Spaudos apžvalga: anarchistai apie „Okupuok Volstrytą“ judėjimą
aktyvizmas

 

OccupyTurbūt daug kam atrodys keista, kad anarchistai dabartinio „Okupuok Volstrytą“ judėjimo atžvilgiu nedemonstruoja vien tik entuziazmo – jie konstruktyviai kritikuoja judėjimo atsiradimo prielaidas ir siekius. Pabandžiau parinkti keletą kritinių pastabų radikalioje žiniasklaidoje.

 

***

 

Tinklalapyje libcom.org straipsnį paskelbęs blogeris aukština žmonių drąsą, susitelkimą ir įniršį.

 

„Šis įniršis ir nusivylimas yra pirmas žingsnis, ir jūs nusipelnote pagyrimų dėl to, kad turėjote drąsos išreikšdami šį įniršį. Visi pamatėte, kad mūsų „demokratija“ yra melas, kad, nepaisant to, kuri partija valdo, valdžia tarnauja tik turtingiesiems. Matėte, kaip ignoruojami skurdžiai gyvenančių žmonių interesai, kaip žlugdomos socialinės programos, o tuo tarpu bankininkai ir korporacijos apipilamos mokesčių mokėtojų pinigais – kartais turtingiausieji netgi nemoka mokesčių. Šitoje situacijoje galbūt daugelis iš jūsų pradėjote įsivaizduoti, kad galite išsaugoti „demokratiją“ ir „viduriniąją klasę“.

 

Manau, kad turite mąstyti kitaip. Negalima atkurti to, ko niekad nebuvo. Demokratijos aukso amžius, į kurį norite mus sugrąžinti, egzistavo tik propagandoje ir rožinėse svajonėse. Valdžia niekada netarnavo žmonėms: ji visada tarnavo vadovams ir turtingiesiems. [Gerovės valstybė] buvo sukurta „ant juodųjų, ispanakalbių ir azijiečių darbininkų, atlyginimo negaunančių moterų ir baltųjų vargšų nugarų“. „Viduriniosios klasės“ sukūrimas buvo kompromisas tarp valdančiųjų klasių ir privilegijuoto dirbančiųjų klasės sektoriaus, padarytas kitų žmonių sąskaita. Net ir Antrojo pasaulinio karo metu dirbantieji nenusileisdami kovojo dėl geresnių gyvenimo sąlygų. 1946-aisiais įvyko daugiausiai streikų per visą Amerikos istoriją. Tam tikrai daliai darbininkų siūlydami tam tikrą kiekį privilegijų, valdytojai užkirto kelią gilesniems, esminiams pokyčiams. Dabar, kai jie iš mūsų šias privilegijas vėl išplėšė, ir mes pajutome tokią nelygybę kaip trečiajame dešimtmetyje, žmonės vėl tampa sunerimę ir pikti“.

 

Mes neturime kovoti už grįžimą į iliuzijomis apipintą viduriniosios klasės gerovės amžių ir tikrąją demokratiją. Jei taip bus, mes patys pradėsime kartoti savo klaidas. Dirbančiųjų klasė – tie 99% procentai visuomenės – bus suskaldyti tarpusavyje. Valdytojai stengsis kai kuriuos iš mūsų papirkti. Tie, kurie turi ką prarasti ir mažai ką laimėti, bus priversti priimti šiuos Judo grašius. Žinoma, kalbu apie baltuosius dirbančiuosius, tokius kaip aš, ypač tuos, kurie vadina save „viduriniąja klase“. Mus šimtmečius apgaudinėjo, kad mes tapatintumėmės su savo išnaudotojais, o ne su savo klasės broliais ir seserimis – to buvo siekiama teikiant privilegijas baltiesiems dirbantiesiems. Privilegijos baltiesiems dirbantiesiems mums siūlo galimybę tapti sistemos šalininkais, bet ta galimybė yra niekis palyginus su „pasauliu, kurį galime iškovoti“ bekompromisėje kovoje. Galiausiai, pradėti kovos dirbantieji negalės tol, kol nesusivienys.

 

Maži valdžios daromi pakeitimai mūsų problemų neišspręs. Politikai išspręsti mūsų problemas žada per kiekvienus rinkimus. Krizės metu mes greitai pasieksime socialines, politines, ekonomines ir ekologines kapitalizmo ribas. Reikalaudami vien tik mokesčių reformų, viešųjų darbų projektų ir daugiau darbo vietų būsime panašūs į tuos, kurie remontuoja degantį namą.

 

Reikia kvestionuoti įsitikinimą, kad sistema gali būti reformuota, kad keletas naujų įstatymų, naujų veidų ar partijų valdžioje gali šią sistemą iš esmės pakeisti. Reikia kvestionuoti idėją, [kad] 99% [procentai žmonių yra geri, o blogas tik 1% - valdantysis sluoksnis], kuri verčia mus manyti, kad problemų kelia tik keleto turtingų bankų, korporacijų ir valdančiųjų veiksmai. Problema yra sisteminė. Jei uždrausime bankus, greitai pamatysime, kaip jų vietoje iškils naujos institucijos. Jei “1%” išversime iš kėdžių, jas užims naujas “1%”.

 

Žmonės yra įkvėpti, jie pirmą kartą per daugelį metų rimtai susimąstė apie savo gyvenimą. Bet kova – tai ne vien okupacijos, turime mesti iššūkį sistemą sudarantiems santykiams ir socialinėms struktūroms. Turime kovoti savo kasdienybėje, o ne vien apsiriboti simbolinėmis ir politinėmis kovomis. Turime pradėti ekonominę kovą, junkdamiesi su bičiuliais dirbančiaisiais į kovą prieš parazitus bosus ir savininkus, kurie kontroliuoja mūsų gyvenimą, taip pat ir prieš godžius bankininkus, metančius mus iš namų, kuriuos mes uždirbome savu prakaitu. Turime kovoti už santykių savo šeimose ir santykiuose pokyčius, mesti iššūkį rasizmui, homofobijai, nes jie mus atskiria ir verčia lipti vienas kitam ant galvų kaip krabus statinėje. Turime atviromis akimis žvelgti į pasaulį ir į melą, kurį mums parduoda – melą mokyklose, žiniasklaidoje, bažnyčiose. Turime pradėti mąstyti ir kovoti patys – tapti klase, kuri kovoja, o ne „reikalauja“.

 

Kitame anarchistų laiške, publikuotame infoshop.org, rašoma: „99%” – tai ne vienas, o daugybė socialinių kūnų. Kai kuriems okupantams atrodo, kad „99%” – tai homogeniška masė. Tarp okupacijose vaizduojamų „paprastų žmonių“ įtartinai daug baltųjų įstatymui ištikimų viduriniosios klasės žmonių, nors šie žmonės sudaro visuomenės mažumą.

 

Nekreipti dėmesio į mūsų skirtumus – tai klaida. Ne visus kapitalizmo neteisybės išjudino tik dabar; tam tikrą visuomenės dalį galios struktūros žlugdė ištisus dešimtmečius. Viduriniosios klasės dirbantieji, tik dabar prarandantys savo socialinį statusą, turėtų ko pasimoyti iš tų, kurie neteisybes kentė ilgus metus.

 

Anarchistai taip pat įspėja, kad negalima pasitikėti policija. Nors jie yra „paprasti dirbantieji“, bet jų darbas reikalauja saugoti valdančiųjų klasės interesus. Kol jie dirba policijoje, mes negalime jais pasitikėti, kad ir kaip draugiškai jie besielgtų. Okupantai, kurie to dar nežino, greitai apie tai sužinos, jei mes tikrą iššūkį kapitalo ir valdžios institucijoms. Tie, kurie tvirtina, kad policija egzistuoja tam, kad gintų paprastus žmones ir jiems tarnautų, turbūt paklusniai gyveno privilegijuotą gyvenimą.

 

Neverta fetišizuoti paklusnumo įstatymams. Įstatymai tarnauja tam, kad saugotų turtingųjų ir galingųjų privilegijas; paklusti jiems ne visada moraliai teisinga – tai gali būti net amoralu. Vergija buvo įteisinta įstatymais. Naciai irgi leido įstatymus. Turime tapti sąmoningi ir nepaisydami įstatymų daryti, kas mums atrodo teisingiausia.

 

Jei judėjime dalyvauja daug žmonių, turi atsirasti erdvės taktikų įvairovei. Pasmerkdami kitus kovotojus tik leidžiame valdžiai apkaltinti, suskaldyti ir sužlugdyti visą judėjimą. Reikia ne stengtis visiems primesti vieną taktiką, bet suprasti, kad skirtingos taktikos gali pasitarnauti visiems.

 

Nemanykite, kad tie, kurie pažeidžia įstatymą ar konfrontuoja su policija, yra provokatoriai. Daug žmonių turi priežasčių piktintis tuo, kas vyksta. Ne visiems mielas teisėtas pacifizmas; kai kurie žmonės atsimena, kaip reikia kovoti. Policija nesiekia mūsų vien tik provokuoti: ji taip pat nori mus įbauginti, kad mes taptume neveiksnūs. Tokioje situacijoje savigyna yra esminis dalykas.

 

Svarbu ne tik kelti reikalavimus valdantiesiems, bet ir kurti galią, kuri padėtų įgyvendinti šiuos reikalavimus mums patiems. Jei taip darysime, valdantieji suvoks, kad mūsų reikalavimai rimti. Daugiau svertų įgyjame stiprėdami.

 

Į okupacijas neateiname tik „pasakyti valdžiai tiesos“ – kai mes tik kalbame, valdžia atsuka į mus savo kurčią ausį. Sukurkime erdvę autonominėms iniciatyvoms ir organizuokime tiesioginį veiksmą, kuriuo galime pasipriešinti tam, kas sukelia socialinę nelygybę ir neteisybę.“

 

Manau, kad tokia anarchistinė kritika turėtų skambėti kaip įspėjimas ir mums. Turime ne tik siekti kai ko daugiau nei pasakyti valdžiai, kad norime demokratijos, bet ir stebėti tuos, kurie stovi šalia mūsų šiame judėjime, kokių jėgų jis yra remiamas. Kartais, būdami aktyvistai, turime suprasti, kas vyksta, ir keisti savo strategijas, o ne plaukti pasroviui su minia. Kitokiu atveju niekas nebus tikras, ar neatsidūrėme minioje su žmonėmis, su kuriais mums nepakeliui – su reakcionieriais, homofobais, kedofilais, o galbūt ir saugumo agentais.

 

Priešindamiesi valdžiai turime turėti aiškius tikslus – kovoti prieš kapitalizmą, valstybės prievartą, priešintis homofobijai, rasizmui ir seksizmui, ardyti privačios nuosavybės institucijas, sugriauti imperialistų statomas sienas tarp valstybių ir jų blokų, prisidėti prie labiausiai marginalizuotų grupių kovos, o ne tik reakcingai stengtis išlaikyti savo socialinį statusą. Tokie tikslai veda kur kas toliau, nei „tiesioginės demokratijos“ reikalavimas, apsiribojantis minios skandavimu „gėda“ miestų aikštėse ir kai kam iš mūsų atimantis energiją, kurią galėtume skirti kitokiam, galbūt konkretesniam ir vaisingesniam veiksmui.

 

Jei „tiesioginės demokratijos“ reikalavimai keliami „revoliucijose“, kurias galima vadinti buržuazinėmis, jei jomis siekiama „tik truputį“ reformuoti sistemą, grąžinti į politinę areną reakcingą, valdžiai paklusnią viduriniąją klasę, jei „revoliucijoms“ pritaria įvairios neapykantą propaguojančios grupės – tai ar anarchistai turi gaišti laiką tokioms revoliucijoms? Manau, kad aktyvistai, kokie aktyvūs jie bebūtų, privalo mąstyti, ką jie daro.

 

Beje, revoliucijos ateina savu laiku, o ne tada, kai yra suplanuotos, ypatingai jei jos yra planuojamos „Facebook“ interneto tinkle...

 

Parengė Kasparas Pocius

http://raudonajuoda.blogspot.com

2011 10 12