako savo principų. Taip, jei žmogus tiki anarchokomunizmu, tai jis nesusiteps rankų vaučeriu ir, savaime aišku, neužsiims komercija (nuo redakcijos: gyvenimas rodo, kad būna išimčių).

 

Tie, kam dvidešimt penkeri, nulipdyti iš kitokios tešlos – tai perestroikos vaikai. Jie netiki nei žodžiais, nei idėjomis. Šie žmonės dažniausiai ieško kur išlieti savo energiją, iš jų išeina nepripažinti rašytojai, nevykę roko muzikantai, su vadovybe susirieję aspirantai, disidentai, turintys nerealizuotų pedagoginių polinkių, taikomosios sociopsichologijos mėgėjai ir tiesiog avantiūristai… Su jais beprasmiška ginčytis teorinėmis temomis. Jie paprasčiausiai pasiųs jus arba prikabins makaronų ant ausų. Jų lysvė – praktika. Jie tarnauja savotiškais vertėjais tarp skraidančių teoriniuose debesyse vyresniųjų draugų ir įvairaus lygio pomokyklinio jaunimo, kuris ir sudaro masinę bei nuolat kintančią anarchistų bazę.

 

Dažniausiai jie yra kompleksuojantys paaugliai, trokštantys pripažinimo trumpiausiu keliu, jauni neformalai, pradinių kursų studentai, o taip pat išvaryti ar neįstoję į aukštasias mokyklas moksleiviai. Jie beveik nieko nesupranta apie tai, kas kalbama laikraščiuose ir mitinguose, dėl ko ginčijasi jų autoritetingi vadai. Jie žino vieną – anarchijoje įmanoma daryti tai, už ką kitur bara. Jų anarchizmo laikotarpis trunka nuo poros mėnesių iki metų. Po to jie dingsta, o jų vietą užima kiti. Paprastai vyresnieji draugai nespėja net įsidėmėti jų vardų ir veidų. Bet viensas ar du žmonės pasilieka ilgam. Tada tenka susidurti su jų tėvais, kurie anarchistuose mato velnius gundytojus, nuviliojančius jų kūdikius nuo teisingo kelio. Žinoma, neišvengiami ir tradiciniai šizofrenikai, dviračio išradėjai, įvairūs smulkūs sukčiai ir kitokie mėgėjai gyventi svetima sąskaita. Yra taipogi karjeristų, bet šitie tipažai visur vienodi.

 

Moterų anarchijoje mažai, dauguma jų tiesiog „kovos draugės”. Anarchijos idėja jų nė kiek nedomina, bet beveik kiekvienas miestas turi savo Geležinę Ledi, kuria didžiuojasi ir saugo. Oficialios anarchistų žmonos, neįtrauktos į judėjimą, paprastai nelaimingos moterys. Jų vyrai neįspėję gali dingti dienai, mėnesiui ar metams. Pinigų į namus jie neparneša, užtat prišiukšlina bute popierine vietinės redkolegijos produkcija. Pridėkite prie to naktinius skambučius ir vėlyvus triukšmingų ir nevisuomet blaivių kompanijų, galinčių suryti visas produktų atsargas ir išgerti visą arbatą, vizitus. Tiesa, pastaruoju metu išryškėjo tendencija kurti anarchošeimas.

 

Per pastaruosius porą metų anarchistiniame judėjime įvykių buvo mažai. Patys spalvingiausi to laikotarpio renginiai buvo ir liko oranžinės akcijos. Dėl lyderystės čia varžosi Maskva ir Peterburgas. Viena pirmųjų buvo maskviečių akcija, propaguojanti civilizuotą kanibalizmą. Apsikarstę šūkiais „Komunistus į lašinius” ir „Socializmas – tai civilizuotų žmogėdrų santvarka”, jauni anarchistai pasirodė laikraščio „Moskovskij komsomolec” šventėje.

 

Piteriškiai atsakė komunistinio darbo laidotuvėmis. Velionis, papuoštas milicininko kepure, buvo nešamas miesto gatvėmis komunistinės šeštadienio talkos dieną. Karstų nešiojimo tradiciją pratesė maskviečiai. Karstas su užrašu „Tarybinė liaudis, kritusi Gorbačiovo ir Jelcino kovoje” buvo padėtas šalia metro „Barikadnaja”. Pokštas organizatoriams baigėsi areštu ir solidžia bauda. Bet jų reikalas nežuvo…

 

Labiausiai neprincipingi Peterburgo broliukai pareiškė iškelią savo kandidatūras į Rusijos prezidentus. Rinkiminė programa apsiribojo lozungu „Viską visiems, nedelsiant ir kuo daugiau”. Agitaciniame transparante, su kuriuo anarchistai perėjo visą miestą, buvo talentingai nupieštas piteriškių mylimas Lukičius (Leninas), švelniai besišypsąs prie alaus bokalo. Plakatas „Gerkit alų” ir jų programa turėjo milžinišką pasisekimą tarp išgėrusios liaudies. Bet visaliaudinė nemeilė Jelcinui nedavė Maskvos kolegoms ramybės. Kartą Maskvos gatvėse pasirodė popas su smilkykle, renkantis parašus už Boriso Nikolajevičiaus kanonizaciją. Naujai iškeptų tikinčiųjų prisirinko nemažai.

 

Oranžinės tradicijos gyvos ir dabar. Jos buvo sėkmingai pritaikytos Zaporožėje 1991 metų vasarą piketuojant metalurgijos kombinatą. Apdujusi nuo neveiklumo ir purvo anarchistų grupė susuko lizdus ant gamyklos kaminų. Lizdus naudojo ne tik kaip būstą, bet ir kaip išvietes.

 

Efektyviausia buvo „teisėtos valdžios” gynyba per pučą. Abiejose sostinėse anarchistai, mažai tesidomėdami ką ir nuo ko jie saugo, herojiškai siurbė alkoholį barikadose, grėsusiose sugriūti bet kurią akimirką. Hepeningas tęsėsi tris dienas. Paskui barikadas, deja, išardė.

 

Po pučo visiems vėl pasidarė nuobodu. Todėl prasidėjo eilinis keiksmų seansas. Kažkas nusprendė, kad reikia palaikyti komunistus, nes juos nuvertė. Nuo to laiko Piteryje ir Maskvoje lapkričio 7 dieną anarchistai kartu su komunistais išveda pasivaikščioti savo vėliavas bei plakatus su užrašais „Anarchija yra DAO”, „Užmušk savyje valstybę” ir pan. Kiti nusprendė kovoti su buržujais, tarp jų – ir su savo anarchoburžuaziniais draugais. Nors tai, beje, netrukdo priimti vieniems iš kitų humanitarinę pagalbą. Treti traukia pinigus, skirtus „kovai”, iš savo Vakarų kovos draugų, o kai kas bando tuos pinigus įsidėti sau į kišenę. Ir vieni, ir kiti sukelia daugybę apkalbų ir keiksmų anarchistinės spaudos puslapiuose.

 

Sėkmingomis galima pavadinti Maskvos, Piterio ir Saratovo anarchistų surengtas akcijas ginant Kuznecovą ir Rodionovą. Du Maskvos pankus, nelaimingai prisijungusius prie vienos iš anarchistinių demonstracijų, areštuotus milicijos ir apkaltintus piktybiniu chuliganizmu. Protesto akcijos tęsėsi 8 mėnesius ir baigėsi pergale. Tiesa, nukentėjusių nuo to laiko tarp anarchistų niekas nematė.

 

Suvažiavimai vyko savo ruožtu. Salėse barėsi ir priiminėjo sprendimus, kuluaruose gėrė. Herojiška kova už ekologiją Lipecke baigėsi vykdomojo komiteto pirmininko kabineto užėmimu ir juodos vėliavos virš vietos administracijos pastato pakėlimu. Didysis pasisėdėjimas Sosnovskij Bore (ten statė atominę elektrinę – vert. past.) išvis niekuo nesibaigė…

 

Anarckistai, kaip ir dekabristai, šiandien dažnai apsikarsto darbu, šeima, vaikučiais ir pasitraukia. Spaudos židinių lieka vis mažiau. Anarchistai praranda jėgas kovodami už lyderystę šiame preferanse, ieškodami naujų kliūvinių savo kelyje (nesenai vienas iš redaktorių iškėlė šūkį „Duokit man pučą kaip geriausią preferanso pakaitalą!”) ir leisdami vietinius anarchistinius biuletenius bei kalendorius. Bet nesinorėtų straipsnio baigti taip pesimistiškai…

 

Kartą svaigiame piteriškame nugėrime susitiko maskvietiško anarchizmo teoretikas V. V..Damje ir piteriško anarchizmo praktikas A. J. Ščerbakovas.

 

– Na ką, Vadikai? Kas bus toliau su ta anarchija? – paklausė praktikas

– Viskas, kas pas mus buvo iki šiol, nėra anarchizmas. Tikra anarchija dar ateityje, – atsakė teoretikas.

 
1992-1993 m. žiema
 

Čiornaja zvezda 1994 1 (8)

Vertė Evaldas Balčiūnas

2010 01 20

 

Komentarai  

 
0 # dddfuyui Y-m-d H:i
Įdomu buvo skaityt. Dėkui vertėjui.
 
 
-1 # DieterisViktoras Butas Y-m-d H:i
Anarchistai tai savo tautos ir rasės išdavikai. Nacionalistai tikrieji dydviriai ir dėl to pagerbkime šia sausio 15 neteke vieno iš Belgijos ir Europos nacionalisto, kaovotojo Kill, Baby, Kill grupės muzikanto Dieterio http://www.youtube.com/watch?v=wxcr1kSBApM&feature=player_embedded Čia dar vienas geras http://www.youtube.com/watch?v=DLQ0SSBioNA&feature=player_embedded# O čia kitas gabalas http://www.youtube.com/watch?v=Pq-7YyqjIRQ&feature=player_embedded
 
 
0 # jokuckailis Y-m-d H:i
nešvankus komentaras pašalintas