Kelionė į Hipliandijos šalį„Dabartinė visuomenė yra nužmogėjusi. Ji žaloja žmogų nuo vaikystės jau pačioje šeimoje. Skiepija jam godumo principus. Hipiai siūlo: žmogus turi pagaliau tapti pačiu savimi. Visuomenės ląstelė turi būti ne šeima, o komuna. Vaikus reikia auklėti bendrai. Vaikas turi susidaryti bendrą visuomenės vaizdą, nekartoti savo tėvų įpročių ir pažiūrų. Gyvenimo sistema – tai individualybių komuna. Kiekvienas gyvena kaip nori, daro ką nori, reiškiasi kaip nori. Žmones žalojančias šiuolaikinės visuomenės institucijas – prabangą, turtus, nuosavybę – reikia sunaikinti. Gyvenimas turi būti paprastas. Mechanizacija žaloja žmones. Arčiau gamtos. Šalin karą. Šalin karą Vietname. Šalin Johnsoną Mylėkimės, o ne kariaukime...“ (H. Borovikas. Kelionė į Hipliandijos šalį)
1968 metais žurnale „Vokrug sveta“ buvo išspausdintas sovietinės oficiozinės žurnalistikos aso Henricho Boroviko straipsnis „Kelionė į Hipliandijos šalį“. Man, tuomet trylikamečiam paaugliui, šis rašinys buvo neregėtas atradimas. Neįtikėtinas hipių gyvenimo būdo beprotiškumas tiesiog stulbino. Iki šiol atmenu Boroviko aprašytus siužetus, kaip hipiai iš Niujorko biržos žiūrovų balkono išmėtė dolerius, sukeldami tikrą paniką brokerių salėje; kaip kažkoks plaukuotis keliavo lėktuvu biznio klase, nusipirkęs atskirą vietą savo gitarai; kaip žmogus, įsisupęs į karišką antklodę, išdidžiai nešiojo ant kaklo amuletą iš stiklinio mėgintuvėlio, kuriame ropinėjo gyva musė... Gyvena gi žmonės!
Paaugliškas maksimalizmas, žinoma, po viso to negalėjo tyliai šnirpščioti į nosinaitę. Juo labiau kad prie to laikmečio popso ir roko kultūrų aš tam tikra prasme jau buvau prisilietęs klausydamas „Amerikos balso“ muzikinių laidų, Liuksemburgo radijo ir žiūrėdamas Suomijos televizijos laidas, matomas gimtajame Taline. Tais pačiais metais apsirėdžiau pirmu „hipišku“ apdaru: indiškos firmos „Milton's“ džinsais, prie kurių tada stovėdavo neįtikėtinos eilės, ir rudus flanelinius marškinius, prie kurių nugaros prisiuvau nuo kėdės apmušalo nuplėštą tamsios odos gabalą su trimis magiškomis lotyniškomis raidėmis, savo rankomis išvedžiotomis baltais aliejiniais dažais: „POP“. Nuo to laiko nuolat už nugaros girdėdavau rusakalbių praeivių balsus, mėginusius įgarsinti sovietiniam mentalitetui nesuvokiamą burtažodį „POP“. Kaip pasakė vienas iš hipiavimo pradininkų Abbie Hoffmanas: „Aiškumas – ne mūsų tikslas. Mūsų tikslas – visus supainioti. Mūsų nesupranta – ir tai puiku: supratę jie rastų būdą mus kontroliuoti”.
Tais pačiais metais Taline buvo surengtas pirmasis SSRS roko festivalis. Šis istorinis įvykis vyko sekmadienį, balandžio 28-ąją, „Kosmoso“ kino teatre. Nepaisant to, kad visiškai nebuvo viešos reklamos, susirinko tokia minia, kad ėmė trukdyti transporto eismui. Pats objektas buvo apsuptas dviguba grandine: pirma mažesne – iš mentų, antra išorine – iš jūreivių. Visgi areštų nebuvo. Greičiausiai dėl to, kad publika daugiausia buvo estiška, korektiška. Rusų rokas to, žinoma, būtų nepakentęs! Salė buvo, žinoma, perpildyta, liaudis kaifavo tris valandas iš eilės. Scenoje pasirodė tik vietinės komandos: „Kristalai“, „Mikronai“, „Viengungiai“, „Lavengevad Tahed“, „Virmalised“, „Poppojad“.
Nuėjau į festivalį lydimas vyresnių draugų popsininkų, kurie dar nesivadino hipiais ir labiau šliejosi prie stiliagų. Klasikinis popsininko apdaras reikalavo maksimaliai plačių kliošų iš žalio atlaso, pageidautina su raudonu šilkiniu įsiuvu, kuriame degtų kelios lemputės iš naujametinės girliandos. Elementų baterija – kišenėje. Iš apačios klešnės apsiūtos užtrauktukais. Švarkas – piratiškas: ilgais skvernais, velvetas arba aksomas, auksinės sagos.
Mes jau brazdindavome gitaromis „Beatles“ hitus: „Dizzy Miss Lizzy“, „Twist and Shout“, „Money“... Ankstyvuosius „Rolingus“, „Kinks“... Namų valdybose ir kultūros namuose kūrėsi vokaliniai instrumentiniai ansambliai, kuriuose paaugliai badė groti elektrinėmis gitaromis ir mušamaisiais. Pasirodydavo jie daugiausia mokykliniuose šokiuose. Netgi įsigudrindavo iš to uždirbti. Klubų šokiuose sceną užimdavo labiau patyrę kolektyvai, jau ne mokykliniai. Ir repertuaras pas juos buvo įžūlesnis: „Zeppelin“, „Cream“...
Raku
1969 m. rudenį Taline man tiesiogiai dalyvaujant atsidarė vienas iš pirmųjų hipių klubų „Raku“. „Raku“ – taip vadinosi tarybinis ūkis, auginęs tamsiai rudas lapes miesto ribose, tarp Kivimäe ir Männiku. Tuo metu mano tėvas dirbo „Raku“ kultūros namų direktoriumi ir, kaip kūrybingas žmogus, kartą pasiūlė man suorganizuoti tarybinio ūkio šokius:
– Tu juk groji roko grupėje? Štai imkit ir pasirodykit mūsų klube!
Roko grupė – per stipriai pasakyta. Kartais su draugeliais susirinkdavom pabrazdinti akustinėmis gitaromis, imituodami bitlus ir rolingus, porą kartų netgi pasirodėme mokykliniuose vakaruose, bet niekada negrojome šokiuose... Į pirmą vakarą „Raku“ atėjo gal dešimt žmonių, daugiausia klubo darbuotojai ir pažįstami. Mes, žinoma, pasimaivėme. Aš, pamėgdžiodamas Jerry Lee Lewisą, pavažinėjau užpakaliu per fortepijoną. Vietoje mušamųjų turėjome gėdingą pionierišką būgną su aprūdijusia lėkšte, savo saundu primenančia puodo skambesį. Gitaras su savadarbiais adapteriais paleidome per klubo stiprintuvus. Liaudis salėje, žinoma, prisigėrė, porelės glamžėsi kampuose, šviesą, išskyrus scenos jupiterį, išjungėme. Bet toks atsipalaidavimas, be abejo, neatitiko nei pačios liaudies, nei žinoma, klubo administracijos lūkesčių. Juk tikėtasi šokiais užsidirbti šešėlinius pinigus!
Pasiūliau tėčiui pasikviesti alternatyvią grupę su visais pribambasais. Ir tokia grupė greitai atsirado. Tai buvo muzikinis kolektyvas romantišku pavadinimu „Liurikud“ (estiškai – „Lyrikai“). Iš tikro tai buvo kietas hardkoras. Ilgaplaukiai vaikinai nutrintais džinsais grojo daugiausiai „Led Zeppelin“ ir analogiškus hitus „heavy metal“ dvasioje. Reikia pasakyti, kad su jais klube atsirado specifinė publika, užvirtusi pakvietus patiems muzikantams. Tai buvo pats pažangiausias estiškas rokerių ir hipių tūsas. Mano tėtį – buvusį čekistą, iš organų išmestą už girtavimą ir maniusį, kad Žemę valdo ateiviai, – mažai jaudino, kad jam patikėtoje įstaigoje būtų laikomasi komunizmo statytojų moralinio kodekso. Svarbiausia – įplaukos. Todėl jis principingai nesikišo į jaunimo kontrkultūros procesus jam pavaldžioje įstaigoje.
„Raku“ klube buvo galima viskas, nori – dulkinkis krevete, nori – šuniuku... Mokėk rublį už įėjimą – ir „ugnis į štabus“! Didžiuliame vestibiulyje stovėjo du bilijardo stalai, kurie buvo aktyviai naudojami tada į madą ateinančios „free love“ teorijos šalininkų. Man antrame aukšte buvo išskirtas atskiras kambarys, kuris buvo paverstas efektingu flatu, skirtu atsijungti. Gėrimai – su savimi. Bet didžiausios linksmybės vyko, žinoma, salėje, šokių aikštelėje. Tai yra tiesiog ant grindų...
Mano asmeniniu indėliu į to meto alternatyvią kultūrą tapo vadinamasis „Raku rokas”, tiksliau sakant – rokas ant nugaros. Prasidėjo nuo to, kad grupė labai uolių hipių, išgirdę pirmus "She's just a woman" akordus, krito ant kelių kratydami hairus, keldami susipynusias rankas į neoantikinio socarto stiliumi lipdiniais ir mozaika papuoštas lubas. Mūsų kompanija, žinoma, jokiu būdu negalėjo atsilikti. Be to, laisvės dvasia diktavo maksimalistinius sprendimus. Ilgai nemąstęs ėmiau šokti tiesiog gulomis, ant nugaros, galūnių judesiais imituodamas kažką panašaus į epilepsijos priepuolį. Aiškus reikalas, kad visi mūsiškiai pasigavo temą, o paskui juos – ir visi likusieji. Vėliau paužėse tarp dainų nuo grindų praktiškai niekas nepakildavo laukdamas naujų temų solinei gitarai ir mušamiesiems. Viskas tęsėsi apie metus, iki kito rudens, kai klube buvo sumanytas remontas ir hipių šėlionės nutrūko. Manėme, kad neilgam, bet procedūra užtruko, ir pyplai rado sau kitą svaigimo tašką – gaisrininkų klubą „Pritsu”.
Pergalės aikštė
Pergalės aikštė (dabar – Laisvės), arba estiškai – Võidu väljak. Tai pats miesto centras. Čia buvo rengiamos oficialios demonstracijos ir paradai. Mūsų šeima iki 1970 metų gyveno tiesiog už kampo – prie viešbučio „Palace“ prigludusiame pilkame name su žmogaus figūra ant frontono. Dienomis, kai toje aikštėje vyko šventinės eisenos, visą kvartalą uždarydavo „nuo pašalinių“. Tuo metu mūsų namas oatekdavo į užkardos vidų. Iš namo pro arką buvo galima išeiti tiesiai už vyriausybinės tribūnos. Vaikystėje mėgau ten nubėgti pasižiūrėti karinių paradų. 7 dešimtmečio pabaigoje aikštėje ėmė būriuotis vietiniai stiliagos, mažorai, popsininkai ir melomanai – madinga publika, jau pradėjusi auginti plaukus.
Šešiasdešimt devintais čia pasirodė pirmieji hipiai – su ilgais hairais ir nutrintais leviais... Jie buvo melomanai. Čia pat, už prekybos kioskų, vyko intensyvūs kontrabandinės Vakarų audioprodukcijos mainai: „Meet the Beatles”, „Aftermath”, „Electric Ladyland”, „The Piper at the Gates of Dawn”... Aš irgi nuolat čia ateidavau ir įsijungdavau į melomanų tinklą: iš pradžių mokyklos ratelio lygmenyje (paralelinių klasių paaugliai), vėliau – rajoninio (pažįstami iš kitų mokyklų). Žymi užsienietiškų plokštelių dalis patekdavo į aikštę per jūreivius, plaukiojančius į užsienį, įskaitant ir jūreivių mokyklos kursantus, tarp kurių, verta pasakyti, buvo galima sutikti ne tik viską apskaičiuojančių verteivų (ko dar laukti iš prekybos laivyno!), bet ir aistringų vakarietiškų LP kolekcininkų.
Paprasti mirtingieji galėjo kolekcionuoti tik magnetofono įrašus, kurie visgi buvo daromi iš originalių plokštelių. Žinoma, buvo daromi ir įrašai iš įrašo, bet jie – prastuomenei. Eilinis melomanas gaudavo tam tikram laikui vieną ar dvi plokšteles, kurias iš pradžių įsirašydavo sau, o paskui bandydavo išmainyti į ką nors lygiaverčio. Tam reikėjo apskambinti kitus melomanus ir išsiaiškinti čeindžo galimybes bei sąlygas. Kiekvienas LP turėjo savo reitingą, priklausantį nuo albumo. Vieną aukštai reitinguojamą diską buvo galima iškeisti į du tris žemo reitingo. Prestižinės plokštelės kainavo iki šimto rublių ir daugiau, o vidutinė normalaus albumo kaina svyravo nuo 30 iki 60 rublių. Vidutinis TSRS laikų atlyginimas – 120 rublių, o aukščiausio lygio kolekcininkai savo saugyklose turėjo dešimtis albumų! Vieni pirmųjų rimtų hipių melomanų, su kuriais teko susipažinti, buvo Aleksandras Dormidontovas (Sasas), Leo Pichlakas, Vova Verchogliadovas, Papas Kylaras...
1971 m. pavasarį aikštėje jau rinkosi visi svarbiausi miesto plaukuočiai, o taipogi užklystantys valkatos iš visų įvairių TSRS vietų. Tarp čiabuvių buvo tokie žmonės kaip Petka Puzyrius, Kostia Zacharovas, Saša Kuningas, jo draugė Irka Liagucha ir jos draugė Liolik, Nataša Džager, Valera Žurba, Patrikas, Steitsas, Volodia Budkevičius, Vladas Odesietis, Endis...
Šeštadieniais visa liaudis eidavo į „Pritsu“ – dviaukštį gaisrininkų klubo pastatą iš pilko akmens su bokštu, stovintį Viru aikštėje, iki kurios nuo Võidu buvo penkios minutės kelio. Kadaise tai buvo VRM klubas, ir būtent čia, šokiuose, susipažino mano tėvai. Dabar čia liaudį kurtino pagreitį įgaunanti grupė „Toonika“, kurios 90% repertuaro sudarė „Deep Purple“ ir „Black Sabbath“ koveriai. „Gaisrinėje“ be vietinių pyplų pasirodydavo ir užklystantys gastrolieriai. Plaukuočiausias iš visų buvo žmogus su tankiomis juodomis kudlomis iki alkūnių, kurį vadino Leo. Kaip paaiškėjo, į tuos šokius jis specialiai atvažiuodavo iš Piterio, kad atsipalaiduotų ir pamojuotų hairais. Gėris buvo tas, kad Talino mentai už plaukus taip uoliai negriebdavo, o ir už apiplyšusius džinsus nelabai tepakavo. Vienu žodžiu, beveik Vakarai...
Sutikau čia ir du labai išsičiustijusius berniukus iš Maskvos – taip pat hairuotus, bet ne su apiplyšusiais „Leviais“, o su madingais šilkiniais marškiniais ir stiliagiškai atrodančiomis dryžuotomis kelnėmis. Smogistų tipo auksinis jaunimas... Na ir, savaime aišku, – hipės palaidais plaukais ir blizgučiais a-lia Vudstokas. Įkaitę nuo „Iron Man“ mes krisdavom į visišką „Paranoid“ su perspektyva siausti visą „Black night“ kur nors kampe su batlu nelegalaus gėralo...
Kartais klubo administracija bandydavo sutramdyti hipsterių savivalę ir prie įėjimo surengdavo feiskontrolę liepdama neįleisti nieko su džinsais, o jaunuolius tikrindavo, kad turėtų kaklaraištį. Bet tos dreskodo užtvaros buvo lengvai įveikiamos, nes vietoj kaklaraiščio prie kaklo būdavo pridedama mazgu surišta kojinė, o vietoj džinsų kas nors tiesiog pro langą išmesdavo „pereinamąsias“ kelnes, į kurias įšokdavo eilinis frykas, kad vėliau jas vėl išmestų kitam. Taip su vienomis ir tomis pačiomis kelnėmis pro trokštamas duris galėjo praeiti visa kompanija. Kartais ypač atkaklūs ir įkalę bandydavo be jokio maskarado įlipti pro langą į antrą aukštą. Taip jie sutaupydavo bilietą...
Kartą per eilinį „Paranoidą“ atkreipiau dėmesį į žmogų Mefistofelio barzdele ir ilgomis juodomis garbanomis iki pečių, kuris kratėsi visiškoje ekstazėje, mojuodamas rankomis ir atlošdamas galvą atgal epileptinėse konvulsijose. Tiesa, salėje taip svaigo ne jis vienas, bet garbanius visus nurungdavo kažkokiu neišpasakytu draivu. Jau po šokių, kai vakaras baigėsi, jis priėjo prie mūsų internacionalinės kompanijos ir pranešė, kad per artimiausias išeigines už septyniasdešimt kilometrų nuo Talino įvyks slaptas roko grupės „Keldriline Heli“ („Laidotuvių varpai“) seišenas. Tuo metu tai buvo viena iš labiausiai avangardinių estiškų grupių, grojusi savus gabalus, o ne žinomų hitų koverius (kuo piktnaudžiavo dauguma ankstyvųjų sovietinių roko kolektyvų).
Į seišeną važiavau autostopu kartu su Vladu ir dar vienu paniurėliu, kurį Vladas man pristatė kaip meksikietį Rodžerį, neva autostopu keliaujantį po pasaulį. Tas Rodžeris iš tikro atrodė kaip lotynų amerikietis: juodaplaukis, su nedidele barzdele ir ūsiukais, ryškiais gėlėtais marškiniais ir nutrintais džinsais. Trise išėjome į Leningrado plentą. Tai buvo pirmas autostopas mano gyvenime. Rodžeris susuko suktinę. Tai buvo pirma mano gyvenime žolės suktinė. Gana greitai nusigavome į paskirties vietą ir, vos išlipę iš automobilio, susukome dar vieną ožkos koją.
Tuo metu, kai prasidėjo seišenas, jau buvau visiškai apsirūkęs, nesiorientavau ir kaip naujokas ne visai suvokiau, kur čia tas specifinis kaifas. Į koncertą miške susirinko keli šimtai žmonių. Formaliai tai buvo kažkokios jaunimo dienos kaime, o iš tikrųjų – pats tikriausias roko įvykis. Beje, nežiūrint į publikos plaukuotumą ir ekstravagantišką išvaizdą, čia visai nebuvo mentų – nė vieno! Improvizuotoje scenoje pasirodžiusių muzikantų figūras stebėjau iš apačios, pusiaugulom ant žolės tarp pažįstamų ir nepažįstamų kūnų. Viskas aplinkui buvo lyg aptraukta siurrealistine plėvele, o kai užgrojo bandas, stipriai kvaksėdamas neįsivaizduojama elektronika, seišeno fantasmagorija įgavo užbaigtą paties psichodeliškiausio mano septyniolikos metų gyvenimo įvykio formatą. Kai visai sutemo ir įsižiebė prožektorius, liaudis ėmė tiesiog staugti iš pasitenkinimo, keldama į žemam šiaurės danguje patekėjusį Mėnulį išskėstus pirštus. Rodžeris su Vladu, nuogi iki pusės siūbavo šamaniškame transe, Kunia su Liagucha mojavo hairais, aš tiesiog rėkiau kiek gerklė leido – taip man buvo gera...
Bus daugiau
Iš www.liveinternet.ru vertė Evaldas Balčiūnas
Nuotraukos iš: www.bazilevs.narod.ru
