Che Polino. Apie gatvės politiką
aktyvizmas

aviu_mitingas_0Jau porą metų stebiu lietuvišką gatvės politiką. Pats dalyvavau daugelyje mitingų ir protesto akcijų. Mačiau audringą piktų žmonių minią prie Seimo, mačiau mentų cinizmą ir brutalumą, stebėjau išsigandusius valdžios atstovų veidus, žvilgčiojančius pro valstybinių įstaigų langus.

 

Mitinguose ir akcijose visada buvo linksma ir baisu. Niekas nežinojo, kuo jie baigsis šį kartą. Ar pagaliau patekės ilgai laukta revoliucijos saulė? Ar, priešingai, užguls reakcijos tamsa? Palaipsniui gatvės politika ėmė nykti. Mitingai pasidarė nuobodūs ir neįdomūs. Atėjo, parėkavo, nieko nepasiekė ir išsiskirstė. Jokio efekto.

 

Valdžia nustojo bijoti mitingų ir protesto akcijų. Visuomenės spaudimo valdžiai, daromo per gatvės politiką, Lietuvoje praktiškai neliko. Tai, ką mes dabar matome gatvėse protestų metu, tėra tik apgailėtina tikros gatvės politikos imitacija.

 

Kada tai prasidėjo? Kada gi gatvės politika Lietuvoje ėmė užleisti savo pozicijas? Mano atsakymas: 2009 sausio 16 d. Tą dieną Lietuvos valdžia, išsigandusi liaudies rūstybės, šūvių ir ašarinių dujų, robokopų padedama, išvaikė protestuotojus ir taip peržengė kruviną ribą. Tiems, kurie pakliuvo į mentų letenas, buvo pradėtos baudžiamos bylos, o vėliau jie buvo demonstratyviai nuteisti griežtomis bausmėmis, kad visuomenė išsigąstų.

 

Po 2009 metų sausio 16-osios valdžia ėmė kruopščiai kontroliuoti mitingus. Kiekvieną mitingą ėmė prižiūrėti keli šimtai mentų. Kartais jų būna net daugiau nei protestuotojų. Tuo pat metu valdžia ėmė ieškoti ryšių su parsiduodančiais profsąjungų lyderiais. Bendra kalba buvo rasta labai greitai. Parsiduodantys profsąjungų lyderiai, skleisdami demagogiją ir imdamiesi manipuliacijų, paversdavo niekiniu bet kurį mitingą ar protesto akciją. Eiliniai tokių protestų dalyviai, patys to nežinodami, imituoja protestą, nepasiekdami jokių konkrečių tikslų.

 

Taigi valdžia po 2009 m. sausio 16-osios padarė atitinkamas išvadas ir ėmėsi priemonių. Ji pergudravo permainų trokštančius žmones (nesisteminę opoziciją) ir pažabojo gatvės politiką. Nesisteminė opozicija šiandien nieko nepajėgia priešpastatyti valdžiai. Ji gana miglotai supranta, kam, tiesą sakant, reikalingi mitingai, ko juose reikalauti ir ką daryti pergalės atveju.

 

Pirmiausia reiktų suprasti, kad mitingai reikalingi ne tam, kad daug žmonių susirinktų vienoje vietoje ir kartu parėkautų, – tam skirti stadionai ir koncertų aikštės. Mitingas – spaudimo valdžiai, vykdančiai nusikalstamą politiką, instrumentas. Į mitingą atėję žmonės neturėtų skirstytis, kol jų reikalavimai nebus įgyvendinti. Reikia ateiti, apsupti Seimą, pasistatyti palapines ir būti ten tol, kol reikalavimai nebus patenkinti. Daugelyje šiuolaikinio pasaulio šalių – pavyzdžiui, Ukrainoje, Tunise ar Egipte – revoliucijos buvo daromos būtent taip. Receptas sukurtas, reikia tik mokėti juo pasinaudoti.

 

Antra, nesisteminė opozicija, susijungusi į koaliciją, turi pati rengti mitingus ir protesto akcijas. Pakaks vaikščioti į nupirktus mitingus! Pakaks dalyvauti provokacijose ir farsuose! Pakaks būti kvailomis marionetėmis gudrių lėlininkų rankose! Mums reikia naujo tipo mitingų!

 

Trečia, atėję į mitingą protestuotojai turi žinoti, ko siekia. Pavyzdžiui, „Šalin okupacinį režimą!“, „Anuliuokite mūsų skolas!“, „Ne – Lietuvos miškų kirtimui!“. Jei reikalavimai nebus patenkinti, mitingas tęsis ir virs karine stovykla. Nė vienas protestuotojas (karys), žinantis už ką kovoja, nepaliks pozicijų be mūšio.

 

Gatvės politika – tiesioginė vox populi apraiška – tik tada grįš į Lietuvos miestų gatves, kai nesisteminė opozicija pakeis pasenusią, iš anksto pralaimėjimą lemiančią taktiką ir ims kurti bei įgyvendinti naują. Jeigu nenorime pralaimėti, mums būtina pradėti veikti kitaip.

 

2011 04 06

 

aviu_mitingas

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti