Grigorijus Meitinas. Dvi vasaros (6). Kelionė į Valdajų
istorija

 

sovietiniai hipiai 01979 metų įvykiai Valdajuje jau pamiršti, o tai kas prisimenama, greičiau panašu į legendas. Man gi teko būti tiesioginiu tų įvykių dalyviu.

 

Tais, atrodytų be prošvaisčių, metais dalis jaunimo, kaip ir anksčiau, ieškojo bendravimo, tarpstančio ne vieno miesto ribose, o jungiančio daugelį miestų. Pirmiausia į tarpmiestinių ryšių kūrimą leidosi tie, kurie laikė save hipiais, taip pat dailininkai, muzikantai, dalis studentų. Tarp Maskvos ir Leningrado esančiame Valdajaus rajone buvo surastas apleistas kaimas. Ten buvo ruošiamasi kurį laiką pagyventi.

 

Taigi, po poros savaičių aš vėl susirinkau krepšį, kepure pridengiau Simferopolyje apkirptą galvą ir patraukiau į kelią.

 

Iki Valdajaus buvau numatęs nusigauti per dvi dienas, bet pavyko netgi greičiau, nes vienas vairuotojas vežė mane labai toli. Jis iš karto paklausė, ar aš ne tikintis, ir taip tarp mūsų užsimezgė pokalbis. Į mano klausimą, kaip jis žiūrįs į religiją, vyras atsakė tarstelėjęs, jog niekaip. Jis rodė susidomėjimą, todėl pokalbis tęsėsi ir gilėjo. Kalbėjome apie gyvenimo prasmę. Aš gi po Krymo įvykių buvau kupinas energijos, ir po kelių valandų mes jau daugeliu klausimų tapome vienminčiais. Jis sutiko, kad gyvenimas turi dvasinį pradą, o gyventi reikia taip, kaip liepia sąžinė, juk būtent tai ir yra tikrasis gėris – elgtis su kitais taip, kaip norėtum pats, kad su tavimi elgtųsi.  

 

Vakarop atvykau į Valdajų. Pats miestelis buvo kelio nuošalėje. Prie plento – tik valgykla. Už jos prasidėjo vieškelis, kuriuo reikėjo nusigauti iki kaimo. Nenorėjau skubėti ir nusprendžiau sulaukti atvykstančių, o iki tol pernakvoti kur nors šieno kupetoje. Užkandau valgykloje ir patraukiau apžiūrėti miestelio.

 

Vos tik žengiau kelis žingsnius, už nugaros išgirdau riksmą:

– Stok! Stok! Tu ką, negirdi? Tau sakoma!

Bet aš ramiai ėjau toliau. Juk negalėjau būti tikras, kad tie riksmai skirti man. Mane pavijo. Draugovininkai. Paprašė paso.

 

– Koks reikalas? – nors aš ir taip jau supratau.

– Patikrinimas, – atsakė.

– Ir ką, pas jus visada tokie patikrinimai? – ir padaviau savo pasą. – O tai taip galima pagalvoti, kad jūs chuliganai... – pajuokavau.

– Ne-e, – nusijuokė vienas iš jų, – mes ne chuliganai. Tiesiog čia turi daugelis be dokumentų atvažiuoti. Valkatos.

Tai štai kaip jiems paaiškino! Aš jau ėmiau abejoti, kad pavyks ką nors susitikti. Nebent milicijoje.

 

Aš nuėjau iki paties miestelio. Visi buvo tiesiog girti ir siūbavo, Kadangi aš ėjau tiesiai , turbūt labai išsiskyriau. Todėl privažiavo patrulių autobusas, ir prie manęs pribėgo keli žmonės, vienas jų milicininko uniforma.

 

– Dokumentus! Ką čia veiki?

Parodžiau pasą ir pasakiau, kad važiuoju pro šalį, nes iš tikro į miestą užsukau pravažiuodamas. Kai man gražino pasą, paklausiau:

– Ir visada pas jus tokie patikrinimai? Ar kas nors ypatingo nutiko?

– Ne, visada, – netiesą pasakė milicininkas. Įsitikinęs, kad mūsų čia rimtai laukia, paskubėjau dingti iš miesto. Aš norėjau greičiau susirasti šieno kupetą. Atsitiktinai papuoliau į kažkieno valdas (atrodo, ten buvo ganykla). Iš namo išbėgo šeimininkas ir ėmė šaukti – nepamenu ką.

– Atleiskite, – pasakiau, – jūs nepasakysite, kur čia galima praeiti?

 

Šeimininkas kažkodėl nustebo ir ramiai parodė kelią. Aš padėkojau ir greitai išsinešdinau iš miesto.

Jau buvo tamsu, ir šieno kupetą surasti buvo nelengva. Vos tik spėjau į ją įsikasti, pasigirdo motoro burzgimas, ir sumirgėjo žibintų šviesos. Mašina sustojo visai arti, o aš išgirdau balsą:

– Čia nieko nėra, važiuojame toliau.

 

Tą naktį buvo šalta, ir aš negalėjau užmigti. Ryte aš atsargiai išėjau prie plento ir nusprendžiau laukti atvažiuojančiųjų. Pirmasis, kurį pamačiau, buvo mano pažįstamas iš Maskvos. Priėjau prie jo ir papasakojau ką vakar mačiau. Bet kol patrulio nebuvo, mes likome stovėti prie valgyklos. Po to atvažiavo du mūsų draugai iš Vilniaus ir Irkutsko. Dar per dvi-tris valandas susirinko gal penkiolika žmonių, tarp jų ir architektūros instituto studentai. Atsižvelgdami į aplinkybes ir tai, kad studentams dėl milicijos galėjo kilti didelių nemalonumų, mes patarėme jiems netampyti likimo už ūsų. Jie išvažiavo. Likę pasuko vieškeliu apleisto kaimo link, o pirmieji trys atvažiavę, dar vienas maskvietis ir aš nusprendėme palaukti kitų. Susėdome autobuso stotelėje.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Vėliau įvyko tai, ko link visa ir krypo. Motociklu privažiavo milicininkas, paėmė mūsų pasus, į privažiavusią patrulių mašiną sutalpino mūsų daiktus ir mus pačius (kažką įsodino į motociklo vežimėlį) ir nuvežė į miestelį.

 

Milicijos skyrius buvo įsikūręs baltų plytų dviejų aukštų name. Iškabos prie įėjimo skelbė: vidaus reikalų skyrius – pirmame aukšte, valstybinė autoinspekcija – pirmame aukšte, KGB – antrame aukšte. Iš pradžių mus paliko sėdėti didelėje priemenėje. Pro ją ėję milicijos darbuotojai, pamatę mus, stebėjosi.

 

– Kas jie tokie? – paklausė viena moteris.

Inteligentiškai atrodantis žmogus, aiškiai didžiuodamasis tuo, jog yra puikiai informuotas apie atvykėlius, atsakė:

– Tai tarybiniai hipiai.

Turbūt jis buvo iš antro aukšto arba iš Maskvos.

 

O mes tuo metu galvojome, kaip mums elgtis. Ir nuomonės išsiskyrė: vieni manė, kad reikia sakyti, kad važiavome iš Maskvos į Leningradą arba atvirkščiai; kiti (taip pat ir aš) galvojo, kad kelionės maršrutu dangstytis nereikia - ir taip jau viskas žinoma – ir geriau tiesiog prisipažinti ir pareikšti, jog, taip, atvažiavome susitikti.

 

Po kurio laiko mus po vieną ėmė kviesti į antrą aukštą. Tardytojas ten elgėsi itin mandagiai. Buvo paprašyta paaiškinti, kaip aš atsidūriau Valdajuje. Atsakiau, kad atvažiavau susitikti su draugais, bet atsisakiau leistis į kokias nors smulkmenas ir tardytojas dėl to apgailestavo.

 

Tuo tarpu atvesdavo vis naujus atvykėlius. Milicijos darbuotojai baisėjosi: „Dar atvežė! Pakaks jau! Kiek galima!“ Jie buvo sumišę ir nežinojo, ką su mumis visais daryti. Galima įsivaizduoti, mažo miestelio milicijos skyrius – tokių įvykių arena, atrodė, kad jis netyčia tapo daugelio miestų viso nestandartinio jaunimo pagrindine lankytina vieta.

 

Daugelį iš atvedamų pažinojau, ir susitikimai buvo džiugūs. O tai, kad mes visi buvome tokioje pačioje situacijoje, suteikė kažkokio ypatingo iškilmingumo. Du netgi atvyko su savo vaikais.

 

Per klaidą čia atvedė ir vieną žmogų, kuris niekaip nebuvo susijęs su susitikimu, – jis tiesiog važiavo pakeleivinga mašina, kuri pavežėjo ir vieną hipį. Tas žmogus buvo labai išsigandęs ir nesuprato, kas vyksta ir ko iš jo nori milicininkai.

 

Iš viso milicijos skyriuje susirinko gal dvidešimt žmonių. Tada milicijos vyresnybė susigriebė, kad daugiau jie neišlaikys, ir sustatė postus abejose Valdajaus pusėse ant plento Maskva– Leningradas. Ten visus įtartinus išlaipindavo iš mašinų, užsirašydavo jų duomenis ir siųsdavo atgal. Budinčio pultas nenutilo, iš postų ėjo vis nauji pranešimai! „Dviese. Vienas su barzda, kitas su krepšiu“ ir taip toliau.

 

Kiek gi žmonių važiavo į Valdajų? Vėliau kai kurios legendos bylojo, kad tąkart buvo susirinkę apie du šimtai žmonių, kitos, kad trys šimtai. Bet tos legendos, žinoma, perdėtos. Manau, nesuklysiu, jei buvusiųjų Valdajuje skaičių apribosiu iki šimto. Vis dėlto, tas susitikimas galėjo būti vienu iš masiškiausių tuo metu. Gandas apie kaimą išplito labai greitai ir daugelį patraukė į kelią. Valdžia tame susitikime įžiūrėjo kažkokį kriminalą ir pasistengė padaryti viską, kas įmanoma, kad jis neįvyktų.

 

Po to, kai visi sulaikytieji pasiaiškino antrame aukšte (vieni sakė, kad atvažiavo į susitikimą, kiti tikino, kad čia atsidūrė visiškai atsitiktinai), visus išvedė į gatvę. Paskui išvardino penkias pavardes, tarp jų ir mano. Mus penkis nuvedė į budinčiųjų kambarį (mes buvome tie, kuriuos pirmus paėmė autobusų stotelėje), paviršutiniškai iškratė ir nusiuntė į mažą kambarėlį šalia budinčiųjų. Virš durų buvo didelis plyšys, todėl mes girdėjome ir net matėme viską, kas vyksta. Buvo matyti, kaip vienas iš milicijos darbuotojų prislinko prie lango ir klausosi, apie ką kalbasi mūsų draugai gatvėje. Į pultą toliau ėjo pranešimai iš postų. Be to, kažkodėl buvo susisiekiama su Balagojė stoties priėmimo paskirstymo punktu.

 

Vakarop visus kitus paleido. Pas mus atėjo tas milicininkas, kuris pirmas privažiavo motociklu prie valgyklos. Mes paklausėme, ką su mumis ruošiasi daryti. Jis atsakė, kad nežino. Kokia mūsų kaltė, jis irgi negalėjo pasakyti.

– Aš nieko prieš jus neturiu. Bet toks jau nurodymas, – atsakė jis.

 

Vėliau atvedė vieną grubią moteriškę. Buvo pasakyta, kad ji nuvarė sunkvežimį. Ir dar atvedė merginą iš Vilniaus. Ji kažkur kelyje pametė pasą. Pasirodo, kad ir Simferopolyje priėmimo paskirstymo punkte, kai aš girdėjau balsą lietuvišku akcentu, tai buvo ji. Bet tada pasą mergina dar turėjo.

 

Ir štai mes sėdėjome ant grindų ir kalbėjomės. Kažkas turėjo kelias knygas, tarp kurių, atsimenu, ir Henry Thoreau „Voldenas, arba gyvenimas miške“. Taigi, nuobodžiauti neteko.

 

Ryte surašė mūsų daiktus, nuodugniai iškratė, atėmė net šukas. Bandėme reikalauti, kad mums paaiškintų, kokiu pagrindu visa tai daroma.

– Pagal prokuroro sankciją, – buvo atsakyta.

Tiksliau jie neaiškino ir išskirstė po kameras o vieną maskvietį – matyt, dėl to, kad jo išvaizda buvo nestandartiškiausia, – pasiuntė į psichiatrinę ligoninę, esančią kažkokiame kitame Novgorodo srities miestelyje.

 

Keturiese mes atsidūrėme vienoje kameroje, o mergina iš Vilniaus ir ta moteris – kitoje. Dabar aš viską suvokiau aiškiau, nei Simferopolyje. Kamera buvo pakankamai šviesi. Ant sienų ir durų – kur tik buvo galima – išraižyta, kas kokiam laikui nuteistas ir pagal kokį straipsnį. Tarpuose buvo išraižyti necenzūriniai žodžiai.

 

Ir prasidėjo mūsų gyvenimas kameroje vietoj gyvenimo miške.

 

Ryte mums davė po puoduką verdančio vandens (vėliau duodavo kažko panašaus į truputį pasaldintą arbatą). Per pietus mums davė virtų ryžių su kotletu (iš mūsų keturių – trys buvo vegetarai, mėsą valgė tik irkutskietis). Be to, parai žmogui davė po pusę kepaliuko duonos ir dar po gabalėlį. Badauti neteko.

 

Kartais mes tyliai dainuodavome dainas. Jeigu imdavome dainuoti per garsiai, paprastai atsidarydavo langelis, ir prižiūrėtojas imdavo šaukti, kad nustotume. Vis dėlto kai kurie prižiūrėtojai žiūrėjo į mus palankiai ir net susidomėję. Jų susidomėjimą galima suprasti: kada gi Valdajaus milicijoje buvo nutikę kas nors, įnešančio gaivių įspūdžių į jų vienodą kasdienybę. Jie vaišino rūkančius cigaretėmis (tarp mūsų buvo du, o vėliau ir trys rūkoriai). Iš jų mes sužinojome, kas vyksta už kameros sienų, konkrečiai, kad tą maskvietį iš ligoninės paleido jau kitą dieną, o kaimo paieškai buvo panaudotas malūnsparnis.

 

Vėliau pavyko sužinoti, kaip vystėsi tolimesni įvykiai. Valdajaus prieigų postuose vis dar išsodindavo iš mašinų ir siųsdavo atgal visus: plaukuotus, barzdotus ir ne standartiškai apsirengusius. Visgi keturiolika žmonių sugebėjo prasibrauti iki kaimo. Bemaž po savaitės, didelių pastangų dėka, nesant kelio iki jų atvažiavo milicijos mašina. Iš visų surinko pasus ir pasakė, kad jų atsiimti ateitų į milicijos skyrių. Bet žmonės neskubėjo ir pragyveno kaime dar kurį laiką, po to atėjo dokumentų ir išvažinėjo į miestus. Štai, tiesa sakant, ir viskas. Taip paprastai pasibaigė tiek triukšmo savo laiku sukėlę Valdajaus įvykiai.

 

Baigėsi, bet tik ne mums. Ir niekas dorai nežinojo, kaip yra su mumis. Mes gi sėdėjome Valdajaus milicijos kameroje ir iš pradžių manėme, kad po trijų parų mus paleis, juk ilgiau sulaikyti, atrodytų, nebuvo galima. Kai tos trys paros praėjo, mes ėmėme belsti į duris, reikalaudami skyriaus viršininko. Kai, pagaliau, prižiūrėtojas pakvietė budintį, tas ėmė šaukti ir grasinti, sakydamas, kad sėdėsime tiek, kiek reikės. Padarėme išvadą, kad esame ne sulaikytieji, o nuteistieji dešimčiai arba penkiolikai parų. Reikia pripažinti, kad tai sutikome nelabai sunkiai, be nusivylimo. Buvo tik gaila, kad slenka laikas, kurį norėtųsi panaudoti kitaip.

 

Kaip jau sakiau, kamera buvo gera – čia pakliūdavo netgi saulės šviesa. Tik sienomis bėgiojo tarakonai, o naktimis mus kandžiojo blakės. Bet visa tai buvo galima iškęsti. Apie ką mes tada kalbėjomės, aš jau neatsimenu, bet man įstrigo tai, kad norėdami įamžinti savo būvimą ten, mes ant sienos nupiešėme mažą pacifiką, gėles ir užrašėme „Taika“.

 

Šeštą parą prižiūrėtojas pasakė, kad mus tikriausiai pasiųs į priėmimo paskirstymo punktą.

– Ir kiek ilgai mus ten laikys?

– Kol nenustatys asmenybių. Dvi arba tris dienas.

Tai mus netgi nudžiugino.

 

Apie pusiaudienį mūsų irkutskietį pakvietė iš kameros. Greitai iš prižiūrėtojo sužinojome, kad jį paleido. Džiugiai uždainavome, tikėdamiesi, kad toks likimas laukia ir mūsų. Bet praėjo pusvalandis, o mūsų niekas neatėjo: viena valanda, dvi, ir jokio judėjimo. Prižiūrėtojas pranešė, kad visgi mus pasiųs į priėmimo paskirstymo punktą, į Starają Rusą. O irkutskiečiui buvo dar tik septyniolika metų, ir jo negalėjo patalpinti į suaugusiųjų priėmimo paskirstymo punktą, tad tiesiog paleido.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

O mums į kamerą atvedė vaikiną, gal dvidešimt aštuonerių metų. Kai jam už nugaros uždarė duris, jis pirmiausia atgniaužė kumštį ir parodė pinigus, kurių nerado per kratą. Ten buvo apie rublį. Vaikinas buvo labai patenkintas, kad apgavo prižiūrėtojus, ir ilgai apie tai kalbėjo. Paskui mes susipažinome. Atrodo, jį vadino Sergejumi. Jis sakėsi, kad važiavo iš Ačinsko, kur atlikinėjo bausmę. Stotyje, t.y. Valdajuje, girtas išlipo ir nebespėjo į traukinį. Mes pasijutome suvaržyti.

 

Vakare visus iškvietė iš kameros ir atvedė į budėtojų kambarį. Čia atvedė ir merginą iš Lietuvos bei tą moterį, kurią kaltino sunkvežimio nuvarymu. Čia buvo ir nesenai sulaikytas senis. Pasirašėme dėl mums grąžintų daiktų, visus įsodino į mašiną. Pasus ir dar kažkokius dokumentus davė vienam iš mus lydinčių sargybinių.

 

Mus atvežė į stotį. Po savaitės praleistos kameroje, mums buvo labai gera. Džiugu buvo matyti sujudimą perone, žmones, apsirengusius ne milicininkų uniformomis, ir įkvėpti vėsaus vakaro oro. Štai kaip viską, kas tikra, atrandi palygindamas! Tai, kas buvo nepastebima kasdieniame gyvenime, dabar atsivėrė ypatinga gelme.

 

Atvyko traukinys „Maskva–Talinas“. Mus nuvedė į tambūrą. Palydovė buvo nepatenkinta: dar ko, kažkokius nusikaltėlius veža jos vagone! Bet važiuoti mums buvo linksma, kažkas priminė mūsų keliones, ir atrodė, kad taip važiuoti galėtume iki pat Talino.

 

Starajos Rusos stotyje mus perdavė priėmimo paskirstymo punkto prižiūrėtojams. Kažkas paskubėjo kioske nusipirkti degtukų ir rūkalų. Mus susodino į mašiną ir nuvežė į kitą miesto pusę. Tamsoje nieko nesimatė. Paskui kažkur nuvedė. Aš atsimenu ilgus tamsius koridorius.

 

Mus visus užregistravo, paskui surašė daiktus. Krata buvo ypatingai griežta, kratė,grubi senutė baltu chalatu. Vėl atėmė šukas ir dantų šepetukus. Viena, ką paliko mano kišenėje, – tai nosinė. Rūkoriams paliko jų papirosus, senukui – pas jį buvusį cukrų.

 

Paskui mus nuvedė niūriais koridoriais. Atsidarinėjo ir užsidarinėjo skląsčiai: iš pradžių sunkių medinių durų, paskui grotų, skyrusių koridorių. Ten, iš abiejų pusių, buvo kamerų durys. Mus uždarė. Vėl kameroje, kartu su Sergijumi, važiavusiu iš Ačinsko, ir seniu, buvome penkiese.

 

Buvo tamsu ir šalta. Atrodo, ten buvo langas išdaužtu stiklu. Gretimoje kameroje kažkas daužė duris. Prižiūrėtojas iš kito koridoriaus galo šaukė ant jo šaukė, tačiau tas beldėsi toliau. Girdėjome, kaip prižiūrėtojas priėjo prie tų durų ir atvėrė langelį.

 

– Tu ko šauki?

– Klausyk, duok vandens.

– Tu ko šauki?! Nesupranti ar ką?!

– Gerklė išdžiūvo!

– Na ir dvėsk! – ir prižiūrėtojas užtrenkė langelį.

 

Manau ne man vienam pasidarė kraupu nuo tokio elgesio. Dieve, kaip čia sugrubo žmonių sielos! Kaip pamiršo savyje tai, kas geriausia! I kas bus su manimi toje neapykantos tamsybėje, ar nepalūšiu, neimsiu širsti ant visko ir visų? Aš jutau, kad tai – naujų didelių išbandymų pradžia.

 

Ryte mus perkėlė į kitą kamerą. Ten degė gana šviesi lemputė, bet visai nebuvo lango, tik trys keramikiniai ventiliacijos vamzdžiai. Ši kamera buvo mažesnė nei Valdajuje, gal aštuonių kvadratinių metrų, pusė jų užėmė gultai, tai yra medinis paklotas keliomis dešimtimis centimetrų aukščiau betoninių grindų.

 

Vėliau sužinojau, kad šitas kalėjimas pastatytas dar Jekaterinos laikais. Viskas čia buvo labai įspūdinga, ypač ilgi tamsūs koridoriai, pertverti grotomis. Sienos buvo labai storos, kaip tvirtovėje. Dar koridoriuje prie įėjimo buvo narvas. O kameroje nieko nebuvo, tik kampe stovėjo tai, ką vadina paraša, beje ji buvo kažkokia senovinė, ketinė, – atrodė lyg iš anų laikų. Aš vienas likau nerūkantis, tad kai visi imdavo dūmyti, aš jausdavausi nekaip.

 

Senis, pasirodo, jau nekartą buvo priėmimo paskirstymo punktuose bei zonose ir gydėsi nuo alkoholizmo. Jis ir pasakė, kad „dvi-tris dienas“ priėmimo paskirstymo punktuose nelaiko, bet kaip taisyklė, nemažiau dvidešimties. Senis labai kosėjo. sakėsi, sergąs tuberkulioze, bet vis rūkė ir rūkė. Perspektyva čia prasėdėti kelias savaites mus labai neraminto, bet tikėjomės, kad bus kaip nors kitaip.

 

Ir štai pietų metu, mus iš eilės ėmė kviesti pas priėmimo paskirstymo punkto tardytoją „tyrimui“. Vėl man uždavinėjo tokiais atvejais įprastus klausimus: pavardė, vardas, Tėvavardis, gimimo metai ir taip toliau. Paskui paklausiau, kiek laiko mane čia laikys.

 

– Mes štai pasiųsime užklausą į jūsų gyvenamą vietą. Be to, dabar paimsime pirštų antspaudus ir pasiųsime vieną egzempliorių ten pat, kitą – į Novgorodą, trečią – į Maskvą. Kol viską patikrins, atsiųs atsakymą...

– Tai per kiek visgi dienų viskas susitvarkys?

– Na, galbūt per dešimt, gal penkiolika... Tai nuo mūsų nepriklauso. Kaip dirbs vietose.

– Bet kodėl negalima tiesiog paskambinti ir sužinoti? Juk dokumentai tvarkingi. Kokiu pagrindu mus sodinant į priėmimo paskirstymo punktą?

– Yra prokuroro sankcija.

– Kaip jis gali duoti tokias sankcijas?!

– Jei viskas bus gerai, išeisi, kai ateis atsakymas.

 

Ir iš manęs pradėjo imti pirštų antspaudus. Aš blankiai prisimenu tų milicininkų veidus. Bet atsimenu, kad jie kalbėjo labai paniekinančiai. Jautėsi, kad į žmones jie žiūri kaip į daiktus, su kuriais jiems kasdien tenka susidurti tarnybos reikalais. Kai iš manęs paėmė antspaudus visiems trims egzemplioriams, davė tuos lapus pasirašyti. Viršuje buvo parašyta: „...sulaikytas už valkatavimą ir elgetavimą...“

 

– Aš šito negaliu pasirašyti, – pasakiau aš. – Tai nėra tiesa. Koks valkatavimas, jeigu aš tik išvažiavau iš namų, ir mane kitą dieną areštavo?! Jau nekalbant apie elgetavimą...

– Pasirašyk, jeigu sakoma! – jie labai pasipiktino.

– Šitą frazę reikia išbraukti, – atsakiau aš. – Tik tada aš pasirašysiu. Kaip aš galiu pasirašyti tai, ko iš tikro nebuvo?

– Pasirašyk! – Tai standartinis blankas! Visi pasirašo!

– Ne, aš negaliu.

– Ne?! Na ką gi. Tu nenori mums padėti, ir mes tau nepadėsime! Sėdėsi mėnesį! Ir dar daugiau!

Mane nuvedė atgal į kamerą. Vėl skląsčių žvangesys. Jis aidu sklido visais koridoriais.

 

Mėnuo! Aš tam nebuvau pasiruošęs. Nusivylęs atsiguliau ant gultų ir žiūrėjau į lubas. Kankino abejonės: „Ar teisingai pasielgiau, kad atsisakiau pasirašyti? Gal būt visgi nusileisti?“ Aš buvau labai netoli to. Labiausiai kankino prisirišimas prie vilties, kad po dviejų, trijų dienų mus paleis. Ir čia ta viltis sudužo!

 

Atrodo, nepasirašė dar vienas iš mūsų.

 

Po kokios valandos man pavyko susigaudyti savo troškimuose ir susitaikyti su nauja padėtimi. „Susiimk! Ne tu vienas kenti! Ką reiškia mėnuo lyginant su metais, kuriuos žmonės kankinasi pančiuose visame pasaulyje ir visais laikais?! Turėtumei gėdytis!“ Po tokių apmąstymų aš atgavau pusiausvyrą ir neviltis pasitraukė, nors nusiminimo minučių ir buvo.

 

Pietų metu per langelį mums davė po pusę kepalėlio duonos parai, paskui po lėkštę sriubos. Pietus atveždavo iš kažkokios valgyklos, bet sriuboje plaukiojo kažkas mėsiško, tad mes jos nevalgėme. Antras patiekalas buvo košė. Ir dar duodavo po puodelį keistos arbatos. Puodeliai buvo aliuminiai, labai įkaisdavo, todėl buvo neįmanoma gerti, kol šiek tiek neatvės. Ryte ir vakare kaip ir Valdajuje – tik arbata.

 

Po pietų ir ypač vakare, buvo sunku kvėpuoti. Keturiese rūkė, kameroje buvo drėgna, tvanku, smirdėjo prakaitu, iš kampo sklido dvokas. Visa tai maišėsi kameroje ir nesivėdino. Tai siaubinga, bet kai mus ryte ir vakare (dėl vakaro aš net neprisimenu) išvesdavo „reikalų“ atlikti, tai tualeto smarvėje kvėpuoti buvo lengviau nei kameroje, o niūrių koridorių oras atrodė tikra palaima. Antrą dieną aš pajutau skausmą plaučiuose. Tai dėl to, kad aš per giliai kvėpavau, kai reikėjo visai nekvėpuoti. Bet po poros dienų skausmai praėjo. Ryte aš prabusdavau pirmas. Tai buvo geriausias laikas: dar nebūdavo prirūkyta, ir oras atrodė pakenčiamas, tai stengiausi išnaudoti kaip įmanoma geriau. Mankštinausi, dariau kelis pratimus. Vėliau dieną, ypač vakarop, stengiausi kvėpuoti kaip galima mažiau. Taip plaučių skausmai baigėsi ir daugiau nepasikartojo. Kartais mes stengėmės atsistoti po ventiliacijos vamzdžiu. Jeigu lauke būdavo vėjas, tai pavykdavo pagauti kelis oro gurkšnius. Būdavo prastai, jei vėjo nebūdavo. Vėliau plaučius kartais skaudėdavo visiems. Tik Sergėjus laikėsi, o senis visą laiką švokštė ir kosėjo.

 

Dėl didelės drėgmės kameroje prie veido ir rankų nuolat lipo dulkės. Dulkių buvo labai daug. Mes darėmės purvini. Gaila, bet į dušą mūsų nevedė. Kaip galėdamas stengiausi likti švarus. Kai ryte mus vesdavo prie krano su vandeniu (nepamenu, kad būtų davę muilo), stengdavausi kruopščiai kuo aukščiau plautis rankas, veidą ir kaklą. Nosine, kuri pas mane liko, valiausi dantis. Jutau, kad laikytis švaros labai svarbu.

 

Taip slinko dienos Staroje Rusoje. Rytais iš gretimos kameros išvesdavo į darbą sėdėjusius parų. Vėliau mus apžiūrėdavo lyg tai priėmimo paskirstymo punkto viršininkas, lyg dar kas. Jo veidas, pamenu, buvo labai sotus. Jis šaukdavo pavardes ir kažką pasižymėdavo. Jei jam užduodavo klausimą, apsimesdavo, kad negirdi, atsisukdavo į mus nugara ir kuo greičiau išeidavo.

 

„Taisyklėse“, kurias mes spėjome kažkur perskaityti, kai ėmė mūsų pirštų antspaudus, buvo parašyta, kad sulaikytieji priėmimo paskirstymo punktuose turi teisę turėti su savimi rašymo reikmenis, laikraščius, knygas. Mes norėjome skaityti Henry Thoreau, kurio knyga buvo kažkieno krepšyje, bet mums neleido. Taip, skaitymas būtų pravertęs. Nedavė ir rašymo reikmenų.

 

Senis ir Sergejus ėmė mus mokyti kažkokio kalėjimo žaidimo. Nepamenu, kaip jis vadinosi, bet man jis atrodė neįdomus, ir aš jo nežaidžiau. Kiti kažką braižė ant gultų, į kvadratėlius dėjo degtukų puseles ir rideno kauliuką, padarytą iš minkytos ir su cigarečių pelenais sumaišytos duonos.

 

Kartais girdėdavosi prižiūrėtojo žingsnių aidas. Kai kada jis žiūrėdavo į kamerą per akutę duryse. Kartais iš moterų kameros ką nors vesdavo plauti koridoriaus grindų. Iš kito koridoriaus irgi kartais girdėdavosi žingsniai. Ten buvo įtariamųjų nusikaltimais kameros. Apie ketvirtą valandą dienos, po atidaromų ir uždaromų skląsčių girgždesio girdėdavosi aliumininių lėkščių skambesys. Paskui atidarydavo langelį. Tuo metu kamera šiek tiek išsivėdindavo. Maistą nešiojo kažkas iki tol dirbęs statybose Kazachstane ir ten pametęs pasą. Kelis kartus bandėme valgyti sriubą, bet ten visuomet būdavo lašinių arba kaulų gabaliukų. Tada mes – vėliau tik dviese – valgėme vien košę ir duoną.

 

Paskui pasibaigė to statybininko laikas, jam išrašė kažkokį dokumentą. O į valgyklą pjaustyti duonos ir į lėkštes pilstyti sriubą kelias dienas ėmė senį iš mūsų kameros. Už tai jam papildomai duodavo duonos. Bet jam to pasirodė maža, tad pabandė pasivogti dar. Po to jo į virtuvę daugiau nebeleisdavo.

 

Senis buvo vietinis. Daug gėrė, išsiskyrė su žmona. Paskutinį kartą, po eilinio įkalinimo, jam davė siuntimą į kolūkį. Bet jis norėjo gyventi mieste, sakėsi nesąs kolūkietis. Jis gėrė ir valkatavo toliau. Ir kiek tokių žmonių, sulaužytais gyvenimais, praradusių bet kokį tikėjimą, viltį!

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Tame priverstiniame nieko neveikime dienos slinko lėtai. Jutome ir judėjimo stygių. Vaikščioti nebuvo kur: tik du žingsniai į priekį ir du žingsniai atgal. O ir, išskyrus rytines valandas, geriau buvo sėdėti ramiai, nes, kuo daugiau judesio, tuo gilesnis kvėpavimas, o tai tokiomis sąlygomis buvo kenksminga. Kai kam nors pasidarydavo bloga, imdavome daužyti į duris ir prašydavome prižiūrėtojo iškviesti gydytoją. Bet dažniausiai jis į tai nekreipė dėmesio. Greitąją pagalbą kvietė tik du kartus: vieną kartą seniui, kitą – maskviečiui. Suleisdavo kažkokius vaistus ir išvažiuodavo. Tai buvo siaubinga.

 

Vienintelis kameros privalumas, kad nebuvo blakių ir tarakonų. Kur ten! Jiems ten buvo per daug atšiaurus klimatas.

 

Bet kaip man nerūkančiam bebūtų sunku, to nepalyginsi su rūkorių kančiomis, kai baigdavosi rūkalai. Jie rinkdavo kiekvieną tabako dulkelę. Kartais iškaulydavo cigarečių iš prižiūrėtojų. Kartą rūkymo klausimas vos nesibaigė muštynėmis. Senis naktį pasislėpęs ėmė rūkyti. Aš prabudau nuo garsaus aiškinimosi.

– Nervai nelaiko, – teisinosi senis.

– Aš tau nervus pataisysiu! Tikrai! – šaukė Sergejus.

Bet sugebėjo susitvardyti.

 

Kai rūkalai visai baigdavosi, jie visai nerasdavo vietos. Iš tikro, rodos, sienomis lipdavo. Ieškodami tabako, vis iš naujo krapštydavo visus plyšius sienose ir gultuose,, versdavo viską iš kišenių po kelis kartus. Pas senį kišenių, pasirodo, labai daug – jis dėvėjo trejas kelnes. Kiek bereikalingų rūpesčiu prisidaro sau rūkoriai įprastame gyvenime, bet kalėjime tas įprotis jiems sukelia ypač daug kančių. Dar kartą įsitikinau, kaip gerai nerūkyti.

 

Pagal „taisykles“, esantys paskirstymo priėmimo punkte gali už pinigus, buvusius su aprašytais daiktais, nusipirkti rūkalų ir kai kurių produktų. Pagaliau mums tai leido. Reikėjo parašyti prašymą, kas, kokiai sumai ir ko prašo nupirkti. Kiti pirmiausia rašė cigaretes, paskui – cukrų, margariną, džiūvėsius. Aš jutau didžiulį žalumynų poreikį ir paklausiau:

– O kopūsto galvą galima?

– Ne, – atsakė budintis, – galima tik tai, kas valgoma (!).

Teko apsiriboti valgomu cukrumi ir džiūvėsiais.

 

Vienas prižiūrėtojas turėjo nueiti į parduotuvę. Mane pasiuntė su juo padėti nešti. Kai atsidūriau gatvėje, po saulės spinduliais, aš tiesiog apsvaigau ir, atrodo, net susvyravau. Tada pagalvojau: “Juk šito anksčiau nevertinau!“

 

Į parduotuvę mes važiavome mašina. Įsodinęs mane į uždarą kėbulą, prižiūrėtojas užrakino duris. Jeigu neklystu, tai buvo blaivyklos mašina; Kai grįžome iš parduotuvės, ten, narve, jau buvo vienas girtas asmuo.

 

Kameroje buvo įprasta tvankuma ir grįžus iš lauko tai labai jautėsi. O dienos slinko itin lėtai. Be to beveik nė vienas pokalbis neišliko atmintyje. Daugiausia atsimindavome vasaros įvykius, bendrus pažįstamus, kūrėme ateities planus. Pamenu, kartą vėlai vakare girdėjome, kaip už sienų siaučia audra. Įsivaizdavome, kad jeigu dabar mus išleistų, patenkinti eitume nakties šaltyje merkiami liūties (vasara ėjo į pabaigą). Bet mūsų, žinoma, neišleido.

 

Kartą Sergejų išvedė į darbą pjaustyti medžių šakų. O dėl mūsų trijų, nugirdome, buvo nurodymas – kažkoks viršininkas sakė:

– Hipių nevesti!

 

Kai Sergėjus po kelių valandų grįžo, atnešė rastą pieštuko gabalėlį. Mes tuo pasinaudojome ir at kameros sienos nupiešėme mažą pacifiką – taikos simbolį.

 

Sergėjus pasakojo apie savo gyvenimą. Gimęs jis buvo Dušanbe, bet jau senai gyveno kažkur Novgorodo srityje. Jis atsiminė daug įdomybių apie Vidurinę Aziją. O čia gyvendamas kažkokiame miestelyje jis išlaužė parduotuvės sandėlį ir už tai buvo nuteistas. Sergėjus pasakojo apie gyvenimą ir tvarką zonose ir apie Ačinską, kur jis buvo „chemijoje“. Kartais jis dainuodavo kalėjimo dainas. Kai kurios iš jų buvo persmelktos gilaus liūdesio, kitos gyvai perteikdavo nuotaiką. Bet visas siejo kažkokia neviltis. Be to, paprastai, kuo linksmesnė melodija, tuo niūresnis turinys. Beje, grubių dainų Sergėjus beveik nedainavo, tikriausiai jausdamas, kad mums tai nepatinka.

 

Pamenu, buvo bendras pokalbis apie religiją. Sergėjus atsiminė kažkokią cerkvę, kažkokią ikoną ir kaimyną baptistą. Jį šis klausimas mažai tedomino. O apie meilę priešams, atrodo, negalėjo būti nė kalbos. Ir Sergėjus, ir senis tvirtino, kad „su vilkais gyveni – vilku staugi“. Ir, žinoma, neapykanta visiems milicijos darbuotojams – jie netgi nelaikomi žmonėmis. Tie gi, savo ruožtu, areštantams atsilygina tuo pačiu. Nors sunku pasakyti, kas kam atsako. Ta abipusė neapykanta taip išplito, kad tapo jau tradicija, įprasta nuostata.

 

Gulėdamas ant gultų mąsčiau: „kaip žmonės nepastebi to uždaro rato? Nesupratimas gimdo neapykantą, neapykanta gimdo naują neapykantą. Taip jos įsisuka vis stipriau ir grįžta prie nesupratimo! Jeigu vienas milicininkas sulaiko mane, nesuvokdamas kažkodėl, jeigu kitas pyksta ant manes, nesuprasdamas už ką, tai už ką aš jų, nelaimingųjų, turėčiau neapkęsti?“ Nuoskauda praeidavo, kai aš stengdavausi giliau suvokti. Ir taip buvo aišku, kad reikia tik atleisti ir nesivelti į tą uždarą ratą. „Kodėl aš užsigaunu? Žiūrėti į gyvenimą jų akimis – siaubinga! Matant jų skurdumą reikia jų gailėtis, o ne įsižeisti! Vargšeliai jūs mano!“

 

Tai buvo labai geros prašviesėjimo akimirkos. Bet, prisipažinsiu, ne visuomet buvo taip. Ir nors tiesioginio pykčio aš nejaučiau, nuoskaudą dažnai prisimindavo. Buvo sunku.

 

Gulėdamas ant gultų taip pat mąsčiau: „Su vilkais gyventi, vilku staugti“. Šiuo principu vadovaujamasi anaiptol ne vien zonose. Kiekvienas, kas ėmė „vilku staugti“, tuo pačiu duoda kitiems papildomą priežastį elgtis taip pat. Taip, sakysime, kažkas pamynė žmogiškus jausmus, tapo žvėrimi. Kitas, besivadovaudamas keistu principu prisidėjo prie kaukimo – juk su juo gyventi! Trečias mato tuos du ir daro tą patį. Ir dar kitas taip pat. Kiekvienas žiūri į kaimyną, mato jame vilką (juk staugia tai vilku). Visi aplink pasidaro tokie: žmonės bijo vienas kito, atsikirtinėja, nekenčia ir pamiršta, kad iš tikro jie – žmonės! Ne, visada, kur ir su kuo begyventum, reikia atsiminti tai ir būti žmogumi!”

 

Apie daug ką man tada teko pagalvoti. Dar daugiau – pajusti. Ėmiau vertinti tai, į ką anksčiau nekreipdavau dėmesio.

 

O Sergejaus viduje prabudo kažkoks vidinis religingumas. Atsimenu, kartą po pietų visi staiga ėmė snausti, o mes su juo tyliai kalbėjomės. Vyrukas liūdnai prisiminė savo gyvenimą – tą gerą, kas jame buvo, – ir svajojo pradėti iš naujo. Ir man labai norėjosi, kad taip ir nutiktų.

 

Praėjo gal dvidešimt dienų nuo mūsų sulaikymo. Mes jau apsipratome su tuo, kad sėdėti teks visą mėnesį. Kiekviena nauja diena mažai kuo skyrėsi nuo ankstesnės. Ta pati rytinė apžiūra, viršininkas, neatsakinėjantis į klausimus, vis atsidarinėjantis ir užsidarinėjantis langelis, per kurį mums paduodavo duoną ir košę. Kartais vienišų žingsnių aidą pakeisdavo trepsėjimas, kai vesdavo darban sėdėjusius parų. O apskritai, buvo labai tylu. Tik kartą tie koridoriai prisipildė baisių riksmų, nes atvedė kažkokius girtus ir pasodino į narvą sutramdymui. Ko jie tik nerėkė! Pačius purviniausius keiksmus ir kaip įmanoma garsiau. Tai tęsėsi kelias valandas.

 

Tomis dienomis budėti ėmė naujas prižiūrėtojas. Jis buvo iš Vidurinės Azijos. Dažnai girdėdavome jį dainuojant rytietiškas dainas. Vyriškis nešaukė ir, kai jo prašė, atidarydavo langelį, kad kamera šiek tiek prasivėdintų. Kaliniai tai vertino ir į jį žiūrėjo palankiau.

 

Jis budėjo įr dvidešimt trečią parą. Atidaręs langelį, pašaukė mano pavardę. Aš priėjau.

– Ką tu pasakytum, jeigu tave dabar paleistų? – paklausė jis.

– Tai pokštas?

Bet prižiūrėtojas ėmė atidarinėti skląsčius.

– Atsisveikink su draugais.

Panašu, kad tai buvo ne pokštas. Aš atsisveikinau ir išėjau. Man grąžino daiktus ir išrašė iš priėmimo paskirstymo punkto. Sunku patikėti!

 

Kitą dieną išleido vilnietį, ir dar po kelių dienų – maskvietį. Taip mums baigėsi Valdajaus įvykiai, o kartu ir vasara. Buvo liūdna dėl, atrodytų, tuščiai praleisto laiko, ber tada aš dar nesuvokiau, kiek gerų vaisių jis užmezgė.

 

Vėliau vieno poeto ketureilyje perskaičiau tokią mintį: nereikia stengtis apeiti arba nuspirti akmenis, kuriuos sutinki kelyje, – geriau paversti juos pakopomis. Tai štai, iš pradžių mačiau tik akmenis kaip apgailėtinas kliūtis ir tik po kurio laiko aš palaipsniui suvokiau, kaip jie man buvo reikalingi. Bet tuo pat metu buvo gaila žmonių, kurie iš tikro nežino, ką daro, ir tų, kurie negali ištrūkti iš neapykantos rato. Juk visi – mano broliai!

 

1986 m.

 

Bus daugiau

 

http://az.lib.ru/t/tolstowstwo/text_0080.shtm vertė Evaldas Balčiūnas