George Caffentzis. Platono „Valstybė“ ir studentų atsisakymas grąžinti paskolas
aktyvizmas

studentu-skolos„Jei kas iš draugo, turinčio sveiką protą, pasiskolintų ginklą, o vėliau šis išprotėtų ir reikalautų ginklą grąžinti, tokiu atveju kiekvienas pasakys, kad nereikia grąžinti ir kad tas, kuris grąžintų, pasielgtų neteisingai“ (Platonas, „Valstybė“, p. 331)

 

Kelias pastarąsias savaites man teko pasisakyti remiant tuos, kurie pasižadėjo atsisakyti grąžinti savo studijų paskolas, jei tik milijonas kitų sutiktų tai padaryti (Occupy Student Debt). Savo pranešimų metu sulaukiau daug klausimų ir kritikos. Klausimai dažniausiai buvo praktinio pobūdžio („Kas nutiks kitiems, pasirašiusiems paskolų sutartis, jei aš, atsisakęs mokėti, tapsiu 1000001 studentu, atsisakiusiu mokėti skolą?) Kritika taip pat buvo praktinio pobūdžio, pradedant klausimu „kodėl nesuorganizavus žmonių, kad jie atsisakytų išmokėti visas paskolas?“ iki „jei atsisakysite mokėti paskolą, ar federalinė vyriausybė apskritai nenustos remti studentų paskolų programos, ir ar jūs tokiu būdu nepakenksite ateities studentams. Buvau pasiruošęs atsakyti į šiuos klausimus ir kritiką remdamasis empiriniais įrodymais ir politiniais argumentais.

 

Daugiau problemų sukėlė kitokia kritika, į ją nebuvo lengva atsakyti. Tie, kurie išsakė šią kritiką, ne tik nepritarė kampanijos prielaidoms – kad yra teisinga atsisakyti grąžinti studento paskolą – bet jautėsi tos prielaidos moraliai įžeisti. Jų replikos į mano argumentus kampanijos naudai buvo apgaubtos tarsi metafizine šventumo aura, kai jie kalbėjo, kaip svarbu išmokėti laisvai prisiimtas paskolas, nesvarbu, kokios būtų to pasekmės. Jų kritika greitai nebepaisė faktų ir netgi nebesisiejo su vertybėmis – buvo įžengta į metavertybių pasaulį, o svarbiausia iš tų metavertybių – žmogus negali būti moralus, jei jis negrąžina paskolos.

 

Toks moralinis požiūris į paskolų grąžinimą iškėlė politinę problemą: jis palietė daugelio studentų – paskolų mokėtojų – atvirą nervą. Jie gėdijosi, kad negali grąžinti paskolų. Gėda daugelį privertė maskuotis ir nekalbėti kitiems (netgi šeimos nariams) apie savo įsipareigojimą. Kaip liudija mano tyrimai apie ankstesnius studentų bandymus nutraukti paskolos mokėjimą, viena iš jų nesėkmės priežasčių buvo jų nesugebėjimas įveikti skolininko savybes; susigėdę jie tylėjo, o tai buvo antipolitiška laikysena, nes tokiu būdu kolektyvinė skolų grąžinimo problema tampa individualia problema, vienu metu paliečiančia vieną žmogų. Todėl, norint, kad toks likimas neištiktų ir Occupy Student Debt, su tokia moralistine kritika reikėjo susikauti tiesiogiai –į ją ne tik sunku atsakyti, bet ji sukelia sudėtingų pasekmių daugeliui skolininkų, kurie jaučiasi pažeidžiami tokio „skolų moralistų“ teiginiuose slypinčio šantažo.

 

Apmąstydamas šį skolų moralistų iškeltą galvosūkį, supratau, kad, būdamas filosofas, galiu remtis filosofiniais argumentais už arba prieš studentų paskolų grąžinimą. Kuo daugiau varčiau knygas, tuo geriau supratau, kad atsisakymo grąžinti skolas gynimas turi ilgą filosofinę istoriją. Tokios literatūros įvedimas į šiuolaikinį skolos diskursą tampa svarbiu atsaku griežtiems skolų moralistų teiginiams.

 

Jei Platono „Valstybė“ tampa politinės filosofijos pradžia, tai atsisakymas išmokėti skolas atsiranda politinės filosofijos pradžios pradžioje. Platonas, aristokratiškas konservatyvių mąstytojų numylėtinis, „Valstybėje“ praktiškai gina atsisakymą mokėti skolas. Platono rūpestis dėl skolų netuėtų stebinti: įsiskolinimas, nuvedantis į skolų vergiją, jau nuo 600 m. pr. m. e. visoje senovės Graikijoje buvo pilietinių karų ir revoliucijų priežastis. Solonas, žymus Atėnų įstatymdavys, stengėsi nutraukti nesiliaujančius neramumus, kuriuos sąlygojo skolos – pavertimo vergais – revoliucijos – skolos ciklas bei nuolat įsižiebianti klasių kova tarp vargšų skolininkų ir plutokratų kreditorių, kuri vedė Atėnus į katastrofą. Jis įstatymais įteisino skolų vergijos pabaigą, o šis sprendimas leido demokratizuoti Atėnų valstybę, paskatino didesnio atlygio išmokėjimą piliečiams už jų viešuosius darbus (ypač už dalyvavimą teisingumo ir įstatymų leidybos administravimo veikloje, dalyvaujant generalinėse asamblėjose ir teismuose, pavyzdžiui, 800+ teisme, nusprendusiame teisti Sokratą).

 

Solonas buvo politikas ir netgi ne išminčius, bet ne filosofas. Platonas buvo filosofas. Ką jis galėjo pasakyti apie atsisakymą grąžinti skolas? Svarbu yra tai, kad diskusija apie skolas atsiduria pačiame „Valstybės“ priekyje. Pirmas asmuo, kurį apklausia Sokratas, iškeldamas klausimą „Kas yra teisingumas?“ yra Kefalas, turtingas ginklų gamintojas, kuris, būdamas imigrantas, atsidūrė tarp Atėnų 1%, o taip pat ir savininkas namų, kuriuose, kaip manoma, vyksta „Valstybės“ dialogas. Svarbus yra jau pats vardas “Kephalos”: senovės Graikijoje jis reiškia „galvą“ ir yra giminingas žodžiui „kapitalas“.

 

Kefalo atsakymas į Sokrato klausimą pakankamai dera pirkliui: „Kalbėk tiesą ir grąžink skolas!” Bet Sokratas lengvai atmeta tokį pasakymą iškeldamas mintį, kad jei žmogus pasiskolina iš draugo ginklų, o po to draugas „sužvėrėja“ ir tampa bepročiu, galinčiu nužudyti arba nusižudyti, tokiu atveju skolininkas nebus teisus grąžindamas ginklus – tiesą sakant, tokiomis aplinkybėmis grąžinti skolą būtų išties neteisinga, nes tai reikštų arba žmogžudystę, arba savižudybę, arba ir tai, ir tai. Taigi, iš teisingo skolų grąžinimo sąlygų nebūtinai turi išplaukti absoliutus įsipareigojimas jas grąžinti bet kokiomis sąlygomis. Apibendrindami Sokrato atsakymą į Kefalo apibrėžimą, aptinkame tokią maksimą: atsisakyti grąžinti paskolą reikėtų tokiu atveju, jei grąžinimas gali atnešti blogų pasekmių, pranokstančių jos grąžinimo teisėtumą.

 

Platono įtarumas dėl Kefalo išminties buvo nulemtas ilgaamžės atėniečių gyvenimo kartu su pirklių ir savininkų klase politinės patirties – jie, kaip ir Kefalas, tvirtino, kad paskolas reikia grąžinti net tokiu atveju jei tai vestų į skolų vergiją ir klasinį pilietinį karą. Tai gali paaiškinti, kodėl, rašydamas apie Sokrato atsakymą, Platonas mini ginklų skolinimą! Kreditoriai šiuo atveju pasirodo kaip bepročių minia, skolų grąžinimas – kaip žmogžudystės ir savižudybės priežastis, ypač jei jis baigiasi bendrapiliečių pavertimu vergais.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Šios problemos nesibaigė su senojo pasaulio pabaiga. Išties, šiandien „skolų moralistai“ atsisakantiems grąžinti studijų skolas siūlo atsakymą, kuris yra panašus į Kefalo atsakymą Sokratui. Savo ruožtu į skolų moralistų kategorinius imperatyvus mes turime atsakyti taip, kaip Sokratas atsakė į Kefalo teisingumo apibrėžimą – su empatišku „gali būti ir kitaip“.

 

Pirmiausiai tai priklauso nuo to, ar studentų paskolos yra teisingos kaip paskolos. Apie tai aiškiai kalba dabartiniai studentų paskolų mechanizmai. Pavyzdžiui, studentų paskolos grąžinimas nenutraukiamas bankroto atveju (visos kitos skolos gali būti tokiy būdu panaikintos). Be to, didelėje dalyje šių paskolų susitarimų buvo pasirašyta po apgavikiškomis sąlygomis – tai paaiškėjo nesenų skandalų, teisinių bylų ir komisijų tyrimų šviesoje. Kaip kalbėdamas apie Kalifornijos universitetą teigė Robertas Meisteris, universiteto administratoriai didžiąją dalį studentų mokesčio už mokslą paverčia studentams teikiamomis paskolomis ir stipendijomis, taip išlakydami universiteto obligacijų reitingus, savo kapitalistinius projektus ir visą eilę susitarimų, kuriais viešos lėšos panaudojamos siekiant privačių tikslų. Tai plačiai atskleidė ankstesni studentų paskolos grąžinimo nutraukimo judėjimai, ir dar daug ką būtų galima sužinoti.

 

Antra, svarbu yra tai, ar skolų grąžinimas pasitarnauja visuotiniam gėriui. Studentų paskolos reikšmę svarbu suprasti universiteto finansavimo pokyčių, įvykusių po XX a. 8 dešimtmečio, kontekste. Vis didėjanti studentų paskolų našta (dabar siekianti virš milijardo dolerių) sudarė sąlygas dar labiau padidinti mokestį už mokslą tiek viešuose, tiek privačiuose universitetuose ir finansuoti pelno siekiančių universitetų plėtrą. Ši raida, viena vertus, tapo universitetų tapimo korporacijomis ir privatizacijos priežastimi, o kita vertus pasmerkė visą kartą prasiskolinimo baudžiavai. Todėl nėra abejonių, kad siekiant nemokamo universitetinio išsilavinimo, o taip pat norint išvengti tolimesnės visuomenės poliarizacijos, būtina pribaigti dabartinę studentų įsiskolinimo sistemą.

 

Trečia, svarbu yra tai, ar žinios ir išsimokslinimas, kurį padengia studentų paskolos, turi būti pirmiausiai preke. Šis klausimas tapo pagrindine debatų apie „pelno siekiančių“ universitetų plėtrą ir didėjančias korporacijų pastangas primesti akademiniam darbui intelektualinės nuosavybės režimą tema. Bet pats daugelio universitetų statusas (jie apibrėžiami arba kaip vieši, arba kaip privatūs, bet ne kaip siekiantys pelno) ir tradiciniai, nors laikini apribojimai „intelektualinės nuosavybės teisėms“ (kai patentais suteikiamos monopolinės teisės pardavinėti išradimą 20 metų) leidžia manyti, kad, nepaisan gerai organizuotų ir finansuotų pastangų švietimo ir žinių suprekinimas dar neįgijo teisinio pagrindo. Jei dauguma universitetų neketina pasipelnyti iš jų teikiamo švietimo ir skleidžiamų žinių, kodėl iš jų turėtų pelnytis kažkokios finansinės institucijos?

 

Taigi, studentų atsisakymas grąžinti paskolas yra iš principo toks pat teisingas, kaip ir atsisakymas grąžinti pasiskolintą užtaisytą ginklą išprotėjusiam draugui, kuris siekia juo žudyti, o galiausiai nusižudyti pats. Nuo šio požiūrio negali atgrasinti tokie prieštaravimai: “Argi studento skolos mokėjimo nutraukimas nebus neteisingas visų tų žmonių, kurie stengėsi išmokėti savo paskolas, atžvilgiu?“ Kaip savo naujausioje knygoje „Skola: pirmieji 5000 metų“ teigia Davidas Graeberis, toks argumentas yra toks pats kailas, kaip ir teiginys, kad apiplėšti žmogų neteisinga dėl to, kad jo kaimynai nebuvo taip pat apiplėšti.

 

Platonas su tuo sutiktų.

 

EduFactory.org vertė KP

2012 01 06