Kritinis Rusijos anarchisto požiūris: Anarchistai tokie anarchistai
aktyvizmas

True anarchists        Revoliucija neturi nei pradžios, nei pabaigos... O ar turi revoliucija perspektyvą? Rusijos anarchistinė terpė pastaruoju metu yra tokios siaubingos būklės ir taip greitai virsta nusistovėjusia bala, marginaliausia iš marginaliausių, kad pats laikas rašyti Cesare Lombroso „Anarchistų” tesinį remiantis šiuolaikinės Rusijos anarchistų gyvenimu.

 

Jeigu taip tęsis toliau, iš anarchistų pas mus liks tik internetinis kvapelis, kartais primenantis šaunią praeitį, na, dar nuolat rengiamas, bet šalies mastu ypatingos reikšmės neturinčias „akcijas”, iš esmės svarbias tik patiems „akcininkams”.

 

Su kiekviena diena vis mažiau tikiu anarchistais, nes tai netgi ne judėjimo parodija, tai kažkas gėdingo be mažiausių pagerėjimo perspektyvų. Pacientas greičiau miręs nei gyvas. Tai velniškai slegia. Atsibos viskas – mausiu į kokią nors VKT (Visuotinę darbo konfederaciją), galbūt per juos pavyktų išvystyti nors ir menką profsąjunginę veiklą savo darbe, kitaip apims sąstingis ir tuštuma, kurios neįmanoma pakelti. Tuo pačiu imčiau skleisti „anarchizmo metastazes” paprastoje profsąjungoje.

 

Anarchistai... Marginalus „lifestyle” anarchizmas – tai šiuolaikinio Rusijos anarchizmo kredo nuo ADA iki MPST, netgi ir KRAS. Apskritai neįmanoma nebūti „lifestyle”, kada murdaisi tokioje marginalioje politinėje baloje, o tai labai žeidžia ir slegia.

 

Tik masiniai sušaudymai išgelbės anarchizmo Tėvynę nuo anarchistų. Anarchistai – štai pagrindinė libertarinio judėjimo problema, trukdanti jo demarginalizacijai.

 

Taip, noriu tapti Ispanijos CNT –AIT arba USI – AIT nariu, jie ten nors profsąjungų veikla užsiima... Jiems pakanka savų vidinių problemų, bet už tai gyvos organizacijos, kuriose tūkstančiai dalyvių, užsiimančių rimtais dalykais, nors ir gretindami tai su vidiniu santykių aiškinimusi (bet už tai pas juos viskas daug rimčiau nei Rusijoje).

 

O kol kas taip tęsiasi internetiniai karai, marginalūs santykių aiškinimaisi ir panaši pajuokos verta veikla, atitrūkusi nuo kasdienio darbininkijos gyvenimo. Daugiau triukšmo nei judesio. Kai kokia nors RFKP (komunistų partija) išveda žmones į gatvę – tai politinis cirkas, bet jame dalyvauja tūkstančiai žmonių, suvienytų, nors ir kreivos, bet visiškai konkrečios idėjos, o kai išeina anarchistai – tai šiaip sau sambūris marginalų, suburtų vienai dienai, todėl, kad juos vienija ne „kūryba”, o „neigimas”. Tai visuomet iš anksto nulemtas pralaimėjimas.

 

Išeik į gatvę, susigražink sau miestą... Nieko panašaus, išeik į gatvę – pabendrauk su paprastais žmonėmis ir suprask, kad tu nenaudingas ir nereikalingas šitam pasauliui, ir ne todėl, kad jie – banda, o tu – nonkonformistas, o todėl, kad skraidai padebesiais ir esi patenkintas savo marginalumu. Ir gyveni šalikelėje pasaulio, kuriam į tave nusispjauti. Bet tau tai patinka, nes tu nenori nieko keisti. Nenori „masinių organizacijų”, tokių kaip profsąjungos arba kokių nors lokalių gyvenamųjų kvartalų lygio susivienijimų (pagal gyvenamąją vietą – nesvarbu, ar tai būtų namas, laiptinė, ar visas rajonas).

 

UŽKNISO visa tai, UŽKNISO. Ateitį turi kas tik nori – netgi trockistai ir ufonautų tyrinėtojai, bet tik ne tokie anarchistai, kokių Rusijoje dauguma.

 

Žinoma, tai mano kukli nuomonė, verta pasmerkimo ir nepritarimo, bet ji mano, nepaisant to, kad aš matyt taip ir mirsiu anarchistu, įsitikinusiu, kad tik sindikalizmas iš visų anarchizmo rūšių gali turėti tam tikrų perspektyvų. Aišku, ne apkerpėjęs ir atitrūkęs nuo gyvenimo pirmosios XX a. pusės anarchosindikalizmas, o šiuolaikiškas, įsiurbęs į save žaliųjų anarchistų palikimą, žaliąjį sindikalizmą, Frankfurto mokyklą, Sartre’o ir Camus egzistencializmą, suvirškinęs anarchizmo požiūriu postindustrinės, superindustrinės ir informacinės visuomenės teorijas, situacionistų idėjas, postmodernisto Baudrillard’o ativartotojiškas idėjas...

 

Ech, niekas mūsų neišvaduos – nei Machno, nei Duruttis, nei Bukchinas. Išsilaisvinsim tik sveika dvasia, bet ne vien ja... Tik adekvatus objektyvios tikrovės suvokimas, elitarizmo atsisakymas (mes, blia, juk nonkonformistai, kad kur jūsų motiną...), gyvenimas su paprastais žmonėmis, galbūt ateityje Rusijos anarchistams leis įgyti bent šiokių tokių galimybių, bent šiokių tokių perspektyvų, nors šiuo metu matau tik puvimą, stagnaciją ir betvarkę. Tokia padėtis susiklostė nežiūrint į tai, kad dar prieš pusmetį ar metus buvo judėjimo pakilimas, teikęs gerų perspektyvų. Bet matyt per staigiai kilo, kad taip smarkiai griuvo... Užgriuvo viskas, kas buvo pastatyta...

 

Anarchija įmanoma, jeigu kas nors pakeistų anarchistus. Marginalumą – į šiukšlyną!

 
2009 m. spalis

http://sindicallisto.livejournal.com vertė E.B.

2010 04 15