Ernesto Che Guevara BOLIVIJOS DIENORAŠTIS 1966 M. LAPKRITIS Lapkričio 7 d. Prasideda naujas etapas. Naktį pasiekėme rančą. Kelionė sekėsi visai neblogai. Paskui maskuojamai persirengę pasiekėme Kočabambą, ir mudu su Pačiungo užmezgėme kontaktus, susiradome džipą ir dvi dienas keliavome dviem automobiliais. Netoli rančos automobilius pristabdėme, vienu privažiavome arčiau, vengdami sukelti kaimynystėje gyvenančiųjų, kurie įtaria mūsų kampaniją verčiantis kokaino gamyba, nepasitenkinimo. Juokingiausia, kad nenuorama Tumaini laikomas grupės Čemiku. Grįžtant į sodybą, Bigotes, jis beveik perprato, kas aš esu, jau antrą kartą vos nenudangino mūsų į prarają; spėjo sustabdyti džipą, bet likome karoti virš bedugnės. Iki sodybos teko eiti apie 20 kilometrų, joje jau buvo apsistoję trys Partijos nariai, o mes ten buvome po vidurnakčio. Bigotes noriai sutiko su mumis bendradarbiauti, kad ir ko Partija imtųsi, bet jis neslepia lojalumo Monchei, kurį, atrodo, labai gerbia ir žavisi. Jis tvirtina, kad Rodolfo požiūris toks pat, tas pats ir su Koko, bet reikia susitaikyti, kad Partija nusprendė kovoti. Paprašiau, kad iki Monchės atvykimo Partijai nieko neraportuotų. Jis išvykęs į kelionę po Bulgariją ir mums padės; pritarė abiem dalykams. Lapkričio 8 D. praleidome džiunglėse, vos už 100 metrų nuo rančos, netoli upokšnio. Mus išvargino spiečiai keistos rūšies moskitų, nors ir negeliančių. Čia gyvuoja tokie vabzdžiai kaip jaguasa, moskitai, mariki, uodai ir erkės. Arganjarasas padėjo Bigotes nukelti nuo skardžio džipą, už tai pažadėjęs jam nupirkti kai kurių dalykų, pavyzdžiui, paršelių ir vištų. Ketinau užrašyti informaciją apie kelionę, bet atidėjau kitai savaitei, kai sulauksime dar vienos grupės. Lapkričio 9 Diena be nutikimų. Su Tumaini leidomės patyrinėti vietovės palei Njakahuasu upę (išties tai tik upelis), bet jos ištakų nepriėjome. Upė užtvenkta, vietovė atrodo mažai lankoma. Tyliai laikantis čia galima ilgai slapstytis. Vakarop stipri liūtis privertė palikti džiungles ir grįžti į trobelę. Radau įsisegusias šešias erkes. Lapkričio 10 Pačungo ir Pombo išsiruošė į pažintinį žygį. Kartu paėmė ir vieną kompanjero, bolivą Serafiną. Jie nuėjo toliau už mus ir atrado vietą, kur upokšnis dalijasi į dvi atšakas. Atrodo, neblogas tarpeklis. Sugrįžę užsiėmė kas kuo prie trobelės, ir juos pastebėjo Algaranjaso vairuotojas, atvežęs mums užsakytus pirkinius. Užkūriau tikrą pirtį, ir mes nedelsdami nusprendėme rytoj persikelti į džiungles ir įsirengti stovyklavietę. Tumaini galės ir toliau jam rodytis, jį jau pažįsta, apsimes dar vienu rančos darbininku. Greitai tos painiavos nebeliks: pažiūrėsime, ar mums pavyks sulaukti mūsų žmonių. Kai jie bus čia, jausiuosi ramiau. Lapkričio 11 Diena naujoje stovyklavietėje, kitapus trobelės, kur nakvojome, daugiau nieko naujo. Uodų antplūdžiai pragariški, tenka tūnoti hamakuose apsisupus tinkleliu nuo moskitų (jį turiu tik aš). Tumaini išsiruošė aplankyti Algaranjaso, nupirko jam keletą vištų ir kalakutų. Neatrodo, kad jam kilo kokių įtarimų. Lapkričio 12 Visai nieko naujo. Leidomės į trumpas stovyklavietės paieškas. Ten apsistosime, kai atvyks dar šeši iš kitos grupės. Išsirinkome vietą proskynoje, maždaug už 100 metrų, šalia kalvos, netoliese yra daubų, kur bus galima kasti žemines ir jose laikyti maistą ir kitus dalykus. Šiuo metu jau turėtų išjudėti pirmosios iš trijų grupuočių po du žmones, taip kiekviena padalyta. Savaitės pabaigoje jie jau turėtų pasiekti rančą. Mano plaukai nors susivėlę, gerokai paaugo, o žilieji nušviesėjo, suvešėjo barzda. Po mėnesio kito vėl tapsiu savimi. Lapkričio 13 Sekmadienis. Šalia stovyklavietės praeina keli medžiotojai: tai Algaranjaso samdiniai piemenys. Jie kalniečiai, jauni, viengungiai; idealiai tinkantys kuopai, turi pakankamai sukaupę pagiežos šeimininkui. Pranešė, kad už 8 mylių nuo čia, upės pakrantėje, yra namų bei keli šaltiniai. Daugiau nieko naujo. Lapkričio 14 Jau savaitė, kai čia gyvename. Pačungo atrodo liūdnokas, niekaip neapsipranta su nauja vieta, bet tai turi praeiti. Šiandien pradėjome rausti tunelį, ten paslėpsime viską, kas galėtų mus išduoti. Užmaskuosimetjį šakaliais ir kiek įmanoma saugosime nuo drėgmės. Jau išraustas pusantro metro gylio šulinys ir pradėtas tunelis. Lapkričio 15 Toliau kasėme tunelį; iš ryto Pombo ir Pačungo, popiet mudu su Tumainiu. Kai 6 val. baigėme darbą, tunelis jau siekė beveik du metrus. Rytoj stengsimės užbaigti ir paslėpti jame visus įtartinus daiktus. Naktį prapliupęs lietus išginė mane iš hamako jis nailoninis ir akimirksniu peršlampa. Daugiau nieko naujo. Lapkričio 16 Pagaliau tunelį iškasėme ir užmaskavome. Liko dar užmaskuoti ir prie jo vedantį kelią; pernešime daiktus į rančą ir rytoj juos paslėpsime, apdengsime duobę šakaliais ir moliu. Ši žeminė įrengta pagal s Čemą Nr.1. Ji nubraižyta pirmajame dokumente. Daugiau nieko naujo. Nuo rytojaus labai lauksime žinių iš (La) Paso. Lapkričio 17 Tunelyje jau paslėpti daiktai, kurie gali sukompromituoti gyvenančiuosius rančoje, taip pat šiek tiek konservų. Iš šalies žvelgiant viskas atrodo gana nekaltai. Iš La Paso nėra jokių žinių. Trobelėje apsistoję vaikinai šnektelėjo su Algaranjasu iš jo nusipirko kai kurių dalykų, o šis ir vėl primygtinai siūlėsi bendradarbiauti kokaino fabrikėlyje. Lapkričio 18 Tebelaukiame žinių iš La Paso. Pačungo ir Pombo vėl žvalgė upelį, bet suabejojo, ar ši vieta tiks stovyklai. Pirmadienį tai išsiaiškinsime su Tumainiu. Algaranjasas atėjo taisyti kelio, rinko iš upės akmenis ir ilgokai plušėjo. Atrodo, nė neįtaria apie mūsų buvimą. Laikas bėga monotoniškai, nuo nuodingų moskitų ir erkių įkandimų atsirado žaizdų. Naktimis jau ima kąsti šaltukas. Lapkričio19 Iš La Paso vis dar nieko negirdėti. Ir čia nieko naujo; tūnome užsislaptinę, nes šiandien šeštadienis, aplinkui vaikštinėja medžiotojai. Lapkričio 20 Vidurdienį atvyko Markosas ir Rolandas. Dabar jau esame šešiese. Iškart pasipylė pasakojimai apie kelionės nuotykius. Jie ilgokai užtruko dėl to, kad juos tik prieš savaitę pasiekęs įsakymas. Atvyko greičiausiai iš visų, keliavusių per San Paulą. Dar keturių atvykstančiųjų be kitos savaitės laukti neverta. Atvyko ir Rodolfas, jis man paliko labai gerą įspūdį. Atrodo, jis ryžtingiau nei Bigotesas nusiteikęs viską užbaigti. Tėtė jau buvo prasitaręs apie mane, todėl, kaip ir Koko, pažeidė instrukcijas. Panašu, kad tai pavydo dėl įgaliojimų sukelti nesutarimai. Nusiunčiau į Manilą kai kurias instrukcijas (I ir II dokumentai) ir Tėtė atsakė į jam pateiktus klausimus. Rodolfas grįžo tik auštant. Lapkričio 21 Pirmoji didesnės grupės diena. Pylė kaip iš kibiro, kol kėlėmės į naują vietą, permerkė ligi siūlo galo. Galų gale įsikūrėme. Palapinė, pagaminta iš sunkvežimio brezento, praleidžia vandenį, bet vis kažkiek apsaugo. Supamės į nailoninius hamakus. Gavome dar šiek tiek ginklų. Markosas turi Garand, Rolandui atiteks M-1 iš sandėlio. Chorchė pasiliko su mumis, bet trobelėje, iš ten organizuos rančos ūkio darbus. Rodolfo prašiau surasti patikimą agronomą. Stengsimės, kad tai užtruktų kaip galima ilgiau. Lapkričio 22 Tuma, Chorchė ir aš leidomės į nedidelę ekspediciją paupiu (Njakahuasu), patyrinėti atrastą šaltinį. Po vakardienos liūčių upė neatpažįstamai patvino, ir mes gerokai pavargome, kol pasiekėme norimą vietą. Tai plonytė vandens srovelė, kurios ištakos pakankamai užmaskuotos, pasistengę čia galime įrengti nuolatinę stovyklavietę. Grįžome tik po 9 vakaro. Čia viskas kaip buvę. Lapkričio 23 Įsirengėme stebėjimo punktą, iš kurio matoma rančos trobelė, reikia saugotis nuo kokio patikrinimo ar nelauktų svečių. Jei du išeina į ekspediciją, kiti turi tris valandas budėti ir stebėti vietovę. Pombo ir Markosas ieškojo vietos mūsų stovyklavietei ir priėjo upelį, kuris vis dar patvinęs. Lapkričio 24 Pačo ir Rolandas iškeliavo apžiūrėti upelio, rytoj turėtų grįžti. Vakar vakare sulaukėm netikėto apsilankymo: užklydo du Algaranjaso piemenys. Nieko keisto nebuvo, tik trūko su žvalgais išėjusio Antonijaus ir Tumos jis trobelės šeimininkas. Paaiškinimas: išsirengė medžioti. Aliučos gimtadienis. Lapkričio 25 Iš stebyklos gavome žinią, kad atvyko džipas su dviejų ar trijų žmonių komanda. Paaiškėjo, kad jie iš tarnybos, kuri siekia užkirsti kelią maliarijai plisti. Jie paėmė mūsų kraujo mėginius ir išvyko. Pačo ir Rolandas grįžo vėlai, nakčia. Jiedu rado žemėlapyje pažymėtą upelį ir išžvalgė vietovę. Eidami paupiu aptiko apleistus, nedirbamus laukus. Lapkričio 26 Šiandien šeštadienis, todėl mes niekur nėjome. Paprašiau Chorchės, kad nujotų paupiu pasižvalgyti, kur ta upė teka; nepavyko gauti arklio, taigi pėstute patraukė pas doną Rembertą pasiskolinti gyvulio (apie 2025 km). Vakare dar nebuvo grįžęs. Iš La Paso žinių dar nėra. Lapkričio 27 Chorchė taip ir negrįžo. Įsakiau pernakt budėti, bet 9 val. atvyko pirmasis džipas iš La Paso. Su Koko atvyko Choakinas, Urbano ir vienas bolivietis, kuris nusprendė prisidėti prie mūsų: bolivietis, vardu Ernestas, studijuoja mediciną. Paskui Koko išdūmė ir atvežė Rikardą, Brauliją ir Migelį su dar vienu bolivu, vardu Inti, tas irgi nusprendė pasilikti. Dabar mūsų iš viso dvylika kovotojų ir Chorchė, kuris dedasi rančos šeimininku. Koko ir Rodolfas bus atsakingi už kontaktus. Rikardas pranešė naujieną, kuri mums visai nepalanki: į Boliviją atvyko Čino, nori atsiųsti dvidešimt žmonių ir susitikti su manimi. Tai sukels nepatogumų, išeina, kad kova taps tarptautinė, nė nepasitarus su Stanislavu (Estanislao). Nutarėme Čino išsiųsti į Santa Kruzą, ten jį pasitiks Koko ir atveš čionai. Dar prieš auštant Koko išvyko su Rikardu, šis į La Pasą važiuos kitu džipu. Koko reikia užsukti pas Rembertą ir paklausti apie Chorchę. Pasišnekėjęs su Inti supratau, kad Stanislavas ginkluotai kovai nepritaria, bet pats Inti, atrodo, pasirengęs išsivaduoti iš jo įtakos. Lapkričio 28 Ryte Chorchės vis dar nebuvo, negrįžo ir Koko. Paskui grįžo abudu, pasirodo, jie tiesiog svečiavosi pas Rembertą. Neatsakingas požiūris. Popiet sukviečiau bolivų grupę ir pranešiau jiems apie perujiečių pasiūlymą atsiųsti 20 vyrų, visi tam pritarė. Tik lauksime jų vėliau, kai imsimės veiksmų. Lapkričio 29 Susiruošėme parengti upės planą ir ištyrinėti vietoves prie upokšnio, ten įsirengsime kitą stovyklavietę. Grupę sudarė Tumainis, Urbano, Inti ir aš. Prie upokšnio pakankamai saugu, tik nykoka. Mėginsime ieškotis kitos vietos, iki jos reikia eiti maždaug valandą. Tumainis pargriuvo ir, atrodo, susižalojo kelį. Į stovyklavietę grįžome nakčia, prieš tai dar matavome upę. Kol kas jokių naujienų. Koko išvyko į Santa Kruzą laukti Čino. Lapkričio 30 Markosas, Pačo, Migelis ir Pombo, gavę instrukcijas, išvyko apžiūrėti tolimiausio upelio. Jų nebus apie dvi dienas. Smarkiai palijo. Iš namų nėra jokių naujienų. Mėnesio apžvalga Viskas klostosi pakankamai gerai: atvykau be jokių keblumų; pusė žmonių jau irgi vietoje, atvyko saugiai, nors šiek tiek vėlavo. Pagrindiniai Rikardo bendražygiai pasirengę prisijungti prie mūsų judėjimo. Perspektyvos gana palankios: šiame nuo visų centrų nutolusiame regione, iš visko sprendžiant, galėsime būti kiek tinkami. Planai numatomi tokie: sulaukti likusių žmonių, bent jau iki dvidešimties padidinti bolivų kontingentą ir pradėti operaciją. Reikia sulaukti, kaip reaguos Monchė ir kaip elgsis Gevaros vyrai. GRUODIS, 1966 Gruodžio 1 Diena praėjo be naujienų. Vakare atvyko Markosas ir jo kompanjeros, jie užtruko ilgiau, nei buvo numatyta, teko karstytis atšlaitėmis. 2 val. nakties man pranešė apie Koko ir vieno kompanjero grįžimą. Susitikimą atidėjau rytdienai. Gruodžio 2 Anksti rytą atvyko Čino, atrodė susijaudinęs. Kiaurą dieną kalbėjomės. Svarbiausia naujiena: jis vyksta į Kubą, čia asmeniškai paaiškins padėtį, po dviejų mėnesių galės prisijungti penki perujiečiai, kitaip tariant, mes jau pradedame veikti. Kol kas atvyks dviese, vienas radiotechnikas, kitas medikas, ir kurį laiką liks su mumis. Prašė ginklų, sutikau duoti vieną BZ, keletą mauzerių ir granatų bei nupirkti jiems vieną M-1. Nusprendžiau padėti jiems permesti penkis perujiečius, kurie taps ryšininkais, gabenant ginklus į Puno, esančio kitoje Titikakos ežero pusėje. Papasakojo apie nutikimus Peru, taip pat apie drąsų Kaliksto išlaisvinimo planą, kuris man pasirodė iš fantastikos srities. Jis mano, kad šiame regione veikia keletas žmonių, likusių gyvų po partizaninių karų, bet patvirtinti to negali, nes iki tos vietovės nusigauti nepavyko. Likusi pasakojimo dalis buvo vien juokeliai, nieko svarbaus. Išvykdamas į (La) Pasą atsisveikino su tokiu pat įkarščiu. Išsivežė mūsų fotografijas. Koko gavo nurodymus užmegzti kontaktus su San Česu (su kurio susitiksiu vėliau) ir susisiekti su prezidentūros informacijos viršininku, pasisiūliusiu su mumis bendradarbiauti, mat jis yra Inti svainis. Mūsų tinklo vis dar tik užuomazgos. Gruodžio 3 Jokių naujienų. Šeštadieniais žvalgymai atidėti. Trys piemenys patraukė į Laguniljasą užsakyti prekių. Gruodžio 4 Nieko naujo. Sekmadieniais aplinkui tvyro ramybė. Pradėjau pašnekesį apie atvyksiančius bolivus ir apie karą. Gruodžio 5 Vis dar be naujienų. Buvome numatę traukti į žygį, bet pylė kaip iš kibiro. Ramybę sutrikdė nedidelis sąmyšis dėl be perspėjimo paleistų Loro šūvių. Gruodžio 6 Išsirengėme prie pirmojo upokšnio kasti kitos duobės. Tai Apolinaras, Inti, Urbano, Migelis ir aš. Migelis pakeitė Tumą, šis dar neatsigavo po traumos. Apolinaras užsiminė ketinąs prisijungti prie būrio, tik La Pase dar turi reikalų. Jam duotas teigiamas atsakymas, bet reikės šiek tiek palaukti. Apie 11 val. jau buvome prie upokšnio, stengėmės nepastebimi apžiūrėti vietovę ir surasti tinkamą vietą duobei, bet aplinkui vien akmenys, ir upokšnio vaga toliau driekiasi vien akmenimis, upelis šiuo metu išdžiūvęs. Atidėjome žvalgymus rytdienai. Inti su Urbano išsirengė medžioti elnių, nes maisto atsargos pastaruoju metu visai sumenko, jų mums turi pakakti iki penktadienio. Gruodžio 7 Migelis ir Apolinaras surado tinkamą vietą ir ėmė ten kasti tunelį. Įrankiai visai niekam tikę. Inti su Urbano grįžo tuščiomis rankomis, bet sutemus Urbano su M-1 pavyko sumedžioti kalakutę. Kadangi jau buvome paruošę maisto, palikome ją rytdienos pusryčiams. Šiandien sukanka mėnuo, kai čia apsistojome, bet dėl patogumo išvadas ir apibendrinimus pateiksiu kiekvieno mėnesio pabaigoje. Gruodžio 8 Su Inti pasiekėme uolą, kuri kyšojo iškilusi viršum upokšnio. Migelis su Urbano toliau kasė tunelį. Popiet Migelį pakeitė Apolinaras. Sutemus grįžo Markosas, Pombo ir Pačo, šis ėjo gana atstu, atrodė labai išvargęs. Markosas paprašė atleisti Pačo iš avangardo, jei šiam nepagerės. Pažymėjau kelią prie olos, esančios II schemoje. Skyriau svarbiausias užduotis, kurias jiems reikės atlikti. Už jas buvo atsakingas Migelis, o mes grįšime rytoj. Gruodžio 9 Ryte neskubėdami grįžome atgal, buvo maždaug 12 valanda. Pačo gavo nurodymą pasilikti, kol grupė grįš. Pamėginome užmegzti ryšį su antrąja stovyklaviete, bet nesėkmingai. Daugiau jokių naujienų. Gruodžio 10 Diena praėjo be nutikimų, išskyrus gal, kad pirmąsyk išsikepėme naminės duonos. Su Chorche ir Inti aptarėme kai kurias neatidėliotinas užduotis. Iš La Paso nieko negirdėti. Gruodžio 11 Diena praėjo be nutikimų, bet vakarop grįžo Koko ir Tėtė. Kartu atsivežė Alechandrą ir Arturą, dar vieną bolivą, vardu Karlosas. Kaip paprastai, antrąjį džipą paliko pakelėje. Paskui atvežė Gydytoją Maurą ir Beninją kartu su dviem bolivais. Abu jie Karanavi plantacijos kambai. Naktį šnekučiavomės apie įprastus kelionės dalykus ir apie tai, kodėl negrįžta Antonijus su Feliksu, nors jau turėtų būti čia. Pasišnekėję su Tėte, nutarėm atlikti dar du žygius bei parsivežti Renaną ir Tanią. Namus ir slaptavietes reikės likviduoti, San Česui už pagalbą sumokėsim 1000 dolerių. Sunkvežimis liks jam, vieną džipą parduosime Taniai, o kitas atiteks mums. Liks tik pergabenti ginklus, įsakiau sukrauti juos į džipą, kitų, pavojingesnių, variantų teko atsisakyti. Čino išvyko į Kubą, atrodė entuziastingai nusiteikęs, ketino vos sugrįžęs prisijungti prie mūsų. Koko liko čia, nes reikės vykti maisto atsargų į Kamiri, o Tėtė išvyko į La Pasą. Atsitiko pavojingas dalykas: medžiotojas valjegrandietis (Valjė Grandės gyventojas) pastebėjo mūsų išmintą takelį ir pėdsakus, veikiausiai rado Pombo pamestą pirštinę. Tai keičia mūsų planus, reikia būti labai atsargiems. Valjegrandietis su Antonijumi rytoj keliaus parodyti, kur paspendė kilpas tapyrams. Intis išsakė man savo būgštavimus dėl studento Karloso, kuris vos atvykęs pradėjo diskusiją dėl kubiečių dalyvavimo ir pareiškė nekovosiąs, jei Partija nepalaikys kovos. Pasak Inčio, jį čia atsiuntė Rodolfas, bet reikalo esmė klaidingas faktų pateikimas. Gruodžio 12 Kalbėjau su visa grupe, išrėžiau pamokslą apie karo realijas. Ypač pabrėžiau vienvaldystės būtinybę ir disciplinos reikšmę, o bolivus perspėjau apie atsakomybę, kurią prisiima prisijungdami prie kitos partinės linijos, nes dabartinės turės atsisakyti. Perskaičiau paskyrimus, kurie yra tokie: Choakinas paskirtas mano pavaduotoju kariniais klausimais, Rolandas ir Inti komisarais, Alechandras štabo viršininku, Pombo atsakingas už aptarnavimą, Intis už finansus, Njato už ginkluotę ir aprūpinimą, Mauras laikinai atsakingas už medicininę pagalbą. Rolandas ir Braulijas iškeliavo perspėti partizanų grupę, kad liktų kur buvę, kol valjegrandietis statys kilpas ar vaikštinės su Antonijumi. Nakčia jie grįžo. Kilpos visai netoli. Valjegrandietį nugirdė, jis vėlai vakare patenkintas išsvirduliavo su singano buteliu kraujyje. Koko grįžo iš Karavanio, ten apsirūpino būtinais maisto produktais, bet kai kurie iš Laguniljasų jį matę nusistebėjo dideliu kiekiu. Kiek vėliau grįžo Markosas ir Pombo. Pirmasis droždamas lazdą susižeidė ranką; jam žaizdą susiuvo dviem siūlėm. Gruodžio 13 Choakinas, Karlosas ir Gydytojas iškeliavo prisijungti prie Rolando ir Braulijo. Juos palydėjo Pombo, kuriam šiandien pat reikės grįžti. Įsakiau paslėpti taką ir padaryti kitą, kuris, atsišakojęs nuo pirmojo, vestų upės link. Sumanymas pavyko taip gerai, kad Pombo, Migelis ir Pačo grįždami atgal pasiklydo ir parėjo nauju taku. Įvyko pokalbis su Apolinaru jis kelioms dienoms vyks į savo namus Viačioje ir nuveš šeimai pinigų, jam liepta laikyti už dantų liežuvį. Sutemus Koko atsisveikino, bet 3 val. nakties pasklido pavojaus signalas, pasigirdo švilpimas ir šūksniai, kalės skalijimas. Pasirodo, tai būta jo paties: pasiklydo kalnuose. Gruodžio 14 Diena be naujienų. Mus aplankė Valjegrandietis, pakeliui patikrinęs kilpas, kurias, skirtingai nei tvirtino anksčiau, pastatęs vakar. Antonijus gavo įsakymą nuvesti valjegrandietį keliu per brūzgynus, kad nesukeltų įtarimų. Gruodžio 15 Nieko naujo. Pasirengę keliauti (aštuoni žmonės) ir galutinai įsikurti antrojoje stovyklavietėje. Gruodžio 16 Ryte iškeliavome kurtis naujoje vietoje: Pombo, Urbano, Tuma, Alechandras, Mauras, Arturas, Inti ir aš, visi apsikrovę nešuliais. Kelionei sugaišome tris valandas. Rolandas liko su mumis, o Choakinas, Braulijas, Karlosas ir Gydytojas grįžo. Karlosas įrodė esąs geras žygeivis ir darbininkas. Mauras su Tuma prie upės atrado urvą su pakankamai didelėmis žuvimis, sugavo per septyniolika, vadinasi, bus ko užvalgyti. Mauras susižeidė ranką į bagrę. Suradome vietą antrai žeminei, nes pirma jau baigta, ir atidėjome darbus iki rytdienos. Mauras su Inti sumanė patys pagauti tapyrą ir išsirengė į naktinę medžioklę. Gruodžio 17 Mauras su Inti sugavo tik vieną kalakutę. Mes Tuma, Rolandas ir aš pradėjome kasti antrą urvą žeminę, galbūt rytoj ji bus baigta. Arturas ir Pombo žvalgė vietovę, kur galėtų veikti racija, paskui ėmėsi taisyti kelią, tas visai prastas. Vakarop pradėjo lyti ir lijo visą naktį. Gruodžio 18 Dieną vis dar lyja, bet urvą kasėme toliau, jau nedaug trūksta iki reikiamo 2,5 metro gylio. Išžvalgėme kalno atšlaitę, kur galima būtų įrengti raciją. Iš pažiūros vieta atrodo tinkama, bet bus matyti, kai užmegsime ryšį. Gruodžio 19 Vėl pila kaip iš kibiro ir nelabai traukia vaikštinėti. Apie 11 val. atvyko Braulijas ir Njato su naujiena, kad upę galima perbristi, nors pakankamai gilu. Išėję susitikome su Markosu ir jo avangardu, kuris atvyko čia apsistoti. Dabar jis čia lieka vyriausiasis, ir aš įsakiau pasiųsti tris penkis vyrus, atsižvelgiant į galimybes. Keliavome trumpiau nei tris valandas. Naktį, apie 12 val., grįžo Rikardas ir Koko, atsivežė Antonijų, Rubijo (ketvirtadienį negavo bilietų) ir Apolinarą šis galutinai apsisprendė pasilikti su mumis. Be to, atvyko Ivanas, mudu aptarsime kai kuriuos dalykus. Beveik visą naktį kalbėjomės. Gruodžio 20 Aptarus galybę dalykų ir beveik viską išsiaiškinus, pasirodė grupė iš antros stovyklos, kuriai vadovavo Alechandras, ir pranešė ant kelio netoli stovyklos radę nušautą elnią, juostele pažymėta koja. Choakinas prieš valandą ėjo keliu ir nieko nepastebėjo. Mes nutarėme, kad jį čia galėjo atitempti valjegrandietis, paskui dėl nežinomos priežasties paliko ant kelio ir dingo. Palikome sargybą ir vyrams įsakėme suimti medžiotoją, jei pamatys. Netrukus paaiškėjo, kad gyvūnas nušautas seniai, jo kūnas jau apniktas kirmėlių, paskui ir Choakinas patvirtino, kad grįždamas jį matė. Koko ir Loro pasikvietė valjegrandietį, kad tas apžiūrėtų gyvūną, ir šis patvirtino, kad elnias pašautas seniai. Tuo incidentas ir baigėsi. Nutarta paspartinti kontaktų su žmogumi iš informacijos skyriaus užmezgimą, nes Koko uždelsė pakalbinti Mechiją, kad šis pabūtų Koko ir tojo iš informacijos skyriaus tarpininku. Tasai palaikytų ryšius su Mechija, San Česu, Tania ir žmogumi iš Partijos, kuris dar nepaskirtas. Gali būti, kad tai vienas iš Viljamontės, bet tiksliai nežinoma. Gavome telegramą iš Manilos, kuri praneša, kad Monchė atvyksta iš pietų. Sukurta susisiekimo sistema, bet man ji nepatinka, iš jos matyti, kad patys Monchės bendražygiai juo nepasitiki. 1 val. nakties iš La Paso praneš, ar Monchę jau pasitiko. Ivanas turi galimybių pradėti komercinę veiklą, bet tam trukdo padirbtas pasas. Kito etapo užduotis parūpinti kokybiškesnį dokumentą ir parašyti į Manilą, kad kompanjeros paskubintų reikalą. Netrukus turėtų atvykti Tania su instrukcijomis; gali būti, kad išsiųsiu ją į Buenos Aires. Galiausiai nuspręsta, kad Rikardas, Ivanas ir Koko išskris iš Kamiri, o džipas liks čia. Sugrįžę jie paskambins telefonu į Laguniljasą ir informuos apie atvykimą. Vakarop Chorchė vyks sužinoti naujienų ir, jei bus kas nors konkretaus, susitiks su jais. 1 val. nakties nieko nepavyko išgirsti iš La Paso. Auštant jie išvyko į Kamiri. Gruodžio 21 Loro negavo jokių geografinių žemėlapių, kuriuos sudarė tyrinėtojai. Todėl nepavyko sužinoti, kuris kelias veda į Jaki. Ryte iškeliavome ir nesunkiai pasiekėme vietovę. Reikės viską paruošti 24 dienai, nes numatyta surengti šventę. Susitikome su Pačo, Migeliu, Beninju ir Kamba, jie rengėsi patikrinti raciją. 5 val. popiet Pačo ir Kamba grįžo be įrangos, paliko ją paslėpę kalnuose, nes labai sunki. Rytoj penki žmonės eis jos pargabenti. Baigėme kasti duobę maistui, rytoj pradėsime kitą racijai. Gruodžio 22 Pradėjome kasti žeminę radistui. Iš pradžių darbas ėjo lengvai, gruntas minkštas, bet neilgai trukus atsimušėme į akmenį ir kasti giliau nesisekė. Atgabeno raciją, ji pasirodė labai sunki, bet išbandyti nepavyko, nes neturėjome benzino. Loro pranešė, kad jokių geografinių atžymų neatsiųs. Jam viskas buvo nusakyta žodžiu, rytojaus d. jis pats atvyks ir praneš visus duomenis. Gruodžio 23 Su Pombo ir Alechandru patraukėme apžiūrėti kairėje esančio kelio. Reikės jį išvalyti, bet panašu, kad juo eiti galima. Choakinas atvyko su dviem bičiuliais ir pranešė, kad Loro neatvyks, nes paspruko vienas iš paršelių, dabar ieško. Apie žmogaus iš Laguniljaso kelionę nieko nežinoma. Popiet atgabeno gana stambų paršą, dar trūksta gėrimų. Loro jų negavo, atrodo, jis labai neorganizuotas. Gruodžio 24 Diena, skirta Kalėdų išvakarėms. Buvo tokių, kurie sukorė po du reisus ir grįžo vėlai, bet galų gale visi susirinkome ir smagiai leidome laiką. Neišvengta ir aštrių susikirtimų. Loro pranešė, kad žmogaus iš Laguniljaso kelionė buvo nevaisinga, ir jam pavyko užsirašyti tik kai ką, užrašai labai neaiškūs. Gruodžio 25 Vėl prie darbo; į pagrindinę stovyklavietę niekas nėjo. Vieno bolivo gydytojo patarimu ją pavadinome C26. Markosas, Beninjas ir Kamba patraukė valyti kelio stovyklavietės dešinėje ir vakarop grįžo su žinia, kad už dviejų valandų kelionės prasideda plika stepė. Rytojaus dieną ją pasieks. Kamba grįžo karščiuodamas. Migelis ir Pačo kairėje kelio pusėje išmynė takelius, kuriais galima vaikščioti, ir priėjimą prie racijos olos. Inti, Antonijo, Tuma ir aš toliau kasėme duobę racijai, darbas sekėsi sunkiai, gruntas grynas akmuo. Ariergardas rūpinosi stovyklavietės įkūrimu ir stebėjimo punktu, iš kurio būtų matomi abu upės krantai. Išrinko labai gerą vietą. Gruodžio 26 Inti su Karlosu išėjoė į žygį, į žemėlapyje pažymėtą Jaki vietovę. Kelionė truks maždaug dvi dienas. Rolandas, Alechandras ir Pombo triūsė prie duobės, kasti neapsakomai sunku. Mudu su Pačo išėjome pažiūrėti Migelio išmintų takų, neverta vargti su kairiuoju keliu. Priėjimas prie olos visai geras ir nekrenta į akis. Nudėjo dvi gyvates, vakar dar vieną, jų čia galybė. Tuma, Arturas, Rubijo ir Antonijas susirengė medžioti, o Braulijas ir Njato į sargybą kitoje stovyklavietėje. Jie grįžę pranešė, kad Loro džipas apsivertė ir kad netrukus turėtų atvykti Monchė. Markosas, Migelis ir Beninjas išėjo ieškoti naujų praėjimo takų, bet naktį taip ir negrįžo. Gruodžio 27 Su Tuma leidomės ieškoti Markoso. Ėjome apie 2,5 valandos, kol pasiekėme vakarinėje dalyje iš dešinės pusės prasidedantį upeliūkštį. Sekdami pėdsakais, leidomės stambiomis uolomis. Tikėjausi pasiekti stovyklavietę, bet laikas ėjo, o mes jos neradome. Po penkių valandų pasiekėme Njakahuasu, už penkių kilometrų nuo pirmos stovyklavietės ir už septynių nuo mūsiškės. Sužinojome, kad praėjusią naktį čia nakvojo Markosas. Nepasiunčiau jokio pranešimo, pamaniau, kad Markosas juos perspės, kuriuo keliu aš patraukiau. Matėme džipą, jis visas aplamdytas. Loro išėjo į Kamiri ieškoti detalių. Anot Njato, jis už vairo užsnūdo ir apsivertė. Gruodžio 28 Išeidami iš stovyklavietės susitikome manęs ieškančius Urbano ir Antonijo. Markosas su Migeliu rengia naują taką ir dar negrįžę. Beninjas ir Pombo išėjo ieškoti manęs tuo pačiu keliu, kuriuo ėjome mes. Grįžęs į stovyklavietę radau Markosą su Migeliu, jie pernakvojo tarp uolų, nes nespėjo grįžti į stovyklavietę. Jie nustebo išgirdę, kas apie mane kalbama man nesant. Matyt, jie turėjo omeny Choakiną, Alechandrą ir Gydytoją. Inti su Karlosu grįžo nesuradę nė vieno gyvenamojo namo. Tik vieną, jau apleistą, kuris veikiausiai stovi ne vietovėje, žemėlapyje pažymėtoje kaip Jaki. Gruodžio 29 Su Markosu, Migeliu ir Alechandru patraukėme į aukštikalnes, reikia nuodugniai apžiūrėti vietovę. Atrodo, čia prasideda Pampa del Tigre, tai kalnų grandinė su plikomis viršukalnėmis, visų aukštis apie 1500 metrų. Dešinysis kelias mums netinkamas, nes daro lanką į Njakahuasu pusę. Nusileidę žemyn per valandą ir dvidešimt minučių pasiekėme stovyklavietę. Aštuoni žmones pasiųsti apsirūpinti maisto atsargomis, bet jie iškart viso krovinio parnešti nepajėgė. Rubijo ir Gydytojas pakeitė Brauliją ir Njato. Pastarasis grįždamas atrado dar vieną taką. Jis per akmenis veda nuo upės į kitą kalnyno pusę, taigi nelieka jokių pėdsakų. Duobės nekasėme. Loro išvažiavo į Kamiri. Gruodžio 30 Nepaisant smarkaus lietaus nuo jo patvino upė keturi vyrai išsirengė į pirmą stovyklavietę pargabenti likusių daiktų. Pagaliau ji tuščia. Iš miesto nėra jokių žinių. Šeši žmonės ėmėsi tvarkyti žeminę ir dukart suvaikščioję suslėpė joje visus būtiniausius daiktus. Krosnies užbaigti nepavyko, nes molis dar drėgnas. Gruodžio 31 7.30 val. atvykęs Gydytojas pranešė, kad
Monchė jau čia. Su Inti, Tuma, Urbano ir Arturu susiruošiau pas jį. Susitikimas buvo
nuoširdus, bet per ilgas; ore tarsi kybojo klausimas: su kokiomis žiniomis atėjai? Jį
atlydėjo Pan Divino, naujasis mūsų rekrūtas, Tania, ji atvyko išklausyti
instrukcijų, ir Rikardas jis čia pasiliks. Pokalbis su Monche prasidėjo bendrais
žodžiais, bet netrukus perėjom prie pagrindinių dalykų, kuriuos galima suskirstyti į
tris punktus: Mėnesio apžvalga Pagaliau atvyko visa kubiečių grupė. Karinė dvasia pakili, trukdo tik menkutė trintis. Bolivai, nors jų ir mažai, laikosi šauniai. Monchės pozicija gali pristabdyti judėjimą, bet, kita vertus, ir mums padėti, nes mane išlaisvina nuo politinės atsakomybės. Dabar svarbiausia sulaukti atvykstančių bolivų papildymo ir pasikalbėti su Gevara, argentiniečiu Maurisijumi ir Chosami. SAUSIS, 1967 Sausio 1 Ryte Monchė pranešė apie išvykimą ir daugiau
su manimi nesiginčijo. Apie savo pasitraukimą iš partinio vadovo posto paskelbs sausio
8 d.. Pasak jo, misija baigta. Jis atrodė panašus į žmogų, kuriam gresia kartuvės.
Man atrodo, iš Koko sužinojęs apie mano tvirtą poziciją strateginiais klausimais, tuo
pasinaudojo ir paskubino atotrūkį, nes jo teiginiai neturi pagrindo. Sausio 2 Visą rytą šifravau laišką. Žmonės (San
Česas, Koko ir Tania) išvyko popiet, kai Fidelio kalba ėjo į pabaigą (sausio 2 d.
švenčiamos Kubos revoliucijos metinės vert. past.). Jis savo kalboje
netiesiogiai paminėjo mus, įpareigodamas dar didesniems veiksmams, jei tik tai įmanoma. Sausio 3 Dirbome prie olos, reikėjo įrengti lubas, nepavyko. Rytoj turėsime užbaigti. Tik du žmonės iškeliavo pargabenti nešulių ir grįžo su žinia, kad visi išvyko vakar vakare. Kiti bendražygiai ėmėsi ręsti lubas, kur bus įrengta virtuvė. Darbas jau atliktas. Sausio 4 Diena be svarbesnių naujienų. Žmonės išėjo pargabenti nešulių. Pagaliau mums pavyko įrengti lubas radisto žeminėje. Darbą sustabdė lietus. Sausio 5 Toliau gabename nešuliud. Turėsime dar ne sykį
vaikščioti. Pagaliau baigta visa žeminės apdaila (iš pažiūros ji nedidukė).
Išbandėme ariergardo ir kai kurių centro linijos kovotojų šautuvus; jie veikė be
priekaištų, išskyrus Apolinaro ginklą. Atvyko visi tyrinėtojai. Inti su Karlosu ėjo
Njakahuasu pakrante, kol sutiko žmonių; pakeliui rado keletą namų, tarp jų keli
priklausė vidutiniams ūkininkams, vienas, iš Laguniljaso, laikė 150 karvių. Aptiko
nedidelį kaimelį Iti, iš kurio išeina kelias iš La Eraduraso į Laguniljasą, iš ten
nukako į Tikučą, ją vieškelis jungia su Vaka Guzmanu. Grįžo taku palei Rijo Ikirą,
kurią mes palaikėme Jaki. Jaki pavadintas punktas tėra nuo šios gyvenvietės
artimiausia ganykla, kurią gyventojai apleido norėdami apsaugoti gyvulius nuo maro.
Choakinas su Gydytoju keliavo toliau iki Ikiros, bet kelią jiems pastojo neįveikiami
skardžiai, žmonių nesutiko, bet rado ženklų, kad jų būta. Markosas, Migelis ir
Beninjas žygiavo tolyn, kol priėjo uolas stačiais skardžiais. Sausio 6 Ryte Markosas, Choakinas, Alechandras, Inti ir aš
išsiruošėme į Plikąją kalvą. Ten štai ką nusprendžiau: Markosas, Kamba ir Pačo
turės pamėginti pasiekti Njakahuasu iš dešinės ir stengtis nesutikti žmonių.
Migelis, Braulijas ir Anicetas kalnyne ieškos priėjimo prie centrinio geležinkelio.
Choakinas, Beninjas ir Inti ieškos priėjimo prie upės Frijas, kuri pagal žemėlapį
teka lygiagrečiai Njakahuasu, o kitoje kalnyno pusėje turėtų būti stepė Pampa del
Tigre. Sausio 7 Žvalgai išsiųsti atlikti užduotį. Gondolą sudarė tik Alechandras ir Njato, kiti dirbo stovyklavietėje. Pergabeno raciją ir visus Arturo daiktus, žeminėje įtaisė papildomą stogelį ir, užtvenkę upelio srovę, įrengė vandens rezervuarą. Sausio 8 Sekmadienis. Gondola pasipildė iki aštuonių žmonių, beveik viskas pergabenta. Loro pranešė, kad išvyksta į Santa Kruzą, nors to visai neplanavome, pasiteisinęs, jog arkliams reikia balnų. Nei studijomis, nei jokia kita veikla neužsiėmėme. Sausio 9 Lijo, viskas kiaurai permirkę. Pakilęs vanduo trukdė persikelti per upę, todėl nepasikeitė žvalgai senojoje stovyklavietėje. Daugiau jokių naujienų. Sausio 10 Buvusioje stovyklavietėje pasikeitė sargybiniai:
Karlosą su Gydytoju pakeitė Rubijo ir Apolinaras. Vanduo upėje laikosi, nors pamažu
jau slūgsta. Loro išvykęs į Santa Kruzą ir negrįžta. Sausio 11 Antonijo, Karlosas ir Arturas patraukė tyrinėti
vietovės ties artimiausiu upokšniu. Grįžo vakare, ir vienintelė tiksli žinia buvo
ta, kad upokšnis ties Njakahuasu baigiasi priešais ganyklą, kur medžiojama.
Alechandras, Pombo ir Arturas žeminėje ėmėsi sudaryti žemėlapius. Jie pranešė, kad
mano knygos sudrėko. Kai kurios visai sugadintos. Racijos reikmenys irgi drėgni ir
aprūdiję. O dar faktas, kad abudu aparatai sugedę, ir apie Arturo sugebėjimus galima
susidaryti liūdną vaizdą. Sausio 12 Gondola patraukė atgabenti likusių atsargų. Loro vis dar negrįžęs. Keletą kartų pasitreniravome kopti upelio šlaitais. Pasirodo, tai užtrunka net dvi valandas, o pereiti centru užtenka septynių minučių. Čia būtina sustiprinti gynybines pozicijas. Choakinas pasakė, kad Markosas buvo nepatenkintas kritika už jo klaidas. Reikės su juo pasikalbėti. Sausio 13 Pasišnekėjau su Markosu. Jis nepatenkintas, kad
jį sukritikavau bolivų akivaizdoje. Jo argumentacija nepagrįsta, gryni niekai. Bet į
jo emocinę būseną būtina atsižvelgti. Sausio 14 Markosas su savo būriu, išskyrus Beninją,
išėjo prie upės statyti trobelės. Vakarop turėjo grįžti, bet vidudienį parėjo į
stovyklavietę nebaigę statybų, nes lijo. Sausio 15 Likau stovyklavietėje, sudarinėjau nurodymus
mūsų žmonėms mieste. Šiandien sekmadienis, dirbama tik pusę dienos. Markosas su
avangardu rentė trobelę, o ariergardas ir centras dirbo prie apkasų. Rikardas,
Urbano ir Antonijo stengėsi iškirsti taką, bet nesėkmingai, nes tarp šlaito, kuriuo
leidžiamės prie upės, ir kelio stūkso stati uola. Sausio 16 Toliau kasėme apkasus, bet darbas dar nebaigtas.
Markosas savo darbą beveik atliko, jo pastatyta trobelė visai gera. Gydytojas su Karlosu
pakeitė Brauliją ir Pedrą. Šiedu parnešė, kad grįžo Loro su mulais, bet taip ir
nepasirodė. Anicetas net buvo jo pasitikti. Sausio 17 Diena be permainų. Baigti pirmosios linijos
apkasai ir trobelė plūktine asla. Sausio 18 Diena labai apniukusi, negalėjome apžiūrėti
apkasų. Gondoloje iškeliavo Urbano, Njato, Gydytojas Mauras, Inti, Anicetas, Braulijas.
Alechandras nedirbo, nes blogai jautėsi. Sausio 19 Diena prasidėjo kaip įprasta, tvirtinome
gynybines pozicijas, tvarkėme stovyklavietę. Migelį kankina aukšta temperatūra, yra
ir kitų maliarijos požymių. Aš irgi visą d. jaučiausi nekaip, bet, atrodo,
nesusirgau. Sausio 20 Patikrinau stovyklavietės gynybines pozicijas ir
daviau nurodymus įgyvendinti gynybinį planą, kurį paaiškinau vakar. Jis numatytas
upės prieigose, tai bus svarbus kontratakos punktas, pakaks kelių žmonių iš avangardo
upei lygiagrečiuose praėjimuose, kurie susisieks su užnugariu. Sausio 21 Surengėme stovyklos puolimo manevrus, kai kas nepasisekė, bet iš tikrųjų gana gerai. Reikia tobulinti mūsų pajėgų atsitraukimo s Čemą tai iki šiol yra silpniausia vieta. Paskui išvyko komisijos: viena su Brauliju priešaky kirsti tako lygiagrečiai upės vakarų kryptimi, kita, vadovaujama Rolandas, su ta pačia užduotimi, tik į rytus. Pačo patraukė į Plikąją kalvą pas Anicetą, jų tikslas surasti kelią, nuo kurio galima nuolat sekti Algaranjasą. Visi, išskyrus Markosą, turėjo grįžti prieš 2 val. Takus pavyko surasti ir atlikti gana vykusius stebėjimo bandymus. Markosas grįžo anksti, nes dėl lietus matomumas itin prastas. Per patį lietų atvažiavo Pedras, pargabeno Koko ir tris naujokus: Benchaminą, Euzebijų ir Valterį. Pirmasis atvyko iš Kubos ir priskirtas avangardui, nes išmano ginkluotę, o kiti du priskirti užnugariui. Marijo Monchė kalbėjosi su trimis bolivais, kurie grįžo iš Kubos, ir atkalbėjo juos jungtis prie partizanų. Jis ne tik neatmetė Partijos linijos, bet dar nusiuntė Fideliui dokumentą, kurį pridedu. Gavau žinią nuo Tanios, ji praneša apie išvykimą ir apie Ivano ligą, pridedu ir tai. Vakare sukviečiau visus ir perskaičiau dokumentą, pabrėždamas neaiškumus ties punktais a) ir b) ir pridėjau keletą aštrių žodelių nuo savęs. Atrodo, jie sureagavo taip, kaip ir tikėjausi. Iš trijų naujokų du atrodo tvirtai įsitikinę savo veiksmais, o pats jauniausias, aimarų genties žemdirbys, yra drūtas. Sausio 22 Išvyko gondola su trylika žmonių, su jais
Braulijas ir Valteris, jie turės pakeisti Pedro ir Rubijo. Gondoljerai grįžo vakare,
viso krovinio pergabenti nespėję. Ten viskas ramu. Grįžtant Rubijo pargriuvo, smarkiai
nesusižalojo, daugiau pompastikos. Sausio 23 Stovyklavietėje išsidalijom užduotis ir
žvalgybos objektus: Inti, Rolandas ir Arturas patraukė ieškoti tinkamos vietos Gydytojo
slaptavietei, jei reikėtų slapstytis su sužeistaisiais. Markosas, Urbano ir aš ėjome
apžiūrėti kalvos, iš kur būtų galima stebėti Algaranjaso namus. Sekėsi neblogai. Sausio 24 Išėjo septynių žmonių gondola ir sugrįžo
anksti su likusia manta ir kukurūzais. Šįkart išsimaudė Choakinas, buvo praradęs
savo garandą, bet surado. Loro turi grįžti, bet vėl kažkur slapstosi. Koko ir
Antonijo dar mieste, ryt arba poryt jie sugrįš kartu su Gevara. Sausio 25 Su Markosu išsirengėme apžiūrėti kelio, kur
galimi priešo užnugario puolimai. Ėjome beveik valandą. Bet vieta labai gera. Sausio 26 Vos pradėjus kasti naują žeminę, pasklido
žinia, kad atvyko Gevara ir Lojola. Patraukėme į trobelę stovyklaviečių
pusiaukelėje, ir jie apie dvyliktą prisistatė. Sausio 27 Pasiunčiau didelę gondolą, ji pargabeno beveik
viską, išskyrus mažmožius, likusius vakarui. Vakarop turėjo išvykti Koko su
pasiuntiniais. Jie pasiliks Kamiri, o Koko keliaus į Santa Kruzą ir pardavinės džipą,
pasistengs viską sutvarkyti iki 15 dienos. Sausio 28 Gondolos komanda tvarko senąją stovyklavietę. Gauta žinia, kad kukurūzų lauke buvo pastebėtas valjegrandietis, bet jis paspruko. Aiškėja, kad artėja metas apsispręsti, ką daryti su ranča. Pasiruošta dešimties dienų žygiui ir numatyta diena išvykti: dvi ar trys dienos po to, kai grįš Koko. Sausio 29 Absoliučiai neveikli diena, dirba tik virėjai,
medžiotojai ir sargybiniai. Sausio 30 Išvyko dvylikos žmonių gondola ir pargabeno
didesnę dalį produktų. Liko nešulių dar penkiems žmonėms. Medžioklėje nepešėme
nieko gero. Sausio 31 Paskutinė diena stovyklavietėje. Gondolos
komanda sutvarkė senąją stovyklavietę, net sargyba ją apleido. Pasiliko Antonijus,
Njato, Kamba ir Arturas. Jiems duoti tokie nurodymai: susitikinėti ne dažniau kaip trys
dienos, kai bus keturiese, du iš jų turi būti ginkluoti, budėjimo postų negalima
apleisti nė minutei, naujokus informuoti apie viską tik bendrais bruožais, pranešti
jiems tik tai, kas būtina. Iš stovyklavietės turi būti išgabenti visi daiktai,
ginklai suvynioti į brezentą ir išslapstyti kalnuose. Pinigai visą laiką bus
stovyklavietėje, kuris nors turės nešiotis juos su savimi. Reikia tęsti žvalgybą,
stebėti išvalytus kelius ir tolimesnius upokšnius. Jeigu prireiktų stovyklavietę
apleisti, du iš jų slapstysis Arturo žeminėje pats Arturas, Antonijas, Njato ir
Kamba perbris upokšnį, o vienas jų paliks ženklą sutartoje vietoje, kurią
išrinksime rytoj. Jei būtų daugiau nei keturi žmonės, grupė turės saugoti
atsarginę žeminę. Mėnesio analizė Kaip ir tikėjausi, Monchės elgesys
išsisukinėjimas tapo išdavikiškas. (...) Spalio 7 Vienuolika mėnesių praėjo nuo tos dienos, kai
atvykome į Njakahuasu. Diena buvo rami, beveik idiliška. 12.30 tarpeklyje, kur
įsikūrėme, pasirodė senutė su ožkų banda. Turėjome ją sulaikyti. Ji nieko
suprantamo apie kareivius nepasakė, į visus mūsų klausimus atsakinėjo nieko
nežinanti ir šiose vietose seniai buvusi. Galėjo paaiškinti tik apie kelius. Iš jos
žodžių aiškėja, kad esame maždaug už lygą nuo Igueraso ir Chaguėjaus ir už
dviejų lygų nuo Pukaros. 17.30 Inti, Anicetas ir Pablito patraukė su senute nuėjo į
trobelę. Jos viena duktė sutrikusios psichikos, o kita beveik nykštukė. Davėme jai 50
pesetų ir prisakėme apie mus niekam neprasitarti. Mažai tikėtina, kad ji laikysis
žodžio. Septyniolika mūsų išsiruošė į kelią. Mėnulis vos švietė, buvo gana
sunku eiti. Palikome daugybę pėdsakų kanjone. Trobesių ten nebuvo, bet dalis lauko
apsodinta bulvėmis. Jas laisto vandeniu upelio vandeniu. Prie jo mes ir buvome
apsistoję. 2 val. nakties nusprendėme sustoti, nes eiti toliau buvo beprasmiška.
Naktinių žygių metu Čino tampa tikra našta. Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė, pagalbinius tekstus iš anglų k. vertė Saulius Repečka. K.: Kitos knygos, 2007.
|