anarchija.lt
AKTYVIZMAS

       Judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“

       Pranešimas žiniasklaidai

       2007-07-23

       Viešojo intereso įstatymas, kurio būtinybė šiandien akivaizdi ne tik visuomenei, bet ir politikams, sunkiai skinasi kelią Seimo koridoriuose. Jau dabar kyla abejonių, ar šis ilgai lauktas įstatymas, dėl kurio politikai turės apsispręsti rudenį, pateisins visuomenės lūkesčius.
       Judėjimas „už Lietuvą be kabučių“, kovojantis už viešųjų erdvių išsaugojimą, praktiškai įsitikino tokio įstatymo būtinybe. Remdamasis savo patirtimi ir matydamas lietuviškos demokratijos spragas, judėjimas yra pasirengęs konstruktyviai prisidėti prie viešojo intereso įtvirtinimo visuomenės gyvenime ir teisinėje sąmonėje.

       Šį trečiadienį, liepos 25 d.,11 val. BNS Spaudos centre (Jogailos g. 9/1, 4 aukštas), judėjimas „už Lietuvą be kabučių“ kviečia į spaudos konferenciją, kurioje pasidalins sumanymais apie visuomenės judėjimų galimybę daryti įtaką politiniams ir teisiniams procesams. Spaudos konferencijoje kalbės menininkas Gediminas Urbonas, Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas, teisininkas Giedrius Baranauskas ir kiti. Renginyje dalyvaus Piliečių santalkos, Naujosios Kairės 95, bendruomenių atstovai.
       Pasigirsta nuomonių, esą kova už viešąsias kultūrines erdves viešojo intereso vardu – tai kova prieš investicijas ir bet kokią plėtrą. Ši nuomonė nepagrįsta ir negatyvi. Ji kursto niekam nenaudingą konfrontaciją. Judėjimas „už Lietuvą be kabučių“ – už pozityvias permainas ir darnią plėtrą.
       Dar prieš kelerius metus sąvoka „viešoji kultūros erdvė“ visuomenės sąmonėje beveik neegzistavo. Šiandien politikai, apžvalgininkai ir verslininkai vis dažniau kalba apie būtinybę tausoti viešąsias erdves ir vadovautis viešuoju interesu. Šiuo metu net keliose ministerijose sudarytos darbo grupės, kurioms Vyriausybė patikėjo spręsti sistemines problemas, išryškėjusias „Lietuvos“ kino teatro byloje – rengiama teisinės viešųjų erdvių apsaugos sistema ir kriterijai, pagal kuriuos gali būti suteikiamas nacionalinės svarbos statusas.
       Politinėje šalies sąmonėje įvyko akivaizdus lūžis. Sąvoka „viešoji kultūros erdvė“ per metus įsitvirtino viešajame diskurse ir politiniame žodyne, ji aptariama įvairių partijų programose, naudojama viešųjų ryšių kampanijose.
       O praėjo vos vieneri metai nuo tada, kai internete pasirodė peticija dėl „Lietuvos“ kino teatro likimo ir kultūros politikos formavimo. Ją tuomet pasirašė daugiau negu 7000 Lietuvos piliečių – skirtingų profesijų, politinių pažiūrų ir gyvenimo patirties žmonės iš pačių įvairiausių šalies ir pasaulio kampelių. „Lietuvos“ byla sulaukė rezonanso ne tik šalyje, bet ir tarptautiniu mastu – už ją pasisakė žymūs kultūros, meno, universitetų atstovai iš daugiau negu 30 pasaulio valstybių.
       Anot Gedimino Urbono, judėjimas „už Lietuvą be kabučių“ įkvėpimo sėmėsi iš Jurgio Mačiūno ir Jono Meko meninės praktikos, kuri prieš 30 metų smarkiai paveikė urbanistinę Niujorko plėtrą. Būtent per meno projektus, įtraukiančius bendruomenę, menininkai keitė urbanistinę, investicinę ir netgi teisinę savo visuomenės praktiką.
       Teisinė kultūra yra bendro kultūros lauko dalis. Ne tik teisė formuoja socialinę aplinką, bet ir socialinė aplinka formuoja teisę. Lietuvos teismų institucija šiandien susiduria su kūrybiniu iššūkiu – ji turi neeilinę galimybę atsakyti į klausimą, ar piliečiai gali atstovauti viešajam interesui.

       Daugiau informacijos:
       Karolis Klimka 8 625 20 901
       Rasa Kalinauskaitė 8 612 13 668

Į viršų