Jolanta Bielskienė. Streiko pamoka Paryžiuje
aktyvizmas

streikas paryziuje 0      Malonūs pietūs Saint Germaine buvo nutraukti atžygiuojančios minios triukšmo. Puoliau pažiūrėti, kas dedasi, kai išgirdau skanduotes: „Sarkozy politika šūdas!“, „Į Bastiliją!“, „Laisvė, lygybė, brolybė!“, „Ne diskriminacijai!“.

 

Tai Sorbonos universiteto studentai gausiu būriu skubėjo prisijungti prie netrukus prasidėsiančio visuotinio streiko Bastilijos aikštėje. Apsirikti dėl to, kas vyksta, neįmanoma – aršus rėkimas, skanduotės ir per garsiakalbius dainuojami „Marselietė“ ir „Internacionalas“ parodo rimtą nusiteikimą nepasiduoti dešiniųjų valdžios primetamoms reformoms.

 

Pagauta streikuojančiųjų entuziazmo prisijungiau prie studentų kolonos ir kartu su jais nužygiavau nuostabiais Paryžiaus bulvarais. Stebėjausi profesionaliu organizuotumu: prieš kiekvieną naują koloną važiavo mikroautobusas su grupės pavadinimu, autobusiuke sėdėjo grupės organizatorius, kuris dainavo ir skandavo per megafoną. Tokiu būdu visa kolona galėjo jungtis į bendras skanduotes taip dar labiau susivienydami.

 

Atžygiavusi į Bastilijos aikštę apstulbau – tokios streikuotojų minios dar nebuvo tekę regėti. Įvairiausios kairiosios partijos, profesinės sąjungos, studentai, menininkai, darbininkai, tarnautojai pasidabinę raudonais atributais, nešini plakatais, visi kartu dainavo „Marselietę“ ir ragino valdžią rimtai traktuoti jų norus ir nuomonę.

 

Vienas iš streikuojančių transporto darbuotojų prisiartino prie manęs ir draugiškai patarė nusiimti mėlyną šaliką. „Mes - kairieji, mes dėvime raudoną. Mėlyna yra Sarkozy spalva, kuri provokuoja“. Kai prisipažinau, kad nejaučiu jokių simpatijų Sarkozy vykdomai politikai, pašnekovas pradingo ir neužilgo sugrįžo su punšo puodeliu. Punšas buvo pilstomas ant prekystalių išdėstytų įvairiausiose aikštės vietose. Taip pat buvo galima pasivaišinti dešrelėmis ir kitokiais užkandžiais. „Mes, prancūzai, turime gilias pasipriešinimo valdžios savivalei tradicijas“, - tęsia pokalbį mano naujasis kolega. „O kaip ten pas jus, Lietuvoje?“. Nudelbiau akis...

 

Tokios vienybės ir solidarumo, tokio politinio - idėjinio susivokimo Lietuvoje neteko matyti. Prancūzijoje yra sukurtas toks platus revoliucinis tinklas, kad pakanka švilptelėti ir aikštes užplūsta solidariai nusiteikusių streikuotojų, reklamuojančių ne savo pavienės partijos ar grupės interesus, bet suprantančių, kad tik vienybėje yra jėga.

 

Žiniasklaidoje buvo bandoma sumenkinti streiko mastą ir nurašyti viską anarchistų agresyviems išpuoliams. Minioje mačiau grupelę anarchistų, bet jie buvo kartu su visais kitais, jų nusiteikimas niekuo neišsiskyrė nuo bendros streikuotojų nuotaikos. Ir vėliau vykusiose riaušėse dalyvavo įvairiausios streikuotojų grupės.

 

Streikas paryziuje

 

Visuotinio streiko vaidmenys buvo paskirstyti jau iš anksto: transporto darbuotojai blokavo metro, menininkai – įėjimą į Operos pastatą, visa minia kartu skandavo ir palaikė vieni kitus. Taip skirtinga nuo, pavyzdžiui, šeštadienį Vilniuje organizuoto visuotinio mitingo prieš beprotiškas šilumos kainas ir energetikos privatizavimą, kur „Frontas“ savo simbolika ir muzika uzurpavo ir nustelbė kitas dalyvavusias grupes, dargi vėliau ėmėsi jas kritikuoti. Tokiu būdu tarp mitinguotojų atsirado susipriešinimas, o bendras tikslas buvo pamirštas. Žmonės pradėjo skirstytis mitingui net neįpusėjus.

 

Kaip bebūtų, džiugu, kad mitingas Vilniuje, visgi, įvyko. Žvelgiant iš Paryžiaus streiko perspektyvos, piktintis reikėtų ne tais, kurie dalyvavo ir padarė klaidų, o tais, kurie išliko abejingi. Ir, ko gero, ne abejingi, nes juk aukštos šildymo kainos yra problema kiekvienam, bet pasyvūs, nebetikintys jokia galimybe kaip nors sustabdyti Vyriausybės vykdomų permainų (skambiai vadinamų „reformomis“) buldozerį.

 

Nemanau, kad Lietuvos piliečiai nemoka susiburti ar solidarizuotis. Juk Sąjūdis buvo sušaukęs minias į gatves. Bet ar nebus taip, kad būtent Sąjūdis ir atbaidė žmones nuo vėlesnio pilietinio dalyvavimo? Juk didžioji visuomenės dalis buvo apgauta, dauguma dalyvavusių mitinguose buvo išstumti į socialines paraštes, apšaukti neteisingai balsuojančia šunauja, paniekinti.

 

Svarbiausia Paryžiuje išmokta pamoka – tik idėjiškai sąmoningi, žmogiško orumo nenorintys prarasti ir vienas kitą kovoje palaikantys piliečiai gali tapti sėkmingai savo teisių reikalaujančia politine jėga. Valdžios bandymai įtikinti, kad reikalavimai yra nepagrįsti ir neįmanomi, atskirų grupių priešinimas numetant vieniems kaulą, o kitus paglostant - neverti pilietinės išdavystės. Neverta žemintis už dvidešimtį.

 
delfi.lt, 2010 12 01

 

 

Komentarai  

 
0 # ozo Y-m-d H:i
Fainai taip, žurnalistė sėdi sau Paryžiaus restorane, maloniai pietauja su vaizdu, po to pasisako prieš buržujus...
 
 
0 # Skundikamsflumen Y-m-d H:i
„Frontas“ savo simbolika ir muzika uzurpavo ir nustelbė kitas dalyvavusias grupes"

Dešimt senukų "nustelbė" vargšus anarchistus. Vat įdomu, kur gi buvo jūsų "lunatikai"? Ir vėliavos anarchistų nemačiau. Kažkoks amžinai nuskriaustų intelektualų sindromas.. Ko čia skundžiatės dabar? Nei gėdos, nei sąžinės.
 
 
0 # pavadinimasvardas Y-m-d H:i
Matote, sąjūdžiui pavykdavo sukviest žmones į gatves, nes visi norėjo pokyčių ir tam buvo susiklostę galimybės. Kažkuria prasme sąjūdžio ir elito tikslai sutapo, mitingai pulsavo, pokyčiai vyko. Elitas iš viso to pasidarė gražaus pinigo, prakuto iki įmonių vadovų, prezidentų ir pirmininkų, o žmonės apsikabinėjo blizgučiais (automobiliais, mp3 grotuvais, užsienio kelionėm), bet iš esmės liko prie suskilusios geldos- ir toliau reikia pėdint į darbą ir dirbt už grašius ir vizijas. Žmonės nori pokyčių, bet elitas- jau nebe. Būta tų gausių mitingų, bet rezultatas jau visai kitas, tiksliau, tik rezultato iliuzija. Ne mitinguotojai ar jų kiekis lemia, o valdančiųjų galios svertus poreikiai ir jų pagrindinis poreikis- neprarasti ir dar didinti savo galią ir įtaką, nes po to jiems ateina pinigai ir rojus žemėje. Ne visi tai suprato, bet dauguma nusivylė. Todėl tuštoka protesto demonstracijose . Protestuok kiek nori, galima ir visą gyvenimą, tai neduos to ko nori. Prievartą galima nugalėti tik prievarta. Tada bus rezultatai ir realūs pokyčiai. Solidarumas išreikštas peticija ar protesto demonstracija geriausiu atveju tik šmėkštelės žinių portale ar politikų galvose. Solidarumas išreikštas konkrečiais veiksmais, o dar geriau- prievarta, tą pačią akimirką iššaukia grandininę reakciją ir sistemai reikia nemažai pastangų, kad ją neutralizuoti. Kol nebyrės bankų langai, viliboro banditai ir toliau klestės. Kol į valdžios limuzinų langus netykš kiaušiniai, šie ir toliau inkš dėl per prasto valdžios automobilių parko. Kol Juknevičienė galės netrukdomai darytis savo tobulas šukuosenas, tol išlaidos karo pramonei bus didesnės už išlaidas vaikų darželių šildymui.
 
 
0 # ^mk Y-m-d H:i
Tenka sutikti su pastaruoju komentuotoju.