Derrick Jensen. Pamiršk dušą, kuris taupo vandenį
aktyvizmas

pamirsk_dusaAr nors vienas blaiviai mąstantis žmogus mano, kad rausimasis šiukšlių konteineriuose būtų sustabdęs Hitlerį? Ar kompostavimas būtų panaikinęs vergovę ar įtvirtinęs 8 valandų darbo dieną? Ar malkų skaldymas ir vandens nešiojimas būtų padėjęs išlaisvinti kalinius iš caro kalėjimų? Ar nuogalių šokiai aplink laužą būtų padėję priimti 1957 m. balsavimo teisių aktą arba 1964 m. civilinių teisių aktą? Tad kodėl šiandien, kai ant kortos pastatytas visas pasaulis, žmonės linksta į šiuos visiškai asmeninius „sprendimus“?

 

Šią problemą iš dalies paaiškina tai, kad mes esame klaidinančios sisteminės informacijos aukos. Vartojimo kultūra ir kapitalistinės nuostatos išmokė mus vietoje organizuoto politinio pasipriešinimo rinktis asmeninio vartojimo (ar švietimosi) pokyčius. Filmas „Nepatogi tiesa“ padidino domėjimąsi globaliu atšilimu.

 

Tačiau, ar pastebėjote, kad visi siūlomi sprendimai kalba tik apie asmeninio vartojimo pokyčius – lempučių pakeitimą, padangų pripūtimą, retesnį važinėjimą automobiliu – ir nė žodžio apie planetą žudančio ekonomikos augimo stabdymą arba galios atėmimą iš korporacijų? Net jei kiekvienas JAV gyventojas padarytų viską, kas siūloma, anglies dioksido išmetimai JAV sumažėtų tik 22%. O juk mokslininkai visuotinai sutaria, kad pasaulyje anglies dioksido išmetimai turėtų būti sumažinti bent jau 75%.

 

Arba pakalbėkime apie vandenį. Mes taip dažnai girdime, kad pasaulyje jau trūksta vandens. Dėl vandens trūkumo miršta žmonės, išsenka upių vagos, todėl mums reikia trumpiau praustis po dušu. Matote klaidingą ryšį? Aš prausiuosi po dušu, todėl aš esu atsakingas už vandens baseinų sekimą? Na, ne visai taip. Daugiau nei 90% vandens sunaudoja pramonė ir stambusis žemės ūkis. Likę 10% pasiskirsto tarp savivaldybių ir žmogiškųjų būtybių. Savivaldybės golfo aikštelė sunaudoja tiek pat vandens, kiek ir visi savivaldybės gyventojai kartu sudėjus. Žmonės miršta ne todėl, kad pasaulyje trūksta vandens. Jie miršta todėl, kad jų vanduo pavagiamas.

 

Gerai, pakalbėkime apie energiją. Kirkpatrickas Sale'as gerai apibendrino: „Per pastaruosius 15 metų istorija kasmet kartojasi – individualus energijos vartojimas būstui ar automobiliui niekada neviršija ketvirtadalio nuo bendro vartojimo, kurio didžiausią dalį sudaro prekybos, pramonės, korporacijų, žemės ūkio ir vyriausybės vartojimas (jis pamiršo karo pramonę). Taigi, net jei visi mes persėstume ant dviračių ir įsirengtume krosnis, tai turėtų tik nereikšmingą poveikį energijos suvartojimui, globaliam atšilimui ir atmosferos taršai.“

 

Arba pakalbėkime apie atliekas. 2005 metais kiekvienas JAV gyventojas generavo 754 kg šiukšlių (tai, ką dedate į šiukšlių dėžes). Tarkime, kad tu esi tikrai kietas ir gali sumažinti savo šiukšles iki nulio. Tu perdirbi viską. Į parduotuvę eini su medžiaginiais krepšiais. Pats remontuoji savo skrudintuvą. Iš senų sportbačių kyšo tavo pirštai. Tačiau tai dar ne viskas, nes į savivaldybių atliekas įeina ne tik gyventojų atliekos, bet ir atliekos iš valstybinių įstaigų ir verslų. Tu keliauji po tas įstaigas su brošiūromis apie atliekų mažinimą rankose ir įtikini juos sumažinti savo atliekas. Uf, turiu tau blogų žinių. Savivaldybių atliekos sudaro tik 3% nuo JAV generuojamų atliekų.

 

Noriu, kad suprastumėte mane teisingai. Aš nesakau, kad neturėtume gyventi alternatyviai. Aš pats gyvenu pakankamai alternatyviai, tačiau neapsimetu, kad nepirkdamas labai daug (ar nevairuodamas labai daug, ar neturėdamas vaikų) aš atlieku galingą politinį veiksmą, ar kad tai yra tikrai revoliucinga. Taip nėra. Asmeniniai pokyčiai neprilygsta socialiniams pokyčiams.

 

Tuomet kaip mes turėtume vertinti tokias visiškai nepakankamas pastangas? Manau, kad mes esame spąstuose. Tai reiškia, kad mums leidžiama rinktis iš daugybės galimybių, bet, nepaisant mūsų pasirinkimo, mes visada pralaimime, o pasitraukti neįmanoma. Dabar turėtų būti pakankamai lengva suprasti, kad kiekvienas veiksmas, atliktas pasaulyje, kuriame vyrauja pramoninė ekonomika, yra naikinantis. Ir neturėtume apsimesti, kad, pavyzdžiui, saulės energija yra išimtis: jai vis dar reikia resursų ir transportavimo infrastruktūrų visame gamybos procese. Tą patį galėtume pasakyti ir apie visas kitas vadinamasias žaliąsias technologijas.

