V. Alaušas. Klerikalizmas, visuomenė ir mokykla (1939)
žmogaus teises

ne religijai        Šį laisvamanišką straipsnį 1939 m. žurnale „Kultūra“ parašė slapyvardžiu prisidengęs Vincas Ruzgas (1892-1972) – žymus pedagogas, muziejininkas, bibliotekininkas, nusipelnęs mokytojas. Jis atvirai pliekia smetoninės Lietuvos mokyklose bei visoje visuomenėje įsivyravusį tamsų klerikalizmą ir kviečia kuo skubesniems pertvarkymams „pagal tolerancijos ir sąžinės laisvės principą“. Skaitant šį straipsnį, atrodo, jog jis parašytas šiandien.

 
***

Religiniai ir tikybiniai klausimai mūsų gyvenime imta diskutuoti, ga­lima sakyti, jau nuo tų laikų, kai mūsų tautos palyginti ramų gyvenimą pradėjo drumsti Romos palaimintieji kryžiuočiai. Kryžiuočiai, Dievo vardu grūmodami, ištisus šimtmečius naikino ir grobė mūsų kraštą.

 

Kiek vėliau pradėjo veržtis į Lietuvą apaštalavimo tikslais lenkų dva­sininkai, kurie Dievo vardu mūsų kraštą lenkino. Paskui kelis šimtmečius Lietuvoje žmonės turėjo nešti sunkią baudžiavos vergiją ir skęsti tamsoje. Mat tamsią masę lengviau velniais ir pragaru bauginti, ir valdyti.

 

Lietuvių tautos atgijimas prasidėjo tik drauge su pažangiųjų idėjų įsiskverbimu į mūsų visuomenę, į mūsų liaudį. Tuo būdu, anot kun. Jako, krikščionybė Lietuvai yra padariusi labai daug žalos. Krikščioniškos tikybos priedangoje buvo suvokietinta Mažoji Lietuva ir sulenkinta žymi dalis Vilniaus krašto ir mūsų sostinė Vilnius. Dar ir iki šiol mes surandame nemažai žmonių ir kitose Lietuvos vietose, kurie neatsikratė sulenkėjusių dvasininkų ir dvarininkų įtakos ir tebelaiko save lenkų tikybos ir tautybės žmonėmis. Ir kaip gi nelaikys, jei jų sene­liams ir tėvams kunigai kalte kalė, kad už lenkų kalbą sukalbėtus poterius ir maldas Dievas suteikia kelis kartus daugiau atlaidų, kaip už tas pačias maldas, sukalbėtas lietuviškai.

 

Labai daug to, kas mūsų tautą skaldė, alino ir žalojo, mes jau esame atsikratę. Tačiau dar ir šiandien daugeliui mūsų tautiečių tos pačios Kata­likų Bažnyčios dvasininkai, nors jau ir lietuviai, vis dar nenori pripažinti sąžinės laisvės ir nori tuo atžvilgiu laikyti laisvus žmones savo vergais.

 

Iš senesnių laikų ypač pasižymėjo savo labai netolerantingais, tiesiog akiplėšiškais, laisvamanius šmeižiančiais raštais kun. Maliauskis, J. Gobis ir kt. Šiaip gyvenime, kaip pvz., galima būtų nurodyti kun. Butvilą Ute­noje ir kitus kunigus, kurie prieš netikinčiuosius ir kitaip manančius reika­lavo represijų, o kun. Butvila praktiškai vykdydavo, ypač mokinių atžvilgiu, labai šiurkščias priemones.

 

Nuo pat Nepriklausomybės pradžios, nežiūrint to, kad sąžinės laisvę laiduoja visiems Lietuvos piliečiams mūsų Konstitucija, dvasiškija štai jau 21 metai, skleisdama daugybę nesąmonių ir šmeižtų, trukdo įvesti civilinę metrikaciją. Kaip laikraščiai skelbia, žlugus Lenkijos valstybei, tik Lietu­va beliko vienintelė Europoje valstybė, kurioje nėra civilinės metrikacijos.

 

Tačiau daktarizuotas kun. Brizgys, savo auklėtines, „Vaidilutės“ skaityto­jas, vis vien dar tebevaišina įvairiomis nesąmonėmis, rašydamas, kad civi­linė metrikacija yra jau pasenęs dalykas, reikalingas tik ištvirkėliams. Kun. Brizgio knyga „Taip vadinama civilinė metrikacija“ dėl jos turinio net padoresnieji, tolerantiškieji katalikai yra nepatenkinti. O tokių kuni­giškų raštų pas mus gausybė.

 

Netolerantingi kunigų raštai ir ypač pamokslai, o dažnai kunigų ir jų sufanatizuotų davatkų veiksmai, nukreipti prieš netikinčiuosius, iki šiol vis dar drumsčia lietuvių tarpusavio santykius, o taip pat pažadina atitin­kamą reakciją ir iš priešingos pusės, kuri iškelia netinkamai besielgian­čių kunigų ar davatkų darbus ir atitinkamai juos nušviečia. Tuo būdu daž­nai pasireiškia tautai labai žalinga, netolerantiška polemika, kuri ugdo zo­ologinę tarpusavio neapykantą.

 

Tiesa, jaunesniųjų katalikų veikėjų tarpe atsiranda asmenų, kuriems yra svetimi iki šiol mūsų klerikališkosios dvasininkijos vartojami meto­dai; jie vis daugiau ir daugiau pradeda reikalauti didesnes tolerancijos laisvamanių, visai netikinčiųjų ar kitaip tikinčių atžvilgiu. Laisvamanių vadovybė taip pat siūlo mesti netolerantingą polemiką ir pati pasižada laikytis tolerancijos principų (palyg. agr. Žukausko brošiūrą apie laisvamanybės pagrindus). Tačiau daugelis katalikų kunigų, ypač mokyklų ka­pelionų, vis dar sąmoningai ar nesąmoningai, nesilaikydami jokių nei pe­dagoginių, nei tolerancijos principų, tautos skaldybos, kiršinimo ir neapy­kantos darbą varo toliau.

 

Iliustracijai čia pateiksime „Lietuvos Žiniose“ š. m. lapkričio mėn. 8 d. išspausdintą Kasijaus str. „Tikybos dėstymas mokyklose“, kuriame duo­dama apsčiai faktų katalikų tikybos mokytojų ir kunigų veiklai mūsų šiųdieninėje mokykloje pavaizduoti.

_________________
 

„Tūkstančiams laisvai galvojančių Lietuvos piliečių opus reikalas yra ti­kybos dėstymas mokyklose. Jų vaikams tikyba dėstoma privalomai. Tai prieš­tarauja visoms mūsų konstitucijoms. Ši neteisybė reikia kuo skubiausiai ati­taisyti.

 

Daug tėvų yra priešingi pačiai tikybai, bet dar daugiau yra tokių, kurie negali pakęsti religijos dėstymo metodų, nepedagogiško vaikų gąsdinimo vel­niais ir pragaru, o svarbiausia – negali pakelti tos neapykantos ir netoleran­cijos, kuri jų vaikams skiepijama tikybos pamokose.

 

Tikybos dėstytojai senoviškai nepamiršta velnio ir pragaro kulto. Jau pir­mame skyriuje daugelyje mokyklų jie išmokina vaikus dainuoti tokių dainelių:

 

Tėtis sako: – Na, Joneli,

Poterėlius sukalbėk!

O kipšiukas man į ausį:

Ei, suspėsi, neskubėk. –

 

Kiekvienas sekantis posmas baigiamas su „kipšiuku“. Tikybos vadovė­liuose paveikslais vaizduojami velniai ir pragaro kančios (a la „Peklos kny­ga“!). Sugestija pasidaro taip stipri, kad vaikai tamsoje bijo eiti iš kambario. Pedagogijos mokslas yra priešingas bet kokiam vaiko gąsdinimui, nes jis žaloja žmogaus charakterį. Tuo tarpu šis velnių mokslas nė vienam vaikui neišvengiamas.

 

Dar skaudžiau laisvamaniams klausyti, kaip tikybos pamokose jų vaikams skiepijama neapykanta tam, kas tėvams yra brangu, kaip vaikų akivaizdoje yra tyčiojamasi iš tėvų įsitikinimų. R.-katalikų tikybos programose yra skyriai apie katalikiškąją akciją ir laisvamanybę. Tikybininkams jie yra patys mėgiamiau­si. Štai vienoje mokykloje IV skyriuje kunigas šešias pamokas iš eilės pila apie laisvamanius tokiomis temomis (taip dienyne užrašyta): Laisvamaniai – dvasios invalidai. – Laisvamanybės priežastys. – Laisvamanybė Lietuvoje – ir t.t. Dėstytojas tiek jaučia neapykantos laisvamaniams, kad pereina visas kultūringumo ribas. Pavyzdžiui, pasakoja mokiniams apie indus, kad Jie tikį, jog žmogaus siela po mirties pereinanti  į įvairius gyvulius. Juo žmogus blo­gesnis, juo į blogesnį gyvulį turinti pereiti jo siela; o apie laisvamanius indai mano, kad jų sielos po mirties pereinančios į šūdvabalius (įdomu, ką vyresnybė pasakytų šiaip mokytojui, jeigu jis klasėje švaistytųsi tokiais „žodeliais“?). Vaikams toks pasakojimas sukelia juoko, žinoma, svarbiausia dėl necenzūriško žodžio: pertraukų metu jie savo keliu šį pasakojimą pritaiko tiems, ku­rių tėvai yra laisvamaniai. Tuo būdu tokie įvykiai užgaulioja ne tik tėvus, bet ir mokinius.

 

Apskritai, laisvamanių adresu tikybos mokytojai kalba nesivaržydami, ypač kai jaučia klasėje esant laisvamanių tėvų vaikų. Tėvams ne tiktai tenka kęsti pasityčiojimus, bet ir matyti, kaip vaikai mokomi nekęsti kitaip mąstan­čių žmonių.

 

Tikybos pamokų metu įsakoma vaikams būtinai lankyti bažnyčią. Netur­tingi tėvai, neturėdami vaikams švaresnių drabužių, jų neleidžia, o kunigas bara, kartais net ir baudžia. Vienoje mokykloje kunigas per tikybos pamoką liepė atsistoti tiems mokiniams, kurie vakarykščiai nebuvo pamaldose. Atsistojo trys berniukai 15-16 m. amžiaus. Kunigas juos išbarė, paskum liepė klauptis. Ambicingi valkai užsigavo, jautė, kad kunigas neturi teises jų baus­ti už bažnyčios nelankymą ir nesiklaupė. Įpykęs kunigas prišokęs vieną iš­plėšė iš suolo ir jėga suklupdė. Mokinys ėmė verkdamas protestuoti. Tada kunigas sudavė jam liniuote ir išmetė iš klasės. Nukentėjusio brolis skundėsi ministerijai; kurį laiką tas mokinys nelankė tikybos pamokų, bet paskum tėvai pabūgo, kad negaus pažymėjimo, ir turėjo lankyti.

 

Daugeliui tėvų nepatinka ypač jaunųjų kunigų pastangos lenkti vaikus savo pusėn nesiskaitant su priemonėmis, pvz.„ prie bažnyčių įrengia žaidimui aikšteles, nuperka sviedinius ir prieš visokias vakarines pamaldas (rožančius, „stacijas“, litanijas...), kuriose šiaip trūksta maldininkų, duoda vaikams pa­žaisti. Po kurio laiko ateina kunigas ir visus „sportininkus“ susivaro bažny­čion. Valkams nėra kaip atsisakyti, jie eina, nors jau vakaras, žino, kad tėvai barsis. Be sporto tam pačiam reikalui panaudoja saldainius, barankas, obuo­lius. Vaikai iš mažens pratinami pataikauti, parsidavinėti. Išvažiuojant neturtingesniam mokiniui į gimnazija, jį pakviečia į kleboniją, duoda penklitį ir sako: – Žiūrėk, nepasidaryk ten laisvamanis, neskaityk bedieviškų knygų. – Vaikas už sidabrinį jaučiasi lyg ir kaltas, ir įsipareigojęs būti kurčias vis­kam, kas kunigui nepatinka.

 

Visi tie pavyzdžiai yra pripuolami. Padarius anketą, jų atsirastų daugybė. Jie rodo, kad tikybos mokymas reikalingas reformos. Kad ji sušvelnintų, pri­taikintų pedagogijos mokslui – nėra vilties. Tad lieka viena: tikybos mokymą padaryti laisvą.“

 
[...]
 
smetonmecio mokykla

Dar mažiau su pedagoginiu taktu suderinamų dalykų randame kun. J. Stankevičiaus knygoje „Dora“, kurią autorius pirmiausia skiria „mūsų mielajai moksleivijai“ ir tikisi, kad „kai kas šias knygeles mokyk­lose vartos kaip tikybos vadovėlį“. O tose tikybos „knygelėse“ randame štai šitokių paaiškinimų apie „moterystės sakramentą":

 

„Moterystės sakramento medžiaga yra susituokiančiųjų kūnai. Sakramento tikrumui kūnai turi būti tokie, kurie tinka moterystes gyvenimui... Lytiniai santykiai yra leistini tik tokiu būdu, kuris nekliudo apvaisinimui.“ (152 p.)

 

Labai įdomu, kaip kapelionai aiškina moksleiviams, kokie turi būti kūnai, kad „tiktų moterystes gyvenimui“, ir kokie yra „leistini“ ir „neleis­tini“ lytiniai santykiai? Ar šitokių klausimų svarstymas mokykloje nėra atviras jaunuomenės demoralizavimas ir kreipimas moksleivių smalsumo į jiems visai dar nežinotinus dalykus? Jeigu panašia tema būtų užsiminta kuriame nors gamtos, fiziologijos ar higienos vadovėlyje, kur šie klausimai nagrinėti daug labiau priderėtų, tai nesunku įsivaizduoti, kokį triukšmą dėl to pakeltų mūsų katalikiškoji spauda, gindama jaunuomenės dorovę.

 

Bet kai šitokius dalykus visiškai neleistina forma pateikia moksleivi­jai kunigas savo katalikiškos dorovės dogmas skelbiančiose „knygelėse“, tai tos knygelės dar lengvai gauna bažnytinį aprobatą („Dievo“ aprobata – Nr. 1318, „Doros“ – Nr. 988). Duosime dar keletą citatų iš „Doros“, kurios rodo „knygelių“ autorių turint labai menką nuovoką ne tik filosofijoje ar pedagogikoje, bet ir gam­tos bei kitų mokslų srityse.

 

„Žmogiški veiksmai yra tik tie veiksmai, kuriuos žmogus padaro sąmonin­gai. Pavyzdžiui, kraujo cirkuliacija, sapnai ir p. yra tik žmogaus veiksmai, o ne žmogiški veiksmai. O tie veiksmai, kaip paskirtų pamokų rengimas, skirto darbo atlikimas ir p. yra žmogiški veiksmai ir jų vertė gali būti saikojama doros požiūriu.“ (8 psl.)

 

Atrodo, kad kraujo cirkuliaciją ir sapnus pavadinti žmogaus veiks­mais galima tik visai nenusimanant apie žmogaus fiziologiją ir psichologiją.

 

„Ant daugelio žmonių antkapių reikėtų užrašyti: „Čia guli kvailas žmogus, kuris nežinojo kam jis gyveno.“ (10 psl.)

 

Bet ar gudresnis autorius, kuris šitaip plūstasi tikybos vadovėlyje?

 

„Kad Dievas yra kilniausia vertybe, tad tos vertybes branginimas ir tos vertybes įkvėpti veiksmai yra patys kilnieji.“ (14 p.)

 

Ką sako šito sakinio konstrukcija ir kokia jame išreikšta mintis, turbūt ir pats autorius vargu ar supranta, o jau lietuvių kalbos mokytojas šitokį sakinį tikriausiai įvertintų dvejetuku.

 

„Laikinuosius žmonių gyvenimo reikalus tvarko valstybė, šiems gyvenimo reikalams tvarkyti valstybė turi dievišką galią leisti tinkamus įstatymus.“ (21 psl.)

 

Vadinasi, Meksikos ir SSSR valstybės tvarkomos dieviškos galios lei­dimu. Jeigu taip, tai kodėl jūs, kunigėliai, taip burnojate ir norite, kad tų kraštų valdžios išnyktų?

 

„Dvasios reikalai svarbesni už kūno reikalus. Kada žmogui reikia pasi­rinkti vieną iš dviejų: nusidėti arba gyvybės netekti, žmogus turi pasirinkti mirti, o ne nuodėmę.“ (23 p.)

 

Šis teigimas aiškiai rodo tuščią švaistymąsi žodžiais, nes tai minčiai paremti pavyzdžių gyvenime autoriui sunku būtų surasti net kapelionų tarpe.

 

Čia parinkta keletas pavyzdžių tik iš pirmųjų 23 pusl. knygos, o kiek dar jų liko tuose pačiuose 23-uose ir sekančiuose 218 pusl. ir visose kitose šio autoriaus knygose, skirtose moksleiviams, tesprendžia patys skaityto­jai.

 

Jei šitaip tikybos mokslą dargi raštu dėsto pavyzdinės gimnazijos ka­pelionas, tai galima įsivaizduoti, kokių dalykų prisiklauso mūsų gimnazijų ir pradinių mokyklų moksleiviai iš eilinių kapelionų. Apie tai gal mes visai nekalbėtume, paliktume tuos klausimus patiems katalikams ir katalikiš­kai jaunuomenei spręsti, jeigu nebūtų verste verčiami privalomai tokiais vadovėliais naudotis ar kapelionų netolerantiškų kalbų klausyti ir netikin­čiųjų tėvų vaikai.

 

Subendrindami visa tai, matome, kad religiniai ir tikybiniai klausimai mūsų visuomeniniame ir mokykliniame gyvenime laukia skubaus pertvar­kymo pagal tolerancijos ir sąžinės laisvės principą. Kol to nebus padaryta, kol vieni jausis pasaulėžiūros ir sąžinės laisvės diktatoriais kitų atžvilgiu, tol kiti jaus didžiausią skriaudą ir nelaisvę, tol bus sunku praktiškai įgy­vendinti tikrą tautos vienybę ir laisvę.

 

Negalima sakyti, kad šiuo atžvilgiu nebūtų nė kiek pažengta į priekį ir nieko nepadaryta tiek teorijoje, tiek iš dalies ir praktikoje. Rimtesnėje periodinėje spaudoje jau kuris metas nebematyti aistringų ir netoleran­tiškų išsišokimų vienos pasaulėžiūros prieš kitą, tačiau mažesniuose sroviniuose laikraščiuose vis dar yra apsčiai visokio netaktiškumo ir netole­rantiškumo. Kas tolerantiškesnių katalikų centre padaroma, tai provinci­joje ir iš dalies čia pat centre netolerantingų ir diktatoriškai, bekompro­misiškai nusiteikusių klerikalų praktikiniame gyvenime nustelbiama. Už­tat atrodo, kad iš tos balos, kurion mūs įstūmė karingasis klerikalizmas, mes brendame vis dėlto perdaug iš lėto, ir dar gali ilgai trukti, kol mūsų tauta pilnutiniai išsilaisvins ir kol Lietuvoje įsiviešpataus tolerancija bei sąžinės laisvė pilna to žodžio prasme.

 

Kultūra. Mėnesinis mokslo, visuomenės ir literatūros žurnalas, 1939 m. gruodis, Nr. 12 (195)

 

 

Komentarai  

 
0 # 1:1 kaip šiandienkkk Y-m-d H:i
Netolerantingi kunigų raštai ir ypač pamokslai, o dažnai kunigų ir jų sufanatizuotų davatkų veiksmai, nukreipti prieš netikinčiuosius , iki šiol vis dar drumsčia lietuvių tarpusavio santykius. Tuo būdu daž­nai pasireiškia tautai labai žalinga, netolerantiška polemika, kuri ugdo zo­ologinę tarpusavio neapykantą.
 
 
0 # :|Ilythiiri Y-m-d H:i
http://www.lietuviais.lt/dienorastis.php?data=20081030