Evaldas Balčiūnas. Duokim garo, arba Iracionalią energiją – politikon!
aktyvizmas

sumaistisGaliu tik pasidžiaugti, kad atidžiai neseku visų Lietuvos respublikos politinių peripetijų. Jos nuobodžios, veidmainiškos ir pagrįstos tiesmuką materialinį interesą bandančiomis nuslėpti „moralinėmis vertybėmis“. Kažin ar verta tikėtis, kad ateinantis politinis sezonas, per kurį respublikos piliečiams bus leista vėl kažką rinkti, bus įdomesnis.

 

Kodėl taip yra? Manau, viskas labai paprasta – mūsų politiniam gyvenimui trūksta iracionalumo. Kalbant tiksliau, iracionalumo gal ir yra, bet jis vienpusiškas. Iracionalius impulsus mūsų politikoje sau leidžia tik valdantieji. Prie tokių priskirčiau abi neva oponuojančias politinio teatro aktorių scenas – ir vadinamąją poziciją, ir vadinamąją opoziciją. Beje, tokiomis jas laiko ir absoliuti šalies gyventojų dauguma.

 

Abiejų scenų aktoriai gali priiminėti visiškai nelogiškus sprendimus. Ginčytis iki užkimimo dėl visiškai nesvarbių klausimų. Krėsti kvailystes juos aptarnaujančių televizijų laidose. Jie gali sau tą leisti, nes turi daugybę neprastai apmokamų viešųjų ryšių specialistų, pas mus kažkodėl vis dar vadinamų žurnalistais, kurie visada racionaliai paaiškins bet kokią valdančiųjų sluoksnio atstovo kvailystę. O jei nepaaiškins – iš jos padarys dar vieną tokį pat neskoningą ir lėkštą šou, kaip ir visi kiti.

 

Vieninteliai, kurie šioje šalyje neturi teisės į iracionalumą, yra paprasti žmonės. Norėdami uždrausti ir suvaržyti jiems nepavaldų rinkėjų gaivalą, valdantieji griebiasi net įstatymų. Pavyzdžiui, uždraudė rinkėjams parduoti savo balsus. Nebūkime naivūs. Tie, kurie uždraudė parduoti balsus, anaiptol nesiekė išlaikyti prekybos balsais monopolį – jie bandė apriboti neprognozuojamus „iracionalius“ rinkėjų veiksmus.

 

Kitas gerai žinomas valdančiųjų veiksmas – įvairiomis išgalvotomis priežastimis ir gudrybėmis riboti konstitucinę rinkėjų teisę rinktis į mitingus bei demonstracijas. Irgi ne kas kita, kaip siekis apriboti žmogaus teisę į iracionalius veiksmus. Valdantiesiems labai svarbu, kad protesto veiksmai būtų nuspėjami ir juos būtų galima ne tik apskaičiuoti, bet ir koreguoti įvairiomis nesudėtingomis manipuliacijomis – kaip kokius „demokratiškų rinkimų“ rezultatus.

 

Per rinkimus valdantieji, nepaisant visų jų dejonių apie „tautos“ pasirinkimo iracionalumą, puikiai valdo „tamsųjį liaudies gaivalą“ per žiniasklaidą. Jie organizuoja brangias ir gudrias viešųjų ryšių kampanijas, pasitelkia pačias įvairiausias „baltąsias“ bei „juodasias“ politines technologijas. Be to, valdantieji turi monopolį skirti balsus skaičiuojančias komisijas, o jei pastarosios nepajėgia užtikrinti reikiamą rezultatą – lieka visokios teisinės vingrybės, t.y. teismai su savo konstitucinių ir kitokių dvasių pasauliu. Vadinasi, rinkimai – tai sudėtingai valdoma, bet vis dėlto valdoma stichija.

 

Mitingai – visai kitas reikalas. Kas ten sužiūrės tą tamsią minią ir jos lozungus? Sugalvos koks tamsuolis protestuoti prieš mėnulio užtemimą, ir ką tokiu atveju įsakysite daryti doram tvarką serginčiam policininkui? Taip ir išprotėti galima. Netvarka. Išprotėjęs policininkas blogiau už alkaną.

 

Arba dar blogiau – ką daryti žiniasklaidai, jei garsiausias demonstrantų šūkis bus „Linkėjimai močiutei!“. Racionaliai jį aiškinti – nerimta, o bandyti tyčiotis – nesaugu, juk žmonės savo močiutes labai myli... Pasimetusi žiniasklaida dar blogiau už išprotėjusį policininką. Esant tokiai „painiai operatyvinei padėčiai“ ji gali nesureaguoti tada, kai demonstrantai iškels valdžios pamatus išsprogdinti galintį lozungą. Sakysim, kokį nors „Kaimynas – įdomesnis!“

 

Minios skonis – itin permainingas. Valdantieji niekada negali žinoti, ar minios tamsuoliai pokštauja, ar iš tikro kokią revoliuciją rengia. Todėl ir draudžia rinktis daugiau nei po devynis. Išimtis daroma tik valdžios organizuojamiems politikos, sporto ir kultūros renginiams.

 

Bet ir pastarųjų organizavimas valdantiesiems karts nuo karto pateikia staigmenų. Pvz., Užgavėnių persirengėliai atsisako parodyti pagarbą jų kelyje pasitaikiusiam merui. Kitą kartą oficialaus mitingo dalyvis iškelia plakatą, nepagarbiai atsiliepiantį apie valdančiųjų ramstį – krikščionių bažnyčią. Arba dar blogiau – savo iniciatyva, o ne politinių partijų kvietimu susirinkę krepšinio sirgaliai nušvilpia jų pasveikinti atėjusį patį ministrą pirmininką. Siaubinga – valdžia net už savo pinigus nebegali jaustis saugi. Minia tokia nedėkinga.

 

Minios nuotaikos visada permainingos ir destruktyvios. Valdantieji metė didžiulius pinigus minios mėgstamam žaidimui – krepšiniui. Pristatė arenų, pasistengė, kad Europos čempionatas vyktų mūsų šalyje. Valdančiųjų itin gerbiamas ministras pirmininkas Andrius Kubilius net prieš metus pažadėjo, kad laimės tą čempionatą. Tai gal ir nebuvo labai racionalus pažadas, bet minėjau, kad valdantiesiems iracionalumas leidžiamas.

 

Valdantieji tikėjosi, kad tauta ir visi sportininkai atkakliai ir užtikrintai ruošis šiai šventei. Bet dar prieš čempionato pradžią paaiškėjo, kad dalis sportininkų jau paseno, o kiti dėl atsakomybės stokos gavo traumas. Sirgalių nuotaikos irgi pasirodė ne kokios, o Kubiliaus nušvilpimas įnešė dar daugiau sumaišties. Kai patriotizmu persismelkę viešųjų ryšių specialistai bandė protinti neatsakingai besielgiančius, atsirado ir tokių, kurie piktdžiugiškai juokėsi ar sveikino iracionalų nesusipratusių sirgalių veiksmą.

 

Rezultatą visi žinome. Lietuvos krepšinio rinktinė beviltiškai pralaimėjo dar mažesnės Makedonijos komandai, ir vietoj šventės kilo pykčio ir nepasitenkinimo banga. Būtų pusė bėdos, jei tamsi minia būtų apvertusi vieną kitą automobilį ar kioską, tačiau nesusipratę tamsuoliai ėmė per langus mėtyti savo televizorius. Tokie iracionalūs veiksmai valdančiuosius turėtų labai neraminti. Kaip ji šie žmonės dabar pamatys Andriaus Kubiliaus veidą ir sužinos raminančią jo žinią, kad dar ne viskas prarasta? Be televizorių jie nesužinos nieko, ir žiniasklaida negalės jais manipuliuoti.

 

Toks yra valdančiųjų požiūris. Mano požiūriu, sprendimas išmesti televizorių prilygsta sprendimui išeiti į gatvę su plakatais „Linkėjimai močiutei!“ ar „Kaimynas – įdomesnis!“ Absoliučiai iracionalu ir nevaldoma... Būtent tokių iracionalių, jokia valdymo ir manipuliavimo logika nenuspėjamų žmonių sprendimų trūksta mūsų protesto politikai. Trūksta bendro valdžios engiamų žmonių fronto, jungiančio pačias įvairiausiais bei iracionaliausias iniciatyvas.

 

Kas tai galėtų būti? Nežinau. Manau, kad tokę titanišką užduotį gali prisiimti tik naujas visuomeninis judėjimas, kurio esmę ir programą atspindėtų paprastas ir visiems suvokiamas pavadinimas. Sakykim, visuomeninis judėjimas SUMAIŠTIS kaip tiesioginė prieš 23 metus kilusio SĄJŪDŽIO pasekmė. Visai logiška: 1988-ųjų vasarą Lietuvos gyventojai sujudo, ėmė judėti, maišytis ir galiausiai sukėlė sumaištį. Skambėtų įtikinamai ir išdidžiai.

 

SUMAIŠTIS galėtų vienyti pačias įvairiausias protesto iniciatyvas – ir pedofilus, ir „megztąsias beretes“, ir taksistus, ir anarchistus, ir buhalterius. Visi jie tiesiog keltų SUMAIŠTĮ. Savo iracionalumu toks judėjimas galėtų tikrai duoti garo išsivadėjusioms politinėms aistroms.

 

Tarkim, vieną dieną pirkėjai atakuos televizoriais prekiaujančias parduotuves ir reikalaus priimti atgal televizorius, nes vakar gerbiamą premjerą rodė tik tris kartaus. O kitą dieną jie protestuos rėkdami: „Užknisot, pasiimkit tą dėžę – vakar ir vėl rodė Kubilių rodė“. Juk tokių bandymų jau buvo. Prieš porą metų prie Seimo susirinkusi minia jau reikalavo, kad jiems padainuotų Seimo pirmininko žmona.

 

Žmonių sielose žaismės pakanka. Reikalai kol kas nejuda tik todėl, kad niekas nesiima organizuotai skatinti šio žmonių kūrybingumo ir valdantiesiems pavyksta jį nuslopinti. Reikia tik šiek tiek drąsos. Visų tautų Lietuvos maištininkai, duokim garo – organizuokim visokeriopą politinę sumaištį!

 

2011 09 17