anarchija.lt
MENAS

       Eduard Limonov

       TAI AŠ, EDIČKA

       Devintas skyrius

       ROZANA

       Ji buvo pirmoji mano išpista amerikietė. Anekdotas, tačiau ją išpisau būtent 1976 metų liepos 4-ąją – minint Amerikos dviejų šimtų metų jubiliejų. Įsidėmėkite šį simbolišką įvykį, ponai, ir pereikime prie pačios Rozanos. Vėl Kirilas, išskirtinai Kirilas. Jam nusibodo vertėjauti man ir Aleksandrui. Reikėjo eiti į „The Village Voice“, kur nutarėme nunešti atvirą laišką, skirtą „New York Times“ redaktoriui. Šį laišką parašėme prieš „New York Times“ dėl nepastebėtos mūsų demonstracijos. Kirilas tarė:
       – Aš eiti negaliu, eikite patys, kodėl gi jums patiems nenuėjus?
       – Klausyk, Kirilai, – pasakiau. – Reikalas rimtas ir subtilus, o su savo barbariška anglų kalba vieniems eiti kvaila. Tik viską sugadinsim.
       – Bet aš negaliu, – tarė Kirilas, – esu užsiėmęs. Pasiimkite kartu ką nors kitą.
       – Ką? – paklausiau.
       – Na, kad ir Rozaną, atsimeni, tau ją parodžiau rusų parodoje, šiek tiek pamišusi moteriškė, 30-ties su trupučiu metų.
       – Gerai, – tariau, – paskambink jai, Kirilai, ir paprašyk, kad kartu su mumis nueitų į „The Village Voice“.
       – Ne, – tarė Kirilas, – aš jos bijau, ji, atrodo, nori mane išpisti. Geriau paskambink pats, duosiu telefoną.
       – Gerai, – pasakiau, – duok.
       Prisiskambinau jai rytojaus dieną, ir ji tą patį vakarą pasikvietė mane į svečius. Rozanos namuose kartu su savo žmona sėdėjo jos bičiulis, iš darbo išmestas istorijos dėstytojas. Atvykau tenai kupinas jėgų, reikėjo su kuo nors pabendrauti, džiaugiausi, kad yra su kuo. Ji gyveno puikiuose apartamentuose ant stogo, gyvena ten ir dabar. Pro visus svetainės bei ilgo koridoriaus langus matėsi Hudzono upė. Durys kitoje svetainės pusėje vedė į penthauzą – tiesą sakant, tvora aptvertą nemažą stogo gabalą. Be viso šito, ji dar turėjo miegamąjį bei kabinetą. Šalia įrengtas dar vienas jai priklausantis butas, jinai jį nuomoja. Visas butas kiaurai perpučiamas vėjo, jis primena burinį laivą, šviesus ir baltas, jame siaučia vėjai, o už langų tyvuliuoja Hudzono upė. Bute lengva ir gera kvėpuoti. Sunkaus ir blogo jame nedaug – tiktai pati Rozana.
       Po dienos ar dviejų mes vėl susitikome, nuėjome į „The Village Voice“ ir nunešėme laišką, kurį ji savo nuožiūra ištaisė, išmetė per daug kairuolišką politinę frazeologiją, labiau suamerikietino. Mudu su Aleksandru sutikome su jos taisymais.
       Jau tada pastebėjau, jog ji ima nervintis, kai reikia ką nors dirbti, spausdinti, galvoti, tačiau tada ji dar tvardydavosi. Laiškas atrodė visai nieko, mažesnis nei puslapio, ji ilgai prie jo kankinosi, o aš tuo metu kabinete už jos nugaros apžiūrinėjau knygų kauges. Užtai paskui, atspausdinusi laišką, ji labai savimi didžiavosi. Stebėdamas kreivai besišypsantį jos veidą, keistai, ponai, truputį iškrypėliškai besišypsantį, beje, taisyklingų bruožų veidą, pamačiau, jog ši grimasa liudija dvasinius ar psichinius trūkumus. Stebėdamas jos veidą, staiga aiškiai supratau – šiza.
       Šio žodžio istorija siekia senus laikus, kai gyvenau su beprote žmona Ana, priklausiau Charkovo menininkų bohemai, domėjausi visokiais nenormalumais bei susirgimais.
       Esu išauklėtas beprotystės kulto laikais. Šiza, šizas – žodžio „šizofrenikas“ trumpinys, taip mes vadinome keistuolius žmones, juos gerbėme, laikėme tai aukščiausiu žmogaus įvertinimu. Keistumas buvo skatinamas. Pasakyti žmogui, jog jis normalus, reiškė jį įžeisti. Mes griežtai atsiribojome nuo „normaliųjų“ minios. Kaip mes, provincialūs Rusijos vaikinai bei merginos, užsikrėtėme šituo siurrealistiniu beprotystės kultu? Žinoma, per meną. Žmogus, savo laiku negulėjęs psichiatrinėje ligoninėje, nebuvo laikomas pagarbos vertu žmogumi. Pavyzdžiui, aš anksti, bemaž vaikystėje bandžiau nusižudyti – štai su kokiu atestatu pakliuvau į šią kompaniją. Pati geriausia rekomendacija.
       Daugelis mano Charkovo, o vėliau ir Maskvos draugų gaudavo pašalpas, SSRS jas vadino „invalidumo grupėmis“. Pirmoji grupė – pagarbos viršūnė. Pirmosios grupės šiza – važiuoti stogui jau nebėra kur. Daugelis įsitraukė į šį labai pavojingą žaidimą ir toli pažengė. Žvėriškose kančiose savo gyvenimą savižudybe baigė poetas Arkadijus Besedinas, pasikorė poetas Vidčenka, mes savimi didžiavomės. Tokių kaip mes visame mieste buvo keletas šimtų. Paprasti žmonės mums buvo neįdomūs – nuo jų sklido nuobodulio, nykumos ir galų gale beviltiškos mirties tvaikas – tada jis sklido nuo paprastų rusų, dabar toks pats tvaikas sklinda nuo amerikiečių.
       Supratau, kad Rozana mūsiškė. Beje, ji buvo ir mūsiškė, ir drauge nemūsiškė. Jai buvo galima laisvai suteikti pirmąją grupę, tačiau savyje ji turėjo ir kažką neįprasto. Žydaitė, pabėgėlių iš hitlerinės Vokietijos duktė, mergaitė svajojo tapti pianiste, 11–13 metų jau profesionaliai grojo, tačiau amerikietiškas gyvenimas, Amerikos provincija, high school¹, kurioje ją kartais mušdavo už tai, kad ji žydė, paskutinį kartą mušė, kai jai buvo aštuoniolika, – sako ji, – visa tai privertė Rozaną nusigręžti nuo Amerikai per daug sudėtingo savo meninio išsilavinimo, nuo pianino, nuo smuikininkės motinos, senelė irgi buvo smuikininkė, ir pertvarkyti savo gyvenimą. Ji ėmė gėdytis savo europietiško išsilavinimo, metė groti ir pasuko kitu gyvenimo keliu. Šis kelias atvedė į rusų kalbą ir literatūrą, dėstydama ją viename Niujorko koledže, ji įsitraukė į aktyvią kovą prieš karą Vietname. O vėliau, po vieno įvykio, jai užplaukė pirmosios grupės šiza. Po to, kai ji neteko darbo.
       „Aš beveik rusė“, – kartais sako Rozana. Tačiau rusui, mano požiūriu, stogas nuvažiuoti gali nuo bet ko, tik ne nuo to, kad jis neteko darbo. Jai nuvažiavo. Beveik dvejus metus ją kankino depresija, ir dabar tarpais ji nekaip jaučiasi. Rozana troško demaskuoti žmogų, kuris, jos žodžiais, be jokios priežasties ją atleido, tačiau „New York Times“ atsisakė spausdinti jos straipsnį, tada stogas nuvažiavo dar labiau. Mūsų nuomonės dėl „New York Times“ visiškai sutampa.
       „Mane taip mylėjo studentai“, – sako ji atsidusdama. Gali būti. O dabar ji bedarbė dėstytoja. Visus tuos metus jos prabangų butą tikriausiai išlaiko tėvai – jos tėvas užsiiminėjo didmenine rūbų prekyba. Ji nemano, jog tėvas turtingas, turtingi jos dėdė ir teta, su kuriais, jiems atvykus, ji nuolat kivirčijasi, o dėdė su teta sako, jog jos tėvas su motina nemoka gyventi.
       Rozana... Kartą jos paprašiau peržiūrėti laišką, adresuotą Alenui Ginsbergui. Taip, parašiau jam laišką angliškai, aišku, su daugybe klaidų. Dar vienas bandymas rasti draugų, savo aplinką. Amerikiečių poeto prašiau susitikti su rusų poetu. Ir nusiunčiau savo kūrinį. „Mes – tautos didvyriai“, išverstą į anglų kalbą. Jokio atsakymo negavau iki pat šiol. Na chuj aš jam reikalingas. Atkrito tik dar vienas šansas, ir tiek. Teisi buvo Rozana, geriau už mane pažįstanti savo šalies žmones, nesvarbu, ar jie poetai, ar ne. Perskaičiusi, ji tuoj pat sukritikavo šį laišką. „Jis parašytas taip, lyg norėtum jam primesti savo problemas“. Vėl mano problemos, jie visi klaikiai bijo svetimų problemų. Bijo ir Alenas Ginsbergas. Stiprūs žmonės gyvena čia, toj savo Amerikoj, jiems nėra svetimų problemų, tačiau dėl to laimingesni netampa...
       Ji išgirdo mano prašymą – ėmė tikrinti laišką, tačiau atsisėdusi prie rašomosios mašinėlės ūmai kraupiai įtūžo.
       – Nesiruošiu dėl tavęs gaišti visą vakarą, kiaurą dieną rašiau, dirbau, – purkštavo ji.
       Tada jau nebeišlaikiau.
       – Daugiau niekada nieko tavęs neprašysiu, – tariau. „Šlykšti psichopatė, – keikiau ją mintyse, – užmiršai, kiek vakarų iš eilės kartu su tavim verčiau iš ukrainiečių į rusų tą tavo įgrįsusį filosofą bei juristą Bxxx, apie kurį rašai savo darbą. Aiškinau kiekvieną žodį, pakartodavau po tris ar keturis kartus, o straipsnio pabaigą – 18 puslapių – išverčiau ir atspausdinau namie vienas. Nenaudėlė, nedėkingas padaras, ieškantis naudos tik sau“ – mąsčiau, žiūrėdamas į jos nugarą. Bet visa tai jau vyko po to, kai ją išpisau.
       Liepos 4-oji išaušo praėjus savaitei po mūsų žygio į „The Village Voice“. Lankydavausi pas ją beveik kiekvieną vakarą ir žodžiu versdavau Bxxx, o ji iš karto versdavo į anglų. Ji vartojo kažkokius antidepresantus, nes visą laiką norėjo miego, kartais ir atsijungdavo.
       Intymiau bendrauti pradėjome jau pirmąjį mūsų bendro darbo vakarą. Iš pradžių kartu sėdėjome ant sofos, po to ėmėme liestis, dar vėliau – glostytis, o galiausiai ir glėbesčiuotis. Ji mėgo svarstyti, kokie bus mūsų santykiai, reikia ar nereikia mums permiegoti.
       – Manau, jog mums geriau likti draugais, – sakydavo ji, išsilaisvindama iš mano glėbio.
       – Klausyk, – tariau jai, – bus taip, kaip bus, ko čia suki galvą, nereikia visko komplikuoti.
       Jos gimtadienis, rodos, liepos penktąją, o gal trečiąją. Liepos ketvirtąją ji nusprendė surengti party.
       – Seniai nesikviečiau į svečius žmonių, neturiu pinigų, esu neturtinga, turiu jiems pranešti, kad su savim atsineštų gėrimų, nes neįstengiu nupirkti vyno ir degtinės. Vienas mano bičiulis atneš mėsos šašlykui.
