vienisas protestuotojas

      Prisidengusi krize, dešinioji Lietuvos valdžia įvedinėja drastišką „diržų užveržimo“ politiką. Mažinamos socialinės programos, papildomais mokesčiais apkraunami visi šalies gyventojai, pirmiausia, aišku, neturtingieji, nes jų tiesiog daugiau. Šalyje, atrodo, turėtų kilti didžiuliai neramumai ir masinės protesto akcijos. Tačiau nieko panašaus nėra. Pavieniai profesinių sąjungų centrų, dėstytojų, transportininkų, valstybės pareigūnų, rašytojų ir leidėjų piketai, į kuriuos susirenka keliasdešimt žmonių, atrodo apgailėtinai. Paskutinę 2008 m. dieną prie Katedros susirinko apie 50 tūkstančių Lietuvos gyventojų, bet tai buvo, deja, ne protesto akcija, o valdžios nupirktas pasilinksminimo reginys nepriteklių iškamuotai liaudžiai.

 

 

Kodėl Lietuvos žmonės neprotestuoja prieš akivaizdžią jų skurdinimo politiką? Galimi trys atsakymo variantai: 1) Lietuvos žmonės yra pernelyg klusnūs ir pakantūs, 2) Lietuvos visuomenė yra pernelyg susikaldžiusi, todėl neįmanomi jokie bendri veiksmai, 3) Protesto akcijų rengėjai neturi organizacinės patirties, 4) Protesto akcijų rengėjai tiesiog nenori rengti radikalių protestų.

 

Pažiūrėkime, ką šiuo klausimu mano kai kurie Lietuvos sociologai, visuomenės veikėjai ir profsąjungų lyderiai.

 

Sociologo Vlado Gaidžio nuomone, pagrindinės priežastys, kodėl Lietuvoje iki šiol nebuvo masiškai streikuojama, yra netikėjimas, kad tai ką nors pakeis, bei lyderių ir stiprių darbuotojų atstovų stoka. „Po 1991 metų sausio 13 d. stichinių demonstracijų beveik nebuvo, nežiūrint tikrai baisių dalykų – bankų griūties, 16 proc. bedarbystės, privatizavimo, kuris daugumai nieko nedavė, turtinės nelygybės. Šiandien, švelniai tariant, Lietuvos profsąjungos yra labai silpnos, todėl nemanau, kad ir artimiausi streikai būtų masiniai“, – teigė V. Gaidys. Tačiau sociologas pastebėjo, kad situacija gali gana greitai pasikeisti: „Jeigu valdžia demonstruos aroganciją ir ragins kitus susiveržti diržus, nesuvoks žodžio „solidarumas“, bedarbystė bus ne 6 proc., o 16 proc., jeigu dalis žmonių nebegalės susimokėti už komunalines paslaugas, praras butus ir jeigu atsiras masinių protestų lyderiai, tada visko gali būti“.

 

Šiai nuomonei pritaria ir Vilniaus universiteto sociologijos profesorius Zenonas Norkus: profsąjungos silpnos, jų organizuojami streikai netaptų masiniai, kita vertus, padėtis Lietuvoje dar nėra tokia bloga, kad galėtų kilti masiniai streikai. Jis mano, kad tokių streikų paprasčiausiai nėra kam organizuoti. „Visuomet iškyla klausimas: kas prisiims organizacinius kaštus? Jeigu organizuoji streiką privačioje įmonėje, vadinasi, tave pirmą atleis, pateksi į „juoduosius“ sąrašus. To, didėjant nedarbui, nenori joks lietuvis“, – teigia progesorius. Komentuodamas neseniai nesėkmingai rengtus vairuotojų, nepatenkintų įvedamu mokesčiu automobiliams, streikus, profesorius Z. Norkus sakė, kad „vartotojų interesų grupė yra labai heterogeniška“, todėl ją suorganizuoti į streikus yra sunkiausia. Tokie žmonės, pavyzdžiui, automobilių savininkai ar pabrangusių knygų pirkėjai, nėra įmonės kolektyvas, kurioje darbuotojai praleidžia bemaž pusę savo gyvenimo, todėl jiems yra žymiai sunkiau užmegzti socialinius tinklus ar suformuoti darbuotojų teisių gynimo organizaciją. Kalbėdamas apie Europoje organizuojamus masinius streikus, Z. Norkus teigė, kad „būtų gerai, jei taip būtų ir Lietuvoje“. Tačiau bent dabar tai nėra įmanoma, nes darbininkai nėra organizuoti.

 

Tuo tarpu Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas atmeta bet kokias abejones dėl masinių streikų galimybės. Pasak jo, Lietuvoje „dar ir kaip“ įmanomi masiški streikai. „Kad profesinės sąjungos silpnos, mes tą dainelę girdime jau seniai, bet po truputį stiprėjame ir dabartinėje situacijos masiniai streikai yra visiškai įmanomi. Žmonės dabar labai aktyvėja“, - sakė A. Černiauskas.

 

Šiek tiek kitaip į problemą žiūri kairiųjų pažiūrų politikai. Andrius Bielskis ir Justas Paleckis mano, kad masinių protestų Lietuvoje nėra dėl to, kad jiems nepritaria pačios profsąjungos, pasirinkusios atsargią ir susitaikėlišką veiklos strategiją. Savo studijoje „Lietuvos profesinės sąjungos Europos ir pasaulio darbo judėjimo kontekste“ jos autoriai teigia, kad lietuviškos profsąjungos tiesiog nelinkusios streikuoti, o renkasi mažiau konfrontacinį socialinio dialogo ir partnerystės principą:

 

„Iš dalies todėl per pastaruosius aštuonis metus Lietuvoje streikų būta labai nedaug. Nuo 2000 metų įvyko 363 streikai (2000 – 56, 2001 – 34, 2005 -1, 2007 161, 2008 – 111), iš kurių absoliuti dauguma, t.y. 356, vyko mokslo ir švietimo (viešajame) sektoriuje. Lyginant su statistika Prancūzijoje ar Skandinavijoje, streikų Lietuvoje yra ženkliai mažiau ir tai ypač akivaizdu turint omeny, kad transporto, statybų, didmeninės prekybos srityse streikų beveik iš vis nebuvo. Tai yra iš dalies dėl to, kad iki 2008 metų pavasario egzistavo streikus ribojanti darbo teisė, prieštaraujanti Europos Sąjungos darbo teisei. Pagal senas Darbo kodekso nuostatas Lietuvoje surengti įmonėje streiką, reikėjo dviejų trečdalių įmonės darbuotojų pritarimo balsuojant slaptu balsavimu. Tik dabar streikus reglamentuojančios nuostatos buvo supaprastintos 2008 birželio mėnesį įsigalėjusių naujų Darbo kodekso pataisų dėka. Šiandien streikas gali būti skelbiamas įmonėje ar jos padalinyje paprasta balsų dauguma. Tuo tarpu Skandinavijos šalyse, pavyzdžiui Norvegijoje, streikas yra leistinas, jei profesinėms sąjungoms ir darbdaviams, tarpininkaujant valstybės skirtam nepriklausomam arbitražui, nepavyko susitarti dėl atlyginimo ir kitų darbo sąlygų. Tokiu atveju streikas yra automatiškas nereikalaujant narių balsavimo (t.y. teoriškai įmanomas kas du metus po kiekvienų nepavykusių darbdavių ir profsąjungų derybų). Be to, net po pavykusių derybų streikas yra galimas, jei jam pritaria 50 % plius 1 profesinės sąjungos narių.

 

Kad streikų Lietuvoje yra mažai paaiškina ir tas faktas, jog ir pačios Lietuvos profsąjungos, nepaisant teisinių apribojimų egzistavusių iki naujų Darbo kodekso pataisų priėmimo, yra nelinkusios streikuoti. LPD „Solidarumas“ pirmininkė Aldona Jašinskienė, pasitelkdama 2008 metų mokytojų streikų pavyzdį, teigia, kad streikai supriešina visuomenę: „Valdžia, norėdama įtikti streikuojantiems asmenims, lėšas, skirtas kitoms sritims, pavyzdžiui, stadiono statybai, skiria mokytojų algų didinimui, tikėdamasi, kad taip bus patenkinti streiko dalyviai, tačiau iš tiesų toks lėšų paskirstymas tik supriešina visuomenę, nes atsiranda tuo nepatenkintų“. Panašią nuomonę yra ne kartą išsakę ir kiti profesinių sąjungų lyderiai, kurie yra linkę akcentuoti ne streiko ir konfrontacijos taktiką, bet socialinio dialogo ir partnerystės principus.   

 

Socialinis dialogas ir socialinė partnerystė yra puiku ir tai yra neabejotinas pasaulinio, tame tarpe ir Lietuvos, darbo judėjimo laimėjimas. Tačiau Lietuvos profsąjungos užmiršta tai, kad šiandien galios santykiai tarp kapitalo ir darbo pasikeitė. Socialinė partnerystė trišalių tarybų pavidalais buvo iškovota konfrontacijos bei profsąjungų organizuotų masinių streikų dėka. Šiandien, kaip pabrėžia darbo judėjimo ekspertai (Wahl 2008, Fisk 2008, Gallin 2006), kapitalo atstovai pasitraukė iš šios partnerystės, o vyriausybės nuo pat XX a. aštunto dešimtmečio vykdo gerovės valstybės laipsnišką neoliberalią demontavimo politiką. Šias tendencijas matome ne tik JAV, Britanijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje ar Vokietijoje, bet ir Lietuvoje. LSDP kaip valdžios partija, kuri nuo pat 2001 metų vienu ar kitu pavidalu formavo koalicinę ar mažumos vyriausybę, vykdė neoliberalią politiką – mažino mokesčius, nesugebėjo ir net nepabandė reformuoti viešojo sektoriaus, vykdė viešųjų erdvių privatizaciją, per biudžetą sugebėdavo perskirstyti mažiausią BVP dalį visoje Europos Sąjungoje. Todėl profsąjungų tikėjimas, kad socialinė partnerystė veiks ir duos teigiamų rezultatų nesugebant panaudoti savo didžiausio ginklo – streiko – yra naivus. Reikia tikėtis, kad Lietuvos profsąjungos tai anksčiau ar vėliau supras ir ims planingai veikti didesnės vienybės vardan tam, kad įgautų realią galią kolektyviai derėtis su kapitalo atstovais.“

 

2009 m. sausio 16-17 dienomis Lietuvos profsąjungos rengia masinius mitingus Vilniuje ir Klaipėdoje, jie, aišku, įvyks, tačiau labai tikėtina, kad nebus nei masiški, nei efektyvūs. Rimto pasipriešinimo žmonių skurdinimo politikai galima tikėtis tik šaliai įklimpus į keliskart gilesnę krizę arba sulaukus radikalaus profesinių sajungų strategijos pokyčio – kai profsąjunga valdžiai ir darbdaviams taps ne „partnere“, o stipria ir pagarbos verta priešininke.

 

Pagal lrt.lt ir lprofsajungos.lt parengė dp

2009 01 09