Maksvytiškis. Naujas revoliucijos kėlimo būdas Indijoj
istorija

gandhi nonviolence        Taikią M. Gandžio revoliuciją propaguojantis straipsnis pasirodė 1922 m. leistame anarchokrikščioniškos krypties Lietuvos tolstojininkų žurnale „Meilės keliais“. Slapyvardžiu „Maksvytiškis“ greičiausiai pasirašė šio žurnalo leidėjas mokytojas Balys Dūda (1896-1924), gimęs Maksvyčių kaime. Straipsnyje itin kritiškai vertinama 1917 m. Rusijos revoliucija, paskelbusi proletariato diktatūrą ir pradėjusi totalų terorą prieš liaudį. Autorius neslepia savo susižavėjimo taikiu pasipriešinimu ir smerkia visas smurto bei prievartos apraiškas. 

 
***
 

Kiekvienam engiamam žmogui, kuris gyvai jaučia savo vergijos pančius, suplazda širdis revoliucijos žodį paminėjus. Trokšti laisvės, ir todėl būti vergijoj yra viena didžiausių kančių, kurią gali sau žmogus suteikti apie tai begalvodamas. Kai tas laisvės išsiilgimas pasiekia aukščiausią laipsnį, žmogus apsvaigsta, užsidega keršto ugnim prieš engėjus ir menkai progai pasitaikius mėgina savo vergijos pančius numesti ir savo engėjais atsikratyti, kad jie amžinai nebeatgytų, kad jo vergija visai baigtųsi.

 

Panašiose revoliucijose, kai tokio ūpo perimti žmonės ją kelia, protu beveik nesivadovaujama, pasiduodama vien tik griovimo jausmui. Viskas lūžta, kraujas tyška – ir pagaliau griūva nuo sostų engėjai. Iš visuomenės atmatų ima kaltis juodos asmenybės, kurios vikriai įsimaišo revoliucionierių tarpan. Iš tikrųjų jiems terūpi tik sau šalies netvarka naudotis, kuo daugiausia prisiplėšti, duoti kuo didžiausios laisvės savo nepažabotiems geiduliams šėlti.

 

Tų niekšų skaičių dar padidina tikrų senosios tvarkos šalininkų gauja, kuri, revoliucionierių vardu prisidengus, stengiasi visokių šunybių pridaryti, kad tuo pačiu revoliuciją pažemintų.
Visuomenės atmatos ir senosios tvarkos šalininkai savo nepaprastu akiplėšiškumu taip moka apsimesti tikrais revoliucionieriais, taip įsigudrina minioj žemiems geiduliams pataikauti, jog jie įgyja miniai negirdėtos įtakos, o kartu su tuo, žinoma, ir sau galybės.

 

Be to, jei visuomenėj nėra išsigalėjęs laisvės ir laimės troškimas ne vien sau, bet ir visiems žmonėms, tai tokioj šaly keliant revoliuciją, apsireiškia didelė bedugnė tarp minios ir revoliucijos vadovų. Jie, tie vadovai, pastebėję daug kliūčių naujai tvarkai kurti, ne tiek iš senosios tvarkos šalininkų, kiek iš darbo žmonių, kurie nieku būdu nenori suprasti, kad tai jų gerovei viskas daroma, – ima visiems apmaudą giežti, patys sužiaurėja, lieka valdingi: tiek jų draugai galvų padėjo, kol revoliuciją laimėjo, ir dabar, kai jau belieka žmonėms tik nauju gyvenimu gyventi, minia to gyvenimo nenori!

 

Tada naujos tvarkos vadovai pasiryžta žūtbūt, nors ir per prievartą, tan naujan gyveniman žmones nuvesti. Pasipriešinimą sutinka kiekvienam žingsny. Minia ima atvirai savo vadovų neapkęsti, kam jie jos norų netenkina. Tai čia, tai ten galvą kyšteli senosios tvarkos šalininkai, kurstydami žmones prieš revoliuciją.

 

Pajutę pavojų, revoliucijos vadai ima į visas puses apsigrąžydami raudonąjį terorą vartoti. Pasipila vėl kraujo upeliai. Tik dėl to labai maža nukenčia buvusios tvarkos šalininkai, nes jie suskumba į užsienį pabėgti arba kur glūdi, ausis suglaudę, kol galės vėl savo juodą darbą daryti. Minia ne tokia gudri – nemoka savo nepasitenkinimo slėpti, ir už tai jai visa atsakomybė už kontrrevoliuciją atitenka.

 

Juodos asmenybės, įgijusios vyriausybėj atsakingų valdininkų vietų, ypač būva uolios kontrrevoliuciją malšinti. Jų žvėriški geiduliai neturi saiko: kankina, žudo kiekvieną, iš kurio kančių tik gali turėti sau medžiaginės naudos arba savo liguistų geidulių patenkinimo.

 

Revoliucijos vadovai, minios pasipriešinimo įžeisti, revoliucijos žlugimo įbauginti, maža bežiūri, kad jie, revoliuciją begindami, patys lieka kruvinais budeliais, panašiais į tuos, kurie jų vienminčiams prie senosios tvarkos galvas kapodavo; nemato, kad daugybė visai nekaltų žmonių žūsta nuo neva naujos tvarkos gynėjų rankos.

 
 

Pagaliau revoliucijos vadovai po ilgesnio ar trumpesnio laiko pasijunta tos pačios minios, kuri juos aukštino, šaukė – „Tegyvuoja revoliucija!“ – reakcionieriams išduoti. Minia sveikina kontrrevoliucionierius ir reikalauja revoliucijos vadovų mirties. Įsigalėjusi reakcija viską, kas tik pažangu, stengiasi nusmaugti. Tokiam žvėriškam kerštui siaučiant, savaime ir kiti žmonės, kurie buvo dėl kurių nors priežasčių tam perversmui nepalankūs, sužvėrėja, netenka geros žmoniškumo dalies. Pažangūs žmonės arba žūsta, arba į palėpes susislepia.

 

Toks vaizdas su mažesnėmis ar didesnėmis atmainomis tinka kiekvienai revoliucijai, jei ji nepaskęsta parlamentarizme, negrįžta reformų keliu atgal į senąsias, nors ir kitokia spalva nudažytas, vėžes. Vargas, badas ir vergija vėl vargina darbo žmones, kaip varginę. Kartais po tokios revoliucijos būva dar sunkesnė vergija, nes žmonės, pamatę naujais rūbais apvilktą senąją vergiją, duodasi įtikinami, kad čia yra ne vergija, bet tikra laimė. Ir vėl iš naujo tenka revoliucionieriams dirbti, prakaituoti, kol atidarys žmonėms akis, kad jie tebėra tikri vergai.

 

Toks revoliucijų kėlimo būdas eina jau iš senų senovės. Akylesni, jautresnės sielos žmonės tokioms revoliucijoms nepritardavo ne tik dėl to, kad numatydavo, jog tokiu būdu negalima žmonėms laisvės suteikti, bet ir dėl to, kad, revoliucijai vykstant, žmogaus laisvė yra irgi mindoma, niekinama, laisvės kovotojai, kovojantys už tokius kilnius idealus, turi eiti šlykščias, nežmoniškas žandarų, kalėjimo sargų ir net budelių pareigas, kad tuo apsaugotų nuo reakcijos revoliuciją.

 

Tokie darbai su šviesia žmonių ateitimi nieku būdu nesutaikomi. Tokiems žmonėms buvo aišku, kad kol kilnieji idealai – laisvė, lygybė, brolybė, kurioms įvykdyti ir keliamos revoliucijos, – neprigis žmonių širdyse, apie naujos tvarkos kūrimą nėra ko nei kalbėti. Todėl jie visas savo sielos pajėgas vartoja tam, kad sužadintų kaip galima didesniam žmonių skaičiuj sąmoningą tikrosios laisvės, lygybės, brolybės troškimą. Toks daugiau mažiau pastovus troškimas gali būti tik tokiuose žmonėse, kurie gerbia žmoniškumą. Todėl naujos rūšies revoliucionierių yra didžiausias rūpesnis žadinti žmones tobulintis.

 

Toksai žmogus, susirūpinęs savo paties žmoniškumu, lengvai pastebės ir esamosios tvarkos ydas, ir nesiduos įtikinti, kad visa tai jo gerovei reikalinga, bet kovos už geresnę tvarką tol, kol ji įvyks. Todėl revoliuciją naujai suprantą žmonės ir duoda daugiausia reikšmės tokiam žmogui žmonių išsivadavimo kovoj. Pačia minia maža tepasitiki, nes ką minia šiandien aukština, tą rytoj į dumblą sumina. Tik tokie žmonės, kasdien nešiodami savo širdyse naujos tvarkos paveikslą, sieloj gyvendami naujos tvarkos gyvenimą, nejučiomis patraukia naujos tvarkos darban ir pačią minią.

 

Tokio judėjimo, kai jis įleidžia giliau šaknis į visuomenę, ginklu negalima nuveikti. Ką jiems gali bet kokia vyriausybė padaryti? Juos sukiš kalėjiman, žudys? Bet juk jie patys ginklu, klastomis nekovoję, jokių purvinų pėdsakų paskum save nepaliks, ir minia nejučiomis į jų pusę pereis, juos kankiniais laikys, norės jų darbus sekti. Ir senos tvarkos palaikytojams sunku bus žmones įtikinti, kad jų tvarka žmonėms reikalinga. Ir senosios tvarkos dienos liks suskaitytos.

 

Kad kovoj už naują tvarką priespauda yra nereikalinga, rodo dabar Indijoj vykstanti revoliucija. Indija – gal skaitytojams yra žinoma – yra Anglijos jungo prislėgta. Nežiūrint į Anglijos vyriausybės demokratingumą, ji Indijoj su vietiniais gyventojais indais elgtasi kuo bjauriausiai, čiulpdama iš jų paskutinius syvus, versdama juos pusbadžiu gyventi, gniauždama kiekvieną norą laisviau atsikvėpti. Indai buvo mėginę keletą kartų ginkluotą sukilimą, bet kaskart buvo kuo žvėriškiausiai numalšinti. Pasirodė, kad tuo keliu einant nebus galima laisvės įgyti.

 

Jų šalis pasižymi tuo, kad jų religijoj doros pradai kur kas aukščiau stovi už dievų garbinimą. Indų šventuose raštuose trykšta begalės gražių minčių, praktiškų žmogaus gyvenimui nurodymų. Ten nepaprastas gilumas, nuostabus žmogaus sielos pažinimas! Nors man, socializmo dvasios įtakoj išaugusiam ir įmanomesnis, praktiškesnis atrodė Kristaus doros mokslas, tačiau negaliu nejučiomis galvos nelenkti prieš dvi Indijos religijas – brahmanizmą ir budizmą.

 

Tų religijų gilumas ir paaiškina tai, iš kur indai semia sau jėgų dabar vykstančiai revoliucijai tęsti. Jų religijos skaidrina, šviečia žmogų, jį verčia savo asmenybę gerbti, tuo tarpu katalikybė teturi tik vieną uždavinį – viešpatauti. Kadangi viešpatauti tegalima tik tada, kai žmonių protai nesąmonėmis pavergti, tai ir pačioj katalikybėj dvasininkai turėjo Kristaus doros mokslui duoti antraeilės reikšmės, o visą žmonių dėmesį nukreipti į apeigas, kurios, kaip kiekvienam apsišvietusiam žmogui yra žinoma, žmogaus ne tik nepadaro doresnio, bet dar savo nesąmonėmis jį taip suklaidina, jog jam sunku besuprasti tikrą gyvenimo prasmę.

 

Nors Indijoj dvasininkai religiją irgi naudoja saviems tikslams, tačiau tenai nebuvo inkvizicijos: visuomet ten buvo daugiau apykantos laisvajai minčiai. Taigi ten nuo senų senovės buvo gilių filosofų, kuriuos didžiai žmonės gerbė, ir visuomet didelis mokinių skaičius jų žodžio klausė, išminties mokėsi. Todėl tenai dvasinė kultūra yra giliai šaknis įleidusi ir yra šią revoliuciją sukėlusi.

 
 

Revoliucijos vadas yra Mohandas Karamčandas Gandhi, 51-erių metų, aukščiausio brahmanų luomo kilmės. Kilniai Gandhio sielai negalėjo patikti žmonių suskirstymas į luomus, ir todėl jis pats, kitiems paveikslą duodamas, išsižadėjo savo luomo privilegijų, savo septynių tūkstančių anglų svarų turtą išdalijo neturtėliams, o pats ėmėsi sau duoną pelnyti batus siūdamas, nors jis yra giliai išsilavinęs, pasiekęs aukštąjį mokslą. Reikia dar pasakyti, kad tokio kilnaus brahmanų luomo žmogui yra draudžiama tokį „žemą“ amatą turėti. Bet jis, tikros žmonių lygybės ugnimi degdamas, nieko į tai nepaiso. Ir nenuostabu, kad jis tokiu savo sielos kilnumu patraukė savęsp visos Indijos žmonių širdis, kad jį laiko stačiai šventuoju.

 

Pažymėtina dar tai, kad Gandhi reikalauja apsisprendimo, pilnos laisvės ne tik tautoms, bet ir kiekvienam individui (žmogui)! Dėl to ir revoliucijos kėlimo būdas įgyja visai kitokią formą. Jis skelbia prieš Anglijos vyriausybę nekaltu būdu priešintis.

 

Pasirodo, kad jo tas būdas buvo gerai apgalvotas, viskas numatyta. Kadangi anglai turi daug pelno iš gabenamų Indijon audeklų, kuriems austi fabrikų Indijai statyti neleidžia, tai Gandhi ragino visoj Indijoj auginti kuo daugiau medvilnės, dirbdinti verpiamų ratelių ir rankinių audžiamų staklių, kad patys reikiamų audeklų pasidirbtų ir šioj srity anglų išnaudojimu nusikratytų. Dabar tenai verpiami rateliai išdalyti visoj šaly. Vyrai, moters, vaikai, verpia, audžia. Toks prirengiamas darbas ėjo dvejus metus. Pagaliau bus jau keletas mėnesių, kai indai paskelbė anglų audeklams boikotą, ir audeklai guli niekieno neperkami, suversti uostų sandėliuose.

 

Anglijos besočiai kapitalistai prašė pagalbos net parlamento, kad jis verstų vyriausybę imtis atitinkamų priemonių indams priversti jų audeklus pirkti  vyriausybė išleido saviems Indijos valdininkams įsakymą agituoti indų tarpe, kad jie neklausytų Gandžio, neboikotuotų anglų audeklų, nes, iš anglų neperkant, jų pačių audeklų kainos pakilsiančios ir jiems patiems dėl to blogiau būsią. Tačiau gudraus Gandžio ir ta kliūtis iš anksto numatyta ir pasirūpinta ją pašalinti: jis padarė su gamintojais ir pirkliais sutartį, kad jie nekeltų audeklų kainos.

 

1920 m. gruodžio mėn. Gandhi atvyko į indų kongresą siūlydamas savo programą – nebendradarbiauti su Anglijos vyriausybe, nieko jai nepadėti. Viena provincija po kitos balsavo už tą programą; ir tik 2 balsai iš 30.000 balsavo prieš. Taigi visa tauta nutarė iškovoti sau laisvę ne kardu ir prievarta, bet prievartos nevartojimo keliu.

 

Ne tik anglų audeklus ragina Gandhi boikotuoti, bet ir alkoholį, tabaką, opiumą ir kt. Norėdamas žmonėms parodyti, kuriomis įstaigomis anglai indus vergia, Gandhi skelbia, kad nei vienas indas neperžengtų, teisybės ieškodamas, teismo rūmų slenksčio, neitų nei teisėjo, nei gynėjo pareigų; kad nei vienas indo vaikas nelankytų anglų mokyklų ir nei vienas indas tokiose mokyklose nebūtų mokytoju, nes čia tik stengiamasi išauklėti indų vaikus ištikimais vergais anglų vyriausybei; kad kiekvienas indas privalo sugrąžinti visus titulus ir paaukštinimus, kuriuos jis iš anglų vyriausybės yra gavęs.

 

Nežiūrint į tai, kad Indijoj, turinčioj apie tris šimtus milijonų gyventojų, yra daugybė tautelių, sektų ir net kelių rasių žmonių, Gandžio mokslas juos visus sujungė bendrai kovai. Nuošaly esančiam žmogui sunku ir įsivaizdinti visos revoliucijos išsiplėtimą. Keletas čia paduodamų faktų gal duos ryškesnį revoliucijos vaizdą.

 

25-26 tūkstančiai indų grąžino atgal iš anglų vyriausybės gautus titulus. Pirmutinis tai padarė garsus visam pasauly poetas filosofas Rabindranatas Tagorė. Šimtai tūkstančių indų, kurie pirmiau turtingai gyveno, dabar atiduoda visą savo turtą revoliucijos propagandai. Garsūs advokatai meta savo darbą ir, pėsti keliaudami po visą Indiją, suvartoja savo gabumus Gandžio mokslui skelbti.

 

Anglų vyriausybė pamatė, kad tokią revoliuciją sunku bus nusmaugti. Todėl ji nori padaryti provokaciją – sukurstyti žmones su ginklu sukilti. Delio mieste net buvo tai benusiseką, nes 80 tūkstančių žmonių minia ginklais susikovė su anglų kareiviais. Tačiau tuo metu radosi minioje vienas Gandžio vienmintis, kuris sugebėjo sužadinti minioj kilnius jausmus, ir tuo būdu minią išskirstė, nebeleido kovai tęstis, nors jau buvo keliolika nukautų ir 200 sužeistų.

 

Kad nesikartotų panašūs atsitikimai, Gandhio vienminčiai iš paskutiniųjų rūpinasi jiems iš anksto kliudyti. Pats Gandhi savo vienų knygų įžangoj rašo: „Aš skelbiu meilę vietoj neapykantos, pasiaukojimą vietoj prievartos. Dvasine jėga aš kovoju prieš gyvulišką jėgą. Mano knygos yra rūstus teismas šių dienų civilizacijai; nors jos yra parašytos 1908 m., bet mano įsitikinimas šiandien dar labiau pagilėjo.“

 

Visas šis judėjimas man atrodo toks nuostabus, toks didingas, jog negalėjau nenusistebėti, kad laikraščiai apie jį tyli. Kad tyli buržuaziniai laikraščiai, tai čia nė kiek nenuostabu, nes jų uždavinys yra bet kokius niekus plepant atitraukti žmonių dėmesį nuo svarbių gyvenimo klausimų, kad tuo prailginus savo viešpatavimo dienas; bet kai tyli socialistinė spauda, kuriai turėtų kiekviena išvadavimo forma rūpėti, tai jau stačiai nesuprantama!

 

Visas tas žinias teko gaudyti iš užsienio laikraščių. Ypač daug tam naudotasi „Sennacieca Revuo“, Nr. 7, 1922 m., esperanto kalba išeinančio Prancūzijoj socialistų esperantistų organu (Z. Gladeau, 177, Rue de Ragnolet, Paris). Be galo smalsu žinoti, kuo baigsis ši revoliucija.

 
Paimta iš: Meilės keliais. 1922, Nr.4

Visą numerį rasite: www.epaveldas.lt

 
2010 08 27

 

 

Komentarai  

 
0 # Petro Kropotkino Atsiszaukimas į jaunuosiusten pat galima rasti Y-m-d H:i
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biDetails.do?biRecordId=25275

Atsiszaukimas į jaunuosius : [aiškinantis kapitalistinės santvarkos išnaudotojišką prigimtį, mokslo ir jo pasiekimų pajungimą išnaudotojų interesams, raginantis jaunimą nesusitaikyti su šios santvarkos negerovėmis, nebūti abejingais liaudies kančioms, kartu su darbo žmonėmis kovoti prieš kapitalistinę santvarką, už socializmą] / Petro Kropotkino
Kūrėjas Кропоткин, Петр Алексеевич (1842-1921)
Kiti rengėjai Keliauninkas, Domininkas (1866-1947)
Kalba Lietuvių
Leidėjas Pittsburg, Pa. : iszleido St. Dominaitis, 1901 (Pittsburg, Pa. : spauda „Ateities“)
 
 
0 # GanjaViktoras Butas Y-m-d H:i
Nesuprantu, ką žmonės mato tam Gandį. Suprasčiau, kad kokie indusai, bet ką rado kitų tautų atstovai. Nu Gandi yra tikras Gandžia po kurio, kurį laiką būna apgaulingai apėmes rest and peace jausmas. Bet visvien gi žinot, kad kažkada teks sugrįžti į realybe ir pradėt kovoti prieš juos visus.
 
 
0 # Viktorui Butuikanapinis Y-m-d H:i
piktas žmogus esi. Žmonės dar ilgai kariaus ir bus piktos būtybės, kol nesupras, kad tik meilė ir taika padarys žemės rojų
 
 
0 # fsafasfasfasfassaf Y-m-d H:i
kai zmones nustos gerti ir ganja rukyti kaip idiotai, tada ateis i prota. kolkas pasaulis pastoviai save apgaudineja psichoaktyviom medziagom. o paskui dar kyla klausimas kodel pasaulis toks beprotiskas? tai kad didzioji dauguma vakaru civilizacijos nemoka gyventi saves neapgaudinedami ir nebegdami nuo realybes per svaigalus.