       Liepos trečiąją kartu patraukėme po parduotuves. Ji vilkėjo į užuolaidą panašų sarafaną, taip visada apsirengia amerikietės, einančios apsipirkti netoli savo namų. Buvo saulėta ir karšta diena, vyno parduotuvėje nusipirkome butelį vyno, o aš pasiėmiau butelį degtinės. Pardavėjas, išvydęs baltą mano aprangą, mane palaikė rusų jūreiviu iš burlaivių, atplaukusių į Niujorką Amerikos dviejų šimtų metų šventės proga ir prisišvartavusių Hudzono upėje. Po to pirkome vaisius, atrinkti juos padėjo daug metų ją pažįstantis pardavėjas iš Lotynų Amerikos. Jie, draugiškai bardamiesi, kažką kalbėjo apie rūkymą. Lyg jie kartu buvo nusprendę mesti rūkyti, lyg jis neištvėrė ir vėl pradėjo, o gal tai buvo ji, gerai nesupratau – apie kažką panašaus.
       Staiga man ėmė patikti šis rajonas, šis netoliese kunkuliuojantis saulės užlietas Brodvėjus, daržovių parduotuvė buvo būtent Brodvėjuje, šis mikropasaulis, kuriame gyvena dešimtis metų vienas kitą pažįstantys pardavėjai ir pirkėjai. Ėmiau net truputėlį jai – Rozanai – pavydėti. Po to mes kėblinom atgal, su ja sveikinosi kaimynai, o man buvo malonu, kad aš toks sveikas, įdegęs, atlapotais baltiniais, sidabriniu vietomis apsilaupiusia mėlyna emale kryželiu ant krūtinės, šviesiai žalsvomis akimis. Mintyse dėkojau jai už tai, kad šitame pasaulyje pasijutau savas, kad einu kartu su ja, Rozana. Nors ne kartą vaikščiojau po Brodvėjų, praeidavau netgi pro šitą pačią vietą, tačiau niekada jis man neatrodė toks savas bei artimas. Čia šiandien nebuvau praeivis.
       Tą pačią dieną sutvarkiau jos penthauzą, – labai nelengvas darbelis, ant žalio dirbtinės žolės kilimo vėjas prinešė daug smėlio, – supjausčiau ir užmarinavau mėsą šašlykui, nuploviau langus, tad išėjau vėlai.
       Buvome vienas kitam dėkingi, aš jai, o ji man, ant visų penthauzo langų pakabinome idiotiškus spalvotus žibintus, po to išgėrėme viskio ir vos vienas kito neišpisome. Susilaikiau tik norėdamas papokštauti, nusprendžiau ją išpisti būtent liepos ketvirtąją. Simbolikos mat užsigeidžiau. Ji, vargšelė, baisiai norėjo pistis ir gailiai dejavo, kai ją glosčiau ir glaudžiau prie savęs. Vėliau man prisipažino, jog yra ypatingai jautri glamonėms, ir tuo pat metu beveik visiškai abejinga bučiniams į lūpas. Šiuo požiūriu buvome panašūs, mano lūpos – irgi pati nejautriausia kūno vieta. Tą vakarą jai buvo nelengva, bet aš nepasidaviau, vis dėlto atsisveikinau ir išeidamas įžūliai pareiškiau, kad mylėsimės rytoj – liepos ketvirtąją. Ji nusijuokė.
       Job tvaju mat', kas dėjosi liepos ketvirtąją! Visi turėjo rinktis pirmą valandą, tačiau, jau žinodamas amerikiečių būdą, atėjau antrą ir padovanojau dešimt raudonų rožių, kuriomis ji nuoširdžiai apsidžiaugė. Žmonių jau buvo daug, tarp jų ir keletas rusų: rašytojas dėstytojas, jums, ponai, jau pažįstamas, tai jis suvedė mane su trockiste Kerol, jo žmona Maša, fotografas Seva su žmona, metus ar pusantrų dirbęs pas garsųjį narą Kusto. Seva atsivežė savo aparatus ir nuo stovo fotografavo po pat langais praplaukiančius laivus. Praplaukė sovietinis „Kruzenšternas“, oficialiai pripažintas didesniu už kitus, – pats didžiausias to meto burlaivis. „O mūsų tai pats didžiausias!“ – pasakiau juokais, kumštelėdamas rašytoją dėstytoją.
