Apie anarchiją, komentarus ir parazitus
aktyvizmas

anarchija.lt        Vienas „sukčiausių” klausimų anarchistinei bendruomenei: ką gi daryti su vadinamaisiais parazitais, kurie prie kolektyvinės veiklos prisidėti nenori, bet labai nori naudotis bendruomenės teikiamais privalumais. Arba su tais, kurie iš vienokių ar kitokių paskatų užsiima antibendruomenine veikla. Dažniausiai toks klausimas gana praktiškas, sprendžiamas labai praktiškais metodais.

 

Kai kurie susipras ir pasikeis, kai kurie bus išvyti iš bendruomenės, o dar kitus bendruomenė imsis perauklėti arba pasiliks kaip savotišką egzotiką – „alternatyvaus” gyvenimo paveikslėlį, kuris vieniems galbūt suteiks džiaugsmo, o kitiems bus gyvas pavyzdys, savotiška didaktinė iliustracija vaikams auklėti. Treti į tokius žmones žiūrės kaip į ligonius ir nebus linkę jų vyti iš bendruomenės. Keliai įvairiausi.

 
Yra tokia bendruomenė
 

Praktiniams klausimams spręsti reikalinga reali anarchistinė bendruomenė. Manau, vieną tokią turime – tai anarchija.lt bendruomenė. Ją sudaro žmonės, tvarkantys tinklapį (programinį aprūpinimą, dizainą, redagavimą, finansavimą, puslapio populiarinimą, pristatymą galimiems skaitytojams), – tvarkdariai; žmonės, rašantys, piešiantys, verčiantys tinklapiui – autoriai; aktyviai dalyvaujantys tinklapio veikloje ir rašantys komentarus – komentatoriai; ir, galiausiai, tinklapį skaitantys žmonės – skaitytojai. Štai tokios šios bendruomenės narių funkcinės ypatybės. Beje, dalis narių turi ne vieną, o kelias tokias ypatybes.

 

Kad bendruomenė gyvuotų, augtų ir vystytųsi, svarbios visos grupės. Visų grupių veikloje greta matomo vaidmenų pasidalinimo lieka vietos ir asmeninei iniciatyvai. Pavyzdžiui, pasiūlei pavartyti a.lt draugui ar bendradarbiui – ir tu jau tvarkdarys. Šovė galvon mintis ką nors parašyti, nupiešti, nufilmuoti ar tiesiog pasiūlyti kito autoriaus straipsnį tinklapiui – ir tu jau autorius. Parašei komentarą – ir esi komentatorius. Atsivertei ką nors skaityti – esi skaitytojas. Panašiai viskas ir vyksta. Prieš priimant sprendimą, kolektyviai aptariamos redagavimo, dizaino ir kitokios funkcinės idėjos.

 

Žinoma, ten, kur asmeninė iniciatyva, ten galimos ir visokios antibendruomeniškos apraiškos. Pabandysiu kai kurias jų aptarti. Tvarkdariai gali būti autoritariški ir bandyti riboti bendruomenės kūrybiškumą, pavyzdžiui, blokuoti jiems neįtikusius autorius, komentatorius ar net visą bendruomenę. Autoriai gali siūlyti įvairius vidinius konfliktus provokuojančią medžiagą, o tvarkdariai nebūtinai trukdys ją publikuoti. Tam tikras polemikos lygis yra gerai, bet įkarštyje ribos neretai peržengiamos. Dar dažniau konfliktas kyla, kai koks nors autorius bando siūlyti tvarkdariams nepriimtiną medžiagą. Netgi visiško niekalo atmetimas provokuoja konfliktą ir gali tapti pretekstu diskusijai “apie valdžią” ar net suformuoti spontanišką „valdžios nuvertimo” judėjimą. Komentatoriai gali puldinėti autorių taip prisiimdami tvarkdario teises. Gali šiukšlinti keiksmais, spamu, trolinimu. Gali užsiimti savų idėjų propagavimu arba autoriaus minčių iškraipymu. Gali kiršinti bendruomenę sistemingai puldinėdami kokias nors idėjas, autorius ar komentatorius. Skaitytojai? Na, jie gali tapti komentatoriais nepasinaudoję skaitymo funkcija arba ją apribodami antraštės skaitymu.

 

Akivaizdu, kad agresyvios antibendruomeniškumo apraiškos gali a.lt visiškai sugriauti. Tačiau jei iki šiol nesugriovė, tai aktualu panagrinėti, kaip ši bendruomenė tvarkosi su tokiomis apraiškomis.

 

Bet prieš tai reikėtų aptarti vieną svarbią problemą. Tarp kitų a.lt tikslų yra ir prieš buržuazinę visuomenę bei valstybę nukreiptų idėjų sklaida. Kai kurias iš jų sąlyginai galima vadinti antibendruomeninėmis praktikomis. Natūralu, kad dalis bendruomenės, įsiplieskus konfliktinei situacijai, kai kuriuos narius pagrįstai ar nelabai laiko ne a.lt nariais, o buržuazinės visuomenės elementais ir taiko prieš juos antibendruomenines priemones. Sutarimo netaikyti tokių priemonių bendruomenės viduje nėra.

 
Bendruomenės tvarkytojų keliami konfliktai
 

Anarchistinėje bendruomeneie bet koks tvarkymas iš pat pradžių yra antibendruomeninė veikla ir permamentinis konfliktas. Bet jei tvarkymu gali užsiimti maksimaliai didelis bendruomenės narių skaičius, yra tikimybė, kad neatsiras valdžios ir anarchija nebus sugriauta.

 

Cenzūra. Kol kas yra taikoma tik viena „represinė” priemonė – trinami užgauliojantys, nešvankūs ir svetimais nikais pasirašyti komentarai. Didelio protesto, kad pradėta taip daryti, nebuvo ir nėra. Kas tai? Valdžios užuomazga ar minimalūs komentavimo papročiai? Na, bendruomenė dar turėjo nemalonų žurnalistų etikos inspektoriaus įsikišimą.

 

Formalių sąlygų, kurias turi atitikti publikuojama medžiaga, lyg ir nėra, tačiau dėl kai kurių pasiūlytų straipsnių yra buvę ginčų, o dėl kai kurių publikacijų (tiek pasirodžiusių, tiek ne) yra buvę ir gana aštrių pasisvaidymų žodžiais. Sprendimo mechanizmas man neaiškus, todėl vertėtų jį sukurti, nes paaštrėję tokie konfliktai gali atskirti (yra atskyrę) nuo bendruomenės dalį tvarkytojų. bei autorių. Be to, kai kurios publikacijos susilaukia aršaus komentatorių nepritarimo.

 

Yra buvę keli atvejai, kai seimo nariai siūlė teisėtvarkai uždaryti tinklalapį. Reikia pabrėžti, kad tokie veiksmai tik pasitarnavo a.lt populiarinimui. Informaciją apie šiuos siūlymus ištransliavo pati įvairiausia žiniasklaida, jos skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai išgirdo, kad egzistuoja a,lt bendruomenė. Kai kurie vėliau net tapo jos nariais – skaitytojais, komentatoriais, autoriais ar tvarkytojais. Manyčiau, vertėtų siekti, kad LR seimas savo statute numatytų, jog seimo nariai rotaciniu būdu kas pusmetį reikalautų uždaryti a.lt. Tai žymiai prisidėtų prie bendruomenės plėtimosi ir stiprėjimo.

 

Ideologiniai išpuoliai. Tai patys įvairiausi kaltinimai „neteisingu” anarchizmu, draugystė su „netinkamomis“ ideologijomis ar „netinkamais“ žmonėmis. Tai bandymai iškreipti arba „tinkamai nukreipti” bendruomenę, o tai įprastu gyvenimo ritmu „gyvenančiai” bendruomenei yra tokia pati ardomoji veikla.

 

Paimsiu vieną neseną pavyzdį. A.lt paviešino informaciją apie istorikų konferenciją. Dalis tvarkdarių – redakcinės kolegijos narių – pasipiktino, kad taip neva „reklamuojamas“ stalinistinis renginys. Likę pabandė eiti į kompromisą – taip atsirado redakcijos prierašas, pabrėžiantis abejones šios konferencijos moksliškumu ir objektyvumu. Bet nepatenkintų liko ir po to. Tada buvo paviešintas Kasparo Pocius straipsnis, kuriame ši konferencija buvo smarkiai sukritikuota. Taip bendruomenės pozicija pasislinko norima linkme. Kas vyko toliau? Na, tam tikras pasišaudymas komentaruose, bet po kiek laiko viskas nurimo. Atrodo, apseita be didelių įžeidinėjimų. Neaišku, kodėl reikėjo peštis ir kam reikėjo ieškoti kompromiso ar kažkokios krypties. Vietos daug – gali būti paviešintos abi nuomonės, jas galima netgi susieti nuoroda, kad skaitant vieną matytųsi, jog egzistuoja ir kita...

 

Bendruomenei nereikėtų kur nors slinktis dėl tokių nesutarimų. Kiekviena publikacija gali plėsti bendruomenės ribas, nes pritraukdama naujus skaitytojus ar praplėsdama jų akiratį ji automatiškai užpildo išsiplėtusią erdvę.

 

Taigi apžvelgę kelis tvarkytojų ir autorių konfliktiško ar antibendruomeniško elgesio atvejus, lyg ir neradome grėsmių naciona..., atsiprašau, bendruomenės saugumui.

 

                anarchija tavo galvoje

 

Autorių provokacijos ir strategijos

 

Autoriai – sudėtinga publika. Jų komplikuotumą nusako įprasta statistika – tarp bet kurių dviejų autorių ne mažiau kaip trys, savo pačių nuomone, yra genijai. Panašus ir nesuprastų bei nepakankamai įvertintų skaičius. Natūralu, kad jie piktinasi bendruomenės demonstruojama nepagarba jų asmenybėms ir... maištauja. O tai kaip tik rašinio tema – antibendruomeninis elgesys.

 

Atrodo, ką gi gali autoriai... Jei tikėtume, kad jie visi geri, tada jie gali tik stiprinti bendruomenę savo komunistiniu spartuolišku darbu. Jei manytume, kad jie piktavaliai – tada lyg kenkėjai gali pasikasti po pamatais. Tokiems tik ir leisk – katalikų bažnyčioj jie pakabins moteriškom genitalijom padabintą kristų... O mes juk kalbame apie anarchistus – juk jie meistrai klibinti pamatus ir ką nors griaut. Ką gi gali sugriauti autoriai? Ir kokios gali būti to griovimo strategijos? Viena iš jų – pasiūlyti akivaizdžiai netinkamą medžiagą. Ir pasislėpus stebėti, kaip tvarkdariai ją „virškins” (virškinimo sunkumus jau aprašiau, tad prie jų negrįšiu). Kita diversijos forma – bandymai ideologiškai pakreipti bendruomenę – irgi jau aprašyta. Lieka įvairios autorių provokacijos, kada jie bando griauti nusistovėjusias santykių su tvarkytojais tradicijas.

 

Pateiksiu vieną, gal ir ne patį aktualiausią, bet užtat savą pavyzdį. Parašiau tekstą – atvirą laišką. Nei turiniu, nei tiksline auditorija jis neatitiko bendruomenės gyvavimo tradicijų. Tvarkytojai ėmė mane auklėti siūlydami kompromisus. Kai kurie jų man buvo naudingi, todėl juos priėmiau. Kitus atmečiau ir išsiunčiau tą laišką adresatui. Tokiu būdu tvarkytojams teko nusileisti, ir jie mano tekstą įdėjo. Ir nieko neįvyko. Na, beveik nieko. Laiškas buvo nukreiptas prieš antisemitinį vieno politiko išpuolį. Dalis bendruomenės mano, kad tai įprasta šių dienų Lietuvoje, todėl neaktualu ir nėra ko „kelti bangų”. Kai kurie tvarkytojai iki šiol į mane žiūri piktokai. To laiško auditorija buvo seimo nariai. Daliai anarchistų jie neaktualūs, todėl nemanau, kad jie įsitraukė į skaitymą, tik šiek tiek pakomentavo. Antibendruomeniško elgesio tema šiuo atveju buvo išsemta (preferanso terminais kalbant) „liekant prie savų” interesų.

 

Yra dar viena klastinga autorių strategija – tai padidintas produktyvumas. Keli iniciatyvūs autoriai gali paskandinti savo tekstine produkcija vis dar nedidelę a.lt bendruomenę. Kokios būtų to pasekmes, nežinome. A,lt kol kas be problemų išplaukia. Bet pavojus egzistuoja, yra ir nusiskundimų, kad piktnaudžiaujama šia strategija. Kartais skaitytojai piktinasi, kad nespėja visko skaityti, nors dažniau tie skundai maskuojami piktinimusi, kad per daug dėmesio skiriama vienam ar kitam autoriui.

 

Po komentatorių mūšių mėlynių nelieka

 

Tai daug margesnis ir maištingesnis gaivalas. Tvarkytojai ir autoriai dėl tam tikrų taktinių sumetimų paprastai deklaruoja rūpestį skaitytojų interesais ir jų atvirai nepuldinėja, tuo tarpu komentatoriai turi visišką laisvę. Jie gali pulti vienas kitą, tvarkytojus, autorius, skaitytojus, visą a.lt bendruomenę. Bet kokias visuomenines ar anarchistines moralės normas. Pavartę tinklapį rastume visko. Nors tenka apgailestauti, kad šiems bendruomenės nariams kartais pritrūksta kūrybiškumo. Kita vertus, kai kurie, nuolat kartodami praktiškai identiškus komentarus po kiekviena publikacija, savo nekūrybingumą paverčia pavojingu maištininko ginklu.

 

Kaip ten nebūtų, tai vienintelė bendruomenės grupė, susilaukusi atvirų tvarkytojų „represijų” dėl nešvankių ar užgauliojančių tekstų. Tiesa, represijos gana aksominės. Komentatoriai gali bet kada atnaujinti tvarkytojams nepriimtinus komentarus. Tik greičiausiai tas žaidimas jiems nėra įdomus ir todėl neperspektyvus. Tvarkytojai jau ne kartą yra svarstę, kaip sugriežtinti komentavimo tvarką. Tai grindžiama skaitytojų interesais. Sakoma, kad visokie nešvankūs ir užgauliojantys komentarai žeidžia jautrias skaitytojų sielas ir trukdo skaityti autorių mintis. Pažiūrėsim, kaip spręsis šis konfliktas. Kol kas jokių sprendimų priimta nėra, tad siūlau lažintis. Tikintys šviesia a,lt perspektyva, gali statyti už tai, kad tai nesugriaus bendruomenės, o ją netgi sustiprins. Skeptikai gali ramia sąžine tvirtinti, kad ateityje šis konfliktas virs valdžia. Nors asmeniškai būčiau linkęs statyti už optimistinį variantą, tačiau turiu pripažinti, kad skeptikai praktiškai neturi šansų pralaimėti. Jie visada gali tvirtinti, kad ta niūri ateitis dar priekyje.

 

Dar viena komentatorių naudojama strategija – tai bandymai ideologiškai paveikti bendruomenę. Į tiesiogines agitacijas ar užsipuolimus paprastai atsakoma komentarais arba nekreipiama jokio dėmesio. Kaip tai veikia autorius, bendruomenei nėra žinoma. Ši strategija nesulaukia nei atkirčio, nei palaikymo. Tai autonominė komentatorių veiklos sfera.

 

Yra dar viena komentatorių aktyviai ir kūrybiškai vystoma strategija – tai sąvokų painiojimas. Kai kurie tai daro iš nežinojimo, kai kurie tam turi ideologinių sumetimų – taip įvairūs „šlanguotojai“ ir postmodernistai demonstruoja savo požiūrį į pasaulį ir anarchizmą. Beje, ši nauja strategija sukelia daug komentatorių mūšių. Kokios jų pasekmės bendruomenei, sunku pasakyti, juk po komentatorių mūšių mėlynių nelieka... Ir nežinia, ar dėl to reikia džiaugtis ar liūdėti.

 
Laisvi ir nepriklausomi skaitytojai
 

Visos kitos grupės – tvarkytojai, autoriai ir komentatoriai – yra įsitikinę, kad skaitytojai yra pati gausiausia bendruomenės dalis ir viskas bendruomenėje daroma jų labui. Nesu tikras, bet turiu vilties, kad bent jau žymi skaitytojų dalis nepasiduoda šiems bandymams įpiršti priešišką ideologiją. Skaitytojui svarbu išsaugoti savo laisvę ir nepriklausomybę, t.y. sugebėjimą atsijungti ir daugiau niekada nebeprisijungti prie šios bendruomenės. Deja, ši pati svarbiausia anarchistinė vertybė yra ir pats radikaliausias antibendruomeninis veiksmas. Kiek yra tokių skaitytojų – nežinoma, bet jei tikėtume visokiais lankytojų srautą matuojančiais skaitliukais, jų yra nemažai. Tiesa, ta statistika gali būti iškreipta. Dalis skaitytojų nesileidžia skaičiuojama ir naudojasi įvairiomis skaičiuotojus apgaunančiomis programomis.

 

Kaip iš tikro jaučiasi skaitytojai, sužinoti galima tik tada, jei jie pasidalina savo įspūdžiais virsdami komentatoriais, autoriais ar tvarkytojais. Na, o kai jie tyli, žinai tik viena – jie nieko negriauna. Kažkodėl esu tikras, kad ir nesugriaus, nes tvarkytojams, autoriams ir komentatoriams dažniausiai nusispjaut į skaitytojų pagalbos šauksmą. Jie kurti tokioms aimanoms. Todėl pabaigai belieka tik perspėti: ŽMONĖS, BŪKITE BUDRŪS, KITAIP ANARCHIJA PAVERGS JUS PAVERSDAMA SKAITYTOJAIS!

 
E.B.
2010 02 01

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti