anarchija.lt – aktyvizmas

ANARCHIZMAS YRA NE ŽAIDIMAS, YPAČ RUSIJOJE

Interviu su rusu anarchistu Gorenu

Kaip apibūdintumėte anarchistinį judėjimą Rusijoje?

Sunku jį trumpai apibūdinti. Nepaisant savo negausumo Rusijos anarchistinis judėjimas yra labai margas ir esama daug veiklos krypčių. Esama keleto anarchistinių federacijų, kurias jungia bendri dokumentai ir susitarimai. Jos veikia kaip bendros platformos įvairioms anarchistų grupėms ir asmenims. Didžiausios iš jų yra AD (Avtonomnoe deystvie – Autonominis veiksmas) ir ADA (Asociacija Dvizheniy Anarchistov – Anarchistinių judėjimų asociacija). AD yra didesnė už ADA ir plačiau veikia įvairiose vietovėse, bet jos platforma siauresnė – ji daugiausiai anarchokomunistinė ir retkarčiais sindikalistinė. AD platforma labai panaši į tradicinio Europos kairiųjų judėjimo platformą – ji pasisako sekuliarizacijos, feminizmo klausimais, priešinasi privačiai nuosavybei, laisvajai rinkai, gamtos teršimui. ADA platforma yra daug platesnė, ji leidžia komunikuoti ir efektyviai kartu veikti daugeliui anarchistinių ideologinių grupių. Nuo 2004 ADA yra IFA (Anarchistinių Federacijų Internacionalo) narė. Tiek ADA, tiek AD sudaro laisvos bendraminčių grupės ir asmenys iš įvairių regionų. Įvairiuose miestuose gyvenantiems organizacijų nariams sunku komunikuoti – milžiniška Rusijos teritorija ir vargana transporto sistema apsunkina keliones, o interneto infrastruktūra Rusijoje dar nėra pakankamai išplėtota. Yra organizuotų grupių, nepriklausančių federacijoms, kurios paprastai veikia tam tikrose vietovėse ir susitelkia prie kokio nors projekto. Tai – Indymedia kolektyvai, Vaivorykščių nešėjai (radikalūs gamtosaugininkai), pankų grupės, radikalaus meno grupės, sindikalistų sąjungos ir antifašistinės kovos grupės (pastarosios yra labai svarbios, nes neonacių ir fašistų vis daugėja ir jie darosi vis galingesni). Sibiras turi savą sindikalistų federaciją, vadinamą Sibirskaya Konfederacija Truda (Sibiro Darbo Konfederacija), kuri beveik nepalaiko kontaktų su AD ir ADA.
Kiekviename mieste galima surasti organizuotų grupių, įsitraukiančių į akcijas ir veikiančių kaip vietinio judėjimo šerdis, bei žmonių, kurie kartais dalyvauja kokiuose nors veiksmuose, bet dažniausiai yra pritraukiami atmosferos ir nelaiko viso to rimtu reikalu. Taip pat svarbu pažymėti, kad daug žmonių, turinčių anarchistinį požiūrį, palaikančių anarchistinį gyvenimo būdą ir aktyviai veikiančių drauge su anarchistais, save mieliau vadina „kairiaisiais libertarais“, „libertarais socialistais“, „radikaliais liberalais“ ir t.t.

Kaip vyko praėjusių metų G8 susitikimas Rusijoje?

G8 susitikimas buvo labai svarbus Rusijos valstybei ir jos „internacionaliniam prestižui“, taigi buvo imtasi visų įmanomų represinių metodų, kad būtų sustabdytas bet koks efektyvus protestas. Policija ir Valstybės Saugumo tarnybos iš beveik visos europinės Rusijos dalies buvo permestos į Sankt Peterburgą. Transporto eismas buvo beveik visai sustabdytas, policinis režimas buvo klaikiai sustiprintas, daug žmonių areštuota be jokios priežasties. Buvo paskleista gandų, kad policija kuria „rizikos grupių“ sąrašus ir areštuoja visus, įtrauktus į tuos sąrašus ir susitikimo metu esančius mieste. Tarp jų buvo anarchistų, kairiųjų aktyvistų, liberalų, musulmonų, etninių mažumų atstovų ir benamių. Buvau areštuotas savo bute su savo draugais iš įvairių miestų ir trimis vokiečiais aktyvistais, mynusiais dviračius per visą Europą ir taip išreiškusiais savo protestą prieš globalizaciją. Visi buvome pasodinti į kalėjimą po melagingo teismo, arba išvis apsieita be jo. Turėjome praleisti nuo dešimties iki penkiolikos dienų kalėjime ir buvome paleisti tik po susitikimo pabaigos. Blogai, kad policininkai surinko duomenis, kuriuos dabar naudos tolimesniems persekiojimams ir represijoms.
Kad būtų išlaikytas „demokratinės šalies“ įvaizdis, Sankt Peterburgo administracija leido legaliai išreikšti protestą, susitikimo metu dalyvaujant taip vadinamame „Socialiniame Forume“. Tam buvo pasiūlytas visas stadionas. Ir tai buvo spąstai – tie, kurie nuėjo į stadioną, negalėjo iš jo išeiti, kol vyko susitikimas – jie buvo užrakinti nuo žurnalistų, politikų ir paprastų žmonių, taigi, atsidūrė daug blogesnėje pozicijoje, nei areštuoti draugai. Kai bebūtų, kai kurie draugai sugebėjo išlikti laisvi ir surengė kelias itin spalvingas protesto akcijas ir flash-mobus, įskaitant tokį vieną, surengtą po VIP viešbučio langais. Policija reagavo greitai, brutaliai sumušė ir areštavo protestuotojus, bet kai kurie jų pabėgo, o svarbiausia – informacija apie protestus pasklido po pasaulį.

Kokia anarchistinio judėjimo būklė Rusijoje?

       Na, atsakant į šį klausimą reikia truputėlio istorijos. Aš manau, kad visi žinome, jog veikti anarchistų judėjimui Sovietų Sąjungoje buvo neįmanoma. Žinoma, buvo žmonių, turėjusių anarchistinį požiūrį ir idėjų, tokių natūraliai atsiranda bet kokioje visuomenėje, ir netgi sovietinė sistema negalėjo jų visiškai sunaikinti, bet jei kas nors būtų pradėjęs skelbti esą anarchistai ir pradėję veikti, pabaiga ateitų greitai ir greičiausiai būtų baisi. Pirmos veikiančios anarchistų grupės atsirado devintojo dešimtmečio pabaigoje, per taip vadinamą perestroiką. Iš pradžių jie buvo labai glaudžiai susiję su liberaliu demokratiniu judėjimu ir kitomis grupėmis, kovojusiomis prieš soietinę sistemą. Daug žmonių, tuo metu dalyvavusių judėjime, vargu ar suprato, kas yra anarchizmas, ir neturėjo su juo nieko bendra – jie buvo tiesiog pritraukti žymaus „brendo“. Didžioji dauguma jų paliko judėjimą, kai jiems nusibodo žaisti žaidimus. Kai kurie iš jų vėliau tapo komunistais, kapitalistais, fašistais ar „teisėtais“ politikais. Dabar esama mažiausiai dviejų neonacių lyderių, kurie kažkada priklausė anarchistų judėjimui, ir vienas iš tų buvusių „anarchistų“ dabar yra oficialus prezidento Putino patarėjas.
       Taigi, kaip matome, iš anarchistų judėjimo buvo išfiltruotos šiukšlės, bet kai kurie ryžtingi draugai liko. Jie yra Rusijos anarchistų „pirmoji karta“, jiems dabar 40–50, ir jie turi 15–20 mėtų patirties. Jie pritraukė jaunesnius draugus, suformavo grupes ir organizacijas. Jų patirtis ir ryšiai dažnai tampa neįkainojama pagalba jaunesniems draugams, bet ilgas buvimas politikoje atneša tam tikrus konfliktus ir įtarumą, tapusius bereikalingomis kliūtimis įvairių grupių abipusei pagalbai ir bendriems veiksmams.
       Daug Rusijos anarchistinių grupių egzistuoja jau daugiau nei 10 metų ir turi tradicijas, bet taip pat formuojamos visiškai naujos grupės. Nauji žmonės ateina nuolatos. Daugelis jų vėliau suvokia, kad yra nepasiruošę ir nesupranta, jog anarchizmas yra ne žaidimas, ypač tokioje policinėje valstybėje, kaip Rusija. Kai kurie, nesugebantys dirbti judėjimui ir kovoti su valstybės represijomis, dingsta iš judėjimo, bet kai kurie lieka kovoti toliau. Šiuo metu valstybės represijos prieš anarchistus išaugo, ir dabar jų mastai neturi precedento. Kaip bebūtų, judėjimas kyla ir auga. Taigi, galima sakyti, kad šiandieninis Rusijos anarchistinis judėjimas yra brandus, stabilus ir nuolatos auga. Žinoma, jo negalima lyginti su judėjimais Europoje, kurie skaičiuoja savo nenutrūkstančią istoriją šimtmečiais, bet reikia žiūrėti iš tam tikros perspektyvos.

Kokiuose Rusijoje vykusiuose projektuose, grupėse ir kampanijose dalyvavote jūs?

Aš įsijungiau į judėjimą 2003–4 metais. Dalyvaudavau Sankt Peterburgo anarchistų lygos piketuose prieš karą Čečėnijoje, reguliariai kas savaitę vykusiuose Sankt Peterburgo centre. Pavykus susipažinti su žmonėmis, nusprendžiau prie jų prisijungti. Taip tapau ADA dalies nariu. Per tuos metus dalyvavau daugelyje akcijų, diskusijų ir edukacinių projektų. Taip pat dalyvavau anarchistinės spaudos leidyboje, internetinėje veikloje ir keliuose skvotinimo projektuose. Svarbiausios kampanijos buvo antikarinės (prieš karus Čečėnijoje ir Irake), solidarumo su darbininkais akcijos, ekologiniai protestai ir antifašistinė veikla. Pastaroji šiandieną Rusijoje primena pilietinį karą, nes atsirado daug fašistinių ir antifašistinių grupių, ir jos yra labai aktyvios. Gatvių mūšiai jau nusinešė dešimtis gyvybių.

Kas jus labiausiai įkvepia anarchistiniame judėjime?

Na, visose akcijose, kuriose dalyvavau, radau įkvėpimo, ypač tada, kai pajutau, kad paprasti žmonės pradeda domėtis anarchizmu. Antikariniai ir solidarumo su darbininkais judėjimai pritraukė šiek tiek publikos dėmesio, bet didžiausia šiandieninės Rusijos problema, daugelio manymu, yra fašizmas. Daug žmonių prisijungė prie mūsų norėdami kovoti su naciais, ir tik tada jie pradėjo rimtai galvoti apie anarchizmą ir laikyti jį galbūt gera idėja. Tarp kultūrinių projektų paminėčiau ilgai gyvavusį Sankt Peterburgo skvotą. Jis vadinosi Klizma, ir jame gyveno vietiniai pankai. Nutiko taip, kad projektas pritraukė politiškai aktyviausius Sankt Peterburgo pankus, hipius, menininkus ir muzikantus. Nepaisant didelių pastangų jį sunaikinti, jis gyvavo beveik du metus ir suformavo Sankt Peterburgo anarcho ir antifa-punk judėjimo bazę. Mieste dar veikė RASH ir SHARP (radikalios antirasistinės skinhedų federacijos) grupės. Skvote reidą surengė ir jį sunaikino jungtinės nacių, policininkų ir vietinių banditų pajėgos. Visas pastatas buvo sudegintas, jame tapo nebeįmanoma gyventi. Dar paminėčiau kaimo komuną Novyi Put' (Naujasis kelias) į šiaurę nuo miesto, „Laisvąjį universitetą“ – studentų diskusijų klubą, kuriame daugiausiai dalyvauja anarchistai, Food Not Bombs grupes, vis populiaresnes tarp benamių, Legal Team – projektą, pagal kurį žmonėms kovoti prieš valstybės represijas padedama legaliomis priemonėmis, glaudžiai susijusį su Anarchistiniu juoduoju kryžiumi, bei kelis žurnalistinius projektus.
Rusų anarchizmas nemato savo pagrindinio priešininko ar kliūties kapitalizme. Anarchistų judėjimas Rusijoje telkiasi į kovą prieš valstybinę galią, imperializmą ir diskriminaciją ir tik kartais veikia prieš komerciją ir verslą.

Pagal www.ainfos.ca parengė Kasparas Pocius

Į viršų