Aleksej Cvetkov. Kairieji veikia legaliai, nes nekelia jokios grėsmės
aktyvizmas

rusijos kairieji 0        Viena mano pažįstama iš nevykusių dailininkių renka „maoistinį porcelianą”. Figūrėlės įvairios – atgailaujantys inteligentai, savanoriai su šautuvais, chunveibinai su citatų knygelėmis, komisarai su žiūronais, kinų kosminis palydovas ir, žinoma, vadas įvairiausiais apdarais. Paskui jas parduoda Europoje.

 

        Jeigu siūlo klastotę – figūrėles specialiai „sendina”. Čia jai padeda pora specialistų, tarybinių laikų restauratorių, mokančių taip sendinti, kad jokia ekspertizė nieko neįtaria – cheminė ekspertizė patvirtina 1970-uosius. Juk parduoda tas figurėles ne žiopliams, o labiausiai nusimanantiems Europos kolekcionieriams.

 

Kodėl man kartais atrodo, kad gyvenime užsiimu panašiais dalykais? Jau kelinti metai su savo bičiuliais kažką kviečiame, kažką rengiame, kažką „kairuoliško” verčiame ir leidžiame. Ir tai turi tam tikrą, anaiptol ne masinę, bet paklausą. Bet jokio ryšio su tuo, kas vyksta. Prancūzai turi posakį, beje, gimusį 1968-aisiais, – „kalbėti negyva burna”. Tai reiškia kalbėti nejaučiant jokio ryšio su realiais įvykiais ir realiais klausytojais. Ir tikrai nematant galimybės ką nors pakeisti. Kalbant daug grubiau: mūsų žodžiai nekelia grėsmės niekieno pinigams. Mūsų „antikapitalizmas” – keistenybė, kuri vieniems rytoj atsibos, o kitus, atvirkščiai, trumpam laikui sužavės. Bet apskritai viskas liks taip pat, kaip buvę, pasaulyje niekas nepasikeis. Mūsų „kairumas” yra praktiškai legalus, o tai glumina ir kelia daug įtarimų. Argi kairysis neturi būti „uždraustas žmogus”? Ir ką tai reikštų? Bet pirmiau kitas klausimas:

 
Kas tokie kairieji?
 

Kiekvienas žmogus, na, galbūt išskyrus Kseniją Sobčak, žino, kad ne viskas pasaulyje perkama ir parduodama. Kiekvienas iš mūsų apsibrėžia ratą to, kas negali būti preke, kas turi būti išimta iš rinkos mainų. To rato plėtra ir reiškia asmens judėjimą kairėn. Nuolatinė tokių apribojimų plėtra visuomenėje žymi kelią socializmo link. Kapitalizmas, priešingai, nuolat plečia „suprekintų”, mainomų rinkoje objektų ir subjektų ratą. Nuosaikūs „sisteminiai” kairieji siūlo perskirstyti pajamas kapitalizmo viduje. Jie sugalvojo tūkstantį ir vieną būdą, kaip „atimti iš turtingųjų ir suvisuomeninti” nesikėsinant į pačius turtėjimo šaltinius, paliejant pelningą nuosavybę privatiems savininkams. Tokie yra kairieji liberalai, socialdemokratai, Keyneso gerbėjai ir t.t.

 

Radikalesni kairieji pasisako už gamybos priemonių nuosavybės perdalinimą dirbančiųjų naudai. Tiesą sakant, kairiųjų radikalumo laipsnį kaip tik ir nusako to perdalijimo laipsnis. Nors radikalai čia svarsto du kelius. Komunistai – už valstybinę nacionalizaciją. O visokiausi sindikalistai, bendruomenininkai, artelininkai ir liaudininkai – už konkrečių žmonių konkrečios įmonės „kolektyvinę nuosavybę”.Abi šios radikalios versijos gali gerai derėti viena su kita. Sunku įsivaizduoti tik darbuotojams priklausančią atominę elektrinę, užtai lengva – autoservisą ar dizaino biurą. Naujajame socializme turbūt atsiras būdas, kaip padaryti dideles įmones bendromis, o mažesnes – kolektyvinėmis.

 

Pastaruosius dvidešimt su trupučiu metų aš reklamuoju kraštutines tos ideologijos versijas. Ir netgi reguliariai atsisakinėju gero uždarbio brangiuose žurnaluose ar tiesiog kitokios pasaulėžiūros žiniasklaidoje, kad liktų laiko tų idėjų propagandai. Esu įsitikinęs, kad kapitalizmo negalima išgydyti rožiniu socialdemokratiniu sirupu, bent jau dėl to, jog valstybė negali būti nepriklausoma nuo kapitalo. Aš visada buvau prieš drėgnas kairiųjų akis. Ašaros trukdo nusitaikyti. Taigi aš lyg ir kairysis radikalas, o ne snarglys panosėje. Esu neišauklėtas, finansiškai nestiprus, agresyvus diletantas, svajojantis apie masinę revoliucinę prievartą Rubliovo plente. Bet man kelia nerimą vimdantis jausmas, kad esu „legalus”, „dekoratyvinis, „porcelianinis”.

 

rusijos kairieji 1

DSPA akcija už nemokamą transportą, Sankt Peterburgas, 2010 m.

 
Legalize?
 

Kaskart, kai išleidžiu naują knygą, du trys madingi aukštuomenės žurnalai ima iš manęs interviu, vadina visokiais pakiliais žodžiais, kad sėkmingai pamirštų mano vardą porai metų, iki kitos knygos pasirodymo. Ir kiekviename tokiame interviu, kiek bekalbėčiau apie progresyvią dirbančiųjų diktatūrą, kuri ir yra aukščiausia demokratijos, ne tik politinės, bet ir ekonominės, išraiška, žurnalistė, kuri paprastai būna miela mergina, švelniai man primena, kad tai vis tiek iškirps. Ne todėl, kad draudžiama, o todėl, kad tai, visų pirmiausia, niekam neįdomu. Ir maloniai keičia pokalbio temą klausdama, ar aš pasisakau už visišką legalizaciją? Taip aš pasisakau už ją! Bet šio reikalavimo nelaikau superaktualiu. Iš pradžių reikia į vietą pastatyti buržuaziją (panaikinti jos artimiausioje ateityje greičiausiai nepavyks), o po to jau legalizuosimės.

 

Buržuaziją į vietą statyti teks keliais etapais. Iš pradžių bus sugriautas pasitikėjimas ja. Jai, o ir visiems besidomintiems, reikia vaizdžiai pademonstruoti, kad buržua anaiptol nėra pats stilingiausias, kūrybiškiausias, labiausiai išsilavinęs ir istoriškai perspektyviausias gyventojų sluoksnis. Tam reikalinga laikmetį atitinkanti kairiųjų kultūrinė politika. Kai tik šis tarpinis tikslas bus pasiektas, pradės imti viršų antroji pergalė – bus maksimaliai sumažinta buržua politinė įtaka priimant sprendimus. Jiems reikia įrodyti, kad jų pinigai anaiptol nėra tokie įtakingi ir visai nenulemia valdžios elgesio, kaip kad buvo vakar. Kelią pinigams gali pastoti gerai organizuota visuomenė. Tai yra reali grėsmė buržuazijai prarasti absoliučiai viską. Pagaliau, trečias žingsnis reikštų rekvizuoti privačią buržua nuosavybę visuomenės reikmėms. Kaip tai padaryti – yra variantų. Pagarsėjusi „nacionalizacija visiškai suvalstybinant” anaiptol nėra vienintelis kelias. Na, o vėliau, jei ir to liaudžiai pasirodys maža, buržuazijai bus surengtas galutinis ir negrįžtamas THE PIZDAUSKAS.

 
Kitoks pasaulis neįmanomas?
 

Stengiuosi neveidmainiauti ir pateikti šiuolaikinius pavyzdžius, operuoju nuorodomis į buvusias revoliucijas. Dažnai tą darau už kairuolių susibūrimų ribų ir bandau kalbėti šiuolaikiška masių kalba – šiek tiek gatvės, šiek tiek blizgančių salonų, kartais atsižvelgdamas į postmodernistinį aukštakakčių žargoną. Rašydamas naudoju pačią populiariausią idėjų pateikimo formą: anekdotas – teorija – dialogas – vėl anekdotas (šie teksto gabalai turi būti panašaus dydžio). Bandau kalbėti pirmuoju asmeniu, stengiuosi susieti idėjas su naujaisiais garsiais įvykiais, o dar geriau – su masinės kultūros vaizdiniais. Bet mano „legalumas” įspraudžia visa tai į kabutes.

 

Galbūt man nelabai sekasi įtikinėti kitus žmones. Bet manau, kad priežastis slypi kitur. Žiūrovai ramiai praryja filmus, pasakojančius apie tai, kaip šeimai atsiunčia dėžę su raudonu mygtuku. Reikia tik nuspausti tą mygtuką, t.y. užmušti visiškai atsitiktinį žmogų, kad gautum milijoną ir išspręstum visas savo finansines problemas. Arba apie telešou, į kurį reikia ateiti, paimti pistoletą, užtaisytą vienu šoviniu, pasukus būgną ir pridėjus prie smilkinio, nuspausti gaiduką ir laimėti pagrindinį prizą – gal pasiseks. Žmogiškų santykių rinkos mechanika, viena ir ta pati visuose lygiuose, buvo labai tiksliai pagauta Steveno Soderbergho filme „Merginoje pagal iškvietimą”, į kurį jis dėl įtaigumo pagrindiniam vaidmeniui pakvietė pornožvaigždę Sashą Grey. Belgas Janas Fabre’as buvo į Maskvą atvežęs savo „tolerancijos orgiją” – spektaklį, parodantį, kad kapitalistinė civilizacija – tikras pragaras. Ir nieko, visi po teatro nuėjo namo, o ne į barikadas. Todėl kad tokia reginių žiūrovo logika?

 

Jų logika paprasta: „Mes, aišku, viską suprantame, bet kitoks pasaulis juk neįmanomas!“ Įmanoma tik antiburžuazinė ironija, pasaldinanti „šį” pasaulį ir atskirianti kulturingus žmones nuo reklama bei vyriausybe tikinčių žioplių. „Kitoks pasaulis – tai GULAG’as ir deficitas” – štai ką buržuazinei propagandai pavyko įkalti beveik į visų „kultūringų” žmonių galvas. Problema ne vien ta, kad beveik kiekvieną tvirtai laiko Biuras Visarionovičius. Pagrindinė kaltė, kad „mūsų” kultūriniai signalai neturi politinių pasekmių, tenka ne blizgiai reklamai, ne biurų totalitarizmui, o mums, antikapitalistams. Nes mes taip ir nepasiūlėme žmonėms paprasto ir prieinamo būdo, kaip „tapti kairiuoju”.

 
Tapti kairiuoju?
 

Yra paprastas būdas tapti dešiniuoju: visur piešti svastikas, padeginėti „nerusiškus” kioskelius, susekti nelegalų emigrantą, sukurti savo apsaugos firmų tinklą, įsteigti kovos menų sekciją arba karnavalinį karo istorijos klubą, atstatinėti cerkves aba netgi burti agrarines stačiatikių bendruomenes kaimo vietovėje. Dešinieji turi savus prieinamus būdus, kaip keisti socialinę realybę. Prie jų galima prisidėti gana nedaug griaunant savo gyvenimą.

 

Ką tokio pat paprasto galime pasiūlyti mes? Profsąjungų kovą darbo vietose? Dažniausiai jinai baigiasi atleidimu. Mūsų „baudžiauninkų” visuomenėje ji neįprasta psichologiškai. Dauguma kolegų profsąjungų greičiausiai neparems, trumpai tariant, šis būdas daug sunkesnis nei minėti dešiniųjų metodai.

 

Nuo nulio sukurti savo kolektyvinę įmonę? Ne ką mažiau sudėtingas būdas, reikalaujantis ilgo laikotarpio ir neįprastai aukšto atsakomybės lygio (juk „viršininkų nėra”). Netgi jei atsirastų keli tokie fanatikai ir entuziastai, labiau „įprasti” žmonės, prisijungę vėliau, sakys: „Mes labai kairuoliški, mėgstam rusų avangardą, meksikiečių zapatizmą, Markuzę su Žižeku ir Bakuniną su Marxu, bet mes nepasiruošę būti „bendrasavininkiais” ir „savivaldžiais”, neįstengiame išspręsti visų problemų su tiekėjais, gaisrininkais ir mokesčių rinkėjais. Pernelyg didelė rizika ir totalus atsidavimas, mes norime gauti nors ir labai mažą, bet garantuotą atlyginimą. O po fiksuotos darbo dienos eiti namo ar kur mums patinka ir neatsakyti už viską.” Pavargę entuziastai greitai virsta įprastais savininkais, visi likę – samdomais darbuotojais. „Kairumas” iš pradžių pereina į „stilių”, plakatus ant sienų, o vėliau visai išgaruoja – kaip prisiminimai.

 

Vilčių teikia ekologinė veikla. Įrodyti, kad dėl visų problemų kaltas kapitalistas ir rinkos interesas, labai paprasta. Galima surengti kiek tik nori užėmimų, protestų, graffiti, kelių blokadų ir teatralizuotų akcijų. Ir visa tai nereikalauja nuolatinio daugumos aktyvistų dalyvavimo, priešingai – numatomas sezoniškumas. Bet kol kas rusų žemėje ekologija sunkiai prigyja.

 

rusijos kairieji 2

Kairiojo fronto akcija, Maskva, 2009 m.

 

Kairiųjų mitingų, susirinkimų, seminarų ir forumų nesiūlykit – tai susibūrimai, kurie patys savaime realybės nekeičia. Visa tai turi ir dešinieji, bet jie užsiima ir tiesiogine veikla, realaus „gyvenimo stiliumi”.

 

Subjektyvi mūsų „legalumo”, t.y. dekoratyvumo priežastis yra ta, kad mes nesugalvojome scenarijaus, kaip bent retkarčiais „tapti kairiaisiais” visiems tiems, kurie pritaria tokioms idėjoms. Ir kaip pamatyti to „kairumo” rezultatą, kad ir menką. Dešinieji su tuo jau susidorojo. O gal aš ką nors praleidau? Tokiu atveju laukiu faktais ir videosiužetais patvirtintų prieštaravimų. Būtų įdomu visiems.

 
Kalta situacija?
 

Žinoma, gyvenimas suteikia progų pasireikšti: tai MVU socialinio fakulteto studentai pradeda maištauti prieš savo reakcingus ir korumpuotus dėstytojus, tai CDX dėl kažkokio komecinio apelsino nusprendžia nugriauti, tai „Centras E” „Falansterį” (knygyną – vert. past.) nusprendžia užsipulti ir net tinklapį uždaro. Bet visur protestuojančioje ir reiškiančioje solidarumą minioje kairieji anaiptol nėra patys matomiausi, nėra patys skaitlingiausi ir turbūt išvis nebūtini. Specifinis būdas, kaip „tapti kairiuoju” čia išvis nereikalingas.

 

Mūsų „legalumą” lengviausia paaiškinti objektyvia padėtimi. Galu gale, juk JAV, kur beveik visą praėjusį rudenį Michaelo Moore’o „Kapitalizmas” išbuvo lankomiausių kasinių kino filmų dešimtuke, jokių revoliucinių permainų irgi nevyksta. Ir Moore’as, taip išeina, yra tipiškas „legalus” kairuolis. Jeigu šiandien Europoje jaustųsi maoistinės revoliucijos pavojus, tai mano pažįstamą su jos „chunveibinišku porcelianu” vaikytų turbūt kaip „Al Khaidos” agentę ir propagandistę.

 

Nėra jokio „objektyvaus pavojaus”, niekas nejaučia kairiojo projekto realizavimo galimybių. Todėl kiekviena radikali kairioji replika suvokiama kaip pasakyta „nuo scenos”. Kitaip tariant, kaip paimta į kabutes. Ji virsta meno aktu, kuris vertinamas pagal šaunumą, keistumą ir kainą aukštuomenės pasilinksminimų rinkoje.

 

Priežastis ne tik mes patys, kairysis projektas turi mažiausiai agentų tarp kultūrinio ir politinio elito. Taip atsitiko dėl dviejų ligų – vieni ilgą laiką sirgo idiotiška antitarybine alergija viskam, kas „raudona”, o kiti – dar idiotiškesne „tarybinės imperijos” nostalgija. Iš trijų didžiausių ideologijų – nacionalizmo, liberalizmo, socializmo – mūsiškė yra mažiausiai remiama elito. Mums patiems tenka beveik nuo nulio formuoti ir auklėti savo antiburžuazinį alternatyvų elitą. Viena iš mūsų „legalumo” priežasčių yra ta, kad padėtis objektyviai nepalanki mums. Bet žinoti istorijos logiką svarbiau už bet kokią laikiną „aktualiją”.

 

Mūsų idėjos atsidūrė pačioje nedėkingiausioje padėtyje. Kokie šio fakto pliusai? Na, pirmiausia galima patikėti nuoširdumu tų, kurie vis tik jas pasirinko. Antra, tokia padėtis ideali, kai norima atrasti naujus, iki šiol netaikytus tų idėjų realizavimo ir platinimo būdus, išrasti naujas aktyvizmo formas, kurios iš „legalių” ir nieko neįtakojančių „kairiųjų” paverstų mus kur kas idomesniais ir istoriškai perspektyviais žmonėmis. Kokie būtų siūlymai?

 

Vertė Evaldas Balčiūnas

2010 01 24

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti