laisvamaniai       2008 m. gruodžio 23 d., antradienį, 11:30 val. per radijo stotį LR1 buvo transliuojama laida „Naujas laikraštis“, kurioje svečiavosi Lietuvos laisvamanių judėjimo iniciatyvinės grupės nariai: Algirdas Likas, Valdemaras Palevič, Darius Pocevičius ir Nida Vasiliauskaitė. Laidą vedė žurnalistė Audra Čepkauskaitė. Laidos įrašą galima perklausyti lrt.lt. Siūlome susipažinti su šios laidos pokalbių stenograma.

 

      „Naujas laikraštis“ – taip vadinasi įvadinis straipsnis laikraštyje, kurį prieš 120 metų sumanė leisti grupė šviesuolių. „Varpas“ – laikraštis, kuris sukūrė ne tik valstybę, bet ir modernios Lietuvos visuomenės projektą. Po 120 metų pats laikas pažiūrėti, ar esame tokie, kokiais mus, t.y. save ateityje, norėjo matyti devynioliktojo amžiaus šviesuoliai.

 

Sveiki, čia Audra Čepkauskaitė. „Bedievių laikraštis“ – tokį laikraščio „Varpas“ apibūdinimą galima perskaityti ne tik praeito amžiaus pradžios kritikų raštuose, bet ir šiandien rašomuose tekstuose. Tai nebuvo varpininkų tikslas, priešingai, didesnis jaunų kunigų įtraukimas į visuomeninę veiklą Lietuvos labui buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Vincui Kudirkai prieš 120 metų atrodė, kad reikia ne atgaivinti numirusią „Aušrą“, o pradėti leisti naują, nuosaikesnį laikraštį. Kudirka, pats būdamas laisvamanis, rašė kitam garsiam to meto laisvamaniui Jonui Basanavičiui: „Mums rodosi, kad laikraštis lietuviškas, kaip šiandien, idant išplatintų Lietuvoje, turi būti vidutinišku, kuris niekur nesiektų tikėjimo dalykų ir nepeiktų per smarkiai jo užžiūrėtojų. Dėl to pagal mūsų supratimą taikiau ir naudingiau būtų vietoje atgaivinimo mirusiojo uždėti naują laikraštį“. Nors „Varpo“ leidimo pradžioje pavyko sulaukti talkos iš jaunų kunigų ir Seinų dvasinės seminarijos klierikų, tačiau ilgainiui jie nuo laikraščio nutolo.

 

Švietimą, mokslą ir racionalumą propagavęs „Varpas“ dėjo sekuliarios valstybės, kurioje politika ir religija yra atskirtos, pagrindus. Tokios tendencijos tuo metu buvo ir Vakaruose. Pasaulio laisvamanių organizacija įsisteigė Briuselyje likus devyneriems metams iki pirmojo „Varpo“ numerio. Dar vienas garsus XX amžiaus pradžios Lietuvos laisvamanis – Jonas Šliūpas. Jo įkurta Laisvamanių etinės kultūros draugija gyvavo nuo 1924-ųjų metų iki karo.

 

Praėjus daugiau negu 100 metų nuo pirmosios laisvamanybės bangos Lietuvoje, vėl susikūrė iniciatyvinė grupė „Laisvamaniai už sekuliarumą“.

 

Darius Pocevičius: Sekuliarumas, arba humanizmas, XX amžiuje Lietuvoje buvo labai smarkiai iškraipytas į visas puses. Jeigu konstitucijoje yra įrašyta, kad valstybė atskirta nuo bažnyčių, tai nuo visų bažnyčių turėtų būti ir atskirta. Valstybė ir religija turėtų būti nesuderinami dalykai.

 

Valdemaras Palevič: Mūsų pažiūros daugiausiai agnostinės, apateistinės, laisvamaniškos, postmodernistinės, mes nesame kovingai nusiteikę.

 

A. Č.: Jūsų laukia pažintis su jos nariais ir jų argumentais.

 

Nida Vasiliauskaitė: Jeigu jie siektų tiktai galimybės gyventi pagal savo įsitikinimus ir gintis nuo valstybės, kad ji nedraustų jiems būti krikščionimis, kaip jie tai supranta, tai, be abejo, aš juos palaikau, kodėl gi ne. Bet jie nori priversti bent jau išoriškai būti krikščionimis pagal jų supratimą, aišku, kaip jie supranta tą krikščionybę, ir visus kitus. Tai ir yra labiausiai nerimą keliantis dalykas.

 

A.Č.: Šį rudenį prieš Seimo rinkimus pasirodė atviras laiškas rinkėjams, kuriame iniciatyvinė grupė „Laisvamaniai už sekuliarumą“ kalba apie grėsmes valstybės sekuliarumui ir, jų teigimu, augančią katalikų bažnyčios įtaką politiniame šalies gyvenime. Cituoju: „Teokratija tikrai nėra tai, ko mums šiuo metu labiausiai reikia: žaismingi religiniai prietarai gal ir dera Vatikano teritorijoje, tačiau laisvoje respublikoje, šiuolaikinėje dinamiškoje visuomenėje religinė alternatyva mokslui ir religiniais įsitikinimais besiremiantys argumentai politiniame diskurse ir valstybinėje švietimo sistemoje yra ne tik nesusipratimas, negalios simptomas, bet ir rimtas kliuvinys, sėjantis sumaištį pačioje visuomenėje.“

 

Algirdas Likas: To laiško, kreipimosi į rinkėjus siuntinėjimas – tai turbūt buvo kažkoks atsakas į vyskupų kreipimąsi, kuris buvo grynai politiškas. Nors jame nebuvo įvardyta konkrečiai jokia partija, tačiau ir taip visiems buvo aišku, už kokią partiją tenai agituojama. Na, laimėjo, tai laimėjo, reikia tik pasveikinti, bet matome, kas dabar dedasi.

Sekuliarumas tikrai lieka tiktai popierinis, o klerikalizmas pradeda praktiškai lįsti į valstybės valdymą, kas mus labai neramina. Gal pradėkim nuo to, kad mes vis minim konstituciją. Konstitucijos garantas visgi yra prezidentas. Kada prezidentūroje rengiami maldos pusryčiai, sukviečiami visi tie atstovai ir tariamasi tuo pačiu apie politiką ir t.t., tai apie ką mes tada kalbame? Aišku, kad mūsų sekuliarumas dingsta iš realybės.

Labiausiai man patiko filosofės Nidos Vasiliauskaitės posakis, kai jinai pasakė, kad teisė tikėti yra neatsiejama nuo teisės netikėti. Kadangi nesant pirmosios sąvokos, nėra ko šnekėti apie antrąją. Šituo mūsų sekuliarios valstybės siekiu pirmiausia turėtų būti suinteresuoti tikintieji.
O Seimo pirmininko A. Valinsko pasakymas, kad jo partijos programa yra dešimt Dievo įsakymų, na, išvis, manau, žemiau kritikos. Tai ne politiko kalba, tai kažkokie populistiniai šūkiai, ir viskas.

 

Skeptiško libertaro tinklaraščio autorius (tinklaraščio adresas bitininkas.blogspot.com) Valdemaras Palevič, taip pat dalyvaujantis Tolerantiško jaunimo organizacijos veikloje: Tarp mūsų yra vilniečių, kauniečių, iš Palangos. Yra ir iš užsienio: JAV, netgi Naujosios Zelandijos. Mūsų pažiūros daugiausiai agnostinės, apateistinės, laisvamaniškos, postmodernistinės. Praktiškai visi laisvamaniai savęs nesieja su religija, bet nėra kovingai nusiteikę.

 

Rašytojas ir vertėjas Darius Pocevičius: Mes esame susibūre, dabar virš 30 žmonių, į iniciatyvinę grupę „Lietuvos laisvamaniai“. Iškart po Naujųjų metų startuoja ir internetinė svetainė, kuri taip ir vadinsis www.laisvamaniai.lt. Mūsų idėjos – ne tiek atgaivinti, sakykime, Smetonos laikų laisvamanių sąjungas, kurios buvo sukurtos Šliūpo ir visų kitų, pavyzdžiui, Basanavičiaus (Kudirka irgi yra prisidėjęs prie laisvamanių), o žengti labiau į priekį. Tai yra, kurti savo laisvamanių judėjimą, su savomis idėjomis, kurios visų pirma yra pagrįstos sekuliarumo, humanizmo idealais.

 

A.Č.: „Laisvamanis – tai žmogus, kritiškai arba neigiamai vertinantis religiją, iškeliantis proto laisvę“, – taip parašyta dabartiniame lietuvių kalbos žodyne.

 

Filosofė ir publicistė Nida Vasiliauskaitė, iniciatyvinės grupės „Lietuvos laisvamaniai“ narė: Iš vienos pusės lyg ir grįžtama į tą smetonišką situaciją, į mūšius tarp katalikų ir cicilikų, kurie buvo tokie naiviai atrodantys. Galvoju, gal ir yra šiokia tokia prasmė apsimetinėti, naudoti tą naivią cicilišką retoriką, nes pas mus dar gyvi smetoniškų laikų katalikai, nors iš kitos pusės, tai yra jau labai pasenęs, atgyvenęs dalykas. Tuo metu naivios buvo abidvi pusės. Tas diskursas turi tam tikras pritaikomumo ribas – kalbant su labai plačia publika, kuri iš tikrųjų gyvena smetoniškom įdėjom, kuri iš tikrųjų taip mąsto. Gal tuomet galima tokia prasme kalbėti apie laisvamanius. Bet kitame kontekste, iš kitos perspektyvos, aš nenorėčiau tapatintis su Šliūpais.

 

D.P.: Bet kokiu atveju reikia imti visą paletę. Pasipriešinimo, veiksmų ar idėjų. Vieniems, sakykime, aš nufotografuosiu smetoninių laikų paminklą, kur palaidotas laisvamanis žmogelis. Jisai paprašė, kad jį palaidotų be bažnyčios, o ant jo paminklo užrašyta: „Aš – laisvamanis. Dievo nėra“. Tas paminklas dar stovi prie Panevėžio. Tai va, kai kuriems žmonėms tai padarys didesnį įspūdį negu, pavyzdžiui, intelektualus Nidos diskursas. Kaip laisvamaniai, turėtume bendrauti su visais. Ne vien tik intelektualiais, superintelektualiais diskursais, bet ir paprastesnėmis priemonėmis.

 

N.V.: Taip taip, reikia įvairių diskursų, įvairių bendravimo galimybių, bet šiaip ateizmas dažniausiai suprantamas kaip pareiškimas, kad Dievo nėra, kaip kažkoks noras įsiveržti į bažnyčią ir tai sušukti. Aš tai tikrai tokio noro neturiu ir neteigiu nei kad Dievo nėra, nei kad jis yra. Ateizmas tiesiog reikštų neteistinę poziciją, o ne antiteizmą, ne kažkokią agresiją, nukreiptą į teizmą, į kažkokios dievybės ar viso kontingento dievų išpažinimą, bet tiesiog agnostinę, skeptišką poziciją. Kada susilaikai nuo samprotavimų apie tokius dalykus, tai sunku paaiškinti pačius elementariausius dalykus, empirinę patirtį, ką jau kalbėti apie religines spekuliacijas.

 

D.P.: Mūsų gi tikslas nėra nei padeginėti bažnyčių, nei sprogdinti kažkokius religinius paminklus ar dar kažką, tiesiog mes darysim tą šviečiamąją veiklą, tai bus, tarkim, toks tekstinis pasipriešinimas, ir jis bet kokiu atveju bus ganėtinai švelnus.

 

V.P.: Poreikis iškyla dėl to, kad visuomenėje matomos radikalaus klerikalizmo tendencijos. Priiminėjami religinių lobistų stumiami įstatymai, pavyzdžiui, šeimos koncepcija, nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos poveikio įstatymas. Tai kelia realų pavojų žodžio laisvei, žmonių orumui.Antras dalykas – tai religinė diskriminacija, įtvirtinta ir įstatymais, ir konstitucija. Pavyzdžiui, religinių bendruomenių skirstymas į valstybės pripažintas tradicines, valstybės nepripažintas, bet registruotas, valstybės pripažintas registruotas, valstybės nepripažintas neregistruotas. Visi šie statusai turi visiškai skirtingas teises.

 

A.Č.: Laisvamanių iniciatyvinė grupė kritikuoja tai, ką jie vadina religine diskriminacija: mokesčių lengvatas tam tikroms religinėms bendruomenėms ir paramą, kurią teikia valstybė.

 

V.P.: Tradicinės religinės bendruomenės kiekvienais metais iš biudžeto tiesiogiai gauna po 3 milijonus su trupučiu asignavimų.

 

A.Č.: Lietuvos konstitucijos 43 straipsnyje sakoma, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau Seimo nario priesaika baigiasi žodžiais „Te padeda man Dievas“. Apie kokį dievą kalbama konkrečiai, nėra pasakyta. Konstitucija palieka galimybę šio sakinio nesakyti. Priesaika galioja ir be jo. Laisvamanių iniciatyvinės grupės nariai teigia, kad užtektų tik laikytis konstitucijos, ir sekuliarumui, t.y. bažnyčios ir valstybės atskyrimui, grėsmės nebūtų.

 

D.P.: Jeigu konstitucijoje yra įrašyta: valstybė atskirta nuo bažnyčių, tai ji ir turėtų būti atskirta nuo visų bažnyčių. Valstybė ir religija turėtų būti nesuderinami dalykai. VIENAREIKŠMIŠKAI. Vadovaukimės tiesiog savo konstitucija. Sekuliarumas arba humanizmas XX amžiuje Lietuvoje buvo labai smarkiai iškraipytas į visas puses. Po tautinės smetoninės Lietuvos buvo stalininis socializmas, kuris irgi savotiškai iškraipė valstybės ir religijos santykius. Todėl reikia ieškoti naujų kelių. Dabar, kai po sovietinio socializmo buvo vėl sugrįžta į tą smetonmetį, ir idėjiškai, ir religiškai, ir bet kaip kitaip, tai reiktų nesigręžioti į praeitį, o vis dėlto žiūrėti į ateitį. Ieškoti naujų valstybės ir bažnyčios, jeigu jau tokia egzistuoja, santykių.

 

A.Č.: Seimo komiteto ar vyriausybės posėdyje dalyvauja šventikai. Tokia praktika iniciatyvinės grupės nariams atrodo nepriimtina ir pažeidžianti konstituciją, kaip ir raginimai keisti įstatymus pateikiant religinius argumentus.

 

N.V.: Religiniu pagrindu priimamas koks nors įstatymas iš karto numato tam tikrų taisyklių primetimą visiems tiems piliečiams, kurie išpažįsta kitą religiją arba neišpažįsta jokios. Čia nėra simetrijos. Pavyzdžiui, panagrinėkime bet kurį požiūrį, bet kurį aktualų dalyką, dėl kurio kyla diskusijos tarp religingos visuomenės dalies ir nereligingos, aišku, pirmiausia tarp katalikų ir ne katalikų. Pavyzdžiui, diskusijos dėl abortų. Kas nutinka pasirinkus sekuliarų sprendimą ir kas nutinka priimant religinės bendruomenės išreikalautą sprendimą. Jeigu abortai uždraudžiami, tai reiškia, kad įstatymas yra praktiškai taikomas ne tai lobistinei religinei grupuotei (jie pagal savo įsitikinimus, bent jau garsiai deklaruojamus, esant leidžiamiems abortams ir taip turi visas galimybes jų nesidaryti, ir niekas jų neverčia), tas įstatymas visų pirmiausia yra nukreipiamas į tą visuomenės dalį, kuri nesivadovauja religinėmis vertybėmis. Jai uždraudžiama religijos, kurios jie neišpažįsta, pagrindu. Jiems primetama tam tikra elgsena, kuri pažeidžia jų apsisprendimo teises. Būtent religiniu pagrindu, nuo kurio juos ginti turėtų ir valstybė, ir konstitucija.

 

D.P.: Nuo pat Sąjūdžio susikūrimo laikų buvo paskelbtos dvi doktrinos: viena – tautiškumas, kita – katalikiškumas. Lietuvos valstybė jau 20 metų yra tautinė katalikiška valstybė.

 

V.P.: Neseniai delfi.lt publikuotas tyrimas rodo, kad į klausimą, ar bažnyčia turėtų dalyvauti kuriant įstatymus, „Ne“ atsakė 79,4% apklaustųjų. Ar kunigai turėtų formuoti tikinčiųjų požiūrį į politiką ir politikus? „Ne“ vėl atsakė 79%. Tai reiškia, kad mūsų visuomenės dauguma prieštarauja bet kokiam kunigų ir bažnyčios kišimuisi į politiką. Bet koks bažnyčios argumentas, kad patys tikintieji nori per savo bažnyčias kištis į politiką, yra tiesiog absurdiškas.

 

D.P.: Mūsų supratimu, tai reiškia, kad maždaug 80 % Lietuvos gyventojų yra potencialūs arba jau esantys laisvamaniai.

 

N.V.: Norėjau reaguoti į Dariaus priminimą, kad tautiškumas, valstybingumas ir krikščionybė yra paskelbti pagrindiniais mūsų tapatybės elementais. Tai man iš karto kelia juoką. Nes Putino Rusija, nuo kurios mūsų patriotai taip bėga, kaip tik šita Putino Rusija atvirai vadovaujasi lozungu „Nacionalnost-deržavnost-provoslavnost“ (tautiškumas, valstybingumas, stačiatikybė).

 

D.P.: Akivaizdu, kad tarp Rusijos ir Lietuvos šiuo požiūriu absoliučiai jokio skirtumo nėra. Tai yra valstybinės ideologijos remiasi tais pačiais kertiniais akmenimis.

 

A.Č.: Taip teigė iniciatyvinės grupės „Lietuvos laisvamaniai“ nariai: filosofė ir publicistė Nida Vasiliauskaitė, rašytojas ir vertėjas Darius Pocevičius, skeptiško libertaro tinklaraščio autorius Valdemaras Palevič ir Algirdas Likas.

 

_____________________

 

Laisvamanybės kritikai XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje kalbėjo apie tai, kad ragindami remtis protu, racionaliais argumentais ir mokslu, o ne tikėjimu, laisvamaniai atima iš žmonių moralės doros pagrindą. Laisvamaniai, tarp jų ir Vincas Kudirka, teigė, kad ir netikintis žmogus gali būti doras, ir norint spręsti apie žmogaus dorumą, nereikia reikalauti, kad žmogus įrodinėtų esąs tikintis. Po 120 metų Lietuvos viešojoje erdvėje kalbama apie moralės trūkumą: vertybių žlugimas, moralinis vakuumas. Apie tai kalba ir politikai, ir intelektualai. Jeigu ne tikėjimą, tai ką šiandieniniai Kudirkos bendraminčiai mato kaip visuomenės normų pamatą?

 

D.P.: Mano, kaip kultūrininko, supratimu, kultūra yra geras substitutas religijai.

 

V.P.: Vertybinę krizę prognozavo ir prognozuoja ne tik religingi žmonės. Vertybinę krizę prognozavo ir Nietschė. Naujos vertybės galbūt yra tas kelias, kuriuo galėtume eiti. Tiksliau, naujos ir senos vertybės, bet tik ne religinės vertybės, ne tokios vertybės, kaip jas supranta kai kurie religingi žmonės.

 

N.V.: Būtent pas mus kažkodėl visada primityviai suprantama: jeigu tu nepritari, tarkime, Pauliaus Subačiaus vertybėms ar profesoriaus Jokubaičio vertybėms, tai tu neturi jokių vertybių. Tarsi būtų žmonės, kurie yra už vertybes, ir žmonės, kurie yra prieš vertybes. Va tokie blogiečiai iš prigimties, jie tiesiog baisiai blogi ir pikti, dėl to neturi jokių vertybių. Toks supratimas – nematant, kad tos vertybės gali būti pačios įvairiausios. Kas vienam vertybė, kitam gal ne vertybė dėl to, kad jis turi kitas vertybes. Arba jis kitaip reitinguoja, vertybės juk nėra dalykai, kurie auga kaip grybai, savaime. Jos tiesiog objektyviai yra, nepriklausomai nuo to, ką mes apie jas manom, vertinam jas ar ne. Vertybės yra tai, ką mes vertinam. Ir jeigu mes jų nevertinam, tai jų ir nėra, jos ir neegzistuoja. O kažkodėl įsivaizduojama, kad vertybė yra kaip koks objektas, kaip daiktas, kaip akmuo. Jis yra, ir štai geri žmonės jį mato, o blogi – nemato, todėl reikia jiems atverti akis. Aš nežinau, ką dar primityvesnio galima sugalvoti.

O dėl tos apokaliptikos, tai irgi juokingiausia, kad mūsų intelektualai labai pamėgę šitą žanrą. Bet kaip tik tie, kurie dažniausiai įsivaizduoja, kad jie yra, na, tokie subtilūs, tokie elitarinio pozicinio meinstrymo. Jie labai mėgsta ką nors bjauraus pasakyti apie popkultūrą, bet nemato, kad Lietuvoje apokaliptika yra pati tikriausia popkultūra. Tarkim, kad ir gerai žinomi profesoriaus Šliogerio pasisakymai, sulaukiantys milijonų komentarų, dažniausiai pritariančių. Tai tik rodo, kad tai yra pats tikriausias meinstrymas, tai yra pats tikriausias popsas, kuris pas mus kažkodėl apsimeta akademine filosofija.

Tik pašnekėk apie tai, kad pasaulis rieda į prarają, kad dabar viskas tik blogėja. Kažkada buvo Aukso amžius, o dabar mes išsigimstame ir virstame nežinia kuo, o jau toliau tai išvis baisu galvoti, kas bus, kažkoks armagedonas. Tokia pasakėlė gyva nuo neatmenamų laikų, tai yra vienas iš pačių primityviausių pasaulio suvokimo modelių, kuris pas mus kažkodėl pateikiamas kaip akademinė profesoriaus filosofija.

Didelė dalis mano asmeniškai pažįstamų intelektualų iš tiesų nuoširdžiai mano, kad tai, kas čia vyksta, tas posūkis Smetonos laikų teokratijos link – tai visai normalus dalykas. Pažįstu profesorių, kuris akademinio mokslinės konferencijos pranešimo metu gali cituoti ir remtis Juozapu Ratzingeriu. Ne šiaip sau paminėti, kad jis kažką pasakė, o mes dabar analizuosime jo kalbą – tai būtų visiškai korektiška. Jis gali cituoti popiežių kaip galutinį autoritetą. O jeigu kas nors į tai reaguoja, tai ta reakcija suvokiama kaip išsišokimas, kaip kažkas, ko nedera daryti – kaip tu čia dabar, kas tau nepatinka? Mokslinėse konferencijose kartais būna tokių pranešimų, bent jau humanitarų tarpe, kada iš viso negali suprasti, kur dalyvauji: ar čia mokslinė konferencija, ar kažkoks kursas apie sielovadą.

 

A.Č.: Nuomonių įvairovė, sąžinės ir žodžio laisvė, lygiateisiškumas – šiems principams, laisvamanių požiūriu, kyla grėsmė, kai politinėse diskusijose ima dominuoti religiniai argumentai.

 

N.V.: Kad būtų saugiau ir gražiau gyventi tokiame smetoniškame rūtų darželyje, kur visi broliai ir seserys, nes visi mano taip pat, kaip aš, arba bent jau garsiai sako, kad mano taip, kaip aš. O jei mano kitaip, tai tada, kaip man vienoje laidoje siulė politinis tremtinis, tada jūs geriau keliaukite iš čia. Kažkodėl jie mano, kad valstybė – tai jų, kad jų pasas žalesnis nei likusių Lietuvos piliečių. Tie šalies gyventojai, kurie nemano taip, kaip jie, automatiškai yra ne lietuviai, ne piliečiai, arba bent jau turėtų tokie būti. Ta tendencija tokia kraupi. Kokia prasme tada mes galime kalbėti apie save, kaip apie šalį, kuri bent jau vaizduoja demokratiją? Gal tada vertėtų apsispręsti ir atvirai pasakyti, kad mes tokie nesame, nenorim būti, negalim būti. Kad iš tiesų mums mieliausia tokia santvarka, kaip Baltarusijoje ar Putino Rusijoje, liautis apsimetinėt ir pasiprašyt išstoti iš Europos Sąjungos.

