anarchija.lt
AKTYVIZMAS

       KYLE WEINBERG:
       RIO DE ŽANEIRO BENAMIŲ SKVOTERIŲ JUDĖJIMAS

       Rūpinamasi tuo, kas svarbiausia
       Rio judėjimų dinamika
       Kiti judėjimų žingsniai

       Vergija Brazilijoje buvo panaikinta tik 1888, ir kai ji baigėsi, išlaisvinti vergai buvo išmesti į gatvę, kad pasirūpintų savimi – jiems nebuvo suteikta nei maisto, nei pastogės. Taip prasidėjo bjaurus juodųjų brazilų laikotarpis po vergijos. Dabar tą liūdnos šlovės palikimą iliustruoja lūšnynai, paplitę visuose didžiuosiuose Brazilijos miestuose, taip pat ir Rio de Žaneirą. Priešingai San Paului, kur lūšnos spiečiasi miesto periferijose, Rio lūšnynai išplitę visame mieste, dažnai prie pat turtingiausių kvartalų. Gyvenantiems lūšnynuose nesuteikiama beveik jokių valdžios paslaugų, ir visi reikiami resursai yra „pasisavinami“ iš anapus lūšnynų esančių teritorijų. Gatvės neasfaltuotos, kanalizacija neveikia, elektra ir vanduo dažnai vagiami iš turtingesnių kaimynų.
       Brazilai, anksčiau galėję susimokėti už butų nuomą, dabar atsidūrė rinkos užribiuose, nes tradicinius darbininkų klasės kvartalus sparčiai užgyvena buržua. Minimalus atlyginimas Brazilijoje yra 380 realų per mėnesį (204 JAV dolerių) o pigiausi butai mieste nuomojami už 500 realų (269 JAV dolerių). Tokios sąlygos sukėlė benamystės epidemiją Rio vargšų sluoksniuose. Už kelių kvartalų nuo ten, kur turistai siautėja klubuose, yra linksminami paplūdimio sambos grupių.gatvėse miega benamių šeimos ir dalyvauja neformalioje ekonomikoje vos versdamiesi, o jei pavyksta, tapdami gatvės perpardavinėtojais. Dabartinis prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva (Lula) iš partijos varganai atrodančiu pavadinimu – Darbininkų partijos – mažai tepadėjo į gatvę išmestoms šeimoms, jei išvis padėjo.
       Susidūrę su situacija, kai net kairieji atsisako imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias žmonių, praradusių pastogę, mirtims gatvėje, Rio de Žaneiro benamiai perėmė iniciatyvą į savo rankas. Visame mieste paplito reiškinys, kai šeimos užima tuščius valdžios ir privačius pastatus. Namų užėmimai būna skirtingo pobūdžio – kai kada jie organizuojami iš grynos būtinybės, be jokių politinių užuominų. Kiti rūpestingai planuojami įvairių Brazilijoje veikiančių judėjimų arba tampa tikrais viešais spektakliais.

Į viršų

       Rūpinamasi tuo, kas svarbiausia

       Ekonominiai elitai ir politinės partijos turi kitokių interesų, nei įstatymo tvarka užtikrinti, kad policija išvys skvoterius. Nepakankant įstatymų tam, kad būtų užkirstas kelias žmonių mirtims Rio gatvėse, žmonės atsiduria situacijoje, kai politinė sistema neteikia jokių kitų galimybių – tik panaudoti tiesioginį veiksmą, norint išgelbėti gyvybes.
       Priešingai Jungtinėse Valstijose dominuojantiems autonominiams judėjimams, Rio benamių judėjimų dalyviai nesivadovauja abstraktesniais principais, tokiais kaip antikapitalizmas, antiimperializmas arba juos jungiantis antineoliberalizmas (nors su šiomis idėjomis judėjimai yra gerai susipažinę). Užėmimais reikalaujama leisti išgyventi, gauti pastogę ir darbą: negali turėti pastovaus darbo, kol neturi kur pastoviai išsimiegoti naktį.
       Dalyvaujant namų užėmimuose, organiškai formuojama politika. Daugeliui žmonių pirmą kartą gyvenime tenka dalyvauti reguliariuose susirinkimuose, kur priimami kolektyviniai sprendimai dėl užėmimų organizavimo. Pagrindiniai rūpesčiai išsprendžiami veikiant tiesiogiai, žmonės vis dažniau įtraukiami dalyvauti judėjimuose ir kaupti savo patirtį.

Į viršų

       Rio judėjimų dinamika

       Mane Rio de Žaneiro judėjimuose sužavėjo kartų tarpusavio organizuotumas. Žmonės, nuo penktojo dešimtmečio dalyvavę organizacijose nukreiptose prieš diktatūrą, dirba petys į petį su organizuotais studentais. Vyresni organizatoriai mielai užleidžia aktyvesnius vaidmenis jaunesniesiems, visi kartais karštai ginčijasi strategijos ir taktikos klausimais. Jaunesnieji nariai teiraujasi vyresniųjų patarimo iškilus tam tikroms situacijoms.
       Kitas Rio judėjimams būdingas bruožas yra moterų vaidmuo, ypatingai spalvotųjų vienišų motinų. Nors mačiau vyrų, kurie atrodė nepatenkinti tokia situacija, jie buvo bejėgiai pakeisti jėgų dinamika – moterys atlieka didelę dalį darbo.
       Susitikimai, kuriuos aplankiau, labai skyrėsi nuo tų, prie kurių buvau pripratusi JAV. Kadangi daugelis žmonių pirmą kartą dalyvaudavo susirinkimuose, jie būna chaotiški: visi susigrūdę, kalba vienas per kitą. Kitaip nei daugumoje autonominių judėjimų Valstijose, sprendimai priimami daugumos, o ne konsensuso tvarka. Kalbantis su dalyviais jie man sakėsi naudojantys balsavimą dėl to, kad žmonės neturi dalyvavimo susirinkimuose patirties, o sprendimai turi būti priimami greitai, todėl konsensusą rinktis būtų nepraktiška.

Į viršų

       Kiti judėjimų žingsniai

       Autonominiai benamių judėjimai Rio de Žaneire yra pavyzdys, kad tiesioginio veiksmo ir pagrindinių poreikių patenkinimo kombinacija leidžia atsirasti sąlygoms plėstis judėjimams. Nors Rio judėjimas yra dar jaunas, bet jis įgauna vis daugiau ir daugiau patirties.
       Šis judėjimas ir jo vykdomi namų užėmimai yra vien tik savitiksliai: tai taktika, leidžianti žmonėms artėti prie tikslo – kurti visuomenę, laisvą nuo eksploatacijos. Kitas tikslas būtų apsirūpinti darbu bei patenkinti kitus išgyvenimui būtinus poreikius. Viename užimtame name žmonės kalbėjo kad nori namą panaudoti kaip bazę ir erdvę ekonominiam kooperatyvui. Tai būtų pagrindas realiems socialiniams pokyčiams.
       Rio autonominiai benamių judėjimai yra lokalūs, jie negrasina kapitalizmui globaliai. Bet jie yra tiesioginio veiksmo organizavimo siekiant patenkinti pagrindinius žmoniškuosius poreikius pavyzdys, galbūt unikalus visame pasaulyje.

       Užimtų namų nuotraukos:
       http://picasaweb.google.com/buenisimo/OcupaOs

       pagal www.indymedia.org paruošė kp

Į viršų