Vilis Normanas. Ar Lietuvą pasieks pasaulinė revoliucija?
aktyvizmas

revoliucija_ateinaPasaulis kyla į kovą! Užteks lenkti nugarą, – taip nutarė kelios Europos šalys: Ispanija, Portugalija, Graikija (bankrutuojanti mūsų akyse) ir kt. Hakeriai Lulzsec ir Anonymous, užpykę ant „Sony“, dabar grasina sunaikinti pusę pasaulio. Cha cha cha, šitie geriausi, nes kompiuterinius žaidimus pakeitė viešu griovimu – o tai jau ryškus evoliucijos požymis žmonijos sąmonėje, apie kurią daug suokė Hegelis, nė negalėjęs įsivaizduoti, kad jai pasireikšti reikalingas kompiuteris ir internetas.

 

Tiek daug nepasitenkinimo ir pykčio jau seniai neteko matyti, o tai visada reiškia viena – žmonėms atsiveria akys. Kai intelektualai audė savo sunkiai suprantamas rašliavas apie sistemos blogį, niekas nekreipė dėmesio. Kaip pasakytų koks nors nususęs Lietuvos žurnaliūga: intelektualai nekalba apie aktualius dalykus, todėl jie negali tikėtis populiarios žiniasklaidos dėmesio. Kai bus nušluoti visi žurnaliūgos su savo prostitucine žiniasklaida, paaiškės, kad buvo išgirstas ne jų, o intelektualų balsas. Žvengsiu pirmas, kai nuo kompiuterinių žaidimų ir masturbacijos pavargę niolikos metų vaikai užlenks visus naujienų portalus. Vienintelė naujiena bus tokia: eikit na chuj!

 

Tačiau grįžkim prie dar svarbesnio klausimo – ar tai, kas vyksta pasaulyje, ateis į Lietuvą? Reikia pasigirti, kad mes nestovim kaip „bybiai ant veselios“, kuriasi vis daugiau pilietiškumo ir demokratijos judėjimų. Vieni už tai, kad atstovautų „mužikus“ ir „leakintų“ svarbią informaciją,  kiti – kad skatintų tikrą demokratiją. Atsiranda ir tokių facebook grupių kaip „Niekas nieko neperka“ (šaunuoliai autoriai).

 

Viskas atrodytų neblogai, bet reikia pastebėti, kad niekaip nepavyksta to paversti Visuotiniu Reiškiniu, suburti visus, kurie yra prieš esamas žaidimo taisykles, visus, kurie supranta, kad jos sukurtos ne mūsų, oi, tikrai ne mūsų naudai. Problema – skausmingai gili. Lietuvoje kairieji greičiau perkąs vienas kitam gerklę, negu susivienys ir suspardys (metafora) dešiniuosius. Kaip nekenčiu tų kvailų kalbų apie vienų „neatitikimą“, kitų „per didelį intelektualumą“, trečių „prasčiokiškumą“ ir panašiai. Mano priešų priešai – mano draugai!

 

Tačiau problema ne tik ta. Problema ta, kad lietuviai nenori rizikuoti, nes vis dar gyvena pakenčiamai ir stengiasi kuo daugiau dirbti, kad galėtų nusipirkti kokį nors išreklamuotą šūdą, kad tik galėtų perskaitę žurnalą „Žmonės“ (kurį reikėtų pervadinti į „Šiukšlės“ – vėliau paaiškinsiu, kodėl) pasvajoti, kad ir jie – taigi, šitie  proletarai, – labai panašūs į sėkmingus ir laimingus žmones, kad ir jie, vargšai sistemos iškankinti vergai, yra „people“ (taip Prancūzijoje vadinami garsūs ir turtingi).

 

Lietuviai tikrai nepasirašytų po S. Žižeko mintimi „Tik rizikuodami mes iš tiesų gyvename“. Žiniasklaidoje, turiu omeny visus komercinius jos pasireiškimus, neįmanoma jokia mintis apie maištą, – tai aš daug daug kartų patyriau savo kailiu. Lietuvos žiniasklaidoje įmanoma viskas, išskyrus tai, kas yra svarbu. Ji pačia savo esme yra kapitalistinis simuliakras, kurio funkcija – diktuoti, kaip reikia gyventi.

 

Visur – psichologų patarimai, kaip gerai jaustis, ką daryti visose gyvenimo situacijose ir panašiai, niekur nerasi protingos minties, kad patarimai, kaip konstruoti gyvenimą, yra didžiausias iškrypimas. Kaip šlykštu skaityti apie tokius dalykus. Kaip ir apie visas šiukšles, kurios yra Lietuvos „people“.

 

Man dažnai priekaištaujama, kad įžeidinėju žmones. Atsiprašau, bet aš neįžeidinėju žmonių. Paaiškinsiu: įsivaizduokite saldainį ir jo popieriuką, kai saldainį suvalgote, popieriuką išmetate, ir jis tampa šiukšle. O Lietuvoje garsūs žmonės yra paprasti popieriukai be jokio turinio. Kaip turėčiau juos vadinti? Ar be tų, kurie gyvenime neturi jokios vilties, dar kam nors įdomios Lietuvos „žvaigždės“?

 

Suprantu, galima pardavinėti savo gyvenimą ir net nuoširdžiai išpasakoti visas jo smulkmenas, galima nusirengti prieš fotoobjektyvą, galima vaidinti pornografiniame filme, bet su viena sąlyga: jeigu tai yra dėl kilnaus, nekomercinio, ne savo ego tenkinančio tikslo. O šitie šiukšlės tai daro tik dėl to, kad trūksta dėmesio. Nori būti svarbūs, o iš tiesų visi jų nekenčia. Puiku! Neapykanta tuštumui, kvailumui, debilizmui ir t.t. – tai irgi evoliucijos požymis.

 

Atsiprašau, kiek užsipliurpiau, bet juk čia yra Lietuvos problema: mes neturim masinės tribūnos, kurioje būtų įmanoma laisvai kalbėti-rašyti-mąstyti apie tai, kas galėtų pakeisti mūsų visų gyvenimus, kas galėtų pakeisti Lietuvą ir pasaulį (why not?).

 

Lietuvos žiniasklaida, kaip politika ir Fominos kūryba, – varo depresiją. Jeigu sugebi perskaityti tris naujienas ir nesusinervini – tu jau stiprių nervų žmogus. Jei daugiau ir nieko – tu galiūnas.

 

Dar gerai, kad yra facebook, nes be jo mums atrodytų, kad mes vieni mąstome kritiškai, kad vieni norime ką nors keisti, ir iš karto nutiltume. Bet kuo daugiau bendrauji, kuo daugiau žmonių sutinki, tuo geriau suvoki – nepasitenkinimo grūdelis glūdi kiekvieno lietuvio širdyje, net patriotai mielai žygiuotų su kairiaisiais, jeigu tikslas būtų sumindyti Lietuvos Respublikos Seimo pastatą.

 

Žmonės bunda – to jau neįmanoma paslėpti po jokia propagandinės žiniasklaidos vapaliojama žinia apie ekonomikos atsigavimą, po jokia užsakyta sociologine apklausa apie gyvenimo gerėjimą, po jokia nesąmone apskritai. Susikiškit visa tai – lietuviai ne kvailiai.

 

Bet tame nubudime, kuris tik stiprės ir aštrės, vis dar nėra aiškaus suvokimo, už ką verta kovoti, kodėl, tarkim, bloga dabartinė situacija? Ir svarbiausia – ką joje reikėtų keisti? Juk ne kiekvienas supranta, kad kova prieš esamą padėtį – tai ne kova prieš vertybes, ne kova prieš tautą, patriotizmą ir t.t. Tai pirmiausia yra kova prieš neteisybę. Dabartinė padėtis – ekonominė, politinė, socialinė, kultūrinė ir t.t. yra priklausoma nuo kelių žmonių, kurių tikslas – bet kokia kaina neleisti patiems šalies gyventojams spręsti savo likimo. Tai yra vergija, kam čia išsipisinėti ir sakyti: oligarchija.

 

Tie, kas prisidengia (kad negautų tiesiai į snukį) tautiškumo, krikščioniškumo kaukėmis ir pardavinėja mūsų gyvenimus sėdėdami valdžioje, puikiai supranta, kad be šitų kaukių būtų sunku atsilaikyti. Taip kiršinami žmonės, kad visi vieningai neprabustų iš baisaus sapno.

 

Padėtį galima keisti įvairiai. Ir plika akimi matyti, kad reikia daugiau galių suteikti žmonėms. Kaip tai padaryti – milijonai variantų.

 

Nenukrypdamas į gilius teorinius galimų padėčių svarstymus, pabaigai dar norėčiau optimistiškai pastebėti: kad ir kaip sunkiai, kad ir kaip ilgai bręsta, galiausiai laisvės, lygybės ir brolybės idėja vis tiek išauga. Kai valdančiųjų sluoksnyje dingsta bet kokia empatija, bet koks solidarumas, liaudis visada ją nuverčia. Taip visada buvo ir taip visada bus.

 

Lietuvos jaunimas – kaip reta politiškai aktyvus ir nenusiteikęs vergauti už tai, kad galėtų gyventi. Nors retas skaitęs bent jau S. Žižeką, bet dauguma turi proto ir mato, kas vyksta pasaulyje. Mato kovos prieš sistemą mūšius ir klausia: o kodėl tai nevyksta Lietuvoje, juk mes gyvename dar blogiau? Šaunuoliai, jaunimėlis, klausimas – jau vienas žingsnis į atsakymą.

 

Pasaulinės revoliucijos nesustabdys niekas. Pradžiai visai pakaktų, kad pasaulio galingieji būtų sunaikinti. Visi. Be jokių išimčių. Lietuvoje juos irgi reikėtų naikinti visais įmanomais ir neįmanomais būdais.

 

O tiems, kas nori juos naikinti, telktis į vis didesnes grupes, bendruomenes, pilietinius, anarchistinius ar dar kokius nors judėjimus. Norint iš esmės pakenkti sistemai, reikia masiškumo. Taigi, vienykitės, būkit suvienyti ir kovokit už savo gyvenimus, cha cha cha!

 

2011 06 22

 


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti