David Martinez. Bendruomenės policija (Policia Comunitaria) – autonominė teisingumo sistema
aktyvizmas

  00policia comunitaria       Stoviu šlapioje žolėje Franko Oglalos aikštėje (Oaklandas, JAV) ir, leidžiantis saulei ir krentant temperatūrai, bandau nesužvarbti. Čia susirinkusi minia protestuoja prieš teismo sprendimą baltaodžiui policininkui, į nugarą nušovusiam juodaodį jaunuolį, skirti tik du metus kalėjimo. Visi demonstracijos dalyviai kalba tą patį: jei sukeistume vaidmenis, ir juodaodis būtų į nugarą nušovęs baltaodį policininką, jo bausmė būtų žymiai didesnė, galbūt tai būtų net mirties bausmė (juk, galų gale, veiksmas vyksta „liberalioje“ Kalifornijoje).

 

       Žmogus, kuriam visuomenė patikėjo nešiotis ginklą ir už kurio nugaros stūkso valstybė, susilaukia menkesnio atpildo nei kitas žmogus. Įstatymas jam taikomas ne taip griežtai, kaip vidutiniam piliečiui.

 

       Tokios mintys sukasi mano galvoje, kai įsiutusi minia patraukia miesto centro link. Mane nupurto šiurpuliukas, bet ne dėl baimės ar jaudulio, o todėl, kad tik prieš kelias dienas buvau visiškai kitoje vietoje. Ten buvo pasiutusiai karšta, ir mano kūnas vis dar nepripranta prie Bay Area vėsumos... Tačiau svarbiau yra tai, kad ten policija ir įstatymai veikia visiškai kitaip. Ten, kai policininkas įvykdo nusikaltimą, jis baudžiamas griežčiau, manant, kad policininkui turi būti taikomi aukštesni standartai.

 

       Ta vieta yra Meksikos Guerrero vietovėje įsikūręs San Luis Acatlano miestas, kuriame veikia teisingumo sistema, kuri yra kartu ir nauja, ir šimtmečių senumo.

 

       San Luis Acatlanas yra miestas su 35000 gyventojų, išsidėstęs išilgai ilgos gatvės jungiančios dvi bažnyčias.  Jis randasi visai šalia žaižaruojančio ir daug geriau žinomo Akapulko miesto. Kai ten nuvykau, lietaus sezonas jau buvo pasibaigęs – lietų pakeitė gniuždantis karštis. Atvykau čia norėdamas susipažinti su grupe, vadinama La Policia Comunitaria- Meksikoje legenda tapusioje autonomine policijos ir teisingumo sistema. Idėja paprasta- vietiniai žmonės išrenkami tam, kad veiktų kaip laikini policijos pareigūnai, o teisingumas vykdomas bendruomenės narių taryboje, o ne vietiniame valstybinės sistemos padalinyje. Mintis įkurti tokią policiją atsirado reaguojant regione ilgą laiką vyravusią prievartą, kurią kuo puikiausiai atsimena kiekvienas vyresnis gyventojas.

 

       "Devinto dešimtmečio pradžioje viskas buvo siaubinga"- kabindamas gerai suteptą, senovinį M1 karabiną, sako liesas, ugningomis tamsiomis akimis trisdešimtmetis Victorio. "Moterys buvo prievartaujamos keliuose tarp kaimų ir niekas negalėjo niekur keliauti sutemus. Tuo metu šiose vietose dėjosi visiškai siaubingi dalykai".

 

       Jis kilsteli savo išblukusios kepuraitės su užrašu "Policia Comunitaria" snapelį. Ta pati emblema atspausta ant jo žalsvų marškinėlių. Sėdime kelių medžių pavėsyje prie nedidelio pastato, kuris tarnauja kaip Policia Comunitaria būstinė, tačiau dusinanti kaitra pasiekia visus ir visi žvilga nuo tropinio prakaito.

 

       Victorio pirštu parodo į susidėvėjusią Korėjos karo metu naudoto automato buožę. "Šis ginklas ne mano... Nei vienas ginklas nepriklauso mums. Visi jie priklauso bendruomenei. Kai baigsime savo tarnybą, gražinsime ginklus ir juos perduos kitai savanorių grupei."

 

       Policia Comunitaria atsirado reaguojant į Victorio minėtą prievartos epidemiją. Tuo metu čia pradėjęs dirbti kunigas Padre Mario pradėjo rengti vietinių kaimų asamblėjas, bandydamas su kitais diskutuoti ir kaip nors spręsti esamas problemas.

 

       "Pradžioje jis kalbėjo sava kalba, reikšdamas savo rūpestį, bet mes tam buvome abejingi"- sako vienas iš Policia comunitaria įkūrėjų Apolonio Cruz Rosas, gyvenantis mažame miestelyje į šiaurę nuo San Luis Acatlan. "1992 metais įvyko pirmosios kaimų asamblėjos. Jos vykdavo vis kitose vietose, skirtinguose kaimuose, kad visi galėtų dalyvauti. Bandydami spręsti prievartos ir apiplėšimų problemas kreipėmės pagalbos į policiją ir teisėjus, bet jie nei piršto nepajudino".

 

       Nusivylus valdžia, po daugelio asamblėjų 1995 metais buvo įkurta Policia Comunitaria, sudaryta iš apylinkių savanorių. Ilgai ginčijomės ar vadintis La Policia Auxiliada (pagalbinė policija), ar La Policia Comunitaria (bendruomenės policija). Pirmasis pavadinimas lyg ir teigė, kad kaimiečiai yra pavaldūs vietiniam policijos skyriui, o antrasis- kad tai yra nauja policijos ir teisingumo forma. Po ilgų naktinių debatų naujas darinys buvo pakrikštytas La Policia Comunitaria.

 

        alt

 

       "Pradžioje", sako vienas iš įkūrėjų, o dabar konsultantas Cirino Placido, "mes tik suimdavome įtariamus nusikaltėlius ir perduodavome juos vietinei policijai. Tačiau labai dažnai sumokėję kyšį jie tuojau pat vėl atsidurdavo laisvėje. Tuomet mes vėl surengėme visų bendruomenių asamblėją ir nutarėme grįžti prie savo, kaip vietinių gyventojų, šaknų... 1966 metais sukūrėme CRAC (regioninis bendruomenių atstovų koordinavimo komitetas)."

 

       Jis pabandė žengti dar vieną žingsnį. Mes sukūrėme savo policiją, bet  valstybinė teisingumo sistema buvo tokia pat ydinga ir neveiksminga, kaip ir valstybinė policija. Todėl buvo pabandyta sukurti ir pritaikyti savo  įstatymą.

 

       Po įvairių susitikimų buvo nutarta, kad įtariami nusikaltėliai bus teisiami kaimo vyresniųjų tarybos, kuri bus renkama kaip ir Policia, ir jei jie bus pripažinti kaltais, jie bus baudžiami ne kalėjimu, bet paslaugomis bendruomenei, kurias CRAC pavadino "perauklėjimu". Bausmė visada bus atliekama kitame kaime, vengiant sunkumų, kai žmogų įkalina jo paties kaimynai.

 

      "Tai yra atkūrimas to, kas kažkada priklausė mums- teisės į kolektyvinį sprendimų priėmimą", mums gurkšnojant dieviškai šaltą gazuotą vandenį aiškina Cirino. "Šis projektas yra kolektyvinių žmonių teisių išbandymas ir tai yra horizontali, o ne vertikali vizija."

 

      53 metų Cirino dalyvauja organizavimesi nuo 1992 metų, kai įsitraukė į 500 metų trunkančio pasipriešinimo jubiliejų, kuris buvo plačiai pažymėtas visoje Lotynų Amerikoje Kolumbo išsilaipinimo jubiliejaus išvakarėse. Jis niekada nepriklausė jokiai politinei partijai ir savo politinę trajektoriją apibūdina kaip visada nukreiptą "į apačią", link pagrindų ir tolyn nuo viršūnių. "Todėl žinau kitą Meksiką, ne tą, kuri rodoma per TV."

 

       Jo žemiška patirtis siekiant nelengvų tikslų, kaip saugumas ar teisingumas, padeda išlaikyti labai kritišką požiūrį į neturinčius ryšio su apačiomis politinius projektus.

 

       Jis palinksta link manęs, o jo akys švyti pasididžiavimu dėl daugelio metų, praleistų įgyvendinant šį projektą. "Žiūrėk", sako jis, "yra daug mąstytojų, rašytojų, daug žmonių, turinčių nuostabių idėjų apie kitokį pasaulį. Tačiau problema yra ta, kad jie negali jų įgyvendinti praktiškai, ir, man atrodo, kad taip yra todėl, kad jie neturi teisingų pagrindų. Jų pagrindas yra silpnas. Mes visada veikiame praktiškai, į mūsų teorijas visada įeina praktika. Mes visada naudojame ir teoriją, ir praktiką, o mūsų teorija atsiranda iš tų pačių žmonių, kurie ją įgyvendina praktiškai- Guerrero čiabuvių."

 

       Kitą dieną mano nuomojamame kambaryje pasibaigia vanduo ir aš lipu ant stogo, kad su žarna pripildyčiau vandens rezervuarą.  Čia svilinančiai karšta, o žydrame danguje virš manęs – nei debesėlio. Atrodo, kad karštis sugeria visus garsus, tačiau miestas vis dar skleidžia triukšmą. Kaip ir kitomis dienomis gatvėmis važinėja tas pats automobilis, iš ant stogo privirinto pigaus garsiakalbio transliuojantis pranešimus apie į namus pristatomas tortiljas. Berniukas su mopedu laviruoja tarp šaligatvio duobių ir pypsi panašiu į automobilio signalu. Senas, labai raukšlėtas žmogus sėdi paunksnėje ir akordeonu groja tą patį, nuolatos atsikartojantį motyvą, nors nėra nei vieno, galinčio sumokėti praeivio.

 

       Kitaip tariant, šis miestas  lygiai toks pat, kaip ir kiti Meksikos miestai. Tačiau, laukdamas kol prisipildys rezervuaras ir braukdamas nuo akių prakaitą aš vis klausiu savęs, kodėl būtent čia atsirado Policia Comunitaria?

 

       Ko gero tai susiję su pačiu Guerrero, su regionu, su valstybe. Šios idėjos nenukrito iš dangaus. Šioje valstybėje mokytojai tapo ginkluotais partizanais. Žinomiausias San Luis Acatlano pavyzdys- Genaro Vasquez, tame pačiame mieste dirbęs mokytojas, įkūręs partizanų organizaciją "Nacionalinė revoliucinė piliečių asociacija", kuri šeštame ir septintame dešimtmečiuose atliko kelias operacijas. Garsiausia jų- Coca Colos vadovo pagrobimas ir paleidimas tik po to, kai paleisti 9 politiniai kaliniai gavo politinį prieglobstį Kuboje. Netrukus Genaro buvo sugautas, kai bėgo po automobilio avarijos, ir policijoje buvo arba nužudytas, arba mirė nuo žaizdų. Šiandien viena miesto mokyklų pavadinta jo vardu, o ant Policia marškinėlių pavaizduotas jo portretas. Genaro Vazquezas yra vietinis didvyris ir politinis Policia Comunitaria  pirmtakas.

 

       "Visa tai yra mūsų kraujyje", sako Dr. Jorge Vazquezas- legendinio partizano sūnėnas. "Tai mūsų protėvių ir šeimos kraujas. Mes norime pakeisti žmones, norime keisti visuomenę, plėsti Policia Comunitaria idėjas sveikatos apsaugos ir skurdo mažinimo srityse. Norime įtraukti šias problemas į mūsų tikslus."

 

       Jis papasakojo apie 2010 metų gruodžio mėnesį atvėrusį duris San Luiso čiabuvių moterų sveikatos centrą. Jorge ir kiti miesto gyventojai turi dar didingesnių vizijų, nei Policia kaip saugumo pajėgų sukūrimą. Jie nori žengti į kitą lygmenį ir, naudodamiesi Policia kaip atramos tašku, spręsti sveikatos apsaugos, skurdo ir švietimo problemas.

 

       Iš tikro, kai Meksikos valstybė klaidžioja smurtinio, sunkiai suvaldomo ir dar sunkiau laimimo narkotikų karo miglose, šis Policia Comunitaria ir CRAC "atkūrimas" galėtų būti vertingesnis nei iš pradžių gali pasirodyti. Ypač žiūrint iš JAV, kurioje yra didžiausias pasaulyje kalinių skaičius tūkstančiui gyventojų. Modelis, kai teisingumas ne atstumia, bet iš naujo integruoja nubaustą žmogų, atrodo stipriai.

 

       Norėjau sutikti žmogų, kuris praėjo Policia Comunitaria perauklėjimo programą ir po kiek laiko mane pristatė trisdešimtmečiui gatvės prekeiviui, kuris prašė neminėti jo vardo.

 

       "Mus siuntė valyti vaikų darželių, mokyklų, nustumti nuo kelių akmenis...", aiškina vyriškis, "ir kol mes buvome perauklėjime, sargai kalbėjosi su mumis, ateidavo La Policia koordinatorius ir maloniai su mumis kalbėdavosi, aiškindavo kodėl mes čia, kodėl mus nuteisė ir kam visa tai reikalinga. Tai geriau nei įprastame kalėjime, kur kartais net nežinai už ką sėdi ir niekas nieko nepaaiškina."

 

       Vyras buvo nuteistas už marihuanos pardavimą mažamečiui ir du mėnesius dviejuose skirtinguose miestuose dirbo bendruomenės labui, o paskui buvo paleistas už gerą elgesį.

 

      "Tie vaikinai iš Policia yra geri", sako jis stovėdamas už savo prekystalio, "nemažai žmonių apie juos kalba blogai, bet taip yra todėl, kad jie jų nežino. Kai atlikinėjau bausmę niekada nesijaučiau vienišas, ir nesiruošiu vėl prasižengti. Tai gera organizacija."

 

       Viena priežasčių, kodėl su kaliniais kalbamasi, yra paprasčiausia žmonių, dirbančių kaip Policia Comunitaria, savisauga. Galų gale, jie nėra profesionalūs policijos pareigūnai ir atlikę savo užduotį jie vėl taps tokiais pačiais ūkininkais kaip ir visi kiti. Keli žmonės man pasakojo, kad anksčiau kaliniai gąsdindavo sargybinius sakydami, kad "kai visa tai baigsis, aš ateisiu ir nužudysiu tave". Todėl kalbėjimas ir susidraugavimas su kaliniais padeda išvengti nereikalingo pykčio, ir paprastai atlikę bausmę kaliniai su sargais išsiskiria kaip su draugais.

 

       O kas atsitinka kai La Policia Comunitaria narys pats padaro nusikaltimą? "Tuomet taikome griežtesnę bausmę", sako vienas iš dabartinių Policia koordinatorių, atsakingų už taikomas bausmes Pablo Guzmanas. "Jiems galioja aukštesni standartai ir jų pažeidimus mes vertiname gerokai griežčiau. Jei kas nors iš jų padaro nusikaltimą, bausmė būna didesnė nei paprastam žmogui." Tai stipriai skiriasi nuo JAV ir daugybėje kitų šalių taikomos tvarkos, kai policijos pareigūno nusikaltimai vertinami visai priešingai. Padarius nusikaltimą jų bausmės būna švelnesnės.

 

       Kai pasaulio valstybės išnaudos savo senkančius gamtinius resursus ir didesnė žmonijos dalis pamatys, kad, nepaisant norų ir tikslų, jie priversti gyventi pasaulyje be įstatymų ir be vyriausybių, gal būt La Policia Comunitaria ir CRAC pasiūlys kelią iš aklavietės, sektiną pavyzdį žmonėms, susidūrusiems su tokiomis pačiomis problemomis, su kuriomis prieš 15 metų susidūrė Guerrero. CRAC ir Policia projektas jokiu būdu nėra tobulas ir niekas iš dalyvaujančių to nepasakytų, tačiau aišku viena- nusikaltimai rajone sumažėjo 90% ir vienas iš dabar patiriamų sunkumų yra nesustoti, kai problemos beveik išnyko. Taigi, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, La Policia Comunitaria projektas pavyko. Sutemus visi kas tik nori gali laisvai keliauti iš miesto į miestą ir visi tvirtina, kad dabar jaučiasi žymiai saugiau nei anksčiau. Prievartai siaubiant kitus Meksikos regionus bent jau Policia Comunitaria dalyvaujančios savivaldybės jaučiasi saugiai ir gali ramiai miegoti.

 

      Upside Down World vertė RB.

       2011 01 27

 

Komentarai  

 
0 # Pastebėjimasmazylis Y-m-d H:i
Pastebėjau, kad kai a.lt publikuojamas geras straipsnis po juo nelabai komentuojama.
 
 
0 # Klausimas RBmazylis Y-m-d H:i
Dažnai publikuoji straipsnius apie sėkmingai ir efektyviai veikiančias anarchistines bendruomenines organizacijas.
Gal gali pabandyti paaiškinti kokios konkrečios sąlygos lemia jų susikūrimą ir gyvavimą? Kokie aplinkos veiksniai sąlygoja jų susikūrimą?
 
 
0 # mafija?ayja Y-m-d H:i
Busiu velnio advokatas ir paklausiu, o kuo skiriasi sis teisingumas, nuo teritoriju padalinimo tarp gaju ir ju valdymo, laukinio kapitalizmo salyguose, gi tas pats anarchizmas jis ir yra is esmes.
 
 
0 # valdžiafrao Y-m-d H:i
bloga valdžia siekia naudos tik sau, dažniausiai kenkdama kitiems bendruomenės nariams.
o gera valdžia siekia naudos visai bendruomenei, tačiau iškyla opūs klausimai, kaip pvz.: „kas yra bendruomenės narys?“, tada išrenkama liaudies taryba nuspręsti, kas priimami į liaudies gretas, tačiau gerai valdžiai ir jos gerai policijai vis dar sunku atpažinti tikruosius liaudies narius, tad išdalinami tapatybės dokumentai, o gera policija supyzdina ir į kalėjimus sumeta tuos, kurie nepriimti į liaudį, tačiau nėr kur dėti tiek daug nusikaltėlių tai gera valdžia pasikviečia gerus investuotojus, kurie pastatys gerus kalėjimus liaudies priešams sumesti.

anarchija.lt irgi yra autonominė teisingumo alternatyva, nes sumeta žmonių fotkes ir video į internetą neprašomi teisėsaugos struktūrų, o kartais net savanoriškai nuneša video medžiagą į nuovadą. svarbiausia - savanoriškai.

o šiaip įrodymų, kad dori piliečiai puikiai užpildo valdymo spragas yra apstu ir tam net nereikia 'anarchistinio portalo'.