Tai tiesa. Jei manai, kad normalių santykių tarp žmonių pavyzdys yra vakarienė su draugais, kur kiekvienas mėgaujasi kito kompanija, o atsakomybė už veiksmus yra pasidalinta savanoriškai ir nevaržomai, jei niekas neįsakinėja ir nieko nepardavinėja, tada tu esi anarchistė – aiški ir paprasta.

      Lieka vienintelis klausimas: kaip šį modelį pritaikyti kitose gyvenimo srityse ar situacijose.

      Kiekvienąkart, kai elgiesi nelaukdama instrukcijų, nurodymų ar „oficialaus leidimo“, tu – anarchistė. Kiekvienąkart, kai apeini juokingus ir nereikalingus įstatymus arba jų išvengi, tu – anarchistė. Jei nepasitiki valdininkais, teisėtvarka, tauškalais laikraščiuose, televizijoje, ar nurodymais „iš aukščiau“, kaip elgtis situacijose, kurios tiesiogiai siejasi su tavimi ir tavo gyvenimu, tu taip pat – anarchistė. Ypatingai tu esi anarchistė tada, kai įgyvendini savo pačios sumanymus, imiesi iniciatyvos, pati sprendi kylančias problemas.

      Kaip matai, tai anarchija verčia mus suktis ir daro gyvenimą įdomų. Jei lauktume, kol kompetetingi organai, specialistai ir savo srities žinovai viskuo pasirūpins, tai ne tik prisidarytume bėdos, tačiau imtume ir baisingai nuobodžiauti. Tokiame (visiškai nuobodžiame) bėdų pasaulyje ir gyvename – bėdų, kylančių dėl atsakomybės ir veiksmų atsižadėjimo.

      Anarchizmas natūraliai glūdi kiekviename iš mūsų. Nebūtina mėtyti bombas ar dėvėti juodas kaukes, kaip galbūt matei per televizorių. (Tiki viskuo, ką matai per televizorių? Tai – ne anarchistiška.) Anarchijos šaknys slypi tame paprastame postūmyje padaryti ką nors pačiam. Visa kita seka iš to.

      IŠJUNGT VISKĄ
      postmodernios pankroko kultūros fanzinas
      2003 m. kovas