Slavoj Žižek. Pirma okupuokime. Reikalavimus kelsime paskui
aktyvizmas

 

zizek occupyKą daryti po Volstrito ir kitų vietų okupacijų – protestų, kurie prasidėjo toli, pasiekė centrą ir dabar, sustiprinti, vėl vilnija per visą pasaulį? Vienas iš didžiausių protestuotojams gresiančių pavojų yra tas, kad jie įsimylės patys save. Šią savaitę Volstrito okupacijos atgarsyje San Franciske vienas žmogus kvietė minią prisidėti hipišku septintojo dešimtmečio stiliumi: „Jie klausia, kokia yra mūsų programa. Mes neturime programos. Mes čia tam, kad pasilinksmintume“.

 

Karnavalą surengti paprasta – tikrasis jų vertės išbandymas yra tai, kas lieka kitą rytą, kaip pasikeičia mūsų normalus kasdienis gyvenimas.

 

Protestuotojai turėtų įsimylėti sunkų ir kantrų darbą – jie yra pradžia, ne pabaiga. Jų perduodama žinia tokia: tabu sulaužytas; mes negyvename geriausiame iš įmanomų pasaulių; mums galima, netgi privalu, galvoti apie alternatyvas.

 

Tai savotiška hėgeliška triada, vakarų kairieji apsuko visą ratą: atsisakius vadinamojo „klasių kovos esencializmo“ antirasizmo, feminizmo ir kitų kovų pliuralizmo vardan, problema vėl imama vadinti kapitalizmu.

 

Taigi pirmoji pamoka, kurią reikia išmokti, yra tokia: nekaltinkite žmonių ir jų požiūrių. Problema – ne korupcija ar godumas, problema yra sistema, kuri tave verčia būti korumpuotą. Išeitis yra ne „Main Street, not Wall Street“ („Didžioji gatvė, ne Volstritas“, t.y., bendruomenė, ne stambusis verslas), o pakeisti sistemą, kurioje didžioji gatvė negali funkcionuoti be Volstrito.

 

Priekyje laukia ilgas kelias ir greitai teks atsakyti į išties sudėtingus klausimus – ne klausimus apie tai, ko mes nenorime, bet apie tai, ko mes norime. Kokia socialinė santvarka galėtų pakeisti kapitalizmą? Kokio tipo naujų lyderių mums reikia? Kokių organų, taip pat ir kontrolės bei represijų? XX amžiaus alternatyvos, akivaizdu, nepasiteisino.

 

Nors ir nepaprastai smagu pasinerti į „horizontalios organizacijos“ malonumus su protestuojančiomis miniomis, egalitarišku solidarumu ir atvirais debatais, bet turėtume nepamiršti, ką rašė G.K.Chestertonas: „Vien atverti protą nepakanka; protą, kaip ir burną, atveri tam, kad vėl užvertum jau turėdamas kažką tvirto“. Tas pats galioja ir politikai nepastoviais laikais: atviri debatai privalės susitelkti ne tik aplink kokius nors naujus „pagrindinius signifikantus“, bet ir konkrečius atsakymus į seną leninistinį klausimą „Ką daryti?“

 

Į tiesioginius konservatorių priekaištus lengva atsakyti. Ar protestai yra anti-amerikietiški? Kai konservatoriai fundamentalistai tvirtina, kad Amerika yra krikščioniška tauta, verta prisiminti, kas yra krikščionybė: Šventoji Dvasia, laisva egalitarinė tikinčiųjų bendruomenė, vienijama meilės. Protestuotojai yra tikroji Šventoji Dvasia, o Volstrito pagonys garbina stabus.

 

Ar protestuotojai smurtauja? Tiesa, jų žodžiai gali pasirodyti agresyvūs (okupacija ir taip toliau), bet jie agresyvūs tik ta prasme, kuria ir Mahatma Gandhis buvo agresyvus. Jie agresyvūs, nes nori padėti tašką tam, kas vyko iki šiol – argi tai smurtas, palyginus su smurtu, reikalingu palaikyti sklandžiam pasaulinės kapitalistinės sistemos funkcionavimui?

 

Jie vadinami nevykėliais – bet ar tikrieji nevykėliai nėra Volstrito bankininkai, kuriuos teko valstybei traukti iš bankroto? Jie vadinami socialistais – bet Jungtinėse Valstijose jau seniai gyvuoja socializmas turtingiesiems. Jie kaltinami nepagarba privačiai nuosavybei – bet Volstrito spekuliacijos, sukėlusios 2008-ųjų krizę dūmais paleido daugiau sunkiai uždirbtos privačios nuosavybės nei protestuotojai galėtų sunaikinti siautėdami dieną naktį – prisiminkime tūkstančius namų netekusių šeimų.

 

Jie nėra komunistai, jei komunizmu vadinsime sistemą, kuri užtarnautai žlugo 1990-aisiais – ir prisiminkime, kad iki šiol valdžioje išsilaikę komunistai vadovauja pačiam negailestingiausiam kapitalizmui. Kinijos komunistų vadovaujamo kapitalizmo sėkmė yra grėsmingas ženklas, kad kapitalizmo ir demokratijos santuokai gresia skyrybos. Jei protestuotojus ir galima pavadinti komunistais, tai tik ta prasme, kad jiems rūpi bendras gėris – gamta, žinojimas – kurį sistema grasina sunaikinti.

 

Jie pašiepiamai vadinami sapnuotojai, bet tikrieji fantazuotojai yra tie, kurie mano, kad dabartinė tvarka gali tęstis amžinai, vos su keliais kosmetiniais pataisymais. Jie ne sapnuoja – jie žadina iš sapno, kuris ima virsti košmaru. Jie nieko nenaikina, bet reaguoja į palaipsniui pačią save naikinančią sistemą. Visi prisimename klasikinę animacinių filmų situaciją: katinas prieina prarają, bet ir toliau eina; kristi pradeda tik tada, kai pažvelgia žemyn ir pamato tuštumą. Protestuotojai tiesiog liepia galingiesiems pažvelgti žemyn.

 

Visa tai – lengvoji dalis. Protestuotojai turėtų saugotis ne tik priešų, bet ir netikrų draugų, kurie apsimeta juos remiantys, bet jau dabar iš visų jėgų stengiasi iškreipti protestus. Lygiai taip pat, kaip esame girdomi kava be kofeino, alumi be alkoholio, ledais be riebalų, valdžioje esantys žmonės bandys paversti protestus nekenksmingu moralistiniu gestu.

 

Bokso terminologijoje surakinti reiškia viena arba abiem rankom suimti priešininką, kad jis negalėtų smūgiuoti. Billo Clintono reakcija į Volstrito protestus yra puikus politinio surakinimo pavyzdys.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

B. Clintonas mano, kad protestai „apskritai yra teigiamas dalykas“, tačiau jam nerimą kelia jų tikslų miglotumas: „Jie turi būti už kažką konkretaus, o ne tiesiog prieš kažką, nes jei tik nepritari, kažkas kitas pasinaudos tavo sukurta tuštuma“, – pareiškė jis. B.Clintonas pasiūlė protestuotojams paremti prezidento B.Obamos darbo vietų kūrimo planą, kuris, tvirtinama, sukurs „kelis milijonus darbo vietų per ateinančius pusantrų metų“.

 

Šiame etape kaip tik ir reikėtų atsispirti pagundai protestų energiją greitai išversti į konkrečių pragmatinių reikalavimų sąrašą. Taip, protestai sukūrė tuštumą – skylę hegemoniškoje ideologijoje – ir reikia laiko, kad galėtume tinkamai užpildyti tuštumą, nes tai turininga tuštuma, durys į šį tą išties naujo.

 

Protestuotojai išėjo į gatves, nes jiems nusibodo pasaulis, kuriame perdirbti kokakolos skardines, paaukoti kelis dolerius labdarai ir nusipirkti kapučino puodelį, nuo kurio kainos 1 proc. atitenka besivystančio pasaulio problemoms, pakanka nuraminti sąžinei. Išeksportavę darbą ir kankinimą, pažinčių agentūroms ėmus eksportuoti net mūsų pasimatymus, jie pamatė, kad jau seniai leidžia eksportuoti ir jų politinių sprendimų galią – ir panoro ją susigrąžinti.

 

Politikos menas taip pat yra ir sugebėjimas iškelti konkretų reikalavimą, kuris, nors ir visiškai „realistiškas“, sukrečia pačią hegemoninės ideologijos šerdį: tai yra tokį, kuris būdamas galimas ir visiškai teisėtas, yra de facto neįmanomas (pavyzdys – visuotinis sveikatos draudimas JAV). Po protestų Volstryte turėtume būtinai sutelkti žmones kelti tokius reikalavimus – vis dėlto ne mažiau svarbu kartu išlaikyti atstumą nuo pragmatinės derybų ir „realistinių“ pasiūlymų srities.

 

Ko jokiais būdais nevalia pamiršti – bet kokie debatai čia ir dabar neišvengiamai lieka debatais priešo teritorijoje; reikia laiko, kad sukurtume naują turinį. Viskas, ką dabar sakome, gali būti iš mūsų atimta – viskas, išskyrus mūsų tylą. Ši tyla, dialogo ir visų formų surakinimo atmetimas, yra mūsų „teroras“ – grėsmingas bei grasinantis, koks ir turėtų būti.

 

www.guardian.co.uk vertė lrytas.lt

2011 11 01

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti