Justas Patkauskas. Dešimtys tūkstančių už demokratiją
aktyvizmas

 

kapitalizmo zaidimas baigtas0Didelė dalis žiniasklaidos spalio 15 dieną vykusį pasaulinį protestą už globalią demokratiją yra linkusi apibūdinti kaip paprasčiausią amerikietiškojo „Occupy Wall Street“ atmainą. Iš tiesų šis judėjimas prieš gerą pusmetį prasidėjo Ispanijoje, kur į gatves ir toliau renkasi didžiausios minios dabartine politika ir ekonomika nusivylusių žmonių.

 

Sunku žinoti, ko tikėtis, pirmą kartą einant į pasauliniu mastu organizuojamas eitynes už alternatyvią globalizaciją. Pagal optimistines prognozes protestuotojų turėjo būti keli tūkstančiai, pagal pesimistines – galbūt keli šimtai. Galop ir vieta ne pati parankiausia, nes Ispanijos protestų centras – Madridas, o štai aš minu Valensijos gatves.

 

Kitas klaustukas – ar pasiimti dujokaukę, bandant iš anksto apsidrausti nuo policijos ašarinių dujų. Nors dauguma šių dienų antikorporacinių mitingų yra taikūs, ypač tokiame aktyvizmo pakraštyje kaip Valensija, tačiau niekada negali žinoti: Madride identifikacinius ženklelius nusisegę policininkai yra griebęsi lazdų prieš garsiau šūkaujančius; Briuselyje prieš porą dienų policininkas vieną aktyvistę apdovanojo spyriu į veidą; netgi Jungtinėse Amerikos Valstijose, neva civilinio pasipriešinimo lopšyje, antiriaušininkų smurtas – sąlyginai įprastas reiškinys.

 

Tad nebūtų klaidinga teigti, jog ėjau tikėdamasis nedidelės grupės aršiai nusiteikusių ekstremistų su juos prižiūrinčiais dar aršesniais teisėsaugininkais. Rezultatas buvo visapusiškai netikėtas – tiek dėl dalyvių, tiel dėl atmosferos.

 

Pavakare artėjant link Šv. Agustíno aikštės, kur turėjo prasidėti eitynės, paprastai pilnos centro kavinukės arba visiškai apleistos, arba uždarytos – pirmoji užuomina apie tai, kas laukia. Nedideli žmonių srautai slenka ta pačia kryptimi, kaip ir aš. Už poros kvartalų jau girdisi minios ošimas.

 

Ir tada: Šv. Agustíno aikštė, kurioje susikerta septynios erdvios gatvės, perpildyta žmonių. Norint prisikapstyti iki artimiausio žibinto, ant kurio būtų galima užsikabaroti ir kažką pamatyti, tenka brautis pro žmonių upę, tačiau visi maloniai atsiprašinėdami traukiasi iš kelio. Keli akrobatiniai judesiai ir atsiveria vaizdas: ir aikštė, ir aplinkinės gatvės užtvindytos žmonių su plakatais.

 

Iki eitynių pradžios – geras pusvalandis, o pagrindinė grupė dalyvių, prieš valandą pradėjusi žygį miesto pakrašty, dar net nepasirodė.

 

Akivaizdu, kad protesto masteliai nustelbs bet kokias prognozes. Aštuonių policininkų būrys desperatiškai bando kontroliuoti eismą. Galbūt neįvertindama galimo anšlago, o gal tiesiog nenorėdama provokuoti konflikto, Valensijos vadovybė neatsiuntė didelio kiekio policininkų. Sprendimas pasiteisina – visų eitynių metu neįvyksta nė menkiausio incidento. Priešingai negu Romoje, vieninteliame iš beveik tūkstančio protestavusių miestų, kur dužo vitrinos ir liepsnojo automobiliai.

 

Netrukus pasirodo pagrindinė masė protestuotojų, prisijungiančių prie aikštėje jau laukiančios minios. Maišantis tarp žmonių, nuotaika – pribloškianti. Mišinys tarp muzikos parado ir gimtadienio staigmenos, tik be jokio alkoholio. Tiek organizatoriai, tiek dalyviai žvalgosi plačiomis šypsenomis, bylojančiomis „Netikiu, jog šitai iš tiesų vyksta!“ Vienintelis skirtumas tarp senbuvių ir paspoksoti užklydusių paskalūnų tas, jog pastarieji rizikuoja išsinarinti atvėpusius žandiklaulius.

 

Eitynės pajuda iš vietos, iš aplinkinių gatvių vis dar plūsta naujų dalyvių bangos. Priekyje slenka keturi pustuščiai policijos furgonai, tiesiai už jų – mitinguotojų didžėjų sunkvežimis, o toliau – masės ir masės protestuotojų. Sunku apibūdinti eitynių dalyvius – tai tiesiog išilginis pjūvis per visą įmanomą klasių, pažiūrių, amžiaus bei ideologijų spektrą. Tarp organizuotų grupių šalia žygiuoja anarchistai bei neįgaliųjų sąjunga, kiber-piratai eina netoli medikų sąjungos, taipogi maišosi būrelis „etatinių“ Che Guevaros kulto pasekėjų.

 

Tačiau didžiąją dalį protestuojų sudaro ne organizuotos ideologinės grupės, bet mažesni visuomeniniai vienetai. Žmonės atėję šeimomis, nešini namų gamybos kartoniniais plakatais; įvairaus amžiaus ir lyčių draugų būreliai, pasigaminę vėliavas; visokiausių sluoksnių asmenys nuo apšiurusių pankų iki dizainerių drabužiais dėvinčių dabitų.

 

Mišrumas yra vienas pagrindinių šio globalaus judėjimo bruožų. Jame dalyvauja įvairias pažiūras atstovaujantys žmonės, tačiau dauguma tiesiog jaučiasi nuvilti modernios politikos, grįstos atviros rinkos vertybėmis. Judėjimas netgi neturi bendro pavadinimo: JAV jis žinomas kaip „Occupy Wall Street“, Ispanijoje kaip „M-15”, „Los Indignantes” arba „Democracia Real Ya”. Vienos šalys labiau linkusios kopijuoti JAV vardą ir burtis aplink „Occupy Asia“ ar „Occupy Australia“ vėliavas, priklausomai nuo kontinento. Kitos, tokios kaip Graikija ar Italija, labiau propaguoja ispaniškąjį pasipiktinusiųjų modelį.

 

Visas pasaulinis judėjimas neturi bendrų politinių reikalavimų ar ideologinių normų. Kritikai teigia, jog tai yra prastos judėjimo organizacijos bruožas. Judėjimo dalyviai atsako, jog demokratijos esmė – įvairiapusis visiškai skirtingų grupių dalyvavimas bendroje politinėje veikloje, neturinčioje iš anksto numatyto rezultato. Judėjime egzistuoja tik dvi itin bendros vertybės – atviresnės demokratijos skatinimas ir nuolaidžiavimo rinkai peikimas.

 

Bėga valandos, o eitynės raizgosi po Valensijos centro gatves: pro prašmatnius bankų dangoraižius, tarp prabangių prekybos centrų ir madingų kavinių. Einant priekyje prie didžėjų sunkvežimio su anarchistų avangardu, lengva pamiršti judėjimo apimtis. Nors atsigręžus atgal nematyti minios galo, tačiau tik pabandžius atsekti žingsnius supranti tikrąjį protesto dydį: po trijų valandų žygiavimo minia artėja prie savo pradinės aikštės, kur vis dar būriuojasi tuntai žmonių, net nepradėjusių maršruto.

 

kapitalizmo zaidimas baigtas

 

Valensijoje į gatves išėjo apie 35 000 piliečių, daugiau negu pusė procento viso regiono gyventojų ir daugiau nei 4% Valensijos miesto populiacijos. Ispanijoje, be abejo, didžiausius skaičius demonstravo Madridas ir Barselona, kur protestuotojų kiekis įvairiais duomenimis svyravo tarp 60 ir 100 tūkstančių. Šiaurės ir Pietų Amerikos pagrindiniuose miestuose protestai vyko mažesniais, tačiau tūkstantiniais mastais, tuo tarpu Azijoje bei Afrikoje dalyvius buvo galima skaičiuoti geriausiu atveju šimtais.

 

Jau seniai sutemę, kai protesto priekyje esantys žmonės pagaliau pasiekia Valensijos vadovybės rūmus. Ten išskleidžiamas pagrindinis eitynių plakatas: „Prieš kapitalo diktatūrą!“ Pasipila skanduotės ir šūksniai, o mitingo organizatoriai garsiakalbiais ragina žmones eiti giliau į aikštę, kad likę tūkstančiai protestuotojų galėtų praeiti.

 

Buitiniai plakatai šaukia, jog „Nemokėsime už bankų sukeltą krizę!“, kad miestiečiams „Gana medicinos ir švietimo apkarpymų!“ Tarp pavienių necenzūriniais žodžiais pasidabinusių rankdarbių, dauguma dalyvių reiškia pasipiktinimą tiek pasaulį pastaruosius keletą metų luošinančia krize, tiek sistema, kuri niekaip nesugeba išspręsti problemų. „Turiu karjerą – esu profesionaliai išnaudojama bankų...“, – skelbia viena mergina.

 

Toliau nuo įvykių epicentro paprastai ūžiantis Valensijos naktinis gyvenimas labiau primena Kauno savaitgalį – pavieniai žmonės gatvėse, pusiau tušti barai. Tačiau po poros valandų viskas grįžta į senas vėžias ir gatvės vėl pilnos naktinių kamščių, o prie madingų vakarieniavimo vietų rikiuojasi eilės. Protestas baigėsi. Tūkstančiai patraukė namo, o aikštėje naktiniam budėjimui liko tik koks šimtas pagrindinių entuziastų.

 

Ciniko triumfo akimirka – kvaileliai išėjo, pasivaikščiojo, pašūkavo ir grįžo namo. Gyvenimas liko nepakitęs. Tačiau atmosfera aikštėje ne pesimistiška, bet mąsli. Klausimai kyla nebyliai – koks bus judėjimo ilgalaikis poveikis? Ar judėjimas neišnyks, kai vakarų pasaulyje prasidės šalta žiema? Ar jis netaps dar vienu politikų manipuliacijos įrankiu?

 

Ispanijos žiniasklaida judėjimą nušvietė įvairiai. Spaudos gigantas El País, prieš pusmetį nuo pat pradžių deklaravęs paramą globaliam miestiečių būrimuisi, įvykį sveikino kaip triuškinančią visuomenės pergalę prieš politinę stagnaciją. Panašios linijos laikėsi ir kiti progresyvūs laikraščiai, tuo tarpu konservatyvioji spauda piktinosi „kairiųjų radikalų“ „nelegalia veikla“ bei lingvistiškai plakė vyriausybę už tai, kad ši nesiėmė visų įmanomų priemonių „ekstremistams“ malšinti.

 

Progresyviųjų laikraščių puslapiuose judėjimą atstovaujanti nuotrauka – tūkstantinės minios rankas iškėlusių protestuotojų Madrido Saulės aikštėje. Tuo tarpu Franco laikų besiilginti krikščionių-nacionalistų žiniasklaida mėgavosi kaukėtų riašininkų vaizdais iš Romos, viso pasaulio protestuotojams nešykštėdama pasyviai-agresyvių būdvardžių. Vienaip ar kitaip, laikai, kai judėjimą buvo galima tiesiog patogiai ignoruoti, baigėsi.

 

Tačiau kad ir koks bebūtų globalios demokratijos šalininkų ilgalaikis likimas, jie jau nuveikė didžiulį darbą. 82 valstybėse vykęs pasaulinis protestas įrodė, jog politika įmanoma neturint nei charizmatinio lyderio, nei centralizuotos valdžios, nei bendros ideologijos. Visai tai – tikras spjūvis į veidą paternalistinės pseudodemokratijos šalininkams.

 

Spalio 15-ąją dieną Ispanija ir pasaulis parodė, jog nereikia nei milijardų vertės viešųjų ryšių kampanijos, nei milžiniškų propagandos mašinų, kad „pilkosios masės“ įsilietų į viešąjį gyvenimą. Ir nors tai buvo tik keletą valandų trukusi akimirka, kiekvienas toks sambūris – dar vienas rėžis socialinėje atmintyje, didinantis piliečių pasitikėjimą savo jėgomis politinės aklavietės akivaizdoje. Kitaip tariant, spalio 15-oji – svarbi pergalė demokratijai.

 

Ore.lt

2011 10 27

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti