Seksizmas tarp anarchistų
aktyvizmas

anarchija_meileŠis tekstas – tai anarchofeminisčių pokalbis, įrašytas į magnetofono juostą niūrų Maskvos vakarą. Pokalbyje atsispindi aktualios problemos ir sunkumai, iškylantys libertarių alternatyvų pasirinkimo kelyje. Anarchofeministės ne visuomet sutaria tarpusavyje, bet taip tik dar įdomiau.

 

– Pirmasis klausimas: ar tarp anarchistų pasireiškia seksizmas?


– Mano patirtis sako, kad seksizmas egzistuoja ir libertarioje erdvėje. Jis prasideda nuo seksizmo neigimo, nes savo problemą žinantis žmogus pamažu su ja kovoja, o nesuvokiantis nieko ir nedaro. Todėl seksizmo įsisąmoninimas yra pirmasis žingsnis siekiant jį įveikti.

 

– Man tai primena vieną iš Bacono stabų, vaizduojančių proto klystkelius, labiausiai – „rinkos stabą“. Žmogus, kritiškai vertinantis daugumos nuomonę, visgi nesąmoningai atkuria kai kuriuos liaudyje klaidžiojančius prietarus ir stereotipus. Šiuo atveju tai liečia santykius tarp lyčių.

 

– Pagalvokime, kodėl tarp anarchistų egzistuoja ir netgi klesti seksizmas?


– Man atrodo, kad seksizmas veši terpėje, kurioje nėra solidarumo. Joje atsiranda tam tikras grupinis egoizmas, viena bendruomenės grupė sako, kad problema egzistuoja, o kita, į nieką nesigilindamą, sako, kad jokios problemos nėra.

 

– Daugelis problemą neigia nesąmoningai, iš pasąmonės gelmių.

 

– Neaišku, kam norima įrodyti, kad vyrai irgi engiami. Bet juk tai akivaizdu. Patriarchatas yra totali realybė.

 

– Mitas, kad „feministės kovoja prieš vyrų priespaudą“ kilo tuščioje vietoje. Seksizmas – tai visų priespauda lyties pagrindu – tiek vyrų, tiek moterų.

 

– Vyrai ginasi, nes jiems atrodo, kad yra puolami. Taip yra todėl, kad feministės kritikuoja įprastus elgesio stereotipus, kurie jiems savaip patogūs ar naudingi.

 

– O kaip merginos? Kodėl jos nenori būti feministėmis netgi tada, kai kalba ir elgiasi kaip feministės? Mąstant logiškai, feminizmo priešininkės turėtų pasisakyti „už“ seksizmą... Bet taip nėra – yra daug stiprių ir nepriklausomų moterų, neigiančių feminizmą, nes šis žodis, diskredituotas reakcingų visuomenės nuotaikų, sukelia nesveikas asociacijas ir įkūnija daugybę stereotipų.


– Feminizmas atstumia merginas dar ir dėl to, kad feministės įvaizdis dažniausiai vyriškas. Ji nori būti lygi su vyrais, todėl atmeta viską, kas moteriška, ką joje auklėjimu įskiepijo kultūra ir davė gamta. Lygybę jos suvokia labai savotiškai: jei tu feministė, vadinasi, tau galioja vyriškos taisyklės – „privalai malkas kapoti“ ir kitokie niekai.

 

– Taip, iš tikro, jei žmogus atmeta kokią nors tradicijų primestą tapatybę, kiti laukia iš jo kitokios, priešingos elgsenos. Jeigu nenori būti „tikra moterimi“, tada būk „tikras vyras“. Taip yra dėl to, kad žmogų visuomet supo vienas kitą neigiantys vyriškumo ir moteriškumo standartai. Toks bipolinis pasaulis. Daugeliui libertarų irgi nesvetimi tokie stereotipai. Kontrkultūros sluoksniuose merginoms siūloma laikytis vyriškų elgesio normų. Jei esi feministė, kodėl nenori „pumpuotis“, kad galėtum daužyti fašistų snukius. Taip pasireiškia užslėptas seksizmas. Ir tai atstumia merginas.

 

– Beje, geras pavyzdys – merginas nuo kairiųjų autonomų judėjimo atstumia brutali mačistinė žurnalo „Avtonom“ stilistika.

 

– Kitas problemos aspektas – šiuolaikinių žmonių siekis nesitapatinti nė su vienu iš „izmų“. Šį fenomeną, mano nuomone, galima paaiškinti visuotiniu socialiniu skepticizmu ir dar daugeliu priežasčių.

 

– Apie seksizmo apraiškas anarchistų judėjime. Moterys dažnai bijo rodyti iniciatyvą, jos jaučiasi mažiau kompetentingos. O bet koks rutininis organizacinis darbas tenka joms. Pastebėjau, kad moterys mažiau ambicingos ir dažnai sutinka daryti kokius nors mažai pastebimus darbus.

 

– Pavyzdžiui, susitikus vyrams ranka ištiesiama, o merginoms – ne. Tai reiškia, kad anarchistų bendruomenė padalinta į vyrišką ir moterišką. Padalinta ta prasme, kad „moteriška“ gyvuoja kaip „kitoniška“, „kitokia“, kažkuo ypatinga, svetima.

 

– Kai merginų nedaug, anarchistų bendruomenėje ima dominuoti jėgos kultas. Dažniausiai kalbama apie skinhedus, fizinį pasipriešinimą. Šios temos irgi atstumia merginas.

 

– „Avtonom“ žurnalas pasižymi vyrišku įvaizdžiu, nors jame ir yra merginų paveikslėlių, pavyzdžiui, stovinčių barikadose su akmenimis rankose. Toks įvaizdis atstumia kultūriškai ir išreiškia pritarimą „vieninteliam“ vyrų pasauliui. Anarchistų terpėje merginos dažnai atsisako moteriškų drabužių kaip tam tikros moteriškumo idėjos. Jos mėgina pabėgti nuo stereotipų ir ima rengtis kaip vyrai. Bet tai greičiausiai yra pralaimėjimo simbolis.

 

- Na, svarbus ir autonomų gyvenimo būdas – barikadose su suknele juk nevaikščiosi. Apskritai tai skonio reikalas. Kontrkultūrai artimi žmonės – ir vaikinai, ir merginos – linkę rinktis būtent tokį gyvenimo būdą (ir aprangos stilių), nes yra nepriklausomi, aktyvūs ir trokšta kovos. Vis dėlto vyriškas aktyvumas dominuoja, todėl būtina sukurti jam alternatyvą.

 

– Ar įmanomas „moteriškas stilius“ pasipriešinime? Tai klausimas apie moterišką kontrkultūrą pačioje kontrkultūroje. Kas kliudo jai gyvuoti? Ar ji reikalinga? Daugelį tenkina vyriški standartai, bet yra ir tokių, kuriems jie svetimi. Dabar nėra pasirinkimo – dominuoja tik viena „veiksmo filosofija“.


– Politinėje veikloje anarchistai laikosi neseksistinės linijos, tačiau bendravimui peržengus grynai dalykines ribas ar atsiradus asmeninių ryšių, seksistiniai stereotipai greitai atgyja. Pavyzdžiui, valgį dažniausiai ruošia merginos, o vaikinai tiesiog laukia valgio, nes už juos šį darbą visuomet atlikdavo mamos ar senelės. Juk visi mes užaugome tradicinėse šeimose.

 

– Kai merginos nori pasisakyti, jų vaikinai nesiklauso, pertraukinėja, o jei ir išklauso, tai labai nedėmesingai, ir į tai, kas sakoma, rimtai nežiūri. Be to, su judėjimo merginomis anarchistai dažnai bendrauja kaip su feministėmis, o su „savo merginomis“ – kaip su merginomis, kurioms šios idėjos netaikomos. O tai irgi seksistinė nuostata.

 

– Dauguma anarchistinių straipsnių rašo vyrai. Vyrams svarbiau išreikšti save, įtvirtinti intelektualinėje sferoje. Berniuką auklėja kaip „vedlį“, “naujovių kūrėją“, kaip „protingą ir stiprų kovotoją“. Mergaitę – kaip „rūpestingą“, „kantrią“, „gražią“ ir t.t. Todėl moterys dažnai abejoja savo gabumais ir dažniau renkasi tylą.

 

– Kad atsikratytume visuomenės primesto „antrarūšiškumo“, reikia moteriškų žurnalų, moterų grupių, suteikiančių plačias saviraiškos galimybes. Tokiose grupėse moterys tampa socialiai aktyvesnės, iniciatyvesnės, dažniau išsako savo nuomonę.

 

– Kokiais būdais atsikratysime seksizmo?


– Pirma – būtina rengti seminarus ir diskusijas, kurios padeda „pažinti“ seksizmą. Antra – sukurti moterų kontrkultūrą pačiame anarchistiniame judėjime. Tada padaugės merginų. Trečia – kursime moterų grupes ir projektus.

 

– Reikia grynai praktiškų dalykų, nes teorinės kalbos pačios savaime nepadeda, tiksliau, padeda, bet labai mažai. Ką nors pakeisti žmogaus sąmonėje gali tik tada, kai bendrauji su juo labai ilgai. Reikia kalbėti su žmonėmis apie tai, kas liečia juos asmeniškai, apie konkrečias situacijas, kuriose pasireiškia priespauda, pažeminimas, prievarta prieš asmenybę – tik tada tai „užkabins“. Reikia žmonėse ugdyti sugebėjimą susitapatinti su kitu žmogumi, suprasti jį ir pasistengti padaryti taip, kad kitas žmogus jaustųsi laisvas, ramus ir laimingas.

 

– Tai, apie ką kalbi, galima įžvelgti autonomų judėjime, iškėlusiame šūkį „Asmeniška yra politiška“. Politika – tai ne kokios nors politinės institucijos ar partijos, kova už valdžią visuomenėje ar demonstracijos, o mūsų kasdieniai santykiai. Ko nors pasiekti galima tik keičiant mūsų buitį ir santykius vadovaujantis libertariomis idėjomis. Taip atsirado komunos ir skvotai, kurie siekė įgyvendinti šiuos idealus. Žinoma, tik siekė, bet neįgyvendino, nes seksizmo problema Vakaruose tebėra aštri. Vis dėlto komunos patirtis yra pirmas žingsnis įveikiant genderinę (socialinių lyčių) diskriminaciją. Kai santykiai su kovos draugais perauga į nuolatinius, kai kasdieniai santykiai darosi ne šiaip teoriniai ar kokie nors antraeiliai, o būtinybė – tada toks bendras alternatyvus gyvenimas paruošia dirvą realioms permainoms.

 

– Norint atsikratyti seksizmo, reikia parodyti asmeniniu pavyzdžiu, kaip pasiekti laisvę ir realizuoti savo kūrybines galimybes. Kai groja vaikinų grupė, merginos būna tiesiog žiūrovės ar dar blogiau – gerbėjos. Kai scenoje – merginos, tai jau pavyzdys ir tuo pačiu kvietimas kitoms merginoms aktyviau kurti.

 

– Seksizmo klausimus būtina kelti kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, nepadavė tau rankos – tuoj pat užvažiuoti, neišsiplovė puoduko – užvažiuoti dar kartą. Numetė seksistinį juokelį – užvažiuoti dar rimčiau. (Svarbiausia nepersistengti... – red.)

 

– Pats tikriausias būdas ką nors pakeisti – kurti alternatyvius projektus bendram gyvenimui ir veiklai: komunas, autonominius centrus. Reikia orientuotis į praktiškus socialinius klausimus – teikti paramą žmonėms, o ne užsiimti vidiniais „santykių išsiaiškinimais“.

 

– Labiausiai norėtųsi, kad žmonės suprastų, jog feministės nesiekia išaukštinti savęs, neniekina vyrų ir nenori įskiepyti jiems „nepilnavertiškumo kompleksą“. Mes pirmiausia norime laisvų ir kūrybiškų santykių, neapsiribojančių genderiniais vaidmenimis ir stereotipais.

 

Pelytė, Sania ir ČK

„Avtonom“ Nr. 19, 2003 m. sausis

http://a-pesni.golosa.info vertė E. Balčiūnas

2011 04 27

 

anarchistes

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti