Protestas kaip represinės valstybės taktikos įsikūnijimas (2)
aktyvizmas

juodasis_blokas_4Daugelis protestuotojų susitaikė su valstybės nustatytais standartais ir vadovaujasi jais kurdami protesto retoriką bei taktiką. Pavyzdžiui, tvarkdariai ir kiti meinstryminiai protestuotojai prieš korporacijų būstines susikimba rankomis, taip bandydami apsaugoti jas nuo galimos „kitokių“ protestuotojų daromos žalos nuosavybei.

 

Nors privačios nuosavybės apsauga istoriškai buvo priskiriama valstybinės policijos pajėgoms, dabar demonstrantai savanoriškai imasi šio vaidmens ir dirba šį darbą nemokamai. Pirminis protestuotojų tikslas – pasipriešinimas valstybės ir korporacijų politikai – pakeičiamas į vienas kito stebėjimą bandant užkirsti kelią netinkamam elgesiui. Tokiu būdu protestuotojai veikia kaip valstybės galios atstovai, papildomai įtvirtinantys aukščiausią privačios nuosavybės ir kapitalo valdžią. Policijos nebereikia, nes neginkluoti civiliai savo kūnais blokuoja bei riboja draudžiamus ir pavojingus protestuotojų veiksmus.

 

Taip pat plačiai paplito derybos su policija ir „suplanuotų suėmimų“ taktika, ypač tarp liberalių „neprievartinių“ organizacijų. 2005 metais organizacija „United for peace and justice“ (UFPJ) – antikarinė koalicija, susidedanti iš tokių grupių kaip „Rausvasis kodas“, – organizavo neprievartinę pilietinio nepaklusnumo akciją priešais Baltuosius Rūmus, norėdami perduoti žinią prezidentui G. W. Bushui. Simbolinis protestas baigėsi daugybe „simbolinių“ suėmimų. UFPJ lyderiai iš anksto derėjosi su policija, pateikė jai protesto detales, numatomą dalyvių skaičių ir kitą identifikavimo informaciją. Anot Jodi, vieno iš „Rausvojo kodo“ ir UFPJ koalicijos organizatorių, „kai dalyvauji neprievartiniuose veiksmuose, svarbu nekonfrontuoti ir palaikyti dialogą su policija... Policija sakė, kad jei mes būsime taikūs, jie irgi bus taikūs.“ Protestas vyko kaip buvo numatyta, ir policija su protestuotojais rado bendrą kalbą.

 

Masinių susibūrimų lyderių dėka protestai tampa dar labiau nuspėjami. Lyderiai sako, kad „nuspėjamumas yra būtina sąlyga gauti leidimą protestuoti“. Autoritarinių lyderių masinių demonstracijų metu nuolatos daugėja. Patys save pasiskyrę, lyderiai nustato protesto taisykles, prašo leidimų eisenoms, vadovauja „neprievartiniams“ mokymams, kalba žiniasklaidoje ir palaiko ryšius su policija. Savo valdžią masinių demonstracijų lyderiai dar labiau sustiprina reguliuodami protesto kryptis. Šie lyderiai siekia kontroliuoti suburtus žmones. Bet kuris protestuotojas, peržengęs lyderių numatytas ribas, turi būti pašalintas iš „jų“ (sankcionuoto) protesto.

 


 

„Juodajame bloke“ žygiuojantys anarchistai ir antiautoritarai kelia grėsmę valstybės sugebėjimui kontroliuoti proteste dalyvaujančius žmones. Jei tvarkdariai atsisakytų protesto ribų kontrolės, policija turėtų plėsti savo gretas ir stiprinti vizualią protesto kontrolę. Didesnis policininkų skaičius akivaizdžiai parodytų bauginančią valstybės galią. Tuo tarpu pasitelkusi tvarkdarius, valstybė gali atpažinti „gerus“ protestuotojus ir apriboti „blogus“ protestuotojus, kurie nesutinka paklusti tvarkdarių ir/ar valstybės kontrolei.

 

„Juodojo bloko“ taktika, kuri atsisako prisitaikyti prie taisyklingų kolonų ir suderinto eisenos maršruto, palengvinančio policijos stebėjimą, decentralizuotas galios pasiskirstymas priimant sprendimus, nesuderinamumas su „protesto taisyklėmis ir nurodymais“ ir pačios įvairiausios taktikos prieštarauja daugelio meinstryminių protestų organizatorių vizijoms apie „tinkamą“ protestą, griežtai prisilaikantį neprievartinio kodo. „Juodasis blokas“ skelbia iššūkį hegemoniniams protestų organizatorių ir valstybės kontrolės mechanizmams.

 

Dažnai klaidingai manoma, kad masinių protestų metu tvarkai palaikyti reikia didelių policijos pajėgų. Tai ne visai teisinga. Pavyzdžiui, 2003 metais San Franciske vykusiame marše prieš Irako karą 100 000 protestuotojų žygiavo iš anksto numatytu maršrutu iki Jungtinių Tautų aikštės. Šioje demonstracijoje dalyvavo nedaug anarchistų, nebuvo formuojamas ir „Juodasis blokas“, todėl beveik nesimatė policijos. Tokių nepavojingų protestų metu policija veikia daugiau kaip kelių policininkai, o ne kaip valstybės agentai. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, parodančių, kad valstybei rūpestį kelia ne protestuotojų skaičius ir ne protesto „priežastys“, o protestuotojų taikomi metodai ir siekiami tikslai.

 

Demonstracijos, kuriose prisilaikoma antiautoritarinės politikos ir abejojama bet kokiais autoritetais, paprastai griežčiau prižiūrimos didesnių policijos pajėgų. „Šiuolaikinė valstybė per savo pareigūnus bando sukurti administracinę sistemą, kuri padeda lengviau stebėti, skaičiuoti, surasti ir valdyti. Šiuolaikinei valstybei būdingas utopinis ir nuolat žlungantis siekis supaprastinti chaotišką, netvarkingą ir nuolatos kintančią socialinę realybę iki tokio lygio, kad ji kuo tiksliau atitiktų jos administracinę sistemą.“

 

Anarchistinių grupių spontaniškumas kelia nuolatinę grėsmę valstybiniam pastovumui. Daugelis meinstryminių protestuotojų ir policijos pareigūnai šneka apie anarchistų chaosą, įnešamą į demonstracijų eigą. Tačiau anarchistinės protesto formos, nors ir visiškai netinka valstybinei priežiūrai, tikrai nėra be jokios tvarkos. Valstybės ir meinstryminių protestų organizatorių požiūriu, decentralizuotos ir spontaniškos taktikos atrodo chaotiškai, tačiau įsižiūrėjus iš arčiau matyti, kad čia taikoma kitokia organizavimosi forma, ir ji laikoma neteisėta, nes neatitinka vyraujančios valstybinės tvarkos idėjos. Kitaip tariant, nenuspėjamos taktikos neturėtų būti painiojamos su netvarka ar chaosu.

 

Anarchistiniai dariniai atrodo netvarkingi ir dėl decentralizuotos „įtraukiančios“ kultūros, kurios siekiama. Šiuolaikinė moderni ideologija dažnai prilygina tvarką hierarchijai, o anarchistinėje teorijoje ir praktikoje nėra aiškiai apibrėžtų lyderių, ir tai dar labiau apsunkina veismus, kuriais bandoma nuspėti protestų eigą. Antiautoritarai (anarchistai) „siekia sugriauti politinius lyderių vaidmenis puoselėdami demokratinę ir egalitarinę organizavimosi kultūrą. Tai radikalus sukurtų vaidmenų atmetimas ir gana retai sutinkamas abejojimas mokytojų, tėvų, vyriausybės, ekspertų, aktyvistų, organizatorių ir pan. valdžios teisėtumu. Autonominis organizavimasis iš esmės trukdo valdžios galimybėms išskirti lyderius.

 


 

Valstybės valdininkai, lygiai kaip ir daugelio meinstryminių judėjimų organizatorių, veikia remdamiesi tuo pačiu supratimu apie centralizuotą lyderystę. Todėl problemos, kurias sukuria decentralizuoti autonominiai kolektyvai, yra sunkiai identifikuojamos ir susekamos.

 

Anarchistai taip pat trukdo stebėti ir kontroliuoti pasitelkdami atskylančių kolonų, spontaniškai išskaidančių masinius renginius į smulkesnes dalis, taktiką. Tuomet tampa sunkiau stebėti demonstrantų veiksmus ir judėjimo kryptis. Atskylančios kolonos neturi valstybės leidimų ir keliauja per miestą netradiciniais maršrutais – alėjomis, parkais, transporto mazgais, vienpusio eismo gatvėmis.

 

Dar viena kai kurių anarchistų taikoma taktika yra žinoma kaip „gyvatė“. Ji naudojama siekiant sugriauti erdvinę kontrolę gatvėje. Anarchistai juda vingiuota trajektorija bendros kolonos judėjimo kryptimi, lyg atkartodami gyvatės judesius ir tokiu būdu trukdydami policijai stebėti bei išvengdami tvarkingos ir nesunkiai valdomos rikiuotės. Tokius sunkiai identifikuojamus anarchistų „gyvatės“ veiksmus labai sunku nuspėti.

 

Anarchistinę „Juodojo bloko“ taktiką galima vertinti ir pagal santykį tarp matomumo ir stebėjimo. Tipinis „Juodasis blokas“ (žinoma, ne visi) susideda iš žmonių, vilkinčių panašius tamsius rūbus. Be tamsių rūbų daugelis žmonių dėvi juodas kaukes, skareles ar kokias kitas veido priedangas. Todėl „Juodojo bloko“ narius sunku stebėti ir kontroliuoti. Be to, tai leidžia atskiriems individams daryti tai, ko jie nedarytų be anonimiškumo priedangos. Priešindamiesi tradiciniams protestų lyderių vaidmenims, kurie identifikuojami žiniasklaidoje pateikiamais atskirų žmonių portretais (ypač veidais), anarchistai griauna priimtinas ir nuspėjamas kitokios nuomonės reiškimo formas.

 

Kai kurie asmenys atrodo klusnesni nei kiti vien dėl to, kad jų išorė geriau atitinka idealizuotus modelius (demonstrantų, naudojančių įprastas neanonimines protesto taktikas), todėl jiems leidžiama didesnė veikimo laisvė, kai jie kontroliuoja patys save ar juos kontroliuoja fizinės jėgos nenaudojanti policija. Žmonės, taikantys „Juodojo bloko“ taktikas, susiduria su griežtesnėmis represijomis, nes jie nepasiduoda valstybės skatinamai savikontrolei. Be to, „Juodojo bloko“ anonimiškumas padeda griauti hierarchiją ir išskaidyti galią pačiame bloke, tuo pačiu dar labiau atskirdamas juodojo bloko taktikas nuo „leistinų“.

 


 

Šiandien miesto aplinka vis dažniau apibrėžiama atskirtimi ir socialinės erdvės kontrole. Erdvinių apribojimų nepaisymas siejasi ne tik su judėjimo laisve, bet ir su kultūrinės erdvės atgavimu. Kai kurie anarchistai naudoja graffiti, kad įelektrintų šią erdvę. Baltos sienos ir švarūs šaligatviai tampa vizualia ginčų su valdžia ir valstybe vieta. Erdvė atgaunama joje paliekant užrašus, kurie peržengia laiko ribas ir gali būti matomi dar ilgą laiką po įvykio. Graffiti leidžia maksimaliai naudotis anonimiškumu, t.y. apsauga nuo bet kokios bausmės. Visi gali sakyti ką nori, kur nori ir kam nori. Dar daugiau, aiškių taisyklių ir protokolų nebuvimas leidžia žmonėms išreikšti save nesibaiminant socialinių bausmių, kurios taikomos visiems pažeidėjams.

 

Kultūrinės taktikos, tokios kaip graffiti viešose vietose, yra tik nedidelė dalis to, kas vadinama „taktine įvairove“, kuriai priskirtina ir savigyna, ir puolamieji veiksmai prieš valdžią, ir nuosavybės naikinimas, ir net daugelis meisntryminių taktikų, pvz., eisenos. Skirtumas tarp „meinstryminių taktikų“ ir „taktikų įvairovės“ yra tas, kad pastaroji yra atvira pokyčiams ir gaivališkumui, tuo tarpu „meinstryminė taktika“ griežtos protesto ideologijos (pvz., neprievartinio elgesio kodo) prisilaiko bet kokiomis aplinkybėmis.

 

Foucault pastebi: „Egzistuoja daugybė pasipriešinimo būdų, ir kiekvienas jų yra kitoks. Vieni jų įmanomi ir būtini, kiti – gaivališki, laukiniai, atsiskyrėliški, nevaldomi ir prievartiniai.“ Ši pasipriešinimų įvairovė visada bus derinama prie konteksto reaguojant į susidariusią situaciją. Įsigilinimas į kontekstą leidžia reikštis pasipriešinimo vaizduotei, kuri paprastai būna labai skurdi meinstryminėse taktikose. Anarchizmas, tvirtindamas, kad radikali politika neturėtų būti nuobodi, papildė politinę praktiką kūrybiškumo elementais. Toks lankstumas leidžia protestuotojams atskleisti kūrybines pasipriešinimo galimybes, galinčias transformuoti protesto kultūrą.

 

Šiandieniniai masiniai susibūrimai negali būti lyginami su praeities socialiniais judėjimais. Būtina pritaikyti protesto taktikas ir dinamiką prie esamų aplinkybių. Neseniai vykę masiniai susibūrimai valstybės buvo sutikti kitaip nei anksčiau, ir tai meinstryminiams protestuotojams turėtų kelti klausimus apie jų taktikų veiksmingumą.

 

Vyraujantis masinių susibūrimų diskursas praktikuoja daugelį valstybės aprobuotų metodų – stebėjimą, kontrolę, centralizuotą autoritarinę lyderystę, privačios nuosavybės apsaugą. Labai svarbu tokias praktikas papildyti antihegemonine decentralizacija, anonimiškumu, nenuspėjamais erdviniais dariniais ir taktine įvairove. Kai kurių meinstryminių protestuotojų taikomi suvaržymai leidžia mums dar akivaizdžiau matyti veiksmingas antihegemoniškas protesto formas.

 

http://www.anarchist-studies.org

Vertė RB

2011 04 30

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti