SeaSol: didelės kovos prasideda nuo mažų
aktyvizmas

seasol mosaic        Tai - interviu su Sietlo solidarumo tinklu (SeaSol), tiesioginio veiksmo grupe, pasiryžusia laimėti mažas kovas prieš bosus ir būsto savininkus dėl nesumokėtų atlyginimų ar pavogtų indėlių.

 

       Kas jūs esate?

 

       Aš esu Mattas, šiuo metu bedarbis, gyvenu Sietle, prieš šešis metus atvažiavau čia iš Anglijos. Esu Sietlo solidarumo tinklo narys nuo tada, kai jis susikūrė. Prieš tai buvau Sietlo IWW ir įvairių anarchistini grupių, tokių kaip Anarchistų federacija Didžiojoje Britanijoje narys.

 

       Trumpai pasakykite, kuo užsiima grupė?

 

       Sietlo solidarumo tinklas (SeaSol) yra maža dirbančiųjų ir būsto nuomininkų tarpusavio pagalbos grupė, kuri yra pasiryžusi laimėti mažas kovas prieš bosus ir būsto savininkus dėl nesumokėtų atlyginimų ar pavogtų indėlių ir naudoja kolektyvinius veiksmus – piketus ir demonstracijas.

 

       Kokio ji dydžio ir nuo kada ji veikia?

 

       Sunku pasakyti, kokio dydžio yra SeaSol. Jei skaičiuosime oficialius narius – to anksčiau nebuvo, susidarys apie šešiasdešimt žmonių. Vidutiniškai prie veiksmo prisijungia nuo dešimties iki keturiasdešimties žmonių, kontaktuojame su maždaug keturiais šimtais žmonių – manau kad bent pusė jų yra kada nors prisijungę prie mūsų akcijų ar renginių. „Organizatorių grupei“, kasdien padarančiai daugiausiai darbo, atsakančiai į skambučius ir susitinkančiai su naujais žmonėmis, priklauso maždaug dvylika žmonių.

 

       SeaSol susikūrė paskutiniais 2007-ųjų mėnesiais.

 

       Kaip prasidėjo jūsų veikla?

 

       Prasidėjo viskas nuo to, kad nedidelei grupei mūsų, Sietlo IWW narių ir anarchistų, trūko veiklos. Sietlo IWW atšaka buvo per maža, jai stigo resursų organizuoti dirbančiuosius – visa ką mes galėjome pasiūlyti buvo mokymai ir parama tiems darbininkams, kurie kreipdavosi į mus norėdami savo darbovietėje sukurti profsąjungą. Tokie atvejai buvo atsitiktiniai, trūko organizuotumo. Mano paties atėjimo priežastis buvo nusivylimas simboliškais ir neefektyviais protestais prieš karą ir globalizaciją bei anarchistų propagandos grupėmis, kurioms nelabai rūpėjo daugelio žmonių gyvenimas, taip pat ir mano paties.

 

       SeaSol prasidėjo kaip idėjų kratinys, bandymas sukurti skrajojantį piketuotojų būrį arba tiesioginio veiksmo grupę, panašią į OCAP. Kai kurie grupės nariai mokėti reikalauti atlyginimo: mano draugė buvo dienai įdarbinta restorane ir po to sužinojo, kad ji ten nebereikalinga ir jai nebus sumokėta, nes tai tik “apmokymų diena” – nuėję į restoraną su didele grupe jie privertė savininką jai sumokėti. Kitas draugas turėjo internetinį puslapį ir “mailing listą”, kuriuo galėdavo skleisti žinias apie streikus Sietle.

 

       Pradžioje nežinojome, ką tiksliai darysime, bet nusprendėme remti tas darbininkų ir būsto nuomoninkų kovas, kuriose galėtume laimėti iš karto, o nenuskęstume milžiniškose kampanijose – taip galėjome padėti patys sau. Sietkle iškabinome plakatus: “Turi problemų su bosu?” ir “Turi problemų su savininku? Susisiek su mumis”, ir taip viskas prasidėjome.

 

       Kodėl tam netiko kitos, tradiciškesnės organizacijos (pvz., profsąjungos)?

 

       Norėjome viską daryti patys, ne per kokias nors kitas organizacijas. Prisikalbinti kitus žmones eiti tokiu keliu būtų laiko švaistymas. SeaSol padarėme atskira nuo IWW dėl įvairių priežasčių – norėjome būti nepriklausomi nuo piketavimo įstatymų, ne bisi įsijungę žmonės buvo IWW nariai, nepriklausymas IWW darė mūsų veiklą lankstesne. O įvairios biurokratinės NVO ir profsąjungos buvo per lėtos organizavimuisi mažoms kovoms dėl darbo ir būsto.

 

       Su kokiomis problemomis susidūrėte iš pat pradžių? Kaip jas sprendėte?

 

       Kaip jau minėjau, neturėjome aiškios idėjos, ką daryti – tai paaiškėjo proceso metu. Iš pradžių skeptiškai žiūrėjau į plakatų pajėgumą organizuojant kampanijas – bet tai suveikė. Vienas pirmųjų paskambino laivų statyklos darbuotojas, supykęs dėl blogų sąlygų, ir jo profsąjungos nusimuilinimo – taigi, mes su juo susitikom ir davėme jam padalinti lapelių, bet tai nesuveikė, o paskui susilaukėme pikto skambučio iš vieno profsąjungos pareigūno. Nežinojome, kaip veikti. Vėliau išdirbome taktiką. Laimėdami kovas, mes įsigijome sąjungininkų ir tapome pripažįstami kitų grupių – to trūko pradžioje.

 

       Kokios problemos išliko visą laiką?

 

       Buvo problemų bandant išlaikyti žmones, kurie prašė mūsų pagalbos. Visada pabrėžiame, kad Sietlo solidarumo tinkles nėra labdaros ar socialinio darbo grupė, tai – tarpusavio pagalbos grupė, ir mes tikimės, kad jei padėsime tau tavo kovoje, tu padėsi kitiems kitų kovose. Kartais žmonės pasilieka kovoti kokiam mėnesiui, o paskui iš jų nieko nebegirdėti. Tačiau kai kurie, kuriems padedame, tampa aktyvesni, prisijungia prie organizatorių grupės arba šiaip ne vieną mėnesį dalyvauja kovose. Įvedę narystę ir pasiaiškinę tarpusavyje, ką reiškia būti SeaSol dalimi, atrodo, pritraukėme daugiau žmonių. Aš manau, kad kai kurie žmonės visada išeis laimėję savo kovas – dėl to nereikia liūdėti.

 

       Kitas dalykas – “demografinė atskirtis” tarp organizatorių komandos ir žmonių, kurie į mus kreipiasi pagalbos. Tai yra, pagrindiniai aktyvistai yra baltieji, o į mus dažnai kreipiasi žmonės iš etninių mažumų. Tai gali tapti kliūtimi kai kuriems žmonėms įsitraukti į grupę. Nelabai ką galime tokiu atveju padaryti, belieka kovoti ir tikėtis, kad augdama mūsų grupė įtrauks ir platesnius sluoksnius.

 

       Kovodami darbovietėse pastebėdavome, kad kai kurie dirbantieji, tarkim, restorano padavėjos, matydamos piketą prie restorano langų, pereina į valdytojų pusę ir smerkia mūsų kovą, kurios metu negaus arbatpinigių – tokiu atveju piketuotojai surenka pinigėlių, kad kompensuotų trūkstamus arbatpinigius ir paaiškina, kad jie – ne prieš padavėjas, o prieš jų bosą. Reikia daugiau bendrauti su tos vietos dirbančiaisiais dar iki kampanijos.

 

       Kada jūsų kovose jums ėmė šypsotis sėkmė?

 

       Praėjo keturi mėnesiai nuo tada, kai ėmėme klijuoti plakatus. Mūsų pirmoji kova prasidėjo, kai su mumis susisiekė žmonės, gyvenantys Greenlake motelyje. Jame savaitę galėjo gyventi tie, kurie negalėjo sau leisti geresnių nuomos sąlygų – buvo teisti, pasiėmę blogą paskolą, nekokią nuomos istoriją… Jie pamatė mūsų plakatą ir pasiskundė dėl siaubingų gyvenimo sąlygų – pelėsių, nuotėkių, sulūžusios šildymo sistemos ir t.t. Mes surašėme reikalavimus dėl remonto, surinkome maždaug trisdešimt žmonių ir kartu su vienu gyventoju (kiti buvo per daug neramūs, kad bus išvaryti) nuėjome į prabangesnį to paties šeimininko viešbutį.

 

       Po kelių dienų šeimnininkai nuėjo į kiekvieną butą ir sutaisė, kas buvo būtina, įspėdami gyventojus “neprasidėti su tais komunistais”. Tai buvo pirma mūsų sėkmė. Ir tai nebuvo pabaiga – Sveikatos departamentas liepė uždaryti motelį. Nuomininkai negalėjo teisiškai apsisaugoti, ir buvo pasmerkti būti tuoj pat iškraustyti. Šį kartą jie kovojo visi ir laimėjo – jiems suteiktos sąlygos persikraustyti į geresnius butus.

 

       Kokiose kovose jūs dalyvavote?

 

       Nuo 2008-ųjų pradžios dalyvavome 21 kovoje ir 17 laimėjome. Buvo kovota dėl nesumokėtų algų, neteisingo išvarymo iš namų. Išsamiau kovos aprašytos mūsų tinklalapyje.

 

       Šis trumpas video gerai nušviečia pastarųjų metų kovas.

 

     

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

  

       Kaip pastebėjote, mūsų kovos yra nedidelio masto, jos kovojamos už vieną žmogų ar nedidelę žmonių grupę, kurie netenka darbo ar turi problemų su nuoma. Tai riboja mūsų veiklą. Bet čia mes nematome didelės problemos, nes šitos nedidelės kovos mums tėra pirmieji žingsniai į ambicingesnius projektus. Įgiję paramos, reputacijos, mes planuojame kurti kitas organizacijos formas, pavyzdžiui, padėti dirbančiųjų ir nuomoninkų grupėms. Norime elgtis lanksčiai, eksperimentuoti. Šias mažas kovas matau kaip pradžią organizuojant klasių kovą, vėliau galėsime pereiti prie didesnių, kolektyviškesnių projektų.

 

       Kokių akcijų esate ėmęsi?

 

       Kiekviena kova prasideda nuo reikalavimų. Mes visi, didelė grupė žmonių, einame pas bosą ar šeimininką. Asmuo, keliantis reikalavimus, nuneša reikalavimų laišką, pažymėdamas, ką reikia padaryti iki tam tikro termino – per savaitę ar dvi. Taip parodoma stiprybė – dirbantįjį ar nuomininką paremia didelė grupė žmonių – ir įspėjimas. Arba bosas ar šeimininkas sutinka imtis priemonių, arba vėliau turės bėdos.

 

       Jei mums pasiseka, bosas ar šeimininkas suspėja viską iki termino. Jei ne, mes pradedame kampaniją, rengiame piketus. Jei tai restoranas ar parduotuvė, savininko pardavimai krenta 50% ar dar žemiau. Kartais mėtome lapelius boso ar šeimininko kaimynystėje ar prie bažnyčios, į kurią jis eina, skambiname tiekėjams ar verslo partneriams, naudojamės telefonu ar internetu… Mes stengiamės būti labai kūrybingi.

 

       Kaip SeaSol politiniai reikalai? Ar jūs atviri anarchistai?

 

       Aš kaip ir daugelis kitų SeaSol narių, esame anarchistai. SeaSol nėra anarchistinė organizacija, bet ji remiasi tarpusavio pagalbos, tiesioginio veiksmo ir tiesioginės demokratijos principais. Visi organizacijos kūrėjai yra anarchistai, bet nariai – nebūtinai. Tačiau SeaSol susidarė tokia aplinka, kad beveik visi yra atviri anarchistinėms idėjoms, nes jos yra logiška to, ką mes darome – kartu kovojame prieš bosus ir šeimininkus, planuojame viską kolektyve, metamės bendrai išteklius, suvokiame kartu esą galingi – tąsa.

 

       Ko grupėje išmokote?

 

       Daug ko. Žinau, kad ateityje ėmęsis darbo daug labiau pasitikėsiu savimi, kovodamas prieš vadovų spaudimą. Jaučiu, kad geriau sugebėsiu organizuotis darbe – anksčiau nežinojau, nuo ko pradėti. Buvo labai įdomu pritaikyti anarchistines tiesioginio veiksmo ir solidarumpo idėjas ir pamatyti, kad jos veikia efektyviai. Sužinojau, kaip ieškoti taikinių, komunikuoti ir megzti ryšius su žmonėmis. Sužinojau, ką reiškia kolektyvinė jėga. Manau, kad buvimas SeaSol daugeliui mūsų yra vertinga kolektyvinė patirtis.

 

       Kaip manote, ko iš jūsų grupės gali pasimokyti dirbantieji?

 

       Kad net ir šiuo žlugusiu ekonominės depresijos laikotarpiu galima kovoti ir laimėti. Kad anarchistinės idėjos veikia gyvenime. Kad kolektyvinis tiesioginis veiksmas – gera pradžia tolimesnei kovai.

 

       Kokių linksmų istorijų pasitaikė būnant organizacijoje?

 

       Linksma matyti bosų sielvartą, kai kažkas nepasiseka. Jie būna labai nusiminę, kai po greito skambučio mes neišnykstame – o mes juk nedarome nieko nelegalaus. Man patinka stebėti, kaip jie panikuoja, kai didelė grupė žmonių įsiveržia į jų privačią erdvę. Labai juokinga prisiminti, kaip viešbučio savininko pakalikas užsmojo prieš mus beisbolo lazda, paskui paskambino policijai ir galiausiai turėjo jiems prisipažinti bandęs vykdyti užpuolimą.

 

       Pagal libcom.org parengė ir vertė KP

       2010.10.02.     

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti