anarchija.lt – aktyvizmas

PASAULINĖ KOVA DĖL VIEŠŲJŲ ERDVIŲ

       Kas tas Dalstono kvartalas?
       Destrukcijos sėkla
       OPEN kampanija
       Naujasis Dalstonas – „regeneracija“

Vilnius nėra vienintelis miestas pasaulyje, kurio gyventojai kovoja su viešųjų erdvių naikinimu. Panašios problemos kankina ir Londono gyventojus, iš kurių pasiglemžtus istorinius kvartalus valdžia aukoja verslo ir korporacijų interesams.
Į kino teatrą „Lietuva“ išsaugoti pasiryžusį judėjimą panaši Londono aktyvistų grupė OPEN kovoja dėl Dalstono alėjos ir kvartalo aplink jį išsaugojimo. Ten, kaip ir čia, kovojama teisinėmis priemonėmis: kreipiamasi į teismus, paveldosaugos organizacijas, rašomos peticijos, bet paaiškėja, kad neoliberalioje santvarkoje sienos tarp valdžios, verslo ir gyventojų neperžengiamos.

Į viršų

Kas tas Dalstono kvartalas?

Ši istorija pasakoja apie tai, kaip per paskutinius 10 metų 185 metų istoriją turintis Londono Dalstono kvartalas buvo priverstas pažvelgti mirčiai į akis.

       Taip atrodė pietinė Dalstono alėjos dalis apie 1940 metus. Šiandien vaizdas nėra labai pakitęs, nors negalėjo nepalikti pėdsako aukštuminių dvaro rūmų Holly gatvėje nugriovimas, įvertinus juos kaip lūšnas. Šios nuotraukos kampe galite pamatyti Crown & Castle alaus barą, už jo – Šventosios Trejybės bažnyčios viršūnę, Dalstono geležinkelio stoties įėjimą ir šalia jo stūksantį senąjį Dalstono teatrą. Šiuos pastatus dabar žadama nugriauti, o vietą pertvarkyti, įrengiant autobusų stotį ir pristatant naujų aukštuminių daugiabučių.
       Dalstono alėjoje stovi du XIX a. 3 dešimtmetyje, karaliaus Jurgio laikais, pastatyti namai. Jie – vieni seniausių namų alėjoje, ir Londono Haknio rajono Taryba juos įtraukė į sąrašus, kaip ypač patrauklius ir įdomius. Taryba siekia restauruoti ir išlaikyti panašius pastatus, bet šiuo atveju atitinkamų priemonių nesiėmė.
       Kiti toje pačioje terasoje esantys namai buvo nugriauti XIX a. 7 dešimtmetyje, kai per Dalstoną imta tiesti geležinkelį, ir namai pradėjo trukdyti traukinių eismui. Likusia tuštuma pasinaudojo cirkas po atviru dangum, o vėliau tūlas Alfredas Brandrethas panaudojo sklypą sumanymui pastatyti didžiulį pastatą, skirtą viešoms pramogoms ir spektakliams.
       Šiaurinio Londono Koliziejus ir Amfiteatras pirmam sezonui duris atvėrė 1886 lapkričio 1. Čia vaidino Georgo Ginette cirko trupė – klounai, akrobatai, žonglieriai, milžiniški ir nykštukiniai drambliai. Drąsius triukus atliko arklių jodinėtojai. Naujame cirko pastate galėjo tilpti 4 tūkstančiai žiūrovų. Jame buvo žiemos sodų, rūkomųjų kambarių, plačių arklidžių, o ištapytos lubos buvo aprašomos kaip „šviesios, linksmos ir išvaizdžios“. Roseberry aikštės prieigos buvo dekoruotos arklių ir dramblių galvų drožiniais. Artistai ir drambliai į cirko ringą įeidavo per atskirą įėjimą, esantį šalia minėtųjų dviejų karaliaus Jurgio epochos namų. Šį įėjimą su turėklais ir korintiniais pilioriais Anglijos paveldosaugininkai aprašė kaip „vertą pasigėrėjimo“. Tai – seniausias cirko įėjimas visoje šalyje. Miesto brangenybė.
       Publikos skonis keitėsi, ir 1898 pastatas buvo paverstas Viktorijos stiliaus varjetė teatru. Jame vaidino daug žymių Vest Endo aktorių ir miuzikholo artistų, tokių kaip šalia gyvenusi Marie Lloyd, kuri tapo miuzikholo pasaulio karaliene.
       Kinematografo ir judančių paveikslų atsiradimas privertė XX a. 3 dešimtmetyje perstatyti Dalstono teatrą ir pritaikyti jį naujai pramogai, o tai kainavo nemažai. Lordas Beaverbrookas atidarant atnaujintą teatrą sakė, kad tai – „geriausias kino teatras Britų imperijoje, jei ne visame pasaulyje. Daug Dalstono senbuvių prisimena ėję žiūrėti judančių paveikslėlių būtent čia. Laikraščiuose šis teatras buvo aprašomas kaip „milžiniško dydžio pastatas, kuriam niekas negali prilygti prašmatnumu. Puikus interjeras tapo deimantu Daltono karūnoje.

       Bet televizijos atsiradimas 7 dešimtmetyje privertė užsidaryti daugumą iš 12 Dalstone buvusių kino teatrą. Pastatas turėjo ir vėl atsinaujinti.
       Šešiasdešimtųjų pradžioje pastate buvo atidaryti muzikos klubai, kurie 33 metams tapo šiaurinio Londono juodųjų muzikos šerdimi. Juose grojo ar bent jau viešėjo tokie muzikantai, kaip Stevie Wonderis, Jimmy Cliffas, Bobas Marley ar Billy Ocean. Sode buvo pasodinti medžiai, vienas iš jų buvo skirtas Bobo Marley atminimui. Legenda apie šį pastatą kaip reggae ir soul muzikos klubą leido jam išsiplėsti ir užimti visą pastatą – taip atsirado klubas Labyrinth.
       Šie pastatai turi svarbią reikšmę daugeliui Dalstono bendruomenės narių. Kaip praeityje, taip ir dabar.

Į viršų

Destrukcijos sėkla

       Haknio Taryba 1977 metais nupirko pastato sklypą iš kompanijos Tesco ir sumokėjo 1.8 mln. Svarų sterlingų. 1995 Taryba nusprendė, kad Gaumont Cinema pavadintas pastatas tinkamas pertvarkymui. Tuojau pat buvo nuimtos pastato stogo perdangos.
       Taryba būtų turėjusi daug bėdos, jei būtų bandžiusi griauti į nacionalinio paveldo sąrašus įtrauktą pastatą. Neseniai anglų paveldosaugininkai komentavo: „Jei toks pastatas būtų likęs nepaliestas, jis būtų stiprus kandidatas (į sąrašus), bet procesai pajudėjo per toli; liko tik pastato kevalas, o didžioji dalis puikių interjero dekoracijų yra prarasta“.
       Po ilgų kalbų atrodė, kad gali būti atkurta kaimyninė Dalstono stotis. Taip atsirado galimybė naujoms statyboms. Minėtieji klubai buvo pasmerkti. 1998-aisiais, nepaisant tūkstančio peticijų ir kreipimųsi, visų pastatų gyventojai buvo iškraustyti. Pastatai buvo apsupti sienelėmis, lietus sunkėsi į jų vidų ir prasidėjo nuostabaus interjero irimas.
       Bet geležinkelis tiesiamas nebuvo, ir pardavimas sužlugo. Pastatai išliko ant mirties slenksčio, bet valdžia nieko nedarė, o laukė, kol tas pastatas bus nupirktas. Šiandien lietus jau yra beveik visiškai suniokojęs interjerą.

         Iš tarptautinių žodžių žodyno: Filistinai
         1. senovės Filistijos gyventojai;
         2. žmonės, turintys tik materialistinius tikslus, nelaikantys vertybe grožio, kultūros ar meninės kūrybos. Filistinizmas: vandalizmas, nukreiptas prieš mūsų paveldą ir kultūrą, pateisinamas kaip institucinė politika.

Į viršų

OPEN kampanija

       2005 metų balandį Taryba paruošė nugriovimo kontraktą ir pastatė laikinas tvoreles aplink karaliaus Jurgio epochos namus ir senąjį Teatrą. Griovimas turėjo prasidėti trijų savaičių bėgyje. OPEN paskelbė bendruomenei apie tai, kas vyksta. Imant aiškėti valdžios planų detalėms, augo bendruomenės nerimas ir susirūpinimas.
       Gegužę OPEN pagrasino, kad bus kreiptasi į teismą, jei nebus tariamasi su gyventojais. Taryba paneigė bet kokius planus griauti ir pabrėžė, kad tam reikės planavimo specialistų ir Tarybos leidimo.
       Bet rugsėjį Tarybos pareigūnai susitiko su Haknio meru, ir buvo nuspręsta, kad pastatų griovimas bus vykdomas nesikonsultuojant su gyventojais. Jų likimą spręs keli Tarybos pareigūnai. Viešai Taryba neigė buvus tokius „formalius sprendimus“, bet įspėjimas apie sklypo griovimą buvo išplatintas.
       OPEN gavo Aukščiausiojo Teismo draudimą griauti. Teisminis tyrimas parodė, kad pastato nutriušimą lėmė Tarybos veiksmai. Buvo taip pat išaiškinta, kad „reikalingas remontas“. Taryba pagaliau pasidavė ir sutiko konsultuotis su gyventojais. Bet kova tęsiasi.

Į viršų

Naujasis Dalstonas – „regeneracija“

Didžioji valdžios vizija perstatyti nugriautą Dalstoną susilaukė šimtų pasipriešinimo balsų, kai Planavimo komitetas išvydo naujuosius planus. Štai kokie turėjo būti naujieji namai:

       Tie namai neatitiko nė viešųjų poreikių. Iš visų 550 butų tik 28 buvo skirti socialiai remtiniems žmonėms, visus kitus supirko privatūs asmenys.
       Naujieji savininkai nepastatys Dalstone naujosios Jeruzalės, bet aukštuminiai namai sunaikins vietovėje harmoniją. Jie bus vertinami kaip nuosavybė, kurioje gali įsikurti greitai besikeičianti publika. Žemo lygio dizainas ateityje tuos pastatus gali paversti didžiulėmis lūšnomis. Gyventojai matys savo vaikus žaidžiančius bjaurių pastatų šešėlyje, nematančius saulės šviesos. Tuo tarpu suinteresuota Londono transporto kompanija (TfL) rengiasi griauti ir kitus pastatus, kol niekam nepriklausantys didelės architektūrinės vertės objektai griūva ir nyksta.
       Matyt Londono gyventojams, kaip ir „Lietuvos“ kino teatro saugotojams, nelieka kitos išeities, kaip nelegalus namo užėmimas – jo pavertimas skvotu. Tokie namai, kurių dėl valdžios bei verslo sąjungos vykdomos politikos gausėja Anglijoje, gali būti „skvotinami“ ir siekiant atgauti prarastas viešąsias erdves, ir norint išspręsti geometrine progresija brangstančių būstų problemas.

Pagal laisvąją užsienio spaudą parengė Kasparas Pocius

Į viršų