Vitalijus Balkus. Saldžių sapnų, kairieji
aktyvizmas

plepalai        Gera būti protingų žmonių kompanijoje. Gera diskutuoti – plačiai, paliečiant tai vieną, tai kitą temą. Gera klausytis, kaip liejasi laisva mintis. Liejasi, liejasi, liejasi... Kaip vanduo iš čiaupo, kaip nafta iš BP gręžinio, kaip... Pasineri į švelniai banguojančią minčių jūrą ir nardai kaip pilkas bukasnukis delfinas. Ir vis kokią žuvelę pagauni.

 

 

Ir auga viduje didelis didelis pasitenkinimo kirminas. Maitini jį savimeile, šildai, o jis atsidėkodamas išspjauna į tavo kraują ramybės eliksyrą, kuris migdo sąžinę ir apvelka žvilgsnį teflonu. Tada mintimis gali sau slysti neužsikabindamas už aštrių kasdienybės uolų.

 

Nematome, negirdime, nepasukame galvos, kad neišvystume, nenutylame, kad neišgirstume to, ko negirdime per mūsų pačių sukeltą triukšmą (greičiau ramų dūzgimą). Apie šią būseną puikiai parašė Borisas Kagarlickis straipsnyje „Sektantai“: „Rusijos kairieji šiandien ne tik apolitiški, bet mažai tesidomi ir socialine praktika. Jie yra komentatoriai, o ne dalyviai. Bet netgi šis jų vaidmuo gana savotiškas. Anaiptol ne kiekvienas įvykis vertas jų dėmesio. Einamuosius klausimus mūsuose kairieji aktyvistai skirsto į tuos, kurie verti dėmesio, ir tuos, kurie to susidomėjimo neverti. Lyg tyčia juos dominantys klausimai visiškai nedomina ir nesulaukia jokio atgarsio visuomenėje (įskaitant, beje, ir daugumą darbininkų). Ir priešingai, klausimai, sukeliantys visuomenės susidomėjimą, dažniausiai nesulaukia jokios kairiųjų reakcijos.” 

 

Žodį „Rusijos” tereikia pakeisti į „Lietuvos”, ir turėsime labai trumpą bei taiklų esamos padėties apibūdinimą  Tiesą sakant, rekomenduočiau šį straipsnį perskaityti kiekvienam, kuris po diskusijos, panašios į vakarykštę LUNI, išeis su menkiausiu pasitenkinimo jausmu.

 

Tas pats B. Kagarlickis rašo: „Judėjimas neįmanomas be konkrečios kasdienės veiklos, nukreiptos į konkrečius taktinius, politinius, o galiausiai – ir į strateginius uždavinius. Diskusijos judėjimo viduje rengiamos kaip tik dėl šitų uždavinių – diskutuojama, kaip juos geriau išspręsti. Deja, nieko panašaus šiandien neturime.“  Tiek to, bendro judėjimo lyg ir nėra, tačiau propaguojamas idėjų artumas akivaizdus.

 

Sugrįžkime į realybę, kurioje procesai vyksta visai kitaip, nei mes to norėtume. Žmonių, sąmoningai besivadovaujančių viena ar kita ideologija, Lietuvoje yra absoliuti mažuma. Dauguma gyvena pagal vadinamąją gyvenimišką logiką, kurį yra egocentrinė. Ji pastatyta ant trijų banginių: būsto, maisto ir rūbo. Ji teigia, kad geras tas, kuris suteiks pastogę, leis sočiai pavalgyti ir aprengs naujais rūbais. Paradoksas, tačiau kairieji, turintys savo arsenale, ko gero, stipriausius argumentus, leidžiančius iš esmės kalbėti apie socialiai teisingą visuomenę ir pritaikyti tą pačią „gyvenimišką logiką“ taip, kad joje atsirastų vietos ne vien apmąstymams apie „duoną kasdieninę“, bet ir sudėtingesniems klausimams, linkę palikti kasdienybę praktiškiems neoliberalams ar prisiekusiems tradicionalistams. Šiems oponentams pritaikius savo visuomenės problemų sprendimo metodus, atsiranda proga juos aršiai kritikuoti.

 

Taigi toliau skaitome Kagarlickį „Kairieji mėgaujasi sakydami teisingus žodžius apie neteisingą pasaulį. Kuo neteisingesnis mums atrodo pasaulis, tuo maloniau mums jį kritikuoti. O štai praktinė veikla keičiant pasaulį tokio malonumo neteikia. Kadangi pasaulio negalima pakeisti iš karto, tai bet kokie mūsų veiksmai yra daliniai, neužbaigti, reformistiniai ir oportunistiniai. Kokia radikali nebūtų politinė praktika,, visada galima teoriškai įsivaizduoti kažką dar radikalesnio ir tuo pačiu pagrįsti kaltinimą kitam, kad jis užsiima oportunistine politine praktika. Kuo mažiau kritikas užsiima politine praktika, tuo lengviau jam formuluoti savo kaltinimus.”

 

plepalai

 

Atleiskite brangieji, tačiau gerai kad nesame chirurgai, nes kitaip smegenų auglį, ko gero, išoperuotume per išangę (t.y. atkakliai bandytume tai padaryti, kol pacientas numirs). Siekis susitapatinti su Vakarų kairiaisiais kai ką įstūmė į toli gražu ne aktualiausių Lietuvai problemų kėlimą. Džiugu, kad bent jau ketvirtadienio diskusijoje šių „opių“ problemų nebuvo iškelta.

 

Akivaizdu, kad procesai Lietuvoje gali įgauti revoliucinei situacijai būdingus bruožus. Reikia tik katalizatoriaus. Garliavos absurdo spektaklis aiškiai parodė, kad katalizatoriaus vaidmenį gali atlikti bet koks įvykis. Pvz., šaltą žiemą trūkę vamzdžiai (kaip jau buvo Mažeikiuose) komunalinių paslaugų kainų šuolio fone gali įsukti tokių protestų bangą, kuri nušluos ne tik esamą valdžią, bet ir pakeis šalį dešimtmečiui į priekį. Ir jei tose procesuose nebus kairiųjų (nesvarbu, kokią pakraipą jie beatstovautų), tuomet galime tik spėlioti, kas pirmiausia pasinaudos situacija. Geriausiu atveju tai vėl bus pigūs Matulevičiaus ar Čilinsko tipo populistai, kurie yra esančios sistemos kūnas ir kraujas, pradedantis tekėti tik tuomet, kai „dideli dėdės“ juos išstumia į „oficialiosios“ politikos užribį.

 

Nerandame bendrų atskaitos taškų. Dviese ar trise randame, penkiese – jau nebe. Ir nereikia siekti vienybės, nes vienybė, kaip ir lygybė, pasiekiama tik atsidūrus 2 metrus po žeme. Nereikia artimiausiu tikslu laikyti samdomo darbo panaikinimą, socialistinės ekonomikos diegimą, perėjimą prie agrarinių (agrarinių-gamybinių) komunų visuomenės ir pan. Tuomet tikrai neatsiras jokio atskaitos taško.

 

Juk mums aktualūs praktiniai darbo santykių klausimai, o veiksmai prieš monopolijas yra praktinė savanoriška veikla, leidžianti bent iš dalies išsisukti iš suprekinimo rato. Skaldykime dideles problemas į mažas, o mažas spręskime reaguodami į konkrečius įvykius. Geriausia veikti šitaip: problema => diskusija, kaip spręsti problemą => veiksmas.

 

Be abejo, niekuomet negalima atmesti rimtos kolektyvinės analizės, kuri nagrinėja pamatinius visuomenės sandaros klausimus ar globalius ekonominius procesus. Tai puikus priešnuodis prieš galimą įnikimą į populizmą, tačiau be lygiagrečiai vykdomos praktinės veiklos (protestinės, švietėjiškos ir pan.) tokios diskusijos tėra savo sąžinės apraminimas.

 

P,.S. Teksto pavadinimas „Saldžių sapnų, kairieji“ išreiškia šiokį tokį spalvų sutirštinimą. Mieguistumo yra, tačiau tai ne letargas. Galima atsikelti ir veikti, jei patys savęs nemigdysime.

 

2010 m. spalio 15 d.

 

 

Komentarai  

 
0 # nu irjcd Y-m-d H:i
smaukalas.
 
 
0 # bum bach......ir aleliuja Y-m-d H:i
Pvz., šaltą žiemą trūkę vamzdžiai (kaip jau buvo Mažeikiuose) komunalinių paslaugų kainų šuolio fone gali įsukti tokių protestų bangą, kuri nušluos ne tik esamą valdžią, bet ir pakeis šalį dešimtmečiui į priekį.

nu jau, nu jau... ar ne per daug optimistiškai? suvarys vėl guminių kulkų porciją ir viskas.