Nadežda Tolokonikova: „Pirmadienį, rugsėjo 23 d., aš pradedu bado streiką“ (laiškas)
aktyvizmas

nadezhda     Nadežda Tolokonikova, nuteista kalėti du metus grupės „Pussy Riot“ narė, paskelbė atvirą laišką apie kolonijos PK-14 kasdienybę ir pradėjo bado streiką reikalaudama žmogiškų sąlygų.

    

     Nadeždos Tolokonikovos laiškas iš Mordovijos kolonijos PK-14

     Pirmadienį, rugsėjo 23 d., aš pradedu bado streiką. Tai kraštutinis metodas, tačiau esu visiškai tikra, jog tai vienintelė įmanoma išeitis susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

     Kolonijos administracija atsisako išgirsti mane. Tačiau aš neatsisakysiu savo reikalavimų, nesėdėsiu tylėdama ir nežiūrėsiu ramiai į tai, kaip dėl vergiškų gyvenimo sąlygų kolonijoje išvargę krenta žmonės. Aš reikalauju laikytis žmogaus teisių kolonijoje, reikalauju laikytis įstatymų Mordovijos lageryje. Aš reikalauju laikyti mus žmonėmis, o ne vergais.

     Jau metai, kai atvykau į PK-14 Mordovijos gyvenvietėje Parca. Kaip sako zekės, „kas nesėdėjo Mordovijoje, nesėdėjo visai“. Apie Mordovijos zonas man pasakojo dar Maskvoje, SIZO-6. Griežčiausias režimas, ilgiausia darbo diena, baisiausias išnaudojimas. Į Mordovijos etapą lydi kaip į ešafotą. Iki paskutinės akimirkos tikisi: „Gal visgi ne į Mordoviją? Gal aplenks nelaimė?“ Manęs neaplenkė, ir 2012 m. rudenį aš atvažiavau į lagerių žemę ant Parcos upės kranto.

     Mordovija pasitiko mane kolonijos viršininko pavaduotojo papulkininkio Kuprijanovo, faktiškai valdančio mūsų PK-14, žodžiais: „Ir žinokite: savo politinėmis pažiūromis aš – stalinistas“. Kitas viršininkas (koloniją valdo tandemas) pulkininkas Kulaginas pačią pirmą dieną išsikvietė mane pokalbio, kurio tikslas buvo priversti mane pripažinti kaltę. „Jūsų gyvenime įvyko nelaimė. Juk taip? Gavote du metus kolonijos. O kai žmogaus gyvenime įvyksta nelaimė, jis paprastai keičia savo pažiūras. Jums reikia pripažinti kaltę, kad galėtumėte anksčiau išeiti lygtinai. Jei nepripažinsite – jokio „lygtinai“ nebus“. Iš karto pasakiau viršininkui, kad dirbsiu tik pagal Darbo kodeksą priklausančias aštuonias valandas per dieną. „Kodeksas tai kodeksas, bet svarbiausia – įvykdyti dienos normą. Jei nevykdote – dirbate pailgintą darbo dieną. Ir apskritai mes čia ir ne tokias laužėme!” – atsakė pulkininkas Kulaginas.

     Visa mano cecho brigada dirba 16-17 valandų per dieną. Nuo 7.30 iki 0.30. Miegas – geriausiu atveju keturios valandos per dieną. Laisvadienis būna kartą per pusantro mėnesio. Beveik visi sekmadieniai – darbo diena. Nuteistosios rašo prašymus dirbti laisvadienį „savo noru“. Iš tikrųjų, žinoma, jokio noro nėra. Bet šiuos prašymus jos privaloma tvarka rašo viršininkams ir zekėms, transliuojančioms vadovybės valią, paliepus.

     Nepaklusti (neparašyti prašymo dirbti pramoninėje zonoje sekmadienį, t.y. neišeiti į darbą iki pirmos nakties) niekas nedrįsta. 50-metė moteris paprašė paleisti ją į gyvenamąją zoną ne 0.30, o 22.00, kad galėtų eiti miegoti 22.00 ir bent kartą per savaitę pamiegotų aštuonias valandas. Ji prastai jautėsi, jos aukštas spaudimas. Atsakymas buvo būrio susirinkimas, kuriame ją išbarė, apspjaudė ir pažemino, išvadino veltėde. „Tu ką, labiausiai miego nori? Tu gi arti gali!” Kai kas nors iš brigados neina į darbą gydytojams leidus, jas irgi spaudžia. „Aš ir turėdama 40 laipsnių temperatūrą siuvau, nieko baisaus. O tu pagalvojai, kas vietoj tavęs siūs?“

     Mano būrys pasitiko mane lageryje vienos nuteistosios, baigiančios devynių metų bausmę, žodžiais: „Mentai bijos tave „presuoti“. Jie nori padaryti tai zekių rankomis!“ Kolonijos režimas iš tiesų organizuotas taip, kad žmogaus valios slopinimas, bauginimas, pavertimas tyliu vergu vyksta nuteistųjų, turinčių brigadų meistrių ir būrių puskarininkių postus ir gaunančių nurodymus ir valdžios, rankomis.

     Discipliną ir paklusnumą palaiko plačiai taikoma neformalių bausmių sistema: „sėdėti lokalkoje iki miego“ (draudimas eiti į baraką – nesvarbu, ruduo ar žiema; 2-jame – neįgaliųjų ir pensininkių – būryje gyvena moteris, kuri per dieną lokalkoje taip nušalo rankas ir kojas, jog teko amputuoti vieną koją ir rankos pirštus), „uždaryti higieną“ (draudimas apsiprausti ir eiti į tualetą), „uždaryti maisto sandėlį ir čaichaną“ (draudimas valgyti savo maistą, gerti gėrimus). Ir juokinga, ir baisu, kai suaugusi maždaug keturiasdešimtmetė moteris sako: „Štai, šiandien mus nubaudė! Įdomu, o rytoj mus vėl nubaus?“ Ji negali išeiti iš cecho nusišlapinti, išsitraukti iš tašės saldainio. Draudžiama.

     Svajojanti tik apie miegą ir arbatos gurkšnį, išsekusi, užvaikyta, purvina nuteistoji tampa paklusni medžiaga administracijos rankose, žiūrinčios į mus tik kaip į nemokamą darbo jėgą. Pavyzdžiui, 2013 m. birželį mano atlyginimas buvo 29 (dvidešimt devyni!) rubliai. Per dieną brigada pasiuva 150 policininkų kostiumų. Kur eina pinigai, gauti už juos?

     Lageriui keliskart buvo skirtos lėšos visiškai pakeisti įrangą. Tačiau valdžia tik perdažydavo siuvimo mašinas nuteistųjų rankomis. Mes siuvame moraliai ir fiziškais pasenusiomis mašinomis. Pagal Darbo kodeksą, jei įrangos lygis neatitinka šiuolaikinių pramoninių standartų, darbo normą reikia sumažinti palyginus su tipinėmis normomis. Tačiau normos tik didėja. Šuoliais ir staiga. „Jei parodysi jiems, kad gali duoti 100 kostiumų, jie tau pakels bazę iki 120!“ – sako patyrusios siuvėjos. O neduoti negali – tada bus nubaustas visas būrys, visa brigada. Nubausta, pavyzdžiui, liepus valandų valandas kolektyviai stovėti lauke. Draudžiant eiti į tualetą. Draudžiant išgerti gurkšnį vandens.

     Prieš dvi savaites darbo norma visoms kolonijoms brigadoms buvo savavališkai pakelta iki 50 vienetų. Jei iki šiol reikėjo pasiūti 100 kostiumų per dieną, tai dabar – 150 policininkų kostiumų. Pagal Darbo kodeksą, darbuotojus reikia informuoti apie darbo normų pakeitimą ne mažiau kaip prieš du mėnesius. PK-14 mes tiesiog nubundame vieną gražią dieną turėdamos naują normą, nes taip sugalvojo mūsų kolonijos valdžia. Žmonių skaičius brigadoje mažėja (išeina į laisvę arba išvyksta), o norma kyla – atitinkamai, likusios turi dirbti vis daugiau ir daugiau. Mechanikai sako, kad remontuoti reikalingų detalių nėra ir nebus. „Nėra detalių! Kada bus? Tu ką, ne Rusijoje gyveni, kad tokius klausimus užduodi?“ Per pirmuosius mėnesius aš iš esmės tapau mechanike. Iš reikalo ir savarankiškai. Puoliau prie mašinos su atsuktuvu rankose iš nevilties ir tikėdamasi ją pataisyti. Rankos perdurtos adatų ir sudraskytos, stalas krauju išteptas, o tu vis vien bandai siūti. Nes tu – dalis konvejerinės gamybos, ir turi lygiosiomis su patyrusiomis siuvėjomis atlikti savo operaciją. O prakeikta mašina vis genda ir genda. Nes tu – naujokė, ir lageryje, kur trūksta kokybiškos įrangos, tau, žinoma, atitenka prasčiausias juostos variklis. Ir štai variklis vėl sugedęs – ir tu vėl bėgi ieškoti mechaniko (kurio neįmanoma rasti). O ant tavęs rėkia, skubina, nes žlugdai planą. Siuvimo amato kursai kolonijoje nenumatyti. Naujokes iš karto sodina prie mašinėlės ir duoda atlikti operaciją.

     “Jei nebūtum Tolokonikova, tave jau seniai būtų ***********“, – sako artimos viršininkams zekės. Taip ir yra, kitas muša. Už nepažangumą. Per kepenis, per veidą. Muša pačios nuteistosios, ir nė vienas sumušimas moterų lageryje nevyksta be administracijos žinios ir palaiminimo. Prieš metus, iki man atvykus, 3-jame būryje mirtinai sumušė čigonę (3-asis būrys – “presavimo” būrys, ten patenka tos, ką kasdien muša). Ji mirė PK-14 sanitariniame skyriuje. Mirtį dėl sumušimų administracijai pavyko nuslėpti: mirties priežastimi nurodė insultą. Kitame būryje nepažangias siuvėjas-naujokes išrengdavo ir liepdavo siūti nuogoms. Skųstis administracijai niekas nedrįsta, nes administracija nusišypsos ir paleis atgal į būrį, kur skundikę sumuš tai pat administracijai nurodžius. Kontroliuojama dedovščina paranki administracijai kaip būdas priversti nuteistąsias totaliai paklusti vergiškam režimui.

     Pramoninėje zonoje viešpatauja bauginančiai nervinga atmosfera. Amžinai neišsimiegojusios ir išsekusios, nes nuolat bando įvykdyti nežmonišką darbo normą, zekės gali pratrūkti, rėkti, muštis dėl menkiausios priežasties. Visai neseniai jaunutei merginai žirklėmis pradūrė galvą, nes ji laiku neatidavė kelnių. Kita prieš pora dienų bandė pjūklu perskrosti pilvą. Ją sustabdė.

     Buvusios PK-14 2010-aisiais – gaisrų ir dūmų – metais pasakojo, kad gaisrui vis artėjant prie kolonijos sienų, nuteistosios toliau ėjo į pramoninę zoną vykdyti normos. Žmogus buvo vos matomas per du metrus, bet, apsirišusios veidą šlapiomis skaromis, jos ėjo. Dėl nepaprastos padėties į valgyklą pietų nevedė. Kelios moterys pasakojo, kad jos, siaubingai išalkusios, tuo metu rašė dienoraščius, kuriuose stengėsi fiksuoti įvykių košmarą. Kai gaisrai baigėsi, kolonijos saugumo skyrius tuos dienoraščius atėmė, kad niekas neprasiskverbtų į laisvę.

     Buitinės sanitarinės kolonijos sąlygos sukurtos taip, kad zekės jaustųsi beteisiais gyvuliais. Nors būriuose yra higienos kambarių, auklėjimo ir drausminimo sumetimais kolonijoje įsteigta „bendra higiena“, t.y. kambarys, kuriame telpa penki žmonės ir kur visa kolonija (800 žmonių) eina apsiprausti. Apsiprausti higienos kambariuose, įrengtuose mūsų barakuose, negalime, nes tai būtų pernelyg patogu. „Bendroje higienoje“ visada grūstis, merginos su dubenėliais, lipdamos viena kitai ant galvos, stengiasi kuo greičiau apiprausti „savo maitintoją“ (taip sako Mordovijoje). Teisė išsiplauti galvą turime kartą per savaitę. Tačiau ir šią pirties dieną laikas nuo laiko atšaukia. Priežastis – sugedęs siurblys arba užsikimšusi kanalizacija. Kartais ištisas dvi ar tris savaites būrys negalėdavo praustis.

     Kai užsikemša kanalizacija, iš higienos kambarių liejasi šlapimas ir plūsta išmatos. Išmokome savarankiškai valyti vamzdžius, tačiau užtenka neilgam – jie vėl užsikemša. O valymo troso kolonijoje nėra. Skalbimas – kartą per savaitę. Skalbykla – nedidelis kambarys su trimis kranais, iš kurių plonyte srove bėga šaltas vanduo.

     Matyt, taip pat auklėjamaisiais tikslais nuteistosios visada gauna tik sudžiūvusios duonos, dosniai vandeniu praskiesto pieno, nepaprastai sugedusių sorų ir tik papuvusių bulvių. Šią vasarą į koloniją urmu vežė pajuodusių apipuvusių bulvių maišus. Jomis mus ir maitino.

     Apie buitinius ir pramoninius pažeidimus PK-14 galima pasakoti be galo. Tačiau mano esminė, pagrindinė pretenzija kolonijai iš kitos plotmės. Kolonijos administracija griežčiausiai kliudo, kad bet kokie skundai ir pareiškimai dėl PK-14 išeitų už jos sienų. Mano pagrindinė pretenzija viršininkams – jie verčia žmones tylėti. Nevengiant pačių žemiausių ir niekšiškų priemonių. Iš šios problemos kyla visos kitos – per didelė bazė, 16 valandų darbo diena ir t.t. Valdžia nebijo būti nubausta ir drąsiai, vis stipriau ir stipriau engia kalines. Negalėjau suvokti priežasčių, dėl kurių visos tyli, iki pati susidūriau su kliūčių kalnu, užgriūvančiu pasiryžusį veikti zeką. Skundai tiesiog neišeina iš kolonijos. Vienintelis šansas – pateikti skundą per gimines ar advokatą. O smulkmeniška ir kerštinga administracija naudoja visus mechanizmus daryti nuteistajai spaudimą, kad ši geriau suprastų: geriau nuo jos skundų niekam nebus, bus tik blogiau. Taikomas kolektyvinės bausmės metodas – tu pasiskundei, kad nėra karšto vandens – jį išjungs visiems.

     2013 m. gegužę mano advokatas Dmitrijus Dinzė įteikė prokuratūrai skundą dėl PK-14 sąlygų. Lagerio viršininko pavaduotojas papulkininkis Kuprijanovas kaip mat sukūrė kolonijoje nepakeliamas sąlygas. Krata po kratos, banga raportų dėl visų mano pažįstamų, atimti šilti rūbai ir grasinimai atimti šiltą avalynę. Ceche keršija sudėtingomis siuvimo operacijomis, padidinta darbo norma ir dirbtinai padarytu broku. Puskarininkė iš gretimo būrio, dešinioji papulkininkio Kuprijanovo ranka, atvirai kurstė nuteistąsias supjaustyti produkciją, už kurią buvau atsakinga, kad už „valstybės turto“ niokojimą būtų galima uždaryti mane baudų izoliatoriuje (ŠIZO). Ji taip pat savo būrio nuteistosioms liepė išprovokuoti muštynes su manimi.

     Viską galima ištverti. Viską, kas susiję tik su tavimi. Bet kolektyvinis kolonijos auklėjimo metodas reiškia ką kita. Kartu su tavimi kenčia tavo būrys, visa kolonija. Ir tai didžiausia niekšybė – žmonės, tapę tau brangūs. Vienai mano bičiulei neleido išeiti lygtinai, ko ji siekė septynerius metus, stropiai viršydama darbo normą. Ji gavo nuobaudą, nes gėrė su manimi arbatą. Tą pat dieną papulkininkis Kuprijanovas perkėlė ją į kitą būrį. Kitą mano gerą pažįstamą, labai inteligentišką moterį, perkėlė į „presavimo būrį“, kad ją kasdien muštų, nes ji skaitė ir aptarė su manimi Teisingumo ministerijos dokumentą, kuris vadinasi „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“. Visos bendravusios su manimi gavo raportus. Man skaudu, kad kenčia artimi man žmonės. Papulkininkis Kuprijanovas pašaipiai paklausė manęs tada: „Tikriausia visai nebeturi draugų!“ Ir paaiškino, jog visa tai – dėl advokato Dinzės skundo.

     Dabar aš suprantu, kad vertėjo skelbti bado streiką dar gegužę, dar toje situacijoje, bet matydama siaubingą spaudimą, taikomą kitų nuteistųjų atžvilgiu, aš pristabdžiau skundų dėl kolonijos procesą.

     Prieš tris savaites, rugpjūčio 30 d., kreipiausi į papulkininkį Kuprijanovą prašydama garantuoti visoms brigados, kurioje dirbu, nuteistosioms aštuonių valandų miegą. Tai reiškė sumažinti darbo dieną nuo 16 iki 12 valandų. „Gerai, nuo pirmadienio brigada dirbs net aštuonias valandas“, – atsakė jis. Žinau – tai eiliniai spąstai, nes per aštuonias valandas mūsų padidintos normos pasiūti fiziškai neįmanoma. Vadinasi brigada nespės ir bus nubausta. „Ir jei jos sužinos, kad tai atsitiko dėl tavęs, – tęsė papulkininkis, – tai blogai tau jau tikrai niekada nebebus, nes anam pasaulyje blogai nebūna“. Papulkininkis išlaikė pauzę. „Ir dar – niekada neprašyk už visus. Prašyk viena. Daug metų dirbu lageriuose, ir visada tas, kas ateidavo pas mane prašyti už visus, keliaudavo iš mano kabineto tiesiai į ŠIZO. O tu pirmoji, kuriai taip dabar nenutiks“.

     Kitas kelias savaites būryje ir pramoninėje zonoje buvo sukurta nepakeliama aplinka. Viršininkams artimos nuteistosios pradėjo kurstyti būrį susidoroti: „Jūs baudžiamos savaitei arbata ir maistu, tualeto ir rūkymo pertraukomis. Ir dabar visada būsite nubaustos, jei nepradėsite kitaip elgtis su naujokėmis ir ypač su Tolokonikova – taip, kaip senbuvės savo laiku elgėsi su jumis. Mušė jus? Mušė. Plėšė jums burnas? Plėšė. Iš******* ir jūs jas. Jums nieko už tai nebus“.

     Mane vėl ir vėl provokavo konfliktuoti ir muštis, bet kokia prasmė konfliktuoti su tais, kas neturi savo valios ir veikia pagal administracijos nurodymus?

     Mordovijos nuteistosios bijo savo šešėlio. Jos visiškai įbaugintos. Ir jei dar vakar jos visos buvo tau palankios ir meldė – „padaryk bent ką nors su 16 darbo valandų!“, tai po to, kai mane užgriuvo valdžios spaudimas, visos jos bijo net kalbėti su manimi.

     Aš kreipiausi į administraciją siūlydama išspręsti konfliktą, panaikinti dirbtinai sukurtą valdžios kontroliuojamų zekių spaudimą man, o kolonijoje – vergišką darbą, sumažinti darbo dieną ir sutvarkyti pagal įstatymą normą, kurią turi pasiūti moterys. Tačiau spaudimas tik sustiprėjo. Todėl nuo rugsėjo 23 dienos aš skelbiu bado streiką ir atsisakau vergiškai dirbti lageryje iki kolonijos vadovybė pradės vykdyti įstatymus ir žiūrėti į nuteistąsias ne kaip į išmestus iš teisinio lauko galvijus, pritaikytus siuvimo pramonės reikmėms, o kaip į žmones.

     2013 09 22

     Nadežda Tolokonikova

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti