Antonis V. Anarchistai krizėje. Keletas minčių iš TVF valdomos Graikijos 2010-ųjų žiemą
aktyvizmas
graikijos_anarchistai_krizeje_0       Dvi meinstryminės Graikijos profesinės sąjungos – GSEE ir ADEDY – birželio 28-29 d. dienomis skelbia beprecedentį 48 valandų visuotinį streiką, kuris sutampa su parlamento balsavimu dėl naujo finansinės pagalbos susitarimo tarp Graikijos vyriausybės ir vadinamosios troikos – TVF, ES ir ECB.

 

Daugiau informacijos apie situaciją Graikijoje rasite portale www.occupiedlondon.org, kurio vienas iš redaktorių Antonis V. specialiai žurnalui „Juodraštis“ yra parašęs straipsnį „Anarchistai krizėje“. Straipsnis rašytas praėjusią žiemą, šiuo metu situacija Graikijoje pasikeitė ir įgavo kitokią dinamiką.

 

„Juodraščio“ grupė nusprendė šio teksto nepublikuoti ir pasiūlė jį anarchija.lt portalui.

 

***


Pirmoji scena. Atėnai, Syntagmos aikštė, 2010 m. rugsėjo 21-oji. Sunkvežimių vairuotojai ir savininkai užtvindė centrinę Atėnų aikštę, esančią prie pat parlamento. Iš viso čia susirinkę 4-5 tūkstančiai žmonių. Plevėsuoja juodos ir Graikijos valstybinės vėliavos, minioje yra ir kairiųjų solidarumo blokas. Už keleto metrų grupelė vairuotojų sveikina buvusį Graikijos karalių, ilgalaikį Londono gyventoją, kuris šiuo metu yra apsistojęs netoliese esančiame viešbutyje. Anarchistų niekur nesimato.

 

Antroji scena. Atėnai, Syntagmos aikštė, 2010 m. gegužės 5-oji. Šimtai tūkstančių žmonių užplūdo Atėnų gatves. Vyksta visuotinis streikas, nukreiptas prieš Tarptautinį valiutos fondą (TVF), kuris balandžio mėnesį atėjo į mūsų šalį. Ištisas valandas žmonės, šiaip laikomi „eiliniais“, bando šturmuoti parlamentą. Ore aidi populiarus šūkis „Dek, parlamente, dek“. Tačiau ir čia anarchistų niekur nematyti.

 

Trečioji scena (kiek senesnis prisiminimas). Atėnai, Syntagmos aikštė, 2008 m. gruodis. Aikštėje susirinkę tūkstančiai žmonių. Anarchistai aktyviai prisijungia prie tų, kurie išėjo į gatves dėl valstybės nužudyto penkiolikmečio Alexandroso Grigoropouloso. Padegama Kalėdų eglė, pastatyta Atėnų mero. Įniršis ir aistros gatvėje beveik nepažabojami, o padėtis atrodo destabilizuota amžiams.

 

Graikija po gruodžio mėnesio


Šis straipsnis turėjo apibendrinti ilgą įvykių seką Graikijoje po 2008 m. gruodžio sukilimo, tačiau dėl įvairiausių priežasčių paaiškėjo, kad tai nebus taip paprasta. Pirmiausia dėl to, kad įvykiai šalyje buvo katastrofiški visomis šio žodžio prasmėmis. Todėl pabandysiu pateikti tik trumpą šių įvykių santrauką, nors ir sunku apsispręsti, nuo ko pradėti.

 

Antra, yra gana sudėtinga paaiškinti anarchistų atsaką į šiuos siaubingus pokyčius šalyje. Be to, reikėtų paminėti, kad šis straipsnis parašytas žvelgiant iš anarchistinio judėjimo vidaus.

 

Per 2008 m. gruodžio sukilimą anarchistai buvo įvykių centre. Sukilimas suteikė jų judėjimui turinį, politinį charakterį ir konkrečius įrankius, kurie leido veikti. Gruodžio įvykiai buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje, todėl nėra prasmės atpasakoti to, kas įvyko. Galbūt būtų naudingiau papasakoti apie tai, kas vyko truputį vėliau.

 

Pirmoji šio straipsnio dalis pateikia įvykių santrauką nuo to laiko, kai PASOK perėmė valdžią (2009 m. spalį), ir baigiasi PASOK susitarimu su TVF ir didžiausiu TVF eros visuotiniu streiku 2010 m. gegužę. Gegužės įvykiai, simbolizuojantys šio periodo pabaigą, detaliau aptariami antrojoje straipsnio dalyje.

 

Paskutinė straipsnio dalis kalba apie dabartinę padėtį: TVF valdomą Graikiją, subyrėjusią šalies ekonomiką ir vis didėjančią gyventojų dalį, atsidūrusią prie destrukcijos ribos. Niūrokas vaizdelis? Visai ne, jeigu mes pabandysime suprasti, kas atsitiko ir kaip veikti pasikeitusioje situacijoje.

 

graikijos_anarchistai_krizeje_1

 

Saugokitės pokyčius nešančių „socialistų“


Net didžiausiems skeptikams būtų buvę sunku nuspėti ateities įvykius po to, kai socialdemokratų PASOK perėmė valdžią. Ankstesnioji konservatorių vyriausybė buvo persmelkta skandalų. Tai buvo autoritarinė gauja, dėl kurios gruodžio sukilimas atrodė teisingesnis nei bet kada anksčiau. Į valdžią atėjus PASOK, situacija šalyje, rodos, negalėjo daugiau regresuoti. Argi? Tikrai ne!

 

Per PASOK valdymo metus Graikija išgyveno vieną radikaliausių socialinės, politinės ir ekonominės tvarkos pokyčių nuo II-ojo Pasaulinio karo pabaigos laikų. Jau nuo pat pirmųjų valdymo dienų pasirodė nerimą keliantys ženklai. Nuo rinkimų praėjus vos dviems dienoms, piliečių apsaugos ministerija (anksčiau vadinta viešosios tvarkos ministerija) pranešė apie naujo greitojo reagavimo policijos motorizuoto būrio „Delta“ formavimą. Esminis šio naujo padalinio tikslas buvo nukreiptas į politinių protestų ir imigrantų kontrolę miestų gatvėse (tvarkytis su gatvės prekyba, prostitucija ir kitomis veiklomis, kurias vyriausybė priskiria išskirtinai imigrantams). Gana daug pasako tai, kad šio būrio sukūrimo idėja yra gana artima Irano motorizuotos milicijos „Basij“ idėjai.

 

Taigi nuo 2009 m. spalio mėn. Atėnų ir kitų didžiųjų miestų gatvės buvo užtvindytos dar didesnėmis policijos pajėgomis. Atėnuose, kuriuose ir taip buvo daugiausia policijos patrulių visoje Europoje, policininkų pasidarė dar daugiau. Tai buvo ženklas, kad valdžia nujaučia būsimus įvykius ir ruošiasi nuo jų apsisaugoti.

 

Pirmuoju išbandymu tapo Alexandroso mirties metinės. Atėnų centre buvo mobilizuota daugiau nei 12000 policininkų – tai viena didžiausių policijos operacijų per pastaruosius metus. Tačiau net ir šis nuolatinės policinės kontrolės vaizdas nėra pakankamas, kad būtų galima nusakyti, kas dėjosi 2010-aisiais.

 

Įstrigusi tarp pasaulinės finansinės krizės ir vidinio pasipriešinimo, PASOK vyriausybė netruko suprasti, kad nepajėgs įvykdyti planuotų reformų, jei nepasinaudos „didžiosios galios“ teikiama pagalba. Taigi 2010 m. balandžio 23 d. ministras pirmininkas Papandreou paskelbė, kad Graikija įsipareigoja pasirašyti sutartį su vadinamąja „troika“ – TVF, Europos centriniu banku ir Europos komisija.

 

Pirmą kartą Europos valstybė pateko visiškon TVF kontrolėn. Profsąjungos, kairieji ir anarchistai ėmė ruošti savo kovinį arsenalą. Gegužės 5-oji buvo paskelbta visuotinio streiko diena. Mes žinojome, kad tai bus viena svarbiausių dienų mūsų šalies istorijoje.

 

Gegužės 5-oji: apsisukęs ratas


Šią dieną turėjo įvykti balsavimas parlamente dėl sutarties su TVF/ES/ECB. Atsakydamos į šią sutartį, visos pagrindinės profsąjungos (GSEE, ADEDY, PAME) pakvietė žmones į visuotinį streiką, ir Atėnai pasiruošė demonstracijai, kuri turėjo būti viena didžiausių ir veržliausių per visą šalies istoriją. Būtent taip ir atsitiko: bent 200 000 įvairaus amžiaus žmonių išėjo į gatves (kiti šaltiniai kalba apie 400 000 ar net 500 000). Atmosfera gatvėse buvo įtempta, o būtinybė protestuoti sutelkė dirbančius ir bedarbius, viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojus, vietinius ir imigrantus. Ilgas valandas tūkstančiai žmonių mėgino apsupti ir okupuoti parlamentą.

 

Tuo metu buvo sudeginta dešimtys bankų, padegtas finansų ministerijai priklausantis pastatas. Nuo dūmų tragiškai žuvo trys „Marfin-Egnatia“ banko, esančio Stadiou gatvėje Atėnuose, darbuotojai. Šios mirtys netrukus nustelbė visus kitus dienos įvykius. Demonstracijos dalyviai staiga atsidūrė gynybinėse pozicijose. Stimulas buvo prarastas, varomoji jėga išgaravo, o blogiausia, kad už tai buvo atsakingos grupės iš anarchistinio judėjimo arba bent jau besiskelbiančios tokiomis.


Ar kas nors numanė, kad tokia diena ateis? Krizė buvo metų metais nustumiama į priekį dėl nuolat didinamo fiktyvaus kapitalo, bent jau taip mums teigia vadinamieji „ekspertai“. Paskolų kultūra, spekuliacijos nekilnojamuoju turtu, neišsemiami finansinio sektoriaus pelnai galbūt ir primena krizę nustumiančią gigantišką ranką. Tačiau 6itaip krizė yra tiesiog suspaudžiama, kada nors ji neišvengiamai sprogs sukeldama daug rimtesnes pasekmes.


Kaip tik šią gegužės 5-ąją detonavo ir ilgai atidėliota anarchistinė krizė. Nekritiškai naudojami kovos būdai, anarchistinės scenos atskirtis nuo platesnių socialinių procesų susikaupė į vieną visumą ir tą dieną trenkėsi į „Marfin-Egnatia“ banko fasadą. Tada mes pasibaisėję supratome, kad būtent tą akimirką kaip dūmas išrūko mūsų socialiniai pamatai ir daugelis mūsų laimėtų kovų. Ateinančių savaičių įvykiai tik patvirtino didžiausius mūsų nuogąstavimus. Gegužės 20-osios streikas, surengtas po dviejų savaičių, buvo tik blankus gegužės 5-osios šešėlis.

 

graikijos_anarchistai_krizeje_2


Po gegužės 5-osios: besimokant veikti naujoje teritorijoje

 

Egzistuoja plačiai paplitęs požiūris, kad Graikijos pasipriešinimo judėjimas po gegužės 5-osios perėjo į letargo būseną. Anarchistinis judėjimas iš tiesų išgyveno skausmingą procesą bandydamas suprasti, kas įvyko tą dieną, tačiau tuo pat metu šalį transformavo dar neregėtų mastų pokyčiai: viešasis sektorius patyrė sunkiai suvokiamo masto atlyginimų mažinimus ir atleidimus iš darbo; pensijų sistema buvo sparčiai reformuota dirbančiųjų sąskaita; viešoji energijos korporacija ir geležinkeliai paruošti privatizacijai (žingsnis, kokio Didžiojoje Britanijoje nesiryžo imtis net M. Thatcher); universitetai pertvarkyti juos apjungiant ir įvedant JAV stiliaus technokratines universitetų administracijas, turinčias pakeisti senato sistemą, kuri į sprendimų priėmimą tradiciškai įtraukdavo studentų ir akademinės bendruomenės atstovus.

 

Kaip reikėtų atsakyti į tokią ataką prieš teises, kurias darbuotojai, studentai ir piliečiai turėjo po II-jo Pasaulinio karo? Kokią poziciją mes, anarchistai, užimame šiais permainingais laikais? Sunku paaiškinti, kodėl Graikijos anarchistai, buvę politinėse paraštėse iki 2008 m. gruodžio, per šį sukilimą užėmė centrinę poziciją, tačiau vėliau sugrįžo į pradinį tašką, kuriame jie, daugelio nuomone, prarado įtaką.

 

Katastrofiškų įvykių virtinė ekonomikoje ir politikoje reiškia, kad pasikeitusioje situacijoje būtina išmokti kitaip veikti ne tik anarchistams, bet ir visiems kitiems pasipriešinimo dalyviams. Ar iki šiol kam nors tai pavyko? Paimkime Graikijos kairiųjų pavyzdį – šie sugebėjo suskilti būtent tuo metu, kai daugelis žmonių tikėjosi išgirsti kokią nors alternatyvą. Konservatorių partija irgi lygiai taip pat juda neeilinio skilimo link. Radikaliai transformuojamas visas politinis peizažas, tuo tarpu  padėtis šalyje klostosi tokia niūria linkme.

 

Pavyzdžiui, Atėnų Ayios Panteleimonas rajone ir Attikis aikštėje (į šiaurę nuo miesto centro) gyvena daug skurstančių imigrantų, daugiausia atvykusių iš Afganistano (bėgančių nuo karo jų šalyje), jie patiria agresyvių neonacių grupių išpuolius, per kuriuos mušami žmonės, daužomi jų parduotuvių langus. Kad ir kokia įtempta situacija būtų, tuose rajonuose „iš apačios“ kuriamos solidarumo iniciatyvos: nemokamos virtuvės, kinas be bilietų, improvizaciniai gatvės festivaliai. Ši antikomercinė veikla gyvuoja atsižvelgdama į tikruosius žmonių poreikius.

 

Šokas, kurį patyrė žmonės čia, Graikijoje, galėtų būti palygintas su Tarybų Sąjungos žlugimo pasekmėmis. Žmonės, skaitantys šį žurnalą, galėtų tą suprasti: įsivaizduokite, kad viskas, kas iki tol buvo stabilu, staiga subyrėjo į gera ir į bloga. Būtent toks jausmas persmelkęs Graikijos socialinius judėjimus, kaip ir nuojauta, kad balandžio mėnesio įvykiai viską pakeitė.

 

Trys vaizdiniai šio straipsnio pradžioje iliustruoja itin permainingą Graikijos situaciją. Mes patekome į dideles lažybas: arba mes pasinaudosime puikia galimybe pereiti prie tikrai radikalių socialinių pokyčių, arba tiesiog leisime įsigalėti pokyčiams, primestiems finansinio ir politinio elito, kuris sutryps mūsų išsikovotas pergales ir mūsų gyvenimus.

 

Vertė Nindzė, „Juodraščio“ redkolegijos narys

2011 06 26

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti