anarchija.lt – menas

Darius Pocevičius

AR TU – EDIČKA?

1943 m. vasario 22 d. Dzeržinske, Gorkio srityje, Sovietų Sąjungoje, Savenkų, karininko ir namų šeimininkės, šeimoje gimė berniukas. Poeto Bagrickio garbei jį pavadino Eduardu. Po karo šeima persikraustė į Charkovo priemiestį, čia Edička praleido visą vaikystę. Baigė aštuonias klases, 1958 m. sausį apiplėšė parduotuvę ir tais pačiais metais pradėjo rašyti eiles. („Tada save laikiau „poetu ir chuliganu.“)*

„Aš pisau jus visus!“ – taip šios knygos pabaigoje visiems į veidą drebia Edička. „Atsiprašau, tačiau mano profesija – didvyris. Visą laiką įsivaizdavau save didvyriu“, – taip šioje knygoje, kurią parašė prieš 30 metų Niujorke, pareiškia literatūrinis chuliganas ir didvyris Edička. Paprastas vaikinukas iš gūdaus užkampio pamažu tapo pasaulyje žinomu kultiniu rašytoju, ekrano žvaigžde, kontrkultūros stabu. Knyga „Tai aš, Edička“, kurią anksčiau atmetė visų leidyklų redaktoriai, dabar leidžiama šimtatūkstantiniais tiražais dešimtyse pasaulio šalių.

Limonovas priklauso tiems retiems šių laikų žmonėms, kurių žodžiai ir darbai nesiskiria, kuriems kūryba yra gyvenimas, o gyvenimas – kūryba. Edička bando likti savimi, o tai šiais laikais – didvyriškumas. Juk jau pirmojoje knygoje, kurią dabar laikote savo rankose, jis išdėstė idėjas ir vėliau jų niekada neišsižadėjo, iš visų jėgų bandė įrodyti jų gyvybingumą. Bandė atkakliai, nuosekliai, nepaisydamas jokių draudimų bei tabu. Bando ir dabar. Jis trokšta, kad jos atgytų ir pačios taptų gyvenimu. („Literatūra, mano manymu, nėra visavertis užsiėmimas. Gyvenime galima puikiausiai užsiimti kuo nors rimtesniu bei reikalingesniu ir tuo pat metu rašyti.“)

Jaunystėje Edička nuolat keitė darbus – dirbo suvirintoju, montuotoju, siuvėju, prekiavo knygomis. 1965 m. susipažino su literatūrine Charkovo bohema ir atsidėjo vien rašymui.
1966-aisiais kartu su pirmąja žmona Ana Rubinštein išvyko „užkariauti“ Maskvos. Čia gyveno nelegaliai, uždarbiavo siūdamas kelnes literatūros žurnalų darbuotojams, per metus numetė 11 kilogramų ir sugrįžo į Charkovą. Po kurio laiko vėl atvyko Maskvon, lankė Arsenijaus Tarkovskio seminarus, suartėjo su literatūriniu sostinės andegraundu: Venediktu Jerofejevu, Leonidu Gubanovu, Igoriu Vorošilovu bei kitais. Per 1968–1969 m. savilaidos būdu išleido 5 poezijos rinkinius, savo mokytoju laikė poetą Jevgenijų Krapivnickį. Gyveno iš atsitiktinių uždarbių, atkakliai bandė išleisti savo knygas. Pirmoji oficiali E.Limonovo kūrybos publikacija pasirodė tik 1972-aisiais, ir netgi ne tėvynėje, o kažkokiame ispaniškame žurnale. Tuo metu Edička sutiko didžiąją savo gyvenimo meilę – nuo vieno garsaus Maskvos menininko nuviliojo gražuolę manekenę Jeleną Ščiapovą. 1973-ųjų spalį jie susituokė.

Nors E.Limonovas niekada nebuvo antisovietinis disidentas („Niekada nebuvau disidentas, nekovojau nei prieš SSRS politiką, nei prieš ideologiją. Vienintelis dalykas, kurio troškau, – kad menininkams būtų laisviau“), tačiau 1974 m. rugsėjį jį iškvietė į KGB ir pasiūlė bendradarbiauti. Pasak paties E.Limonovo, jis atsisakė, tada jam liepė palikti Maskvą arba emigruoti, o išsisukti iš šios padėties padėjo Andropovo duktė Irina, anksčiau baigusi MGU filologijos fakultetą. Jaunai šeimai nedelsiant išdavė Izraelio vizas, ir 1974 m. rugsėjo 30 d. jie išskrido į Vieną, po to per Italiją pasiekė Niujorką.

Amerikoje Edička išbandė 13 įvairiausių profesijų. Gyveno skurdžiai, dirbo juodą kroviko bei padavėjo darbą, gaudavo bedarbio pašalpą. 1975–1976 m. dirbo korektoriumi rusų emigrantų laikraštyje „Novoje russkoje slovo“. Suartėjo su amerikiečių trockistais – „Socialist Workers Party“, lankė jų susibūrimus. Bandė jėgas ir žurnalistikoje. Kartu su bendradarbiais parašė atvirą laišką akademikui Sacharovui, kuriame kritikavo perdėtą Vakarų idealizavimą. Apie šio laiško turinį tik trumpa žinute pranešė Londono „Times“. 1976 m. gegužę laiško autoriai, protestuodami prieš laisvo žodžio draudimą, surengė demonstraciją priešais „New York Times“ redakcijos pastatą. Tais pačiais metais Maskvoje leidžiamas laikraštis „Nedelia“ iš „Novoje russkoje slovo“ perspausdino E.Limonovo straipsnį apie emigrantų problemas Vakaruose. Straipsnio antraštė – „Nusivylimas“. Kilo skandalas, autoriumi susidomėjo FTB. Edičką tuojau pat išgrūdo iš redakcijos, nepakentusi nuolatinio skurdo, netrukus jį paliko ir žmona Jelena.
Edička liko vienui vienas – be mylimosios, be draugų, be darbo ir be tėvynės. Tada jis sėdo prie rašomojo stalo ir per stebėtinai trumpą laiką parašė savo pirmąjį nemirtingą kūrinį. („Iškritęs iš visų kolektyvų, žmogus išsigando iš užkaukė. Kadangi Edička turėjo tam tikrų literatūrinių įgūdžių ir talento, jo kauksmai susidėjo į literatūros kūrinį. Edička užrašinėjo savo kauksmus, sėdėdamas ant lovos Medisono viešbutyje. Rytą pradėjęs skyrių, jis palikdavo viešbutį, gyveno tą skyrių Niujorko gatvėse ir kitą rytą jį prisimindavo.“) Taip gimė romanas „Tai aš, Edička“.

„Tai aš, Edička“ – visų pirma individualizmo manifestas, „vieno prieš visus“ šauksmas, skelbiantis apie individo prioritetą, apie individo pajungimo kolektyvui pavojų ir nukreiptas prieš tėvynainių emigrantų entuziastingą prisitaikėliškumą persikeliant iš Sovietinio „kolektyvo“ į amerikietišką, prancūzišką arba izraelietišką. Tai – maištas prieš vakarietišką ir ypač amerikietišką visuomenę, „abejingumo monstrus“. „Mano duona, mano mėsa, mano pyzda, mano apartamentai“, – sako monstrai. Nekenčiu civilizacijos, pagimdžiusios abejingumo monstrus, civilizacijos, kurios vėliavoje įrašyčiau pačią pražūtingiausią nuo pat žmonijos užgimimo frazę – „Čia tavo problema“.

„Tai aš, Edička“ – atviro sekso ir necenzūrinės leksikos iššūkis, taip pat himnas meilei ir prakeiksmas vienatvei: „Pasirodo, meilė pavertė mane iškrypėliu, ar nemanot, jog meilė – tai tam tikras seksualinis iškrypimas, retai sutinkama liga, galbūt ją reikia įrašyti į medicinos vadovėlį greta sadizmo bei mazochizmo. Dėl šio iškrypimo jaučiuosi toks vienišas.“ Pagaliau tai nevilties ir beprasmybės biblija: „Ek, juk aš su žmonija neturiu nieko bendra, išskyrus velferį, kurį iš jos gaunu. Mane graužte graužia mano tautybė: „Duokit man, broleliai, kulkosvaidį, oi, duokite kulkosvaidį!“ – isteriškai vapu...“

Jei jums kilo mintis, kad parašęs šią knygą Edička ėmė linksmai ir laimingai gyventi, tai labai klystate. Juk ją dar reikėjo išleisti, o leisti iš pražių jos niekas nenorėjo, o ir išleidus, pavyzdžiui, laikraštis „The Washington Post“ pagiežingai rašė: „Limonovui nepavyko pavaizduoti savo gyvenimo per meno prizmę, dar labiau nepavyko paversti jį meno kūriniu.“ O rusų emigrantai Sietle, paėmę porą „Edičkų“ iš vietinės bibliotekos, sudegino jas prieš jos pastatą. Ir taip toliau, ir panašiai...

Buvusios Edičkos žmonos Jelenos gyvenimas klostėsi žymiai paprasčiau. Ji, ambicinga moteris, visada troškusi gražaus ir lengvo gyvenimo, pasiekė savo. Išsiskyrusi su Edička, netrukus ištekėjo už italų grafo ir tapo grafiene (Contessa Elena Sciapova de Carli). 1984 m. Niujorke išleido tūžmingą, neapykantos Edičkai kupiną knygą „Tai aš – Lenočka (Interviu su savimi)“. Po grafo mirties paveldėjo didžiulius apartamentus Romos centre netoli Vatikano. Užsiima kūryba ir kelionėmis.

Kai 1980-aisiais romaną „Tai aš – Edička“, pavadinimu „Rusų poetas renkasi didelius negrus“, išleido prancūzų knygų leidybos monstras „Ramsay“, Edička galėjo atsidėti vien rašymui. Per dešimt metų jis parašė dar septynis romanus. Verti paminėti: „Nevykėlio dienoraštis“ (išleistas 1982 m.), „Jo tarno istorija“ (1982), „Paauglys Savenka“ (1983), „Jaunasis nenaudėlis“ (1986). 1980 m. pradžioje E.Limonovas vedė dainininkę Nataliją Medvedevą ir persikėlė į Paryžių, o 1987-aisiais, spaudžiant kairiesiems intelektualams ir prieštaraujant DST (Prancūzijos kontržvalgybai), gavo Prancūzijos pilietybę. Tie laikai buvo Edičkos aukso amžius: jis dirbo „L'Idiot International“ redakcijoje, vien tik už apysaką „Mes gyvenome Didžioj Epochoj“ leidėjai avansu sumokėjo 120 tūkst. frankų, o prancūzų kalba tais laikais buvo išleista septyniolika jo knygų. E.Limonovą pradėjo spausdinti ir tėvynėje: 1989 m. pasirodė jo pirmoji publikacija SSRS – žurnalas „Znamia“ išspausdino „Mes gyvenome Didžioj Epochoj“.

Atrodo, ko gi daugiau norėti. Tačiau Edička lieka Edička. („Visada troškau būti nenuorama berniukas iš Anderseno pasakos, kuris sušuko: „Bet karalius juk nuogas!“) Prancūzijoje jis pradeda aktyvią politinę veiklą. Edičką vis labiau traukia įvykiai Rusijoje bei Rytų Europoje. Jis spausdinasi laikraščiuose „Izvestija“, „Sovetskaja Rossija“, žurnale „Glagol“, kaip žurnalistas pabuvoja trijuose karštuose taškuose: Serbijoje, Abchazijoje ir Padniestrėje. Nuo 1990 m. vidurio apsigyvena Maskvoje, o 1992-aisiais jo paties prašymu E.Limonovui grąžinama SSRS pilietybė. Tais pačiais metais jis įstoja į Rusijos liberalų demokratų partiją, o iškilus konfliktui su partijos lyderiu V.Žirinovskiu, 1993 m. gegužės 1 d. tampa Nacionalbolševikų fronto lyderiu; šis frontas vėliau virsta Nacionalbolševikų partija. Daugelis oficialių politikų ją laiko fašistine, nors filosofo A.Dugino nuomone, tai „dešiniojo ir kairiojo radikalizmo kokteilis, gausiai paskanintas mistika bei avangardu“. Nuo 1994 m. E.Limonovas ima leisti vėliau uždraustą partijos laikraštį „Limonka“. 1993 ir 1995 m. nesėkmingai balotiruojasi į Rusijos Valstybės Dūmą.

2001 m. balandžio 7 d. Altajaus krašte E.Limonovą sulaiko Rusijos saugumas, jis apkaltinamas neteisėtu ginklų įsigijimu ir laikymu. Saratovo teismas nuteisia Edičką ketveriems metams, jam suteikiamas paskutinis žodis ir Edička arogantiškai pasako: „Mus visiškai nepelnytai laiko ekstremistais. Vakaruose mes būtume kažkur greta „Greenpeace“ ir „Amnesty International“, būtume legali ir reali politinė jėga. Mūsų kaltė ta, kad politikoje daug pasiekėme. Mus kaltina, kad neva rengėme sąmokslą neatsiklausę valstybės“. Į laisvę E.Limonovas paleidžiamas anksčiau laiko – 2003 m. birželį. Kalėjime ir kolonijoje Edička praleido 2 metus, 2 mėnesius ir 24 dienas, per tą laiką parašė šešias knygas ir pradėjo 7-ąją. 2004-aisiais pagal ankstyvuosius Edičkos romanus režisierius A.Veledinskis susuko kino filmą „Rusiška“ („Russkoje“). Šiuo metu E.Limonovas toliau užsiima politine veikla ir daug rašo.

Štai toks tas Edička. Rašytojas, apdovanotas „Yean Freustie“ (1992, Prancūzija) ir Andrejaus Belyj vardo (2002, Rusija) premijomis. Rašytojas, dėl laisvės palikęs tėvynę ir sugrįžęs atgal dėl jos kovoti. Pasak jo, „Kūryba – tai, be abejo, būdas pakeisti pasaulį. Kenkėjiška veikla. Rašytojas irgi nusikaltėlis, kenkėjas. Rašytojas – ne tas, kuris rašo romanus. Geriausias rašytojas yra mąstytojas. Žmogus, mąstantis apie pasaulį ir siūlantis tam tikrus atsakymus. Utopijomis netikiu. Tačiau esu įsitikinęs, jog reikia drąsiai laužyti tam tikras taisykles ir siūlyti naujus sprendimus“.

Puiku, jog pagaliau romanas „Tai aš, Edička“ išverstas į lietuvių kalbą. Edička neakivaizdžiai atvyko į Lietuvą, kurioje ką tik įsiviešpatavo vakarietiškos buržuazinės vertybės, o ekonominė emigracija tapo kasdienybe ir būtinybe daugeliui jaunų žmonių. Romanas skirtas visiems „Edičkoms“. Tiems, kurie nors kartą gyvenime bent patyliukais yra ištarę: „Eikit jūs visi...“

* Skliausteliuose pateiktos šios knygos citatos bei E.Limonovo interviu fragmentai. (Atgal>>>)

2005 m. ruduo

Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA. Romanas. Iš rusų k. vertė D. Pocevičius ir B. Januševičius. K.: KITOS KNYGOS, 2006.

Į viršų