2008 m. rugsėjo 28 d. Baltarusijoje vyksta visuotiniai parlamento rinkimai. Savaitę prieš rinkimus Baltarusijos anarchistai išplatino viešą kreipimąsi į rinkėjus.

       Baltarusijos politikoje vėl prasideda „miręs sezonas“. Gatvėse pasirodė kandidatų į Nacionalinio Susirinkimo deputatus plakatai, per televizorių vėl rodys, kaip teisingai užpildyti biuletenį, o „Panoramoje“ papasakos, kad rinkimai tapo kiekvieno baltarusio gerbės reikalu. Vietoj to, kad sekmadienį mums leistų pailsėti arba nuveikti kokį svarbų darbą, mus vėl spaus ir reikalaus, kad mes eitume į rinkimų apygardas ir atliktume vadinamąjį „valios pareiškimo“ aktą. Opozicija eilinį kartą apkaltins valdžią kurstymu ir rezultatų klastojimu, parlamentas prisipildys naujų narių ir... niekas nepasikeis. Šalis vėls nugrims į politinį letargo miegą, o savo deputatų jūs neišvysite artimiausius 4 metus. Nes mes daugiau nebereikalingi.

       Susimąstykite, ar sąžiningi rinkimai ką nors keičia? Ar pasikeis kas nors į gerą, jei bus balsuojama kitaip? Prieš ištardami „taip“ arba „ne“, iš pradžių atsakykime į tris klausimus.

       1 klausimas: Kas eina į parlamentą?

       Sprendžiant iš priešrinkiminių plakatų, į valdžią eina sąžiningi, tvarkingi, aktyvūs piliečiai, tiesiog spinduliuojantys altruizmu. Nors vargu ar apie juos girdėjote anksčiau. Bet kurio kandidato programa išreiškiama paprasta formule: „Žadu viską visiems“.

       Laimės tie, kurie daugiau išleido agitaciniams plakatams miestų gatvėse, tie, kurių pavardės „netyčia“ mirgėjo laikraščiuose ir TV laidose, pranešančiose, kad „tas ir tas apsilankė vaikų darželyje“, o „anas ir anas sodino medžius prie ligoninės“. Laimės partiniai funkcionieriai, kurių partijų kasoje daugiausia pinigų, kurios turi daugiausia narių. Tokiu būdu paprastų žmonių atstovai neturi jokių šansų patekti į parlamentą.

       2 klausimas: Kodėl einama į valdžią?

       Šie žmonės eina į valdžią skirtingais sumetimais: vieni nori prastumti savo verslą, kiti - gauti deputato neliečiamybę, treti - dirbti juos iškėlusiai partijai, ketvirti - daryti karjerą. O paprastų dirbančiųjų parlamentas nė kiek nedomina. Turbūt dėl to, kad iš jo nėra jokios naudos, dėl to, kad paprastam piliečiui svetima gobšių, nuolat meluojančių ir vagiančių biurokratų bei verslininkų draugystė. Tad parlamento kėdė reikalinga tik įvairaus plauko karjeristams, funkcionieriams ir komersantams.

       3 klausimas: Kaip veikia parlamentas?

       Plepalai

       Nieko nestebina, kad bet kurios šalies parlamento darbas yra absoliučiai nevaisingas palyginus su ta milžiniška darbų apimtimi, kurią nuveikia liaudis. Ištisos parlamento sesijos dažnai baigiasi be jokių rezultatų, laikas švaistomas nesibaigiantiems plepalams, iš anksto pasmerktų projektų aptarimui, užkulisinėms intrigoms ir partinių sąskaitų suvedinėjimui.

       Kad įsitikintume mūsų parlamento darbo beprasmybe, užtenka vos kartą pabuvoti jo posėdžiuose. Visu grožiu pamatysime „tautos tarnų“ abejingumą savo pareigoms, iniciatyvos neturėjimą, jų neprofesionalumą, išsilavinimo trūkumą, netgi bukumą ir ypatingą polinkį demagogijai. Beje, pagal įstatymą visi parlamento posėdžiai yra atviri, tačiau iš tikro paprastam mirtingajam į juos patekti praktiškai neįmanoma. Tam reikia ypatingo preteksto ir daugybės leidimų. Kurgi viešumas, teisingumas ir atvirumas? Negi savo tautos bijo?

       Trūksta realių galių

       Niekam ne paslaptis, kad mūsų šalies parlamentas neturi jokios realios valdžios. Nacionalinis susirinkimas - marionetinis organas, visada balsuojantis taip, kaip liepia prezidentas. Parlamentas nesudaro atsvaros nei prezidentui, nei teisminei sistemai, jis net nėra viena iš valdžios atšakų, jis - gležna šakelė, baikščiai atsišakojusi iš Svarbiausios ir Vienintelės mūsų valdžios šakos.

       Reformos

       Protinis ir moralinis parlamento silpnumas, žinoma, aiškinamas ne tuo, kad į valdžią patenka tik pusgalviai. Priežastis kitur - pačia savo esybe parlamentas privalo stoti į kovą su tais, kurie nori išsiveržti iš ankštų biurokratijos sienų, turi niveliuoti savo narius, apipjaustyti jų projektus, subjauroti juos savo pataisomis ir aiškinamaisiais aktais... Kartais jis leidžia kalbėti apie tikrai svarbias pasaulio problemas, leidžia pasisakyti kokiam nors savo neramiam „neišnešiotam kūdikiui“, tačiau visi parlamento sprendimai būna nuosaikūs, plokšti, nemąslūs, kanceliariški...

           
                Mūsų kandidatai: Gerasimas, daktaras Pavlovas. „Iš dviejų blogybių rinkitės mažesnę!“

       Atverkit akis: mes gyvename šalyje, kurioje lengvatos atimamos netgi iš vaikų ir senukų, o paliekamos valdininkams; šalyje, kurioje iš nieku dėtų žmonių statomas „gyvasis skydas“, o to kaltininkai lieka faktiškai nenubausti; šalyje, kurioje be žinios dingsta dešimtys visuomenės veikėjų ir žurnalistų; šalyje, kurioje griaunami istoriniai paminklai, kad vietoj jų būtų pastatyti kapitalistų ir jų kekšių lankomi kazino; šalyje, kurioje daugelis gyvena nuo algos iki algos, o valdžią turintieji važinėjasi po restoranus ir užmiesčio vilas savo lexus'ais; šalyje, kurioje žodis „savanoriškai“ tapo sinonimu žodžiams „per prievartą“; šalyje, kurioje valdžia vietoj senojo dujų „lovio“ statosi sau naują - atominį, padarydama šalį reaktoriaus įkaite; šalyje, kurioje viešpatauja mentų ir valdininkų savivalė; šalyje, kurioje gyvenimai laužomi vien dėl to, kad tu turi savo nuomonę ir nori, kad ją gerbtų!   

       Mus laiko kvailiais ir elgiasi kaip su tamsia mase, du kartus per ketverius metus mums surengia „prezidento ir parlamento rinkimų“ klounadą, vadindami ją „tautos valios pareiškimu“. Argi jums ne šlykštu?

       Jei esi doras ir iš tikro demokratiškas žmogus, prisijunk prie mūsų - anarchistų. Kartu mes galėsime išsikovoti teisę į laisvą ir teisingą visuomenę, kuri bus paremta savivaldos ir tiesioginės demokratijos principais, kurioje kiekvienas žmogus, asmeniškai ir kartu su kitais, galės tapti tikruoju savo laimės kalviu!

       d. Dymovas
       belarus.avtonom.org, libcomm.blog.tut.by

       Vertė dp
       2008 09 27