 

Taigi, jei pasirenkame pirmą galimybę ir noriai dalyvaujame pramoninėje ekonomikoje, kurį laiką galime galvoti, kad laimime, nes greičiausiai taptume turtingesni, o tai mūsų kultūroje yra „sėkmės“ požymis. Tačiau mes pralaimime, nes atsisakome jausmų ir savo gamtiškojo humaniškumo. Ir tikrai pralaimime, nes pramoninė civilizacija žudo planetą, o tai reiškia, kad pralaimi visi.

 

Jei renkamės „alternatyvią“ paprasto gyvenimo galimybę, tokiu būdu darydami mažiau žalos, bet vis dar nestabdydami planetą žudančios pramoninės ekonomikos, kurį laiką galime galvoti, kad laimime, nes jaučiamės skaistūs ir mums net nereikia atsisakyti visų savo jausmų (tik šiek tiek, kad nekaltintume savęs dėl besitęsiančių baisybių), tačiau ir vėl pralaimime, nes pramoninė civilizacija vis dar žudo planetą, o tai reiškia, kad pralaimime visi.

 

Trečia galimybė – kryptingai veikti stabdant pramoninę ekonomiką – dėl daugelio priežasčių yra pakankamai bauginanti. Įskaitant (bet neapsiribojant) ir tai, kad neteksime kai kurių patogumų (pavyzdžiui, elektros), prie kurių mes buvome įpratę. Taip pat gali būti, kad galios elitas, jei pavyktų stipriai suvaržyti jų galimybes išnaudoti pasaulį, bandys nužudyti mus. Aišku, nė viena šių galimybių nereiškia, kad tai yra blogiau nei mirusi planeta. Bet kuri galimybė yra geriau nei mirusi planeta.

 

Alternatyvus gyvenimas kaip politinis veiksmas (o ne kaip pasirinkimas, nes taip tau norisi) yra ne tik mažai efektyvus, bet ir kelia dar mažiausiai keturias problemas. Pirma, jis remiasi klaidinga prielaida, kad žmonės neišvengiamai kenkia Žemei, kurioje gyvena. Alternatyvus gyvenimas kaip politinis veiksmas vien mažina žalą ir ignoruoja faktą, kad žmonės gali ne tik kenkti, bet ir padėti Žemei. Galime atkurti gyvybę upėse, galime atsikratyti žalingų invazinių gyvybės formų, galime nugriauti užtvankas, galime suardyti į turtinguosius orientuotą politinę sistemą ir grobikišką ekonominę sistemą, galime sunaikinti pramoninę ekonomiką, kuri naikina realų fizinį pasaulį.

 

Kita didelė problema yra tai, kad kaltė neteisingai perkeliama individams (ypač tiems, kurie neturi jokios įtakos), o ne tiems, kurie šioje sistemoje valdo galios svertus ir pačią sistemą. Vėl Kirkpatrickas Sale'as: „Individualistinis požiūris yra mitas. Mes, kaip individai, nekuriame krizių ir ne mes jas galime įveikti.“

 

Trečia problema yra ta, kad susitaikoma su tuo, kad kapitalizmas vertina mus ne kaip piliečius, o kaip vartotojus. Susitaikydami su tuo, mes savo potencialų pasipriešinimą sumenkiname iki vartojimo ar nevartojimo. Piliečiai gali naudotis žymiai įvairesnėmis pasipriešinimo taktikomis įskaitant balsavimą, nebalsavimą, dalyvavimą rinkimuose, brošiūrų dalinimą, boikotą, organizavimąsi, lobizmą, protestus ir, kai vyriausybė naikina gyvybę, laisvę ir laimės siekį, mes turime teisę ją pakeisti ar apskritai panaikinti.

 

Ketvirta problema yra ta, kad kraštutinis alternatyvaus gyvenimo logikos taškas yra politinė savižudybė. Jei bet koks veiksmas pramoninės ekonomikos ribose yra destruktyvus, ir jei mes norime sustabdyti tą naikinimą, bet nenorime (ar nesugebame) abejoti intelektualinėmis, moralinėmis, ekonominėmis ir fizinėmis infrastruktūromis, kiekvieną veiksmą pramoninės ekonomikos ribose paverčiančiomis destruktyviu, tuomet mes galime nesunkiai patikėti, kad mažiausią įmanomą destrukciją sukelsime tik tuomet, kai būsime mirę.

 

Gera naujiena – yra ir kitų pasirinkimų. Galime sekti drąsių aktyvistų, gyvenusių sunkiais laikais – nacių Vokietijos, carinės Rusijos, ankstyvosios Amerikos – pavyzdžiu. Tų, kurie nuveikė žymiai daugiau, nei moralinės pozicijos parodymas – jie aktyviai priešinosi juos supančiai neteisybei.  Galime sekti pėdomis tų, kurie žinojo, kad aktyvisto vaidmuo yra ne judėti kartu su engiančios galios sistemomis, kuo mažiau išsišokant, o priešpastatyti save joms ir jas suardyti.

 

www.orionmagazine.org vertė RB

2011 05 24

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti