Polemika: Diskoteka vietoje revoliucijos
aktyvizmas

anarchic system        Nuosprendis Sevai Ostapovui, paskelbtas 2010 m. vasario 17 d. Maskvoje, turbūt yra svarbiausias šios savaitės įvykis rusiškai kalbančių anarchistų informacinėje erdvėje. Jis svarbiausias nežiūrint to, kad neseniai iš kalėjimo už pasižadėjimą neišvykti išleido „Belgrado šešetuką” ir Turkijos antimilitaristus, dėl kurių išlaisvinimo mes asmeniškai mitingavome, platinome informaciją ir kėlėme triukšmą.

 

Serbijoje ir Turkijoje sistema, pasikėsinusi į mūsų draugus anarchistus, šiek tiek atsitraukė, bet dar ne visiškai, Nors visgi atsitraukė. Šis žingsnis juo labiau svarbus, nes kalbama apie žmonių laisvę.

 

Taigi pakalbėkime apie svarbų Maskvos įvykį (nors geriau pasigilinus jis ne vien maskvietiškas). Savaime aišku, kad kalbama ne apie vien Sevą ir ne apie tuos, kuriuos sumušė 2008 metų balandžio 4-ąją. Reikalas liečia mus pačius – anarchistus ir libertarus. Bylos reikšmė dar padidėja, nes anarchistai į ją įsijungė nuo pat pradžių. Į muštynių Sokolnikuose bylą žiūrėjome kaip į vieną svarbiausių savo darbų. Su ja susijusios ir sėkmingiausios mūsų 2008-ųjų pavasario akcijos – 2008 m. balandžio 11 d. akcija Maskvos Kitajgorode ir balandžio 18 d. pagrindinės Maskvos gatvės blokada bei demonstracija. Maskvoje demonstracijos de facto uždraustos, nesutinkančius su tuo draudimu valdžia paprastai išvaiko, o tada pavyko šauniai apipisti valdžią. Be to, sugebėjome sukviesti spaudą ir draugiškus visuomeninius judėjimus, kad būtų bent kokie mūsų triumfo liudininkai.

 

2008-ųjų pavasarį apskritai buvo vykdoma plati kampanija prieš milicijos savivalę. Netgi manau, kad visi Dymovskiai ir parodomoji Medvedevo vidaus reikalų ministerijos reforma iš dalies ne tik Jevsiukovo šūvių, bet ir mūsų 2008 m. antimilicinės kompanijos rezultatas. Mus juk tada nemenkai palaikė visuomenė. Valdžia pačiam viršuje negalėjo to nepastebėti.

 

Bet 2008-ieji jau seniai praėjo. O 2009-aisiais, kai paaiškėjo, kad bylą prieš Sevą tuoj perduos teismui, mūsų protestai atsinaujino. Tačiau atsinaujino jie… kažkaip vangiai. Ne, pastangų į akcijas buvo įdėta daug, išmonės ir kūrybingumo irgi buvo pakankamai, kaip ir šėlsmo. Bet tai buvo penkių ar šešių žmonių išmonė ir kūryba. Na, daugiausiai aštuonių ar dešimties. Kiti tik susirinkdavo pašėlti. Bet ir jų kiekvienoje akcijoje buvo ne daugiau nei 30 ar 40.

 

Vėlyva 2009-ųjų rudenį, kai Sevos teismas iš tikro prasidėjo, man pasirodė, kad Maskvos anarchistai visai nustojo domėtis šia byla. Į teismą ateidavo nedidelė žinomų žmonių grupė kartu su žmogaus teisių gynėjais, kuriuos tarp anarchistų įprasta, tiesą sakant, nesuprantu už ką, nuolat pilstyti purvu.

 

Tokį dėmesio atšalimą aiškinu labai paprastai. Sevos byla tapo ištisa virtine rutininių teismo posėdžių ir tokių pat rutininių piketų, tad ilgainiui visiems atsibodo. Ji nustojo būti madinga. Šiame kontekste tai labai gėdingas žodis. Bet man atrodo, jog visiškai teisingas.

 

Mano žiniomis, panašus procesas dabar vyksta ir Novosibirske, kur nagrinėjama Loskutovo byla. Monstracijose visiems buvo smagu. O kai vieną iš monstracijos sumanytojų teisia, ir dar kelis mėnesius iš eilės – ne, šitas serialas mums neįdomus.

 

Tai ką, tegul nuteisia? Paklausus šitaip tiesiai, anarchistai ir anarchistės pasakys „ne”. Galbūt net ateis į artimiausią teismo posėdį. Į kokį vieną. Bet tuo viskas ir baigsis. Taip yra dėl to, kad jie paprasčiausiai neprisimena, kad jų draugus teisia, išmeta šį faktą iš galvos. Tai prisiminti jiems tiesiog nuobodu.

 

Judėjime dalyvauju ne pirmi metai ir net ne pirmas dešimtmetis. Ir turiu pasakyti, kad mažiausiai per pastaruosius penkiolika metų niekas nesikeičia. Amžinai ta pati dinamika. Bet kokia proga (ekologija, Sokolovo ir NRA byla, Čėčėnijos karas, Irako karas, „Didysis aštuonetas” ir t. t., ir pan.) į pirmas akcijas iš anarchistų scenos ateina daug žmonių. Bet paskui, kai reikia tęsti akcijas, dalyvių entuziazmas smarkiai mažėja. Tada užleidžiamos anksčiau užimtos pozicijos, beveik laimėtas reikalas gėdingai nusirita atgal ir baigiasi žlugimu. Nes nuosekliai dirbti pasiruošę tik 8-10, 5-6, o kartais tik 2-3 žmonės.

 

Kaip tik dėl to su anarchistais ir anarchistėmis negalima pradėti jokių ilgalaikių kampanijų, kurios tęstųsi kelis mėnesius ar net metus ir reikalautų daug pastangų. Su anarchistais tiesiog neverta turėti rimtų reikalų. Beje, tą supranta ne tik draugiškų socialinių judėjimų atstovai, bet ir tie, kurie anarchistų judėjime praleido ilgiau nei trejus ar penkerius metus.

 

„Seniai” pamažu pasitraukia, nes vienkartinės akcijos visus senai užpiso. Įsivaizduokite, kiek kartų aš dalyvavau gatvės akcijose, jei Maskvoje jos prasidėjo 1986 metais? O pereiti į kitą lygį, pradėti organizuoti ir vykdyti sėkmingas kampanijas judėjimas nepajėgia. Tai tęsiasi jau kelinti metai ir kelintas dešimtmetis.

 

Vienas bičiulis prieš kelias dienas teisingai pasakė, kad kalbama apie savigarbą. Žmones milicijoje sumuša, po to vienam iš jų surengia parodomąjį teismą ir nubaudžia lygtinai. Mes turime džiaugtis? Na taip, nepasodino. Tačiau liepė dingti iš akių. Vaikinus sumušę milicininkai niekada nebus nubausti – nei valstybės, nei kieno nors dar.

 

Tiek to, mes dingome. Nes tai pasidarė neaktualu. Nes yra svarbesnių darbų, sako mums kitas draugas. Taip, teisybė, dabar yra svarbesnių reikalų nei Sevos byla. Bet tik todėl, kad tie reikalai yra pradinėje mūsų susidomėjimo stadijoje. Po tam tikro laiko jie lygiai taip pat nebus niekam įdomūs, lygiai taip pat taps nemadingi ir užmiršti. Ši karuselė mane taip užkniso, kad…

 

Kaip tik dėl to jūs mane retai matote susirinkimuose, akcijose ar dar kur nors. Mano anarchistiniai įsitikinimai niekur nedingo, bet juos įgyvendinti kartu su anarchistai aš tiesiog negaliu.

 

Problema ne manyje, tai nėra mano amžiaus arba savo vietos judėjime paieškos klausimas. Tai visų klausimas. Kodėl mūsų judėjimas toks, kad šika pats ant savęs ir negali išreikšti solidarumo net pats sau. Negali laimėti net savo pačių kovų.

 

Nežinau, ką apskritai su šia problema daryti, galiu pasiūlyti tik tuščią receptą „visiems pakelti samoningumo lygį”. Šiaip tas receptas teisingas, bet nerealus ir neįmanomas panaudoti. Todėl kad visiems nusišikt. Omenyje turiu ne miesčionis, o anarchistus ir anarchistes. Visiems ant visų nusišikt. Niekas negerbia nei savęs, nei draugų. Visiems patinka tik „tūsintis” ir madingai leisti laiką. „Tūsas” – štai kur tikras mirties nuosprendis.

 
Vladas Tupikinas

Maskva, 2010 m. vasario 19 diena.

bakunista.nadir.org vertė Evaldas Balčiūnas

 
Sevos Ostapovo palaikymo piketas  

 

Komentarai  

 
0 # Rekomenduoju .Ne į tema betViktoras Butas Y-m-d H:i
Bet čia tai man ne įvykis. Įvykis gi, kad pradėjo rodyti 2010 seriala Spartacus: Blood and Sand . Pasak Vikipedijos jisai revoliucionieri ų įkvėpėjas ir Karlo Markso bei Che Guevaros herojus. Nu pasakysiu nerealus serialas nenusileidžiant is Romai(Rome) Jau torentuose parsisiuntimui pasirodė 1 sezono 4 serijos, laukiu nesulaukiu penktos http://www.youtube.com/watch?v=yHxn8mTpAJU
 
 
0 # idomu ?Kostia Y-m-d H:i
nu tai ka, tikraisis anakrystu veidas - kaip " kovot" - tai visa ruja, o kaip padeti bicui - visi i krumus . Ar tiems gaidenoms, kur sodi kalejime vokietijoj ir uk bent po 50 evriku nusiuntet ? ant vazelino tsakant ???