Gyvenimo šventė už 133 litus
aktyvizmas

 

okupantai     Sekmadienis – tokia diena, per kurią galima šiek tiek laiko skirti sau, skaitymui ar prabėgusios savaitės įvykių apmąstymui. Keista, bet bedarbystė nenutrina to septynių dienų ciklo. Sekmadienis – tai diena, per kurią būna mažai veiksmo, bet daug visokių minčių. Gal jos atėjo iš kategoriško paliepimo švęst septintą dieną?

Nežinau.

     Yra tokia filosofinė doktrina – dialektika. Ji samprotauja – taip ir norisi leptelti, kad svaičioja, – apie priešybių kovą bei vienybę gamtoje. Pamėginsiu apie panašų dalyką pasvaičioti ir aš.

     Sritį pasirinksiu nepatogią – visuomenės solidarumą, atjautą vargstantiems, rūpestį silpnesniais ir šalpą.Visa tai galima daryti dviem būdais. Pirmasis būdas: pamatai pagalbos prašantį žmogų, atidedi savo užsiėmimą, prieini prie jo ir padedi. Sakoma, kad taip elgtis yra kilnu.

     Antrasis būdas: tuo rūpinasi tam tikri specialūs žmonės. Jie patys suranda pagalbos prašančius žmones, sukaupia jiems pagelbėti galinčius išteklius, pasiima šiek tiek savo veiklai finansuoti, o likusiais – padeda tiems, kuriems pagalbos labiausiai reikia. Kartais irgi sakoma, kad toks darbas kilnus. Kodėl tik kartais? Tiksliai pasakyti negaliu. Dėl to gal kalti kai kurie mecenatai, o gal žmonių nedėkingumas ir pavydas.

     Sakysim buvo toks Otto Eduardas Leopoldas von Bismarckas-Schönhausenas – žmogus, iš pavardės ilgio sprendžiant, labai turtingas ir galingas – argi varguolis ką nors priprašytų įsiminti tokią ilgą pavardę? Taigi tas Otto buvo didis patriotas, tvarkingas prūsas, Vokietija rūpinęsis „plieninis kancleris“. Dar daug kuo jis buvo.

     „Wikipedia” sako: „Bismarkas bandė sumažinti socializmo patrauklumą visuomenei, bandydamas patenkinti darbininkų klasę. Jis pradėjo daugybę socialinių reformų, kurios gali būti laikomos pirmaisiais Europoje darbo įstatymais. 1883 m. sveikatos draudimo aktas suteikė darbininkams sveikatos draudimą, darbininkas mokėdavo du trečdalius, o darbdavys – vieną trečdalį įmokų sumos. Nelaimingų atsitikimų draudimo aktas atsirado 1884 m. O 1889 m. Vokietija pirmoji priėmė pensijų įstatymą, bet pensinis amžius buvo 65 metai, o tokio amžiaus nedaug kas sulaukdavo. Kiti įstatymai uždraudė moterų ir vaikų darbą. Tačiau Bismarko pastangos nedavė laukto rezultato ir darbininkai vis tiek nebuvo patenkinti konservatyvia Bismarko vyriausybe.“

     Taigi, nepaisant didžiulių Bismarcko pastangu rūpintis varguoliais, pastarieji jų nelaikė kilniomis.

     Šiandieniniai Lietuvos varguoliai tęsia vokiečių pradėtą tradiciją ir anaiptol nemano, kad „Sodros”, valstybinių ligonių kasų, darbo biržos, savivaldybių socialinės rūpybos skyrių ir net pačios socialinių reikalų ministerijos veikla yra kilni. Kodėl taip yra – irgi sunku tiksliai pasakyti. Gal trukdo nekaltumo prezumpcija – turtingi žmonės yra prigalvoję daug gudrių sąvokų, o gal sunkios patirties išugdytas varguolių netikėjimas valdžios teisingumu...

     Valstybės politikai, įvairių lygių tarnautojai, socialinės rūpybos specialistai vis tobulina rūpesčio varguoliais įgūdžius, nors tas tobulėjimas šiek tiek vienpusiškas – jie vis griežčiau bando atskirti „tikrus, vertus pagalbos“ varguolius nuo „netikrų, apsimetėlių“ varguolių. Rezultatų kartais pasiekia tikrai įspūdingų. Kai kurie giriasi, kad taip atsijoja net trečdalį „netikrų“ varguolių. Paskaitęs imi galvoti, kad Lietuva – ne skurdus kraštas, o kažkokia aferistų landynė, kurios rūpyba užsimantys tarnautojai turėtų kuo skubiau apsiginkluoti guminėmis lazdomis.

     Dar girdėti, kad apsimetėlių priviso tiek daug, jog kai kuriose savivaldybėse elgetos tapo didele valdininkų problema. Sostinės valdžią priėmė net sprendimą, draudžiantį ne tik elgetauti, bet ir remti elgetas.

     Valdininkai rūpinasi visuomenės turtais, net visuomenės turtų nė kiek nedaugėja. Jau kelis metus mažėja socialinės išmokos varguoliams (bedarbiams sumažėjo drąstiškai – beveik trečdaliu), o jų, lyg kokių skėrių, vis daugėja. Valdininkai nebesumąsto, kaip atsikiratyti tų žmogystų, tarp kurių, jų nuoširdžiu įsitikinimu, net trečdalis yra tikrų tikriausi aferistai.

     Varguoliai apie jais besirūpinančius galvoja dar prasčiau – į gilesnes diskusijas nesileidžia ir tiesiai šviesiai sako: „Visi jie – vagys”, nors paprastai pripažįsta, kad vienas kitas dar nėra praradęs žmogiškos atjautos ir kartais yra pajėgus atlikti kokį kilnų darbą. Tokiai nuomonei plisti labai padeda fantastiškas varguoliais besirūpinančių valdininkų gebėjimas pasirūpinti pačiais savimi. Netgi savo nelaimes jie sugeba paversti fantastiškomis sumomis, kurias išsimoka iš tų pačių varguoliams skirtų lėšų. Kad netuščiažodžiaučiau, paminėsiu vieną pavyzdį:

     Lietuvos darbo biržos direktorius Vidas Šlekaitis 2009 metais pateko į didelę socialinių reikalų ministro R. Dagio nemalonę. Ministras apkaltino jį visokiais negerais dalykais ir ištrenkė iš darbo. Netekti darbo – kiekvienam žmogui yra nelaimė, galinti atverti vartus į varguolių luomą. Bet ši istorija – su laiminga pabaiga. V. Šlekaitis stojo į darbo biržą, gavo pašalpą, bet darbo ieškoti neskubėjo. Jis bylinėjosi, ir 2011 m. rudenį teismas jį gražino į ankstesnį darbą bei priteisė kelis šimtus tūksnčių kaip kompensaciją už patirtą vargą. Suma įspūdinga: jei prie jos pridėsime mokesčius „Sodrai”, algas bylos nagrinėjime dalyvavusiems teisininkams, advokatams ir teisėjams – gausime sumą, kurios per mėnesį neišmoka nedidelio šalies miestuko darbo birža…

     Rūpintis valdininkais ir socialiai naikinti varguolius – kaip tik tokia kryptimi juda konservatorių partijos vadiovaujama konservatyvi ir dora Lietuvos visuomenės dalis. O kur juda nedorieji, pasakyti sunku. Dalis jų renkasi Angliją, Airiją, Norvegiją, Švediją ar kokią kitą ES šalį, kurioje nėra šlekaičių, dagių ir kubilių.

    

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.


     O štai kiti pasirenka kovą prieš socialinį vargšų genocidą. Tuo metu, kai automobilius šarvuočiu traiškantis Vilniaus miesto meras A. Zuokas bando sostinėje uždrausti elgetavimą, kažkokie „okupantais” pasivadinę žmogėnai vieną po kitos rengia elgetavimo akcijas ir remka pinigus varguoliams. Jie nesigėdija išeiti į gatvę ir dalinti skrajutes „Nabijok duoti išmaldos“, netgi giriasi kad vakar, kovo 24 dieną, per antrąją elgetavimo akciją surinko 133 litus, kuriuos išdalins prie labdaros valgyklos „Ekklesia”.

     Sunku pasakyti, ar jie ko nors pasieks, nors akivaizdu, kad jie eina prieš šiuo metu valdžioje dominuojančią srovę. Jei valdžia prieš juos nesiims jokių priemonių, ilgainiui jie gali tapti pavojingi. Kita vertus, jėgos metodai visuomenėje nepopuliarūs, tad greičiausiai bus apsiribota psichologiniu spaudimu. Nenustebsiu, jei kuriame nors valdžios šeriamame portale pamatysiu kontrakciją „Didžiuojuosi, kad esu sotus“. Pagrindinė tokios ar panašios kontrakcijos mintis bus „Tam apsimetėlių vargšų judėjimui laikas padaryti galą“.

     Šiuo metu mūsų šalyje bazinė socialinė išmoka (anksčiau – MGL) yra130 Lt. Nekontroliuojamas „okupantų” surinktų pinigų išdalinimas neabejotinai reiškia nelegalias pajamas kažkuriam iš apsimetėlių varguolių. O juk tuos pinigus turėtų gauti tie, kam, anot socialinės rūpybos specialistų, jų reikia labiau. Kas nors iš „pagyvenusių konservatorių lygos“ ar koks nors garbingas „politinių trenktinių“ veteranas, neužsitarnavęs signataro rentos. Jei judėjimas plėsis – galbūt tuo klausimu sulauksime ir laisvosios rankos ekspertų nuomonės.

     Bet iš tikrųjų yra labai „dzin“, kas ką pagalvos ar pasakys. Svarbu, kad kai kurie varguoliai, besirenkantys prie labdaros valgyklos, pasijus nors truputį geriau. Valdininkų nuomonė visada trenkia naftalinu ir trukdo džiaugtis gyvenimu. O varguolių džiaugsmas, kad ir nebrangus, – praskaidrina sekmadienio nuotaiką.

     Evaldas Balčiūnas

     2012 03 25