Jie nemoka net šypsotis, o tik išsiviepia prieš blykstę, kad atrodytų nors kiek panašūs į žmones. Jie – milžiniški, kad būtų iš tolo matomi ir nepamirštami, ir kad paskui sapnuotųsi baisiausiuose košmaruose, prisidengę dideliu šriftu parašytais žodžiais, kurie – iš veidų matyti – jiems nieko nereiškia ir niekada jų nebuvo suvokti. Ir dar kažkas drįsta manyti, kad grafičiai teršia miestą...

Jie, apsišaukėliškai vaidindami bendrumą su „paprastais žmonėmis“, paliko žinią apie save stotelėse, falsifikuodami mintį, kad stovi ir šąla laukdami autobuso ar troleibuso kartu su mumis. Tačiau jų atvaizdai labai skiriasi nuo stotelėse besigūžiančių gyvų žmonių, o jų lozungai skiriasi nuo jų veiksmų ir minčių.

Ar kas nors dar tiki, kad šios figūros, iš plakatų persikėlusios į savivaldybės pastatą, gali už mus spręsti ir mums atstovauti? Mes ir jie – skirtingos rūšys, kitaip matančios pasaulį. Juk paukščiai ir šliužai skirtingai apibūdintų aplinką, kurioje gyvena... Kas bendra tarp jų ir mūsų?.. Nieko.

Yra kelios strategijos, kaip per šiuos savivaldybių rinkimus elgtis nepatenkintam (-ai) dabartine situacija ir ne vakar gimusiam (-iai) pileičiui (-ei).

1. Eiti į rinkimus ir balsuoti už „geriausius“ iš blogųjų politikus, kad mažiau balsų gautų tie, kurių ypač nekenčiame. Tai yra, balsuoti ne už, o prieš – tikint oficialiosios žiniasklaidos kanalais nuolat sklindančia mintimi, kad kiekvieno iš mūsų balsas kažką lems. Deja, tas balsas reikalingas tik kartą per kelerius metus. Paskui paaiškėjus, kad valdininkų darbo vaisiai netenkina, kad jie mums visai neatstovauja, tas pats balsas pasidaro visai niekieno negirdimas, o dažnai tos pačios valdžios net draudžiamas. Kyla abejonė – ar prasminga reikšti savo nuomonę balsuojant prieš nekenčiamiausiuosius, kai ji kažkam tiesiogiai naudinga?

2. Visai neiti į rinkimus, neatiduoti savo balso niekam, rodyti abejingumą esamai „demokratijai“ ir nelegitimuoti esamos sistemos. Tačiau tokia strategija, jei jos imsis ypač daug žmonių, gali būti veiksminga tik per seimo ir prezidento rinkimus, mat atėjusiųjų į šiuos rinkimus skaičius svarbus, kad galima būtų laikyti rinkimus įvykusius. Savivaldybių rinkimų atveju nėra jokio teisinio nutarimo dėl dalyvaujančiųjų rinkimuose skaičiaus, nuo kurio priklausytų, ar rinkimai įvyko. Kad ir kiek būtų balsuotojų, rinkimai vis tiek bus laikomi įvykusiais. Taigi nedalyvavimas artimiausiuose rinkimuose visai neturi prasmės, nes nelemia valdžios legitimacijos. Ar tokia pozicija iš tiesų pilietiška ir protestinė? Juk neiti į rinkimus gali nebūtinai politiškai aktyvus (-i) pilietis (-ė) – neiti gali tie, kurie išvykę, kurie girti, kurie miega, kurie net nežino, kad vyksta rinkimai, arba tie, kurie susitaikė su pralaimėjimu: „Vis tiek nieko negaliu pakeisti“, o tokie valdžiai labai naudingi.

3. Eiti į rinkimus, bet nebalsuoti už nieką – sugadinti biuletenį ir taip išreikšti nuomonę, kad nėra iš ko rinktis ir kad pilietis (-ė) išvis nenori rinktis – jo (-s) netenkina tokia išmaldiška galimybė. Šiuo veiksmu žmogus konkrečiai išreiškia protestą ir nepasitenkinimą – balso neatiduoda niekam, niekuo iš pasisiūliusių iškamšų nepasitiki. Šios strategijos blogybė ta, kad pilietis (-ė), atėjęs (-usi) gadinti biuletenio, jau atėjo į rinkimus – vadinasi, jis (-i) tampa statistiniu vienetu, kuriuos susumavus, jei jų skaičius pakankamas, seimo ar prezidento rinkimai laikomi įvykusiais. Savivaldybių rinkimų atveju gadinti biuletenį – tai išties išsakyti kritišką poziciją, tačiau oficialiai sistema tokiu (-ia) protestuotoju (-a) pasinaudoja – žmogus laikomas aktyviu balsuotoju, o bet koks balsuojantysis (-oji) savaime tiki, jog jo (-s) balsas sistemoje kažką lemia. Jis (-i) juk dalyvauja rinkimų rituale, nepaisant to, ką būdelėje padaro su biuleteniu – jį sugadina ar ne.

4. Ketvirtoji strategija yra geriausia piliečiui (-ei), kuris (-i) yra nepatenkintas (-a) esama situacija ir netiki, kad atėjusios į valdžią kitos politinės iškamšos galėtų teisingai mums atstovauti ar pakeisti valdymo struktūrą „iš vidaus“. Šią strategiją pasirinkęs žmogus turėtų ateiti į rinkimus ir užuot paėmęs biuletenį ir ėjęs į būdelę, maždaug taip pasakyti mandagiems ir savimi patenkintiems rinkimų administratoriams: „Atėjau į rinkimus, bet nenoriu už nieką balsuoti, nenoriu, kad mano galiomis ketverius metus naudotųsi kiti žmonės, kuriais netikiu. Taip pat nenoriu balsuoti prieš visus ir gadinti biuletenio, nes jūs tuo pasinaudosite ir laikysite mane eiliniu balsuotoju, kuris tiki išsakąs savo valią ir palieka galioti įgrisusią parodomąją demokratiją. Gal tai kitiems atrodo tikra, gal jie mano, kad balsuodami iš tikrųjų dalyvauja šalies ar miesto valdyme, bet aš supratau, kad tai – apgavystė. Savo valia atsisakau dalyvauti rinkimuose. Esu prieš nuleistą iš viršaus netikros savivaldos sistemą ir noriu, kad mano nuomonė būtų dokumentuota, nes tai mano pilietinė pozicija.“

Aptarus galimus mūsų veiksmus per rinkimus, aiškėja, kad yra tik vienas būdas drąsiai ir aktyviai išreikšti savo nuomonę ir duoti atkirtį akis badantiems negyvėlių plakatams bei besikeičiančiai tik į bloga nuo mūsų visai nepriklausančiai situacijai. Tai – atsisakyti balsuoti ir netapti statistiniu vienetu, kuris nemato parodomosios demokratijos apgavystės arba jai pritaria ir ją įteisina dar vienai kadencijai.

Svarbu raštiškai užfiksuoti savo nuomonę kaip poziciją rinkimuose, kad mūsų balsai nenueitų ten, kur nenorime. Matome, kaip nelengva juos pasilaikyti sau, kad niekas jų vienaip ar kitaip nepasisavintų. Jei renkamės ketvirtąją strategiją, mes balsuojame prieš esamą politinę situaciją plačiąja prasme – nepritariame parodomajai, iš viršaus nuleistai „savivaldai“ ir politinėms iškamšoms, ir netikime jokiais valdžios rinkimais. Tokia pozicija šiuo metu būtų iš tiesų pilietinė.

Ridikėlė

2011 02 19