 

D.P.: Aš dar kartą norėčiau pasakyti, kuo mes užsiimsime. Laisvamaniai skelbs renesansą Lietuvoje. Po tų tamsiųjų viduramžių visada būna kitokia epocha, visų pirma, tas renesansas skelbs švietimo idėjas. Versime humanistų iš Vakarų Europos knygas, leisime lietuviškai, na ir darysime monitoringą. Religinės diskriminacijos Lietuvoje monitoringą.

 

V.P.: Pavyzdžiui, Norvegijos humanistų asociacija turi 73 tūkstančius narių, o pačioje Norvegijoje gyvena tik 4,5 milijono gyventojų. Kas yra daroma? Pirmas dalykas – vykdomas švietimas, kovojama už sekuliarumą. Manau, kad viena iš pagrindinių strategijų yra visuomenės sekuliarizavimas.

 

N.V.: Siūlyčiau atkreipti dėmesį, kad aš jokiu būdu nemanau, kad religija yra blogis arba kažkoks tamsumas, kurį būtinai reikia riboti, uždaryti, sklaidyti ar pašalinti. Ir nemanau, kad tai išnyks su edukacija. Čia būtų naivoka aštuoniolikto amžiaus viltis, viltis, kuri išliko per visą XX amžių: neva tai išnuks savaime. Taigi neišnyko ir netgi sustiprėjo į šimtmečio pabaigą.

Bet esmė ta, kad religija nėra joks mūsų priešas. Esmė ta, kad mes kalbame apie religinį fundamentalizmą. Būtent apie labai primityvų religinių dogmų supratimą ir bandymą jas nedviprasmiškai, per prievartą taikyti politiniame ir socialiniame šalies gyvenime. Šiaip jau žmonės, kurie nuoširdžiai save laiko, tarkime, katalikais ar krikščionimis, ar kokios kitos religijos atstovais, jeigu jie tikrai reflektuoja tai, kuo jie sako tikintys, tai jie turėtų būti ne kitoje barikadų pusėje, o toje pačioje kaip mes. Kiti atveju ko verti tavo įsitikinimai, jei neturi teisės pats juos pasirinkti, jei tau juos automatiškai primeta politinė sistema?

 

D.P.: Noriu pratesti to religinio fundamentalizmo temą. Nemanau, kad mes, laisvamaniai (mūsų nedaug), galėsime atsispirti religinio fundamentalizmo ir dešiniojo ultranacionalizmo arba fašizmo simbiozei. Ta simbiozė matoma interneto svetainėje „Kraujas ir Garbė“ – „skustagalvių“ svetainėje, kurioje labai laisvai talpinami Svarinsko, Gajauskaitės klerikaliniai, antisemitiniai, nacionalistiniai straipsniai. Ir kunigas Naujokaitis labai susijęs su tuo patriotiniu judėjimu, kuris yra nukreiptas prieš gėjus, prieš kitaminčius, kitataučius, prieš emigrantus ir t.t. Tai yra Lietuvoje ganėtinai radikalizuotas dešinysis sparnas. Jis gana stiprus, todėl juo turėtų užsiimti ne laisvamaniai, ne mes, o tiesiog valstybinės struktūros. tiesiog teisėsauga. Mes tik galime informuoti apie juos, kad jie tokie egzistuoja.

Mums, laisvamaniams, šiuo metu labai sunku. Per dvidešimt metų tai kol kas pirmasis nedidelis žingsniukas, kurį bandome žengti eidami į viešumą. Deja, kaip mums seksis, kol kas nežinome, nors visuomenės apklausos liudija mūsų naudai.

 
Stenogramą parengė Algis L.
2008 12 27