Robert Antiverov. Kodėl Rusijoje nepopuliarios kairiosios idėjos?
aktyvizmas

 

altNorėdami atsakyti į šį klausimą, apsispręskime, kas gi yra kairiosios idėjos. Specialiai supaprastinsime aiškinimą, kad jį būtų lengviau suprasti. Pamatinės kairiųjų idėjos kalba apie tai, kaip socialinės revoliucijos būdu pereiti į socializmą – beklasę, nevalstybinę santvarką, kurioje nėra rinkos santykių ir kurioje dominuoja visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė.

 

Revoliuciją įvykdys proletarų klasė, iš kurios atimta ekonominė ir politinė valdžia, kurios prakaitu ir krauju kuriami visi šiuolaikinio pasaulio turtai. Šitą revoliuciją proletariatas vykdo savo paties naudai, nes proletarai (gyventojų dauguma), nuversdami buržuaziją, įgaus laisvę, taps savo likimo ir visų turtų, kuriuos patys sukūrė, šeimininkais. Dar pridėsime, kad tradicinis kairysis yra komunistas arba anarchistas.

 

Iš pirmo žvilgsnio kairiųjų idėjų nepopuliarumas paaiškinamas dviem pagrindiniais dalykais. Visų pirma, istorinėmis priežastimis, tokiomis kaip tamsiausios stalininio teroro apraiškos ir „socialistinio lagerio“ suirimas. Antroji priežastis – žiniasklaidos veikla, kuri spekuliuoja tomis priežastimis (žinoma, su valdžios pritarimu).

 

Betgi tokie pat faktoriai veikia ir dešiniųjų (nuo fašistų iki religinių fundamentalistų) judėjimą. Už Hitlerio piktadarybes II-ojo pasaulinio karo metais nacistus murdo teledėžių purve kur kas stipriau ir pikčiau nei kairiuosius. Nežiūrint to, ultradešinieji (neonacistai) ir dešinieji (vienokiu ar kitokiu laipsniu nacionalistiniai) sluoksniai Rusijoje kur kas gausesni nei kairieji. Jeigu priežastis būtų istorijoje ir zombinančios dėžės valdyme, tai dešiniosios idėjos niekada neišeitų už virtuvės sienų. Valdžios pataikavimas dešiniesiems nėra jų augimo priežastis, o pasekmė. Jeigu būtų populiarios kairiosios idėjos, tai valdžia pataikautų kairiesiems taip, kaip dabar pataikauja dešiniesiems. Istorinis faktorius ir televizijos valdymas vaidina svarbų vaidmenį, bet ne patį svarbiausią.

 

Tam, kad kokia nors politinė ideologija įtrauktų mases, ji turi atitikti du svarbiausius reikalavimus – išreikšti svarbiausius liaudies masių troškimus ir priversti patikėti, kad jas galima įgyvendinti (nesvarbu, ar jos iš tikro įgyvendinamos, ar ne). Ar kairiosios idėjos šiandien atitinka šiuos kriterijus? Gili krizė kairiųjų judėjime įtikinamai byloja, kad neatitinka. Ar visada taip buvo? Anaiptol ne visada. Prieš 100 metų valstiečiai (80% gyventojų) turėjo svarbiausią svajonę – išvyti parazitus dvarininkus ir tarpusavyje pasidalinti dvaro žemę. Padėtį sunkino tai, kad 30 tūkstančių dvarininkų turėjo tiek pat žemės, kiek dešimtys milijonų valstiečių šeimų. Galiausiai dirbanti paprasta liaudis juridiškai buvo nelygiateisė. Atsiminkim, kad nuolat badaujančioje valstietiškoje Rusijoje žemė buvo pati didžiausia vertybė. Prieš šimtmetį bet kuris kaimo mitingas įkaisdavo iki maišto ribos vos riktelėjus du žodžius: „Žemę – valstiečiams!“ Neišspręstas agrarinis klausimas ir negalėjimas jį išspręsti be revoliucijos graužė patvaldystės jėgas.

 

Patvaldystė rėmėsi tik dvarininkais – lašu jūroje tarp Rusijos gyventojų, ir todėl laikėsi tik atvira jėga. Rusijos dvarininkų valstybė, neturėdama paramos liaudies masėse, buvo silpna, ir jos žlugimas atrodė tik laiko klausimas. Todėl masės tikėjo, kad jų svajonė apie žemę yra reali. Antru pagal svarbą carinėje Rusijoje buvo nacionalinis klausimas, nes ne rusų tautos (57% gyventojų) svajojo apie laisvę. Liaudis turėjo didžią svajonę ir tikėjo, kad ji išsipildys tikėjo dėl patvaldystės silpnumo.

 

Bet kas galėjo įgyvendinti šiuos lemiamus liaudies siekius? Valdžia? Neįmanoma. Valdžia buvo dvarininkų. Dvarininkams žemės praradimas buvo tolygus pražūčiai. Nacionalinio klausimo išspręsti caro valdžia irgi negalėjo. Galbūt demokratai? Irgi neįmanoma! Nes demokratai buvo už klasinį kompromisą tarp dvarininkų ir valstiečių, lėtą ir palaipsnį agrarinio klausimo sprendimą. Tuo tarpu nelygybė žemės paskirstyme ir politinis dirbančiųjų beteisiškumas reikalavo išspręsti agrarinį (ir kartu su juo darbininkų) klausimą nedelsiant. Demokratiškos pusinės priemonės liaudies netenkino.

 

O gal liaudies siekius galėjo įgyvendinti dešinieji (juodašimčiai ir kiti)? Niekada. Apimti valstybės ir nacijos didybės, jie, kaip ir demokratai, pasisakė už klasinį kompromisą tarp valstiečių ir dvarininkų, darbininkų ir kapitalistų. Dešiniosios partijos buvo dvarininkiškos ir šventikiškos kilmės, todėl gynė patvaldystės interesus. Jos buvo patvaldystės sargai, todėl negalėjo įgyvendinti valstiečių svajonių apie žemę, juo labiau dėl savo nacionalizmo negalėjo įgyvendinti carizmo užkariautų tautų svajonių apie laisvę. 

 

Kas gi tada galėjo įgyvendinti liaudies svajas? Tik kairiosios partijos, pasisakiusios už klasinio kompromiso tarp valstiečių ir dvarininkų bei tarp darbininkų ir kapitalistų sulaužymą. Tik tos partijos galėjo tikėtis sėkmės, kurios pasisakė už neatidėliotiną visų žemių perdavimą valstiečiams be išperkamųjų mokesčių ir kurios norėjo iš karto radikaliai išspręsti nacionalinį klausimą. Išspręsti agrarinį ir nacionalinį klausimus – svarbiausius Rusijos gyvenimo uždavinius – galėjo tik kairieji. Štai kairiųjų idėjų populiarumo prieš šimtą metų priežastis.

 

Šiandien Rusijoje nėra tokios galingos svajonės, kokia prieš 100 metų buvo valstiečių svajonė apie žemę. Visuomenė tapo ypač sudėtinga, tad šiandien nėra sąlygų tokiam galingam visaliaudiniam siekiui atsirasti. Valstiečių klasė mūsų šalyje išnyko, ir dirbama žemė beveik nieko nedomina. Užsiimti valstietišku darbu reiškia pasmerkti save neaprašomiems žemės ūkio ir valdininkiško pobūdžio vargams bei didelei nesėkmės tikimybei. Ir kvailiui aišku, kad šūkis „Žemę – valstiečiams!“ šiandien nėra aktualus. Industriniai darbininkai irgi nedega troškimu išvyti iš gamyklų pramonininkus bei vadovus ir valdyti jas kolektyviai. Tai faktas.

 

alt

 

Šiuolaikinio pasaulio pramonės darbininkai nėra revoliucinė jėga. Visame Vakarų pasaulyje, o taip pat ir buvusios TSRS šalyse, gamyklos užsidaro visam laikui arba yra perkeliamos į Aziją. Pramonės darbininkai yra nykstanti šiuolaikinės visuomenės klasė, todėl nėra ir visuomenės avangardas, galintis ją pertvarkyti. Jie nerevoliucingi. Jiems norisi ramiai dirbti fabrike 8 valandas per dieną, gauti atlyginimą ir ramiai savo nuožiūra tvarkyti likusį laiką. Užsiversti ant savo pečių pusiau supuvusių Rusijos gamyklų valdymo naštą jiems nesinori. Pramonės darbininkai negali įsivaizduoti savęs ne tik viešpataujančia visuomenės klase, bet ir stambių įmonių savininkais. Todėl lozungas „Fabrikus – darbininkams!“ šiandien neuždega žmonių širdžių. Dėl jo į barikadas masės neis.

 

Apie specifinius biurų planktono – postindustrinio pasaulio proletariato – reikalavimus ir kalbėti nėra ko. Rusijoje nėra socialinio sluoksnio, kuris politine prasme būtų pasyvesnis. Biurų planktonu jis buvo pavadintas kaip tik dėl šio pasyvumo ir bejėgiškumo. Šūkis „Biurus – planktonui!“ valdžią turintiems yra nė kiek nepavojingas. O toks aktyvus sluoksnis kaip nusikaltėliai mums socialiai svetimas. Žmonės iš kriminalinių sluoksnių yra įtraukiami į organizuotas nusikalstamas grupuotes, o ne į revoliucinius judėjimus. Chuliganai – tai sluoksnis, iš kurio formuojasi organizuotos nusikaltėlių grupuotės, o ne radikalios partijos ir judėjimai. Nors atskiras asmenybes, kaip ir iš bet kokio kito socialinio sluoksnio, pritraukti būtų galima.

 

alt

 

Kairiųjų judėjimo idealai pagrindinėms socialinėms klasėms ir sluoksniams svetimi. Jie neatspindi jų siekių. O ir patys šių dienų liaudies siekiai savo radikalumu nė iš tolo neprilygsta valstiečių svajonei apie žemę prieš 100 metų. Didžiausių Rusijos gyventojų masių siekiai paprasti ir skurdūs: butas, padorus atlyginimas ir šeima. Koks dar visuomenės pertvarkymas!? Suteikus žmonėms butus ir pakenčiamai apmokamą darbą, 95 žmonės iš 100 ims gyventi pagal principą „Man į viską nusspjauti“.

 

Kapitalizmo sąlygomis neįmanoma kiekvieno aprūpinti butu ir gerai apmokamu darbu, bet parūpinti daugumai pakenčiamas gyvenimo sąlygas visiškai įmanoma. Statistiškai vidutinis žmogus drebės dėl savo buto bei darbo ir jam nereikės jokios revoliucijos. Tiesa, reikia pasakyti, kad butas, darbas ir šeima neigiamai veikia visų politinių organizacijų, nuo ultradešinių iki ultrakairiųjų, vystymąsi. Bendri Rusijos gyventojų siekiai apskritai nėra revoliucingi. Kad dauguma Rusijos gyventojų turėtų butus ir leidžiančią nebadauti algą, nereikia griauti santvarkos. Pakanka reformų.

 

Kad liaudies siekiai taptų revoliucingi, jie turi būti nesuderinami su esama visuomenine santvarka. Dar reikia, kad žmonės tikėtų galimybe juos realizuoti. Be to, siekiai turi apimti gyventojų daugumą. Tik tada jie įgys sprogstamą potenciją. Kol kas liaudies masėse tokių revoliucinių siekių pastebėti neįmanoma. Kai tokie siekiai atsiras, tada valdžią užgrobs tie, kurie geriausiai juos išreikš. Nereikia savęs klaidinti, kad tai būtinai bus kairieji. Galbūt liaudis pareikalaus iškeldinti visus migrantus, ir tuo pasinaudos dešinieji. Ateitis neapibrėžta...

 

Reikia tikėtis, kad visi revoliuciniai masių poreikiai pasireikš nuostabioje tolimoje ateityje. Revoliucinės krizės situacijoje. O mes gyvename čia ir dabar. Ką gi turime daryti kairiųjų idėjų nepopuliarumo sąlygomis? Yra ta žmonių kategorija, kuriems laisvė svarbiau nei pinigai. Teisingumas, o ne gryni interesai. Visuomenė, o ne šeima arba jo didenybė Aš. Heroizmas, o ne prisitaikymas.

 

Mūsų propaganda ir agitacija turi būti nutaikyta į tokių perspektyvių žmonių agitavimą. Žmonių, kuriem ekstremizmas vos ne į kraują įaugęs. Štai tokių reikia ieškoti ir už tokius kovoti. „Normaliu“ laikotarpiu reikalavimai panaikinti valstybę, privačią nuosavybę, rinkos ekonomiką ir totaliai pertvarkyti visuomenę gali sulaukti atgarsio tik tarp šios kategorijos, o ne plačiose masėse. Ekstremistiškai nusiteikusiems žmonėms reikia suteikti radikalią alternatyvą, nupiešti naujo pasaulio, už kurį reikia kovoti, kontūrus.

 

Didžiosios masės yra apolitiškos, o Rusijos kairiųjų judėjimas neturi informacinių resursų, kad galėtų varžytis su oficialia žiniasklaida. Kol padėtis šalyje neįsisiūbuos, kol neatsiras masinio visuomeninių kairiųjų idėjų poreikio, nėra prasmės bandyti organizuoti masinę propagandą. Apčiuopiamą efektą tai gali duoti tik visuomeninės krizės sąlygomis.

 

Deja, daugelis naujokų veržiasi dirbti su masėmis, dalinti atsišaukimus ir agituoti apolitiškus įmonių darbininkus (naiviai galvodami, kad darbininkas – tai jau beveik socialistas). Įmonėse nieko nepasieksime. Kovos epicentras – miestų gatvės ir aikštės. Štai ten ir reikia veikti.

 

https://revsoc.org/archives/4031 vertė Evaldas Balčiūnas

2010 10 15

 

Komentarai  

 
0 # !?!?!? Y-m-d H:i
"dėl savo nacionalizmo negalėjo įgyvendinti carizmo užkariautų tautų svajonių apie laisvę."

Didzioji Prancuzijos revoliucija ivyko didziaja dalimi del nacionalizmo ir buvo viena is pagrindiniu jegu. iki revoliucijos visi kildino tai is miesto, tai is provinicjos..po revoliucijos, visi tapo prancuzais, lygiais prancuzais.

Dabar reikia kreipti i radikalia ekologija, gamta yra viskas,

n the past 50 years, anthropologists have greatly revised our understanding of the tribe. Franz Boas removed the idea of unilineal cultural evolution from the realm of serious anthropological research as too simplistic, allowing tribes to be studied in their own right, rather than stepping stones to civilization or "living fossils." Anthropologists such as Richard Borshay Lee and Marshall Sahlins began publishing studies that showed tribal life as an easy, safe life, the opposite of the traditional theoretical supposition. In the title to his book, Sahlins referred to these tribal cultures as "the Original Affluent Society," not for their material wealth, but for their combination of leisure and lack of want.

This work is for the progression of humanity and the enlightenment of ourselves, such as that advocated by John Zerzan or Daniel Quinn. These philosophers have led to new tribalists pursuing what Daniel Quinn dubbed the "New Tribal Revolution". The new tribalists use the term "tribalism" not in its widely thought of derogatory sense, but to refer to what they see as the defining characteristics of tribal life: namely, an open, egalitarian, classless and cooperative community. New tribalists insist that this is, in fact, the natural state of humanity, and proven by two million years of human evolution.

The answer depends on each person's preferences as well as on the particular tribes that are used as a point of reference - because tribal life itself is not the same for all tribes; the environment where a tribe lives has an especially important influence.

New tribalists believe in a New Tribal Revolution outlined in the Ishmael series by Daniel Quinn.
ir viskas tuo pasakyta.
 
 
0 # goodComandante Y-m-d H:i
Šiaip labai gerai ir teisingas straipsnis.
 
 
0 # -.. Y-m-d H:i
KARLAS MARKSAS

BARUCHUI LEVIUI, LAIŠKAS CITUOTAS "REVIEW DE PARIS", 1928 BIRŽELIO 1, 574 PUSLAPYJE.

"Žydų tauta kaip visuma taps savo pačios Mesiju. Ji įgys pasaulinį viešpatavimą per kitų rasių žlugimą, per pasienių panaikinimą, per monrachijos pašalinimą ir per pasaulinės respublikos, kurioje žydai visur džiaugsis pilietybės privilegija, sukūrimą. Šioje Naujoje Pasaulio Tvarkoje Izraelio vaikai aprūpins visus vadovus nesusidurdami su jokia opozicija. Skirtingų pasaulinę respubliką sudarančių tautų valdžios nesunkiai paklius į žydų rankas. Tada žydiškiesiems valdovams bus paprasta visur pašalinti privačią nuosavybę, kad pasinaudoti valstybės resursais. Taip bus išpildytas Talmudo pažadas, kuriame yra sakoma, kad kai ateis Mesijo laikas, žydai savo rankose turės viso pasaulio turtą."
 
 
0 # -.. Y-m-d H:i
ADOLFAS HITLERIS

JOZEFUI GEBELSUI, LAIŠKAS CITUOTAS "REVIEW OF LONDON", 1944 BIRŽELIO 1, 574 PUSLAPYJE.

"Vokiečių tauta kaip visuma taps savo pačios Mesiju. Ji įgys pasaulinį viešpatavimą per kitų rasių žlugimą, per pasienių panaikinimą, per socialistinių ir demokratinių partijų likvidavimą ir per pasaulinio Reicho, kuriame vokiečiai visur džiaugsis pilietybės privilegija, sukūrimą. Šioje Naujoje Pasaulio Tvarkoje ir Naujoje Europoje Vokietijos sūnus aprūpins visus vadovus nesusidurdami su jokia opozicija. Skirtingų pasaulinį Reichą sudarančių tautų valdžios nesunkiai paklius po vokiečių padu. Tada vokiškiesiems valdovams bus paprasta visur pašalinti nevokiečių nuosavybę, kad pasinaudoti valstybės resursais. Taip bus išpildytas Nyčės pažadas, kuriame yra sakoma, kad kai ateis antžmogių Reicho laikas, vokiečiai savo rankose turės viso pasaulio turtą."