George Orwell. Trockistų, komunistų ir anarchistų taktika pilietiniame Ispanijos kare („Katalonijai atminti”, 2010)
istorija

George Orwell POUM        Iš pradžių aš visiškai ignoravau politinį karo aspektą, ir tik gerokai vė­liau jis pradėjo prašyte prašytis mano dėmesio. Jeigu jūsų nedomina partinės politikos siaubai, malonėkite tokias vietas praleisti. Kad būtų lengviau, politines šio pasakojimo dalis stengiuosi sutelkti tam skirtuo­se skyriuose. Kita vertus, apie Ispanijos karą bemaž neįmanoma rašyti grynai kariniu požiūriu. Nes pirmiausia tai buvo politinis karas. Joks įvykis, bent pirmaisiais karo metais, nebūtų suprantamas, jei nieko ne­nutuoktum apie partijų kovą, virusią šiapus fronto linijos.

 

Ispanijoje aš gana ilgai ne tik nesidomėjau politiniais reikalais, bet ir nieko apie juos nežinojau. Žinojau, kad vyksta karas, bet neturėjau su­pratimo, koks karas. Jei būtumėte paklausę manęs, kodėl stojau į miliciją, būčiau atsakęs: „Kovoti prieš fašizmą“, o jeigu būtumėte klausę, už ką aš kovoju, būčiau atsakęs: „Už paprasčiausią padorumą.“ Nuoširdžiai tikė­jau News Chronicle ir New Statesman aiškinimu, kad tai yra civilizacijos gynimas nuo maniakiško maišto, kurį sukėlė Hitlerio samdyti pulki­ninkai Blimpai (49).

 

Revoliucinė Barselonos atmosfera mane labai traukė, bet aš nė nesistengiau jos perprasti. O politinių partijų ir profesinių są­jungų kaleidoskopas, varginantys jų pavadinimai – PSUC, POUM, FAI, CNT, UGT, JCI, JSU, AIT – mane tik erzino. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad Ispanijoje siaučia santrumpų epidemija. Žinojau, kad tarnauju kaž­kokioje POUM (patekau į POUM, o ne į kokią nors kitą miliciją vien todėl, kad atvykau į Barseloną su ILP siuntimu), bet neturėjau suprati­mo, kokie rimti nesutarimai skiria ispanų politines partijas. Kai Monte Pocero pozicijoje kažkuris iš mūsiškių parodė į kairę ir tarstelėjo: „Anie tai socialistai“ (turėdamas galvoje PSUC), nustebęs paklausiau: „Argi mes visi ne socialistai?“ Man atrodė idiotiška, kad žmonės, kovojantys dėl savo gyvybės, priklauso skirtingoms partijoms. Visuomet laikiausi tokio požiūrio: „Kodėl mes negalime mesti šalin visų šitų politinių ne­sąmonių ir kovoti išvien?“ Tai buvo teisingas „antifašistinis“ požiūris, kurį rūpestingai skleidė Anglijos laikraščiai – daugiausia tam, kad žmo­nės nesuprastų tikrosios nesutarimų prigimties.

 

Tačiau Ispanijoje, ypač Katalonijoje, ilgai laikytis tokio požiūrio buvo neįmanoma. Anksčiau ar vėliau kiekvienas, kad ir nenoromis, turėjo dėtis prie vienų arba prie kitų. Net jeigu tau nėmaž nerūpėjo nei politinės partijos, nei jų nesu­taikomos „linijos“, buvo pernelyg akivaizdu, kad tai gali nulemti tavo paties likimą. Kaip milicininkas tu buvai kovotojas prieš Franco, bet kartu ir pėstininkas įnirtingoje dviejų politinių teorijų kovoje. Kai ka­barojausi kalvų šlaitais ieškodamas malkų ir svarsčiau, ar tai yra tikras, ar tik News Chronicle sugalvotas karas, kai slėpiausi nuo komunistų kulkosvaidžių per gegužės įvykius Barselonoje, kai galiausiai bėgau iš Ispanijos policijai lipant man ant kulnų – visa tai vyko būtent ši­taip, o ne kitaip todėl, kad tarnavau POUM, o ne PSUC milicijoje. Tiek smarkiai skyrėsi tos dvi santrumpos.

 

Norint suprasti jėgų išsidėstymą vyriausybės pusėje, reikia prisiminti, kaip karas kilo. Kai liepos 18-ąją prasidėjo mūšiai, turbūt kiekvieno Europos antifašisto širdyje sukirbėjo viltis. Nes atrodė, kad demokra­tija pagaliau stoja prieš fašizmą. Daugelį metų vadinamosios demokra­tinės šalys kiekviename žingsnyje nuolaidžiavo fašizmui. Japonai ne­baudžiami darė ką norėjo Mandžiūrijoje. Atėjęs į valdžią Hitler ėmė naikinti visų atspalvių politinius oponentus. Mussolini bombardavo abisinus, o penkiasdešimt trys šalys (regis, jų buvo penkiasdešimt trys) tik šventeiviškai šnabždėjo „šalin“. Tačiau, kai Franco pabandė nuversti nuosaikią kairiųjų vyriausybę, ispanai sukilo prieš jį, nors niekas iš jų šito nesitikėjo. Atrodė, kad tai bus – gal net ir buvo – lūžis.

 

Tačiau mažai kas atkreipė dėmesį į kelis dalykus. Pirmiausia, Franco nelabai galima tapatinti su Hitleriu ar Mussoliniu. Jo sukilimas buvo aristokratijos ir Bažnyčios remiamas kariškių maištas, kuriuo, bent iš pradžių, siekta ne tiek įvesti fašizmą, kiek sugrąžinti feodalizmą. Tai reiškė, kad Franco nepalaikė ne tik darbininkų klasė, bet ir įvairūs li­beraliosios buržuazijos sluoksniai – kaip tik tie žmonės, kurie tampa fa­šizmo šalininkais, kai jis pasirodo modernesniu pavidalu. Dar svarbiau tai, kad ispanų darbininkai priešinosi Franco ne dėl „demokratijos“ ir ne dėl status quo, kaip veikiausiai darytume mes Anglijoje. Jų priešini­mąsi lydėjo, – galima netgi sakyti, kad vien toks jis ir buvo, – neabejoti­nas revoliucinis protrūkis. Valstiečiai užėmė žemę, profesinės sąjungos užėmė daugelį gamyklų ir didžiumą transporto, bažnyčios buvo sugriau­tos, kunigai išvaryti arba nužudyti. Todėl Daily Mail, džiaugsmingai pritariant katalikų dvasininkijai, galėjo vaizduoti Franco kaip patriotą, gelbstintį savo šalį nuo šėtoniškų „raudonųjų“ ordų.

 

Per pirmus kelis karo mėnesius Franco labiausiai priešinosi ne vyriau­sybė, o profesinės sąjungos. Kai prasidėjo sukilimas, organizuoti miestų darbininkai paskelbė visuotinį streiką, pareikalavo – ir po nelengvos kovos gavo – ginklų iš valstybinių arsenalų. Jeigu ne jų spontaniški ir daugiau ar mažiau nepriklausomi veiksmai, labai tikėtina, kad Franco niekas ir nebūtų pasipriešinęs. Žinoma, tvirtai to teigti negalima, bet pagrindo taip galvoti pakanka. Vyriausybė nesiėmė nieko ar beveik nieko, kad užbėgtų sukilimui už akių, nors kalbos apie jį sklido seniai, o jam prasidėjus laikėsi taip bejėgiškai ir neryžtingai, kad Ispanijoje per vieną dieną pasikeitė trys ministrai pirmininkai (50). Negana to, žingsnį, kuris galėjo išgelbėti padėtį, – apginkluoti darbininkus, – vyriausybė žengė nenoromis, tik nusileisdama audringiems visuomenės reikalavi­mams.

 

Vis dėlto ginklus ji išdalijo, ir rytų Ispanijos miestuose fašistai buvo didžiulėmis pastangomis sumušti – tai padarė pirmiausia darbininkai, padedami kai kurių lojalumą išlaikiusių dalinių (smogiamo­sios gvardijos ir t. t.). Tokių pastangų turbūt galėjo imtis tik žmonės, turėję revoliucinių ketinimų – tai yra tikėję, kad jie kovoja už kažką geresnio negu status quo. Manoma, kad per vienui vieną dieną pagrin­dinių maišto centrų gatvėse žuvo trys tūkstančiai žmonių. Vien dina­mito lazdelėmis ginkluoti vyrai ir moterys bėgdavo per atviras aikštes ir šturmuodavo mūrinius pastatus, ginamus apmokytų kareivių su kul­kosvaidžiais. Taksistai šimto kilometrų per valandą greičiu rėždavosi į strateginėse vietose fašistų įrengtus kulkosvaidžių lizdus. Net ir nieko negirdėjus apie valstiečių užimtas žemes, apie vietinių sovietų kūrimą ir pan., būtų sunku patikėti, kad anarchistai ir socialistai, pasipriešinimo stuburkaulis, šitaip elgėsi norėdami išsaugoti kapitalistinę demokratiją, kuri, ypač anarchistų požiūriu, buvo ne kas kita kaip centralizuotas sukčiavimo mechanizmas.

 

Taigi dabar darbininkai laikė rankose ginklus ir kol kas nesirengė jų niekam atiduoti. (Apskaičiuota, kad netgi po metų anarchosindikalis­tai Katalonijoje turėjo 30000 šautuvų.) Daugelyje vietovių valstiečiai užgrobė stambių profašistinių žemvaldžių ūkius. Buvo kolektyvizuo­jama pramonė ir transportas, mėginama diegti darbininkų savivaldos pradmenis – vietos komitetus, darbininkų patrulius senajai prokapita­listinei policijai pakeisti, profesinėms sąjungoms pavaldžią darbininkų miliciją ir taip toliau. Žinoma, procesas vyko netolygiai, ir Katalonijoje jis pažengė toliau negu kitur. Buvo ir tokių vietų, kur senosios vietinės valdžios institucijos išliko bemaž nepaliestos, ir tokių, kur jos egzistavo lygia greta su revoliuciniais komitetais. Kai kur kūrėsi nepriklausomos anarchistų komunos – dalis jų išsilaikė maždaug metus, iki vyriausybė jas užgniaužė jėga. Katalonijoje didžiumą realios valdžios pirmus kelis mėnesius turėjo anarchosindikalistai, kontroliavę svarbiausias pramonės įmones. Tai, kas vyko Ispanijoje, iš tikrųjų buvo ne šiaip pilietinis karas, o revoliucijos pradžia. Kaip tik šį faktą antifašistinė Europos spauda ypač ngai stengėsi dangstyti. Ji susiaurino reikalą iki fašizmo ir demokratijos priešpriešos, o revoliucinį aspektą kiek įmanydama slėpė. Anglijoje, kur spauda labiau centralizuota ir kur publiką apgauti lengviau nei kitur, viešai figūravo tik dvi Ispanijos karo versijos: dešiniųjų versija apie pa­triotus krikščionis, kovojančius su krauju garuojančiais bolševikais, ir kairiųjų versija apie džentelmeniškus respublikonus, slopinančius karinį maištą. Pagrindinis dalykas buvo sėkmingai nutylėtas.

 

Tai lėmė kelios priežastys. Galima pradėti nuo tos, kad profašistinė spauda skleidė siaubingą melą apie kairiųjų žiaurumus, o geranoriai pro­pagandistai visaip stengėsi neigti, kad Ispanija „paraudonavo“, turbūt manydami, jog šitaip padeda Ispanijos vyriausybei. Tačiau pagrindinė priežastis kita: išskyrus nedideles revoliucines grupeles, egzistuojančias kiekvienoje šalyje, visas pasaulis buvo pasiryžęs Ispanijos revoliuciją su­stabdyti. Antai komunistų partijos, už kurių stovėjo Sovietų Rusija, at­kakliai prieštaravo revoliucijai. Komunistai tvirtino, kad šioje stadijoje kelti revoliuciją būtų pražūtinga ir kad Ispanijoje reikia siekti ne darbi­ninkų kontrolės, o buržuazinės demokratijos. Vargu ar reikia aiškinti, kodėl tokios pat nuomonės laikėsi ir „liberalieji“ kapitalistai. Ispanijoje buvo investuota daug užsienio kapitalo. Pavyzdžiui, į Barcelona Traction Company buvo sudėta dešimtys milijonų britų pinigų, o profesinės są­jungos ėmė ir užgrobė visą Katalonijos transportą. Jei revoliucija tęstųsi toliau, niekas negautų jokios arba beveik jokios kompensacijos, jei triumfuotų kapitalistinė respublika, užsienio investicijos liktų saugios. Vadinasi, revoliucija turi būti numalšinta, todėl paprasčiausia apsimesti, kad jokios revoliucijos apskritai nebuvo. Šitaip buvo galima užtemdyti tikrąją kiekvieno įvykio reikšmę, kiekvieną valdžios slinktį iš profesi­nių sąjungų į centrinės vyriausybės rankas pateikti kaip būtiną karinės reorganizacijos žingsnį.

 

Ispanijos pilietinis karas - komunistai

PSUC stalinistų būstinė „Colon“ viešbutyje, Katalonijos aikštėje. Ant fasadinės sienos kabo Lenino ir Stalino portretai.

 

Klostėsi itin keista padėtis. Už Ispanijos ribų ma­žai kas suprato, kad ten įvyko revoliucija, o pačioje Ispanijoje niekas tuo neabejojo. Netgi PSUC laikraščiai, kontroliuojami komunistų ir daugiau ar mažiau besilaikantys antirevoliucinės politikos, rašė apie „mūsų šlovingąją revoliuciją“. Bet komunistų spauda užsienio šalyse šaukė, kad nematyti jokių revoliucijos požymių, kad nebuvo jokių fabrikų užėmimų, jokių darbininkų komitetų ir t. t. – o jeigu ir buvo, tai jie „neturėjo jokios politinės reikšmės“. Pasak Daily Worker (1936 m. rugpjūčio 6 d.), visi tie, kas tvirtina, kad ispanai kovoja už socialinę revoliuciją ar ką nors kita, tik ne už buržuazinę demokratiją, yra „melagių melagiai ir niek­šai“. Bet štai Valensijos vyriausybės narys Juan López 1937 metų vasarį pareiškė, kad „ispanų liaudis lieja kraują ne už demokratinę respubliką ir jos popierinę konstituciją, o už... revoliuciją“. Taigi išeitų, kad mela­gių melagių bei niekšų būta ir vyriausybėje, už kurią mes buvome kvie­čiami kovoti. Kai kurie užsienio antifašistų laikraščiai netgi nusmuko iki niekingo melo, neva bažnyčios būdavo puolamos tik tada, kai jose įsitvirtindavę fašistai. Iš tikrųjų bažnyčios buvo sąmoningai siaubiamos visur, nes žmonės puikiai suprato, kad Ispanijos bažnyčia yra kapita­listinės suktybės dalis. Per šešis Ispanijoje praleistus mėnesius mačiau tik dvi nenukentėjusias bažnyčias. Maždaug iki 1937-ųjų liepos buvo draudžiama jas iš naujo atidaryti ir laikyti pamaldas, išskyrus vieną ar dvi protestantų bažnyčias Madride.

 

Kita vertus, tai buvo tik revoliucijos pradžia, o ne visa revoliucija. Darbininkai nenuvertė ir nepakeitė vyriausybės netgi tada, kai turėjo pakankamai galių, bent jau Katalonijoje ir tikriausiai visur kitur. Aišku, jie negalėjo to daryti, kai už vartų stovėjo Franco ir kai juos rėmė ištisi viduriniosios klasės sluoksniai. Šalis buvo pereinamosios būsenos ir ga­lėjo pasukti tiek socializmo kryptimi, tiek vėl tapti eiline kapitalistine respublika. Valstiečiai turėjo užėmę didžiumą žemės ir neketino jos at­sisakyti, nebent laimėtų Franco. Visos stambios pramonės įmonės buvo kolektyvizuotos, bet ar jos liks kolektyvizuotos, ar vėl grįš kapitalizmas, priklausė nuo to, kuri grupė įsigalės. Iš pradžių ir centrinė vyriausy­bė, ir generalitat neabejotinai atstovavo darbininkų klasei. Vyriausybei vadovavo kairysis socialistas Caballero, joje buvo ir UGT (socialistų profesinių sąjungų), ir CNT (sindikalistų sąjungų, kurias kontrolia­vo anarchistai) ministrų. Katalonijos vyriausybės funkcijas kurį laiką buvo perėmęs antifašistinis Gynybos komitetas (51), sudarytas daugiausia iš profesinių sąjungų delegatų. Vėliau Gynybos komitetas buvo paleis­tas, ir generalitat pertvarkyta taip, kad atstovautų profesinėms sąjun­goms ir įvairioms kairiojo sparno partijoms. Tačiau kiekvienas vėlesnis vyriausybės perrikiavimas reiškė žingsnį į dešinę. Pirmiausiai iš genera­litat buvo išvaryta POUM, po pusės metų Caballerą pakeitė dešinysis socialistas Negrín; netrukus iš centrinės vyriausybės buvo eliminuota CNT, paskui UGT, tada CNT buvo pašalinta ir iš generalitat. Galiausiai, nuo karo ir revoliucijos pradžios praėjus metams, liko vyriausybė, susi­dedanti vien iš dešiniųjų socialistų, liberalų ir komunistų.

 

Slinktis į dešinę prasidėjo maždaug 1936 metų spalio–lapkričio mė­nesiais, kai SSRS pradėjo tiekti Ispanijos vyriausybei ginklus ir valdžia iš anarchistų rankų ėmė palengva slysti į komunistų rankas. Išskyrus Rusiją ir Meksiką, jokiai šaliai neužteko padorumo ateiti vyriausy­bei į pagalbą. Meksika dėl akivaizdžių priežasčių nepajėgė tiekti ginklų dideliais kiekiais, taigi rusai galėjo diktuoti savo sąlygas. Mažai abe­jotina, kad tos sąlygos iš esmės buvo tokios: „Sustabdykite revoliuciją arba negausite ginklų“ ir kad pirmas žingsnis prieš revoliucinius elemen­tus – POUM pašalinimas iš Katalonijos generalitat – buvo žengtas SSRS įsakymu. Sakoma, kad Rusijos vyriausybė nenaudojo jokio tiesioginio spaudimo, bet tai nėra labai svarbu, nes visų šalių komunistų partijos laikytinos rusų politikos vykdytojomis, be to, niekas neneigia, kad is­panų komunistai buvo pagrindiniai kovotojai iš pradžių prieš POUM, vėliau prieš anarchistus, prieš Caballero frakciją socialistų partijoje ir apskritai prieš revoliucinę kryptį.

 

Kai įsikišo SSRS, komunistų triumfas buvo garantuotas. Pirmiausia, komunistų prestižą smarkiai pakėlė dėkingumas Rusijai už ginklus ir tai, kad komunistų partija atrodė pajėgi laimėti karą – ypač kai atvyko tarptautinės brigados. Antra, rusų pa­galba buvo tiekiama per komunistus ir jų sąjungininkus, tad šie pasirū­pino, kad kuo mažiau ginklų tektų politiniams oponentams (52). Trečia, skelbdami nerevoliucinę politiką komunistai sugebėjo patraukti į savo pusę tuos, kurie baiminosi ekstremistų. Antai pasiturinčius valstiečius buvo lengva sutelkti prieš anarchistų vykdomą kolektyvizaciją. Partijos narių skaičius augo kaip ant mielių, daugiausia pasipildydamas iš vidu­riniosios klasės – krautuvininkais, valdininkais, karininkais, turtinges­niais valstiečiais ir taip toliau. 

 

Karas iš esmės buvo trišalės grumtynės. Kova su Franco turėjo tęstis, bet lygia greta vyriausybė siekė atgauti tą valdžią, kuri dar buvo likusi profesinių sąjungų rankose. Tai buvo daroma smulkių žingsnelių serijomis – kažkas jas pavadino segtuko dūrių politika; apskritai imant, veikta labai protingai. Plačių ir aiškiai kontre­voliucinių žingsnių buvo vengiama, todėl iki 1937 metų gegužės bemaž nereikėjo imtis jėgos. Darbininkai visada paklusdavo argumentui, kuris toks akivaizdus, kad jo net būtų galima neminėti: „Jei nedarysite šito ar ano, mes pralaimėsime karą.“ Savaime suprantama, vėliau paaiškėda­vo, kad toji karinė būtinybė reiškia atidavimą ko nors, ką darbininkai buvo išsikovoję 1936-aisiais. Tačiau argumentas visada paveikdavo, nes revoliucinės partijos mažiausiai norėjo pralaimėti karą – jį pralaimė­jus, demokratija ir revoliucija, socializmas ir anarchizmas būtų tapę bereikšmiais žodžiais.

 

Anarchistai, vienintelė revoliucinė partija, su kurios dydžiu reikėjo skaitytis, neturėjo kitos išeities, kaip tik daryti vieną nuolaidą po kitos. Buvo sustabdyta kolektyvizacija, atsikratyta vietos komitetų, panaikinti darbininkų patruliai, atkurta prieškarinė policija (smarkiai ją sustiprinus ir apginklavus), svarbiausias įmones, kurias iki tol kontroliavo profesinės sąjungos, perėmė vyriausybė (gera šio proceso iliustracija – bandymas užimti Barselonos telefonų stotį, įžiebęs gegužės įvykius). Galiausiai – ir svarbiau už viską – profesinių sąjungų sukurtos darbininkų milicijos palengva buvo išformuotos ir iš­skirstytos po naująją Liaudies armiją, „nepolitinę“, pusiau buržuazinę, su diferencijuotais atlyginimais, privilegijuota karininkų kasta ir taip toliau. Tomis ypatingomis aplinkybėmis tai buvo neabejotinai lemia­mas smūgis. Katalonija jį patyrė vėliau, nes ten revoliucinės partijos buvo pačios stipriausios.

 

Akivaizdu, kad savo laimėjimus darbininkai galėjo išsaugoti tik tuo atveju, jei būtų kontroliavę bent dalį ginkluo­tųjų pajėgų. Kaip paprastai, milicijos buvo išformuojamos karinio efek­tyvumo labui. Niekas ir nesiginčijo, kad kariuomenę reikia nuodugniai pertvarkyti. Tačiau būtų buvę visiškai įmanoma milicijas reorganizuoti ir padaryti veiksmingesnes, paliekant jas tiesiogiai pavaldžias profesi­nėms sąjungoms; tais pakeitimais pirmiausia siekta, kad anarchistai neturėtų savos kariuomenės. Be to, milicijose vyravusi demokratinė atmosfera darė jas revoliucinių idėjų terpe. Puikiai tai suprasdami komunistai nepaliaujamai koneveikė POUM ir anarchistų principą visų rangų kariams mokėti po lygiai. Vyko visuotinis „buržuazinimas“, ty­činis egalitarinės pirmųjų revoliucijos mėnesių dvasios žlugdymas. Ir viskas pasikeitė taip greitai, kad žmonės, po kelių mėnesių pertraukos apsilankę Ispanijoje, sakėsi neatpažinę šalies – tada iš pažiūros atro­džiusi kaip darbininkų valstybė, dabar ji tiesiog beregint virto eiline buržuazine respublika, kur žmonės paprastai pasidaliję į turtinguosius ir vargšus. 1937 metų rudenį „socialistas“ Negrín viešose kalbose jau skelbė, kad „mes gerbiame privačią nuosavybę“, o tie Kortesų nariai, kurie karo pradžioje pabėgo iš šalies, nes buvo įtariami prielankumu fašistams, vienas po kito ėmė grįžti į Ispaniją

 

Visą šį procesą nesunku suprasti prisimenant, kad jis plaukia iš lai­kinos sąjungos, kurią sudaryti buržuaziją ir darbininkus priverčia kai kurie fašizmo pavidalai. Tokia sąjunga, vadinama Liaudies frontu, iš esmės yra priešų sąjunga, todėl galima laukti, kad anksčiau ar vė­liau vienas sąjungininkas prarys kitą. Vienintelis netikėtas Ispanijos padėties bruožas, beje, užsienyje sukėlęs daugybę nesusipratimų, yra tas, kad vyriausybę palaikiusių partijų rikiuotėje komunistai stovėjo ne kraštutinėje kairėje, o kraštutinėje dešinėje. Tačiau tai neturėtų ste­binti, nes komunistų partijų taktika kitur, ypač Prancūzijoje, aiškiai rodo, kad oficialųjį komunizmą reikia, bent šiuo metu, laikyti antire­voliucine jėga. Visa Kominterno politika dabar pajungta (ir tai patei­sinama, turint omenyje padėtį pasaulyje) SSRS gynybai, kuri grindžia­ma karinių sąjungų sistema. Antai SSRS sudarė sąjungą su Prancūzija, kapitalistine-imperialistine šalimi. Ši sąjunga Rusijai naudinga tik tol, kol prancūzų kapitalizmas stiprus, todėl komunistų partijos politika Prancūzijoje turi būti antirevoliucinė. Tokia permaina reiškia ne tik tai, kad prancūzų komunistai dabar žygiuoja iškėlę trispalves ir dainuo­dami „Marseljetę“, bet, kur kas svarbiau, ir tai, kad jiems teko nutraukti agitaciją Prancūzijos kolonijose. Nepraėjo nė treji metai, kai Prancūzijos komunistų partijos sekretorius Thorez skelbė, kad prancūzų darbinin­kų niekam nepavyks apmulkinti ir priversti kariauti prieš savo draugus vokiečius (53). Dabar jis vienas balsingiausių Prancūzijos patriotų.

 

Raktas bet kurios šalies komunistų partijos elgsenai suprasti – tai tos šalies karinis ryšys, esamas ar galimas, su SSRS. Pavyzdžiui, Anglijoje padė­tis dar neaiški, todėl anglų komunistai kol kas priešiški Nacionalinės vienybės vyriausybei ir išoriškai nepritaria persiginklavimo programai. Bet jeigu Didžioji Britanija sudarys sąjungą arba karinę sutartį su SSRS, anglų komunistai, kaip ir prancūzai, neturės kito pasirinkimo, kaip tapti gerais patriotais ir imperialistais. Pirmieji to ženklai jau matyti. Ispanijoje komunistų „liniją“ neabejotinai veikia tai, kad Prancūzija, Rusijos sąjungininkė, labai nenorėtų turėti revoliucingą kaimynę ir ner­sis iš kailio, kad ispanų Marokas negautų laisvės. Daily Mail, sekdamas pasakas apie Maskvos finansuojamą raudonąją revoliuciją, klysta kur kas labiau nei paprastai. Iš tikrųjų komunistai, o ne kas kitas sutrukdė revoliucijai Ispanijoje. Vėliau, kai dešiniosios jėgos sutelkė savo rankose visą valdžią, per revoliucinių lyderių medžioklę komunistai buvo pasi­rengę eiti gerokai toliau už liberalus (54).

 

Ispanijos pilietinis karas - trockistai

POUM trockistų demonstracija Gegužės 1-ąją

 

Pabandžiau apmesti ispanų revoliucijos eigą pirmaisiais jos metais, nes tada lengviau suprasti padėtį, susiklosčiusią vienu ar kitu momen­tu. Tik nemanykite, kad vasario mėnesį jau turėjau mintyje visas tas išvadas, kurias mėginu įpiršti ankstesnėse pastraipose. Pirmiausia, įvy­kiai, labiausiai atvėrę man akis, dar nebuvo įvykę, be to, mano simpa­tijos tada kiek skyrėsi nuo dabartinių. Iš dalies tai aiškinčiau tuo, kad tada bodėjausi politiniu karo aspektu ir, suprantama, nepritariau tam požiūriui, kurį girdėdavau dažniausiai, – tai yra POUM ir ILP požiū­riui. Dauguma mūsų, anglų, priklausė ILP, vos vienas kitas komunistų partijai, ir jie visi buvo kur kas geriau už mane politiškai išprusę. Per tas ilgas nuobodžias savaites, kai prie Huescos ničnieko nevyko, aplink mane nuolat virdavo karštos, niekada nesibaigiančios politinės disku­sijos. Dvokiančioje, vėjų perpučiamoje daržinėje, kur kartais tekdavo nakvoti, troškioje blindažų tamsoje, prie parapeto žvarbiomis naktimis vis būdavo aptarinėjamos viena kitai prieštaraujančios partijų „linijos“. Tą patį darė ispanai – daugumoje laikraščių, kurie pakliūdavo mums į rankas, partijų vaidai irgi buvo pagrindinė tema. Turėjai būti kurčias arba visiškas silpnaprotis, kad nepradėtum nors šiek tiek nutuokti, ko siekia įvairios partijos.

 

Politikos teorijos požiūriu, reikšmingos buvo tik trys partijos: PSUC, POUM ir CNT-FAI, paprasčiau vadinama anarchistais. Pradėsiu nuo PSUC kaip pačios svarbiausios. Ši partija galiausiai triumfavo, ir netgi tuo metu jau galėjai matyti jos kilimą.

 

Reikia paaiškinti, kad kalbant apie PSUC „liniją“ iš tikrųjų turima galvoje komunistų partijos „linija“. PSUC (Partit Socialista Unificat de Catalunya) – tai Katalonijos socialistų partija, atsiradusi karo pradžioje, kai susiliejo kelios marksistinės partijos, tarp jų Katalonijos komunistų partija, bet dabar tvirtai kontroliuojama komunistų ir prisidėjusi prie Trečiojo internacionalo. Niekur kitur Ispanijoje socialistai ir komunis­tai nebuvo oficialiai susivieniję, nors komunistų ir dešiniųjų socialistų pažiūras galima laikyti tapačiomis. Apskritai imant, PSUC buvo politi­nis UGT (Unió General de Treballadors), socialistų profesinių sąjungų, organas. Šios profesinės sąjungos visoje Ispanijoje turėjo apie pusantro milijono narių. Joms daugiausia priklausė dirbantieji fizinį darbą, bet kilus karui į jas pradėjo plūsti viduriniosios klasės atstovai, nes pirmo­mis „revoliucinėmis“ dienomis daugeliui atrodė naudinga stoti į UGT arba į CNT. Abu profesinių sąjungų blokai buvo vienas į kitą panašūs, bet CNT labiau atspindėjo darbininkų klasės interesus. O PSUC buvo ir darbininkų, ir smulkiosios buržuazijos – krautuvininkų, valdininkų bei pasiturinčių valstiečių – partija.

 

PSUC „linija“, propaguota viso pasaulio komunistinės ir prokomunis­tinės spaudos, buvo maždaug tokia: „Šiuo metu svarbiausia laimėti karą, nepasiekus pergalės visa kita ne­tenka prasmės. Todėl dabar ne laikas kalbėti apie revoliucijos eskalavi­mą. Mes negalime sau leisti atstumti valstiečių, primesdami jiems ko­lektyvizaciją, ir negalime sau leisti atbaidyti viduriniųjų klasių, kurios kovoja mūsų pusėje. Efektyvumo labui žūtbūt reikia sustabdyti revoliuci­nį chaosą. Mes privalome turėti stiprią centrinę vyriausybę, o ne vietos komitetus, mes privalome turėti tinkamai parengtą ir gerai apginkluotą armiją, paklūstančią vienai vadovybei. Įsikibus laikytis darbininkų kon­trolės nuotrupų ir papūgiškai kartoti revoliucines frazes – daugiau nei nenaudinga, tai ne tik trukdo, bet ir yra kontrrevoliuciška, nes veda prie susiskaldymo, kuriuo gali pasinaudoti fašistai. Šiame etape mes kovojame ne už proletariato diktatūrą, mes kovojame už parlamentinę demokratiją. Tas, kas pilietinį karą bando paversti socialine revoliucija, atveria vartus fašistams ir iš esmės yra išdavikas, net jeigu jo ketinimai ir dori.“

 

POUM „linija“ skyrėsi visais atžvilgiais, išskyrus, žinoma, pergalės kare svarbą. POUM (Partit Obrer d’Unificació Marxista) buvo viena iš tų disidentiškų partijų, kurios per pastaruosius kelerius metus daugelyje šalių atskilo nuo komunistų partijos dėl nepasitenkinimo „stalinizmu“, tai yra tikru ar tariamu komunistų politikos pokrypiu. Dalį jos sudarė buvę komunistai, dalį – buvę Darbininkų ir valstiečių bloko nariai. Pagal žmonių skaičių tai buvo maža partija, ne itin įtakinga už Katalonijos ribų ir svarbi daugiausia todėl, kad jos gretose susitelkė neproporcingai daug politiškai sąmoningų narių. Katalonijoje jos pagrindinė citadelė buvo Lérida. POUM neatstovavo nei vienam, nei kitam profesinių są­jungų susivienijimui. Dauguma POUM milicininkų priklausė CNT, o beveik visi tikrieji partijos nariai – UGT. Tačiau POUM turėjo įta­kos tik CNT blokui.

 

POUM laikėsi maždaug tokios „linijos“: „Nesąmonė yra kalbėti, kad buržuazinė „demokratija“ padės įveikti fašizmą. Buržuazinė „demokratija“, kaip ir fašizmas, – tai tik kitas kapi­talizmo pavadinimas; kovoti prieš fašizmą dėl „demokratijos“ – tai ko­voti prieš vieną kapitalizmo formą dėl kitos, kuri bet kada gali pavirsti pirmąja. Vienintelė alternatyva fašizmui yra darbininkų kontrolė. Jeigu užsibrėšime bent kiek menkesnį tikslą, mes arba atiduosime pergalę Franco, arba, geriausiu atveju, įsileisime fašizmą pro galines duris. Šiuo metu darbininkai privalo dantimis įsikibę laikytis kiekvieno iškovo­to laimėjimo. Jeigu jie bent pėdą užleis pusiau buržuazinei vyriausybei, galima neabejoti, kad liks apgauti. Darbininkų milicijas ir policijos pa­jėgas reikia išlaikyti dabartiniu pavidalu, būtina priešintis bet kokioms pastangoms jas „suburžuazinti“. Jeigu darbininkai nekontroliuos gin­kluotųjų pajėgų, ginkluotosios pajėgos kontroliuos darbininkus. Karas ir revoliucija yra neatskiriami.“

 

Anarchistų požiūrį apibūdinti sunkiau. Juk miglotu terminu „anar­chistai“ vadinama daugybė žmonių, išpažįstančių labai skirtingus įsiti­kinimus. Milžiniško profesinių sąjungų susivienijimo CNT (Confederació Nacional del Treball), iš viso turinčio apie du milijonus narių, politinis organas buvo FAI (Federació Anarquista Ibèrica), tikra anarchistų organi­zacija. Bet netgi FAI nariai, nors ir linkę į anarchistinę filosofiją, – kaip ir turbūt dauguma ispanų, – nebūtinai buvo anarchistai tikrąja šio žodžio prasme. Juolab kad nuo karo pradžios jie gerokai pasislinko paprasto socializmo link, nes aplinkybės privertė juos įsitraukti į centralizuotą valdymą ir netgi, laužant visus savo principus, dalyvauti vyriausybėje. Vis dėlto jie smarkiai skyrėsi nuo komunistų – jau vien tuo, kad, kaip ir POUM, siekė darbininkų kontrolės, o ne parlamentinės demokratijos. Jie pritarė POUM šūkiui: „Karas ir revoliucija neatskiriami“, tik buvo mažiau dogmatiški.

 

Trumpai kalbant, CNT-FAI laikėsi tokių pažiūrų: 1) pramonės šakas, kaip antai transportą, tekstilės fabrikus ir taip to­liau, turi tiesiogiai kontroliuoti jose dirbantys darbininkai; 2) valdyti turi vietos komitetai, reikia priešintis bet kokioms centralizuoto auto­ritarizmo apraiškoms; 3) būtina be kompromisų kovoti su buržuazija ir Bažnyčia. Paskutinis punktas, nors labiausiai aptakus, buvo svarbiau­sias. Nuo daugumos vadinamųjų revoliucionierių anarchistai skyrėsi pirmiausia tuo, kad nuoširdžiai nekentė privilegijų ir neteisybės, nors ir neturėjo aiškiai apibrėžtų principų.

 

Žiūrint filosofiškai, komunizmas ir anarchizmas yra visiškos priešingybės. Žiūrint praktiškai, – pagal tai, kokios visuomenės siekiama, – skiriasi beveik vien akcentai, bet to užtenka, kad skirtumas pasidarytų nesutaikomas. Komunistai visa­da pabrėžia centralizmą ir efektyvumą, anarchistai – laisvę ir lygybę. Ispanijoje anarchizmas giliai įsišaknijęs ir tikriausiai, kai rusų įtaka čia susilpnės, pergyvens komunizmą. Per pirmus du karo mėnesius padėtį gelbėjo daugiausia anarchistai, bet ir vėliau anarchistų milicininkai, nors nedrausmingi, garsėjo kaip geriausi kovotojai tarp visų grynai is­paniškų dalinių. Maždaug nuo 1937 metų anarchistus ir POUM beveik galėjai mesti į vieną krūvą. Jei anarchistams, POUM ir kairiajam socia­listų sparnui iš pat pradžių būtų užtekę nuovokos susivienyti ir vykdyti realistišką politiką, karo istorija galėjo būti kitokia. Tačiau pirmaisiais mėnesiais, kai revoliucinės partijos jautėsi padėties šeimininkėmis, tai buvo neįmanoma. Anarchistai ir socialistai nuo seno nepasitikėjo vieni kitais, marksistinė POUM skeptiškai žiūrėjo į anarchizmą, o anarchistams POUM „trockizmas“ atrodė ne ką geresnis už komunistų „staliniz­mą“. Vis dėlto komunistų taktika stumte stūmė abi partijas į viena kitos glėbį. Gegužės mėnesį Barselonoje stodama į pražūtingą kovą POUM vadovavosi instinktu būti šalia CNT; vėliau, kai POUM buvo uždrausta, anarchistai vieninteliai išdrįso balsu ją užtarti.

 

Taigi jėgų rikiuotė apytikriai buvo tokia: vienoje pusėje – CNT­FAI, POUM ir dalis socialistų, siekianti darbininkų kontrolės, kitoje pusėje – dešinieji socialistai, liberalai ir komunistai, pasisakantys už centralizuotą vyriausybę ir reguliariąją kariuomenę.

 

Lengva suprasti, kodėl tuo metu komunistų požiūris man buvo ar­timesnis negu POUM. Komunistai laikėsi aiškios praktiškos politikos, neabejotinai geresnės, vertinant sveiku protu, matančiu vos kelis mė­nesius į priekį. O kasdienė POUM veikla, propaganda ir visa kita buvo neapsakomai prasta – neveltui POUM nesugebėjo pritraukti daugiau šalininkų. Viską lėmė tai, kad komunistai – man taip atrodė – iš tikrųjų kariavo, o mes su anarchistais stovėjome vietoje. Taip tuo metu galvojo daugelis. Komunistai įgavo galios ir smarkiai padidino savo narių skai­čių ne tik dėl to, kad, nepalaikydami revoliucionierių, patraukė į savo pusę viduriniuosius sluoksnius, bet ir dėl to, kad atrodė vieninteliai žmonės, galintys laimėti karą. Rusų ginklai ir didinga Madrido gynyba (daugiausia komunistų vadovaujamomis pajėgomis) padarė komunistus Ispanijos didvyriais. Kažkas yra pasakęs, kad kiekvienas rusų lėktuvas, praskridęs virš mūsų galvų, buvo komunistų propaganda. Revoliucinis POUM purizmas, nors ir turėjęs savo logikos, man atrodė bergždžias. Juk svarbiau už viską buvo laimėti karą.

 

Visur – laikraščiuose, brošiūrose, plakatuose, knygose – virė nuožmi partijų kova. Tomis dienomis dažniausiai matydavau POUM laikraščius La Batalla ir Adelante ir jų nepaliaujamas niurzgimas ant „kontrevoliu­cionierių“ iš PSUC man atrodė smulkmeniškas ir įkyrus. Paskui, nuodu­gniau susipažinęs su PSUC ir komunistų spauda, supratau, kad, palyginti su oponentais, POUM elgėsi bemaž nepriekaištingai. Net neminint kitų dalykų, ji turėjo kur kas mažiau galimybių. Priešingai negu komunis­tų, POUM nepalaikė jokia užsienio spauda. Ir pačioje Ispanijoje sąly­gos buvo itin nepalankios, nes spaudos cenzūrą kontroliavo daugiausia komunistai – tai reiškė, kad POUM laikraščiai, išspausdinę ką nors kenksminga, galėjo būti nubausti arba visai uždrausti. POUM garbei reikia pasakyti, kad jos propagandistai, nors ir mėgę nuobodžiai pa­mokslauti apie revoliuciją ir ad nauseam (55)cituoti Leniną, paprastai nenusileisdavo iki asmenų šmeižimo. Ir polemizuoti POUM stengėsi vien laikraščių straipsniais. Dideliuose spalvotuose plakatuose, skirtuose plačiajai visuomenei (Ispanijoje plakatai itin svarbūs, nes čia daug ne­raštingų žmonių), POUM neužsipuldavo kitų partijų – jie buvo tiesiog antifašistiniai ar abstrakčiai revoliuciniai, kaip, beje, ir milicininkų dai­nuojamos dainos. Komunistai elgėsi kitaip. Apie tai dar parašysiu kiek vėliau. Čia tik trumpai apibūdinsiu komunistų atakų kryptį.

 

Komunistai ir POUM iš pažiūros kivirčijosi vien dėl taktikos. POUM buvo už, komunistai – prieš neatidėliotiną revoliuciją. Kol kas viskas nor­malu – ir vieni, ir kiti turėjo pakankamai svarių argumentų. Toliau: ko­munistai tvirtino, kad POUM propaganda skaldo ir silpnina vyriausybės pajėgas, šitaip keldama pralaimėjimo grėsmę. Nors nevisiškai su tuo su­tinku, tokį požiūrį vėlgi galima pateisinti. Tačiau čia pasireiškė komunistų taktikos keistybė. Jie pradėjo įrodinėti, – iš pradžių nedrąsiai, paskui vis garsiau ir garsiau, – kad vyriausybės stovyklą POUM skaldo sąmoningai, o ne dėl to, kad klaidingai mąsto. Jie ėmė skelbti, kad POUM – tai gauja užsimaskavusių fašistų, Franco ir Hitlerio samdinių, savo pseudorevoliu­cine veikla padedanti fašizmo reikalui. Kad POUM yra trockistų orga­nizacija ir „Franco penktoji kolona“. O tai reiškė, kad daugybė tūkstan­čių darbininkų, tarp jų aštuoni ar dešimt tūkstančių kareivių, šąlančių fronto apkasuose, ir šimtai užsieniečių, atvykusių į Ispaniją kovoti prieš fašizmą – daugelis dėl to neteko gyvenimo šaltinio bei pilietybės, – yra ne kas kita kaip priešo apmokami išdavikai. Tokią mintį komunistai skleidė po visą Ispaniją plakatais ir kitomis priemonėmis, ją nepailsdama kartojo viso pasaulio komunistinė ir prokomunistinė spauda. Jei būčiau rinkęs citatas, dabar galėčiau užpildyti jomis bent kelias knygas.

 

Ispanijos pilietinis karas - anarchistai

„Duručio kolonos“ anarchistai

 

Tad štai ką jie kalbėjo apie mus: kad esame trockistai, fašistai, išda­vikai, žudikai, bailiai, šnipai ir taip toliau. Pripažįstu, tai nebuvo ma­lonu, ypač kai pagalvodavai apie kai kuriuos iš tų, kurie tai daro. Ne itin smagu žiūrėti į neštuvais iš tranšėjos nešamą penkiolikmetį ispaną, matyti iš po anklodžių kyšantį mirtinai blyškų jo veidą ir įsivaizduoti susilaižiusius ponus Londone ir Paryžiuje, savo rašiniais įrodinėjan­čius, kad tas berniukas yra užsimaskavęs fašistas. Viena didžiausių karo bjaurasčių yra ta, kad visą propagandą, visą neapykantą, visus klyksmus ir melus paprastai skleidžia žmonės, kurie patys nekariauja. Nei PSUC milicininkai, su kuriais susipažinau fronte, nei komunistai iš Tarptautinės brigados, su kuriais retkarčiais susitikdavau, niekada nepavadino manęs trockistu ar išdaviku. Tai buvo užnugario žurna­listų reikalas. Žmonės, dergę mus ir rašę prieš mus paskvilius, saugiai tūnojo savo namuose, blogiausiu atveju – Valensijos laikraščių redak­cijose, už šimtų kilometrų nuo kulkų ir purvo. Net ir atmetus tarp­partines rietenas, visais tais tradiciniais karo šnekalais, griausmingais šūkiais, pompastika, priešo juodinimu, kaip paprastai, užsiėmė tie, kas nedalyvavo kovose – pakvipus paraku jie veikiau būtų bėgę šimtą kilometrų, negu stoję į mūšį. Ispanijos karas man davė bene pačią liū­dniausią pamoką: kad kairiųjų spauda tokia pati melaginga ir nesąžinin­ga kaip dešiniųjų (56).

 

Nuoširdžiai manau, kad mūsų pusei – vyriausybės pusei – šis karas buvo kitoks negu eiliniai imperialistiniai karai, tačiau iš karo propagandos pobūdžio niekada nebūtum to atspėjęs. Mūšiams vos prasidėjus, ir dešiniųjų, ir kairiųjų laikraščiai drauge nėrė į tą pačią šmeižto kloaką. Visi prisimename Daily Mail plakatą: „RAUDONIEJI KRYŽIUOJA VIENUOLES“, o Daily Worker tuo metu rašė, kad Franco Svetimšalių legionas „sudarytas iš žmogžudžių, sutenerių, narkomanų ir kitokių visos Europos atmatų“. Net 1937-ųjų spalį New Statesman dar penėjo mus pasakomis apie fašistų barikadas iš gyvų vaikų kūnų (itin neparanki medžiaga barikadoms statyti), o ponas Arthur Bryant (57)skelbė, kad „pjūklu nupjauti konservatyviam krautuvininkui kojas“ respublikoniškoje Ispanijoje yra „įprastas dalykas“. Žmonės, rašantys tokius dalykus, patys niekada nekariauja, jie gal netgi tiki, kad rašymas prilygsta kariavimui. Tas pat vyksta per visus karus: kareiviai kariauja, žurnalistai šūkauja, ir joks tikras patriotas niekada neprisiartina prie apkasų, nebent per trumpas propagandines išvykas. Kartais guodžiuosi mintimi, kad lėktuvai keičia karų pobūdį. Galbūt per kitą didelį karą jau pamatysime žmonijos istorijoje neregėtą vaizdą – karingą patriotą su kulkos skyle.

 

Žurnalistams šis karas buvo tokia pati proga pasipelnyti kaip ir kiti ka­rai. Tačiau būta ir skirtumo: visada negailestingiausiai plūstamas priešas, o šiuo atveju komunistai ir POUM ilgainiui ėmė rašyti vieni apie kitus pikčiau negu apie fašistus. Vis dėlto tuo metu aš į tai labai rimtai nežiūrė­jau. Partijų rietenos erzino mane, netgi kėlė pasišlykštėjimą, bet aš laikiau jas paprasčiausiais vidaus nesutarimais. Netikėjau, kad jos gali ką nors pakeisti, netikėjau, kad skirtingi partijų požiūriai iš tiesų yra nesutaiko­mi. Suvokiau, kad komunistai ir liberalai pasišovė neleisti revoliucijai eiti toliau, tik nesuvokiau, kad jie gali pasukti ją atgal.

 

Nesuvokiau, nes negalėjau suvokti. Juk buvau fronte, kur socialinė ir politinė atmosfera nė kiek nesikeitė. Išvykau iš Barselonos sausio pra­džioje ir atostogų gavau tik baigiantis balandžiui. Visą tą laiką – net ir vėliau – sąlygos anarchistų ir POUM kontroliuojamame Aragono ruože atrodė tokios pačios, bent jau išoriškai. Tvyrojo tokia pati revoliucinė atmosfera, kokią radau, kai stojau į miliciją. Generolai ir eiliniai, vals­tiečiai ir milicininkai bendravo kaip lygūs, visi gaudavo vienodą atly­ginimą, dėvėjo vienodus drabužius, valgė vienodą maistą, kreipdavosi vienas į kitą „tu“ arba „drauge“, nebuvo jokių šeimininkų, jokių tarnų, jokių elgetų, jokių prostitučių, jokių advokatų, jokių dvasininkų, jokio batų laižymo, jokio pagarbos atidavinėjimo. Kvėpavau lygybės oru ir naiviai maniau, kad tas pats vyksta visoje Ispanijoje. Nesuvokiau, kad daugiau ar mažiau atsitiktinai esu izoliuotas pačiame revoliucingiausia­me Ispanijos darbininkų klasės sluoksnyje.

 

Taigi, kai labiau politiškai išprusę draugai mokė mane, kad į karą negalima žiūrėti grynai kariškai ir kad nėra kito pasirinkimo, tik revo­liucija arba fašizmas, man tai keldavo juoką. Apskritai imant, aš palai­kiau komunistų požiūrį, kurį trumpai galima nusakyti taip: „Negalime kalbėti apie revoliuciją, kol nelaimėjome karo“, o ne POUM požiūrį: „Privalome eiti pirmyn, antraip grįšime atgal“. Kai vėliau supratau, kad POUM teisi ar bent teisesnė už komunistus, tai atsitiko anaiptol ne dėl teorinių dalykų. Iš pažiūros komunistų argumentai skambėjo įtikina­mai. Bėda ta, kad komunistų elgesys vertė abejoti jų gera valia. Dažnai kartojamas šūkis „Pirma karas, paskui revoliucija“ buvo skirtas akims apdumti, nors juo šventai tikėjo eiliniai PSUC milicininkai, nuoširdžiai manę, kad laimėjus karą revoliucija tęsis.

 

Savo veiksmais komunistai stengėsi ne atidėti Ispanijos revoliuciją tinkamesniam laikui, o užsi­tikrinti, kad ji niekada neįvyktų. Slenkant laikui tai darėsi vis akivaiz­džiau – juo toliau, juo mažiau valdžios liko darbininkų klasės rankose, juo daugiau įvairaus plauko revoliucionierių atsidurdavo kalėjimuose. Kiekvieną savo žingsnį komunistai teisindavo karine būtinybe, nes ši dingstis buvo labai patogi, bet iš tikrųjų jie siekė išstumti darbinin­kus iš palankios pozicijos į tokią, kurioje šie nebūtų galėję priešintis kapitalizmo atkūrimui po karo. Prašom turėti galvoje, kad aš nieko ne­sakau prieš eilinius komunistus, juolab prieš tūkstančius komunistų, didvyriškai žuvusių prie Madrido. Ne jie lėmė partijos politiką. O dėl užimančiųjų aukštesnius postus, tai neįmanoma patikėti, kad jie veikė užmerktomis akimis.

 

Tačiau laimėti karą reikėjo netgi tuo atveju, jei revoliucija pralaimėtų. Galiausiai ėmiau abejoti, ar komunistų veikla apskritai veda į pergalę. Regis, labai mažai kam buvo atėję į galvą, kad skirtingais karo tarpsniais gali prireikti skirtingos politikos. Anarchistai galbūt gelbėjo padėtį per pirmus du mėnesius, bet organizuoti pasipriešinimą jie pajėgė tik iki tam tikros ribos. Komunistai galbūt gelbėjo padėtį spalio–gruodžio mėne­siais, bet laimėti galutinę pergalę kare – jau kas kita. Anglijoje į ispanų komunistų politiką buvo žiūrima palankiai, nes į spaudą prasprūsdavo labai mažai kritikos ir jų generalinė linija – tramdyti revoliucinį chaosą, spartinti gamybą, kurti reguliariąją kariuomenę – atrodė realistiška ir dalykiška. Verta panagrinėti jos trūkumus.

 

Stengiantis užkirsti kelią revoliucinėms tendencijoms ir padaryti šį karą kuo panašesnį į paprastą, teko atsisakyti realiai egzistavusių stra­teginių galimybių. Jau rašiau, kaip mes Aragono fronte buvome apgin­kluoti, tikriau – neapginkluoti. Bemaž neabejotina, jog tiekti ginklus buvo neskubama tyčia, kad kuo mažiau jų gautų anarchistai, paskui naudosiantys juos revoliuciniams tikslams. Dėl tos priežasties neįvy­ko didysis Aragono puolimas, galėjęs priversti Franco atsitraukti nuo Bilbao ir galbūt Madrido. Bet tai, palyginti, smulkmenos. Kur kas svarbiau kitkas: susiaurinus karą iki „karo dėl demokratijos“, pasidarė neįmanoma tikėtis plačios užsienio darbininkų paramos. Remdamasis faktais turiu pripažinti, kad pasaulio darbininkų klasė abejingai žiūrė­jo į Ispanijos karą. Dešimtys tūkstančių individų atvyko kovoti, bet de­šimtys milijonų liko apatiški. Per pirmuosius karo metus britai įvairiems „padėk Ispanijai“ fondams iš viso paaukojo, regis, apie ketvirtį milijono svarų sterlingų – jie turbūt dvigubai daugiau išleidžia per savaitę vien kinui.

 

Demokratinių šalių darbininkų klasė turėjo vieną būdą padėti savo draugams Ispanijoje – streikus ir boikotus. Tačiau niekas niekur nė nekrustelėjo. Leiboristų ir komunistų lyderiai skelbė, kad tai neįma­noma, ir buvo teisūs, nes jie patys visa gerkle įrodinėjo, kad „raudonoji“ Ispanija nėra „raudona“. Po 1914–1918 metų žodžiai „karas dėl demo­kratijos“ skambėjo ne itin patraukliai. Ilgus metus komunistai aiškino kovingiems darbininkams visose šalyse, kad „demokratija“ tėra kitas, gražesnis, kapitalizmo pavadinimas. Iš pradžių kalbėti, kad „demokra­tija yra apgaulė“, ir paskui raginti: „Kovok už demokratiją!“ nėra pati geriausia taktika. Jeigu, pasiremdami didžiuliu Sovietų Rusijos prestižu, jie būtų apeliavę į pasaulio darbininkus ne „dėl demokratinės“, o „dėl revoliucinės“ Ispanijos, sunku patikėti, kad nebūtų sulaukę atsako.

 

Bet svarbiau už viską tai, kad, laikantis nerevoliucinės politikos, buvo sunku, gal net apskritai neįmanoma, smogti priešui iš užnugario. 1937 metų vasarą Franco, turėdamas maždaug tiek pat kariuomenės, kontroliavo daugiau gyventojų negu vyriausybė – gerokai daugiau, jei įskaičiuosime ir kolonijas. Kiekvienas žino: kai tau už nugaros prie­šiškai nusiteikę gyventojai, aprūpinti kovojančią armiją galima tik tuo atveju, jei panašaus dydžio armija saugo komunikacijas, užkerta kelią diversijoms ir t. t. Tad akivaizdu, kad Franco užnugaryje nebuvo tikro visuotinio pasipriešinimo. Niekada nepatikėsiu, kad toje teritorijoje gy­venantys žmonės, bent jau miestų darbininkai ir vargingieji valstiečiai, mėgo Franco ar troško jo valdžios, tačiau sulig kiekvienu pokrypiu į dešinę vyriausybės pranašumas tirpte tirpo. Maroko byla viską susta­to į savo vietas. Kodėl Maroke nebuvo sukilimo? Franco ten stengėsi įvesti bjaurią diktatūrą, bet maurai rinkosi jį, o ne Liaudies fronto vy­riausybę! Akivaizdu, kad niekas nė nebandė kurstyti sukilimo Maroke, nes tai būtų reiškę revoliucinio matmens suteikimą karui. Norint, kad maurai patikėtų vyriausybės gerais ketinimais, pirmiausia būtų reikėję paskelbti, jog Marokui suteikiama laisvė. Galima įsivaizduoti, kaip tuo būtų apsidžiaugę prancūzai!

 

Geriausia strateginė karo galimybė buvo praleista bergždžiai viliantis palenkti į savo pusę prancūzų ir britų ka­pitalizmą. Visa komunistų politikos esmė buvo paversti karą paprastu, nerevoliuciniu karu, ir tai gerokai sunkino vyriausybės padėtį. Nes tokį karą galima laimėti tik techninėmis priemonėmis, tai yra, paprasčiau tariant, turint neribotą ginklų šaltinį, o pagrindinis vyriausybės gin­klų donoras, SSRS, buvo geografiškai nepatogioje vietoje, palyginti su Italija ir Vokietija, Ko gero, POUM ir anarchistų šūkis: „Karas ir revo­liucija neatskiriami“ buvo ne toks jau nepraktiškas, kaip skamba.

 

Paaiškinau, kodėl manau, kad komunistų antirevoliucinė politika klaidinga, bet viliuosi, jog tai aš neteisingai vertinu jos poveikį karui. Tūkstantį kartų viliuosi, kad klystu. Norėčiau, kad vyriausybė laimėtų šį karą, ir nesvarbu, kokiais būdais. Be to, mes dar nežinome, kas gali atsitikti. Vyriausybė vėl gali pakrypti į kairę, maurai gali sukilti niekie­no neraginami, Anglija gali sugalvoti kuo nors papirkti Italiją, pergalė gali būti pasiekta grynai karinėmis priemonėmis – iš anksto niekas to neatspės. Išsakiau savo nuomonę, ir dabar tik laikas parodys, kiek aš klydau ir kiek buvau teisus.

 

Tačiau 1937-ųjų vasarį į viską žiūrėjau šiek tiek kitaip. Man buvo iki gyvo kaulo įgrisusi neveikla Aragono fronte, aš nesijaučiau dalyvaująs kovoje. Vis prisimindavau verbavimo plakatą Barselonoje, kaltinamai klausiantį praeivių: „Ką tu padarei dėl demokratijos?“, ir man atrodyda­vo, kad tegaliu atsakyti: „Gaudavau davinį.“ Stodamas į miliciją pažadė­jau sau nušauti vieną fašistą – juk jeigu kiekvienas iš mūsų nušautų po vieną, jų greitai visai nebeliktų, bet dar nebuvau nieko nušovęs, net ne­turėjau galimybės tai padaryti. Ir, žinoma, visą laiką norėjau į Madridą. Visi aplinkui, kad ir kokių politinių pažiūrų, veržėsi į Madridą. Tam tikriausiai būtų reikėję pereiti į Tarptautinę koloną, nes prie Madrido POUM dabar turėjo labai mažai pajėgų, o anarchistai – gerokai mažiau negu anksčiau.

 

Tuo metu, žinoma, negalėjau palikti fronto, bet visiems kalbėjau, kad, kai mus paleis atostogų, mėginsiu pereiti į Tarptautinę koloną, taigi į komunistų kontroliuojamas pajėgas. Daugelis mane atkalbinėjo, bet niekas nebandė sutrukdyti. POUM garbei reikia pasakyti, kad ji beveik nepersekiojo eretikų, gal tai net buvo jos klaida, turint galvo­je ypatingas aplinkybes. Čia niekas nebuvo baudžiamas už neteisingas politines pažiūras, nebent už profašistines. Visą savo tarnybos milicijoje laiką bemaž nepaliaudamas kritikavau POUM „liniją“, bet nė karto dėl to nenukentėjau. Nejutau nė menkiausio spaudimo tapti partijos nariu, nors, manyčiau, dauguma milicininkų jais tapo. Aš pats nestojau į par­tiją, nors paskui, kai POUM buvo uždrausta, dėl to gailėjausi.

___________________________
 

49 Colonel Blimp – XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio karikatūrų personažas, britų establishment kvailybę išjuokianti satyra. (Vert. past.)

50 Quiroga, Barrio ir Giral. Pirmi du atsisakė dalyti ginklus profesinėms sąjungoms. (Aut. past.)

51 Comité Central de Milicias Antifascistas. Delegatai buvo parinkti proporcingai jų organizacijų narių skaičiui. Devyni atstovavo profesinėms sąjungoms, trys – Katalonijos liberalų partijoms, du – įvairioms marksistinėms partijoms (POUM, komunistams ir kt.). (Aut. past.)

52 Štai kodėl tiek mažai rusų ginklų buvo Aragono fronte, kuriame daugumą sudarė anarchistų daliniai. Iki 1937 metų balandžio mačiau vienui vieną rusišką ginklą, – išskyrus kelis lėktuvus, kurie gal buvo, o gal ir nebuvo rusiški, – pistoletą-kulkosvaidį. (Aut. past.)

53 Deputatų rūmuose, 1935 m. kovo mėn. (Aut. past.)

54 Geriausią provyriausybinių partijų sąveikos aprašymą rasite Franzo Borkenau knygoje The Spanish Cockpit. Tai pati kompetentingiausia knyga, iki šiol parašyta apie Ispanijos karą. (Aut. past.)

55 Iki koktumo (lot.).

56 Kaip išimtį norėčiau paminėti Manchester Guardian. Rengiant šią knygą man teko perversti daugybės Anglijos laikraščių komplektus. Tarp didesniųjų mūsų laikraščių Manchester Guardian yra vienintelis, kuriam jaučiu ypatingą pagarbą už jo sąžiningumą. (Aut. past.)

57 Populiarus britų istorikas, Illustrated London News skiltininkas. (Vert. past.)

 

George Orwell. Katalonijai atminti. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2010.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti