John Holloway. Graikija mums rodo, kaip protestuoti prieš žlugusią sistemą
aktyvizmas

graikija 0     Nemėgstu prievartos. Nemanau, kad daug ko pasieksi degindamas bankus ir daužydamas langus. Tačiau jaučiu malonumo antplūdį, kai matau, kaip Atėnuose ir kituose Graikijos miestuose reaguojama į tai, kad Graikijos parlamentas priėmė Europos Sąjungos primestus planus. Dar daugiau – jei nebūtų tokio pykčio protrūkio, jausčiausi kaip plūduriuodamas depresijos jūroje.

     Šis džiaugsmas yra panašus į tokį džiaugsmą, kai pamatai nuolatos mindomą slieką, kuris apsisuka ir pradeda riaumoti. Džiaugsmą pamačius tuos, į kurių skruostus buvo pliaukštelta tūkstančius kartų – ir jie trenkė atgal. Kaip galime žmonių prašyti, kad jie nuolankiai priimtų nuožmų gyvenimo sąlygų pablogėjimą, kurias numato diržų veržimosi politika? Ar mes norime, kad jie pritartų didžiulio daugybės jaunų žmonių kūrybinio potencialo sunaikinimui ir tam, kad jų talentai atsidurtų ilgalaikio nedarbo spąstuose?

     Ir viskas tik tam, kad būtų grąžintos skolos bankams, kad turtingieji taptų dar turtingesniais? Tik tam, kad būtų išlaikyta kapitalistinė sistema, kurios „galiojimo data“ jau seniai baigėsi ir kuri dabar gali pasiūlyti tik naikinimą? Graikams nuolankus sankcijų priėmimas reikštų visišką depresiją: prie depresijos dėl žlugusios sistemos prisidėtų depresija dėl prarasto orumo.

     Smurtinga Graikijos reakcija yra šauksmas pasauliui. Ar dar ilgai mes ramiai sėdėsime ir žiūrėsime, kol pasaulį naikins tie barbarai – turtuoliai, bankai? Ar dar ilgai mes stebėsime, kaip plinta socialinis neteisingumas, kaip ardoma sveikatos apsauga, kaip švietimas apauga nekritikuojamomis nesąmonėmis, kaip privatizuojami pasaulio vandens ištekliai, naikinamos bendruomenės, o žemė draskoma tam, kad iš to pasipelnytų kalnakasybos kompanijos?

     Gerovės griovimas, toks akivaizdus Graikijoje, vyksta visame pasaulyje. Visame pasaulyje žmonių ir ne žmonių gyvenimą savo logikai, pelno logikai pajungia pinigai. Tai ne naujiena; naujiena – tai šio griovimo intensyvumas, apimtis bei visuotinis susirūpinimas tuo, kad šiuolaikinė [kapitalizmo] dinamika – tai mirties dinamika, kad, panašu, mes visi ritamės žmogaus gyvybės žemėje sunaikinimo link. Kai išsilavinę komentatoriai aiškina vėliausių tarpvyriausybinių susitarimų dėl eurozonos ateities detales, jie pamiršta paminėti, kad gana nerūpestingai svarstoma pačios žmonijos ateitis.

     Mes visi esame graikai. Mes visi esame pajungtieji, kurių pajungimą lėmė finansinių rinkų reguliuojamos istorijos buldozeris. Bent jau jiems taip atrodo. Milijonai italų nuolat protestavo prieš Silvio Berlusconi, bet jį nuvertė finansų rinkos. Tas pats nutiko ir Graikijoje: prieš George Papandreou nuolat vyko demonstracijos, bet iš pareigų jį atleido finansų rinkos. Abiem atvejais kritusių politikų vietą turėjo užimti lojalūs ir savo lojalumą įrodyti spėję pinigų tarnai – tam nereikėjo net pasitarimų su visuomene. Istorijos nebekuria netgi turtingieji ir galingieji: istorijoje veikia nieko nebekontroliuojama dinamika, dinamika, kuri, jei mes tai jai leisime, sunaikins pasaulį.

     Ugnis Atėnuose yra įniršio ugnis, ir mes dėl jos džiūgaujame. Tačiau įniršis yra pavojingas. Jei jis yra suasmeninamas ar nukreipiamas prieš tam tikras žmonių grupes (šiuo atveju – vokiečius), jis lengvai gali tapti naikinimu. Nenuostabu, kad pirmasis ministras, vardan protesto atsistatydinęs prieš paskutinį diržų veržimnosi politikos priėmimo raundą, buvo kraštutinių dešiniųjų partijos pirmininkas Laosas. Įniršis lengvi gali tapti ncionalistiniu, netgi fašistiniu įniršiu – tokiu įniršiu, kuris neprisideda prie geresnio pasaulio kūrimo.

     Taigi svarbu suvokti, kd mūsų įniršis bus nukreiptas ne prieš vokiečius, netgi ne prieš Angelą Merkel, ne prieš Davidą Cameroną ir ne prieš Nicolas Sarkozy. Šie politikai – tai tik išdidūs, bet apgailėtini tikrojo mūsų įniršio objekto – pinigų valdžios, viso gyvenimo pajungimo pelno logikai – simboliai.

     Meilė ir įniršis, įniršis ir meilė. Meilė buvo svarbi tema kovose, kurios per pastaruosius metus keitė politikos sampratą, ji buvo nuolatinė tema „Occupy” judėjimuose, ją buvo galima giliai pajusti netgi daugelyje pasaulio šalių vykusiuose smurtiniuose susirėmimuose. Tačiau meilė eina koja kojon su įniršiu, kuris klusia: „Kaip jie drįsta iš mūsų atimti gyvenimą, kaip jie gali elgtis su mumis kaip su daiktais?“. Per įniršį dėl mus supančio šio pasaulio cinizmo prasiskverbia kito pasaulio vaizdinys. Galbūt.

     Kitokio pasaulio ilgesys tampa ne tik įniršio priežastimi, nors įniršis yra šio jausmo dalis. Reikalingas ir kantrus bandymas veikti kitaip, kurti kitas visuomeninio sambūvio ir tarpusavio pagalbos formas. Anapus degančių bankų spektaklio Graikijoje – gilesnis procesas, tylesnis judėjimas, kuomet žmonės atsisako užmokėti už autobuso bilietus, apmokėti elektros sąskaitas, kelių muitus, grąžinti paskolas bankams.

     Tai judėjimas, gimęs iš būtinybės ir įsitikinimo, jį sukūrė žmonės, organizuojantys savo gyvenimą kitaip, kuriantys tarpusavio pagalbos bendruomenes ir maisto tinklus, užimantys tuščius namus bei žemės sklypus, kuriantys bendruomeninius sodus, grįžtantys į kaimus, nusisukantys nuo politikų (kurie dabar bijo pasirodyti gatvėse) ir kuriantys tiesiogine demokratija grįstas visuomeninių sprendimų priėmimo formas. Galbūt šis judėjimas nepakankami platus, galbūt jis dar eksperimentinis, tačiau jis yra būtinas. Anapus liepsnos spektaklio – bandymai ieškoti ir kurti naują gyvenseną, kuri lems Graikijos ir viso pasaulio ateitį.

     Pritariu šeštadienį visame pasaulyje vyksiančioms akcijoms, reiškiančioms paramą Graikijos sukilimui. Mes visi esame graikai.

     Johnas Holloway’us (g. 1947) – airių kilmės marksistas sociologas, filosofas, teisininkas. Nuo 1991-ųjų gyvena Meksikoje ir domisi zapatistų judėjimu. Dėsto Autonominiame Puebla universitete, Humanitarinių ir socialinių mokslų institute, dalyvauja antikapitalistiniame judėjime. Jo 2002-aisiais pasirodžiusi knyga „Pakeisti pasaulį neužimant valdžios“ sukėlė karštus debatus tarp marksistų, anarchistų ir antikapitalistų. Jis teigia, kad revoliucija įvyksta ne tada, kai užgrobiamas valstybės aparatas, o kai kasdien atsisakoma dalyvauti kapitalistinėje visuomenėje.

    

     Guardian vertė K.P.

     http://raudonajuoda.blogspot.com

     2012 02 17

     graikija 1