       Pasisukiojęs minioje, paskubomis išmaukęs keletą taurių vyno, kartu su barzdočiumi, vardu Karlas, ėmiausi šašlykų. Karlas atsivežė puodą savo graikiškai paruoštų šašlykų, marinuotų augaliniame aliejuje. Karlas dirbo spėriai – supjaustė pomidorus bei svogūnus ir viską sumovė ant iešmų. Jis mokėjo kelis žodžius rusiškai.
       Žmonės baisiai mėgsta stebėti, kaip dirba kiti. Tuoj pat priėjo juodaodė besišypsanti mergina iš Jamaikos, jos tėvas savo tėvynėje buvo šventikas, mergina puikiai kalbėjo angliškai, daug geriau už amerikiečius. Bėginėjančių pro šalį smalsuolių buvo daug, o kai mudu su Karlu patroškinome pipirus ir juos supjaustėme, pasirodė aukštaūgis storulis su šortais, jį čia atsivedė Rozana.
       – Čia viešbučio, kuriame tu gyveni, šeimininkas, – ištarė ji.
       Jis nusijuokė, nusijuokiau ir aš, tačiau, prisiminęs, ką ji man apie jį pasakojo, pamaniau: „Be niūraus mūsų „Winslow“, jam priklauso dar 45 bildingai Manhatane, jis turi ne milijoną, jis turi daug daugiau. Antrajame mūsų viešbučio – jo viešbučio – aukšte įsikūręs jo advokatų biuras, tačiau jis, sako, jokiu advokato darbu neužsiima. Na chuj jam...“
       Žmogus su šortais įsimaišė į minią. „Dramblys“, – mintyse daviau jam pravardę ir pagalvojau, kad jeigu už tuos pačius 130 dolerių jis man duotų viešbučio kambarį, truputį didesnį bei erdvesnį už mano kalėjimo vienutę, imčiau lengviau gyventi. Tačiau kodėl jis man turėtų duoti, nusprendžiau, kas aš jam?
       Rozana sako, jog kadaise dramblys norėjo su ja permiegoti. Ji apie visus taip sako. Tą patį pasakė netgi apie mažutį, apsirengusį operetės rūbais, užverstą darbais Čarlzą iš „The Village Voice“. Juk nelabai normalu. Gal jai taip atrodo, nežinau. Gal dramblys ne tik norėjo, gal ji su juo ir permiegojo, tačiau koks mano reikalas, aš nemyliu Rozanos, man tas pats.
       Kad nemyliu Rozanos, supratau vos ne tuojau pat, kai keletą kartų užtikau ją isteriškoje pozoje, užversta galva, taip žiūri užspeistos žiurkės. Nemyliu jos, nes ji nemyli manęs, nemyli ji ničnieko... Tvirtai žinojau, kad man reikalingas žmogus, nesvarbu, vyras ar moteris, kuris mane mylėtų. Tais laikais jau tikrai žinojau, juk tapau protingesnis, normalesnis, pastaraisiais metais buvau priverstas daug mąstyti ir supratau, jog visą savo gyvenimą ieškojau tik meilės, kartais nesąmoningai, kartais sąmoningai.
       Radau meilę – Jeleną, tačiau ji, apimta beprotiško griovimo instinkto, sugriovė viską, ką pastačiau. Dėl šito ji ir kalta, ir nekalta. Ji sutverta griauti, ji niekada nieko nepastatė, viską tik griaudavo. Dabar, kai nebėra ko griauti, ji griauna save. O aš ieškau iš naujo, keista, tačiau galbūt surasiu savyje jėgų dar vienai meilei.
       Nutvėriau save spoksantį į žmonių maišalynę ir supratau, jog joje vienodai domiuosi tiek vyrais, tiek moterimis. Keistokas jausmas: sėdėjau tarp visokių augalų ant minkštos, gal net pernelyg minkštos plastikinės Rozanos sofos, kalbėjausi su jos svečiais, o tuo pat metu mąsčiau apie save ir ieškojau sau žmogaus. Žmogaus čia nebuvo.
       Mačiau išdžiūvusias amerikiečių intelektuales, jos man buvo aiškios ir manęs nedomino, o aš – jų, netgi plačiaveidė, gelsva, besišypsanti, įsitempusia oda Rozana buvo kur kas geresnė už jas. Jai bent reikėjo žmonių. Nereikėjo meilės, bet žmonių reikėjo. Aplink save ji subūrė minią išgamų, vienas jų buvau aš. Savimi nesižaviu – aišku, išgama. Išdžiūvusios trisdešimt penkerių metų amžiaus amerikietės man netiko, jos viską žinojo, pistis su jomis, manau, buvo nuobodu, jos nepuoselėjo jokių iliuzijų, šitame gyvenime nieko jau nebesitikėjo, tvirtai žengė savo neįdomiu keliu. Kur? Aišku, į niekur, į mirtį, tenai, kur einame visi. Savo žygį jos paįvairina intelektualiais, amerikietiškai intelektualiais pokalbiais. Jei nors vieno žmogaus akyse įžvelgčiau protestą – protestą ir kančią, iškart prie jo prieičiau, bet ne, nieko aš neįžvelgiau.
       Manęs nedomino ir storasprandžiai, tvirtai suręsti amerikiečiai, matyti, jog bent trys iš jų protėvių kartos gerai maitinosi. Buvo nuobodu, kelis kartus pašmaikštavau su rusais ir vėl pasišalinau į terasą po atviru dangum, į penthauzą, čia kartu su Karlu ėmiau kepti šašlykus. Prigriebiau ir butelį degtinės, man patinka, kai jis visada po ranka. Gerai, kad buvo daug žmonių – tokioje grūstyje Rozana negalėjo įvesti savo vokiškai žydiškos amerikiečių tvarkos, tai yra stiprius gėrimus pilstyti tik „padoriomis“ porcijomis ir niekam į rankas neduoti butelio, tokia tvarka mane visada įžeidžia bei siutina.
       Butelį pasistačiau į puodo su šašlykais šešėlį ir, besišnekučiuodamas su Karlu, jo žmona bei kitais prie stalo prieinančiais žmonėmis, tęsiau pradėtą darbą. Kai užsigeisdavau, retsykiais save palepindavau gurkšneliu degtinės. Ėmė dalinti jau iškepusius šašlykus, aš, kaip virtuvės darbuotojas, valgiau vienas iš pirmųjų, mėsą užgerdamas ta pačia degtine, kai staiga...
       Staiga priėjo Rozana ir atsivedė su savim moterį. Įsidėmėkite, ją mačiau pirmą ir paskutinį kartą. Ji... kaip vėliau sužinojau, buvo kinė, tėvas kinas, o motina rusė. Nepaprastai šviesaus veido, po to apžiūrėjau ją geriau, tačiau tuo metu į akis iškart krito jos veido šviesa, pamačiau, kokia ji graži, kaip parašyta senovinėse klasikinėse kinų knygose – o aš daug perskaičiau verstinės kinų klasikos – nė kiek nesigėdžiu štampų, ji atrodė „lyg lotoso žiedas“. Jos lūpose žaidė švelni rytietiška šypsena, ji atrodė linksmutė, miela, atvira visam pasauliui ir kartu man. „Ji geriausia mano draugė, – tarė Rozana, – buvusi mano roommate“.
       Roommate taip nusišypsojo, jog panorau tuoj pat ją apkabinti, pabučiuoti, prie jos prisiliesti, prisiglausti prie jos kūno, panorau, tiesą sakant, čia pat prigulti ir ją glamonėti. Po kokios valandos taip ir padariau. Visada pasižymėjau spontaniškomis reakcijomis, dėl jų dažnai nukentėdavau. Per visą Niujorke praleistą laiką man taip atsitiko antrą kartą. Pirmas kartas buvo, kai vieno party metu sutikau gražuolę aktorę Margo, kurią ėmiau bučiuoti, glėbesčiuoti ir vos su ja neatsiguliau tiesiog jos vyro akyse; sutapimas, bet jis irgi buvo kinas. Ji nešiojo pritrenkiantį daikčiuką – skrybėlaitę su plunksnele, skrybėlaitės mane visada vertė iš koto. Pašėlusiai šnibždėjau Margo švelnius mažybinius rusiškus žodelius, kurių nėra nė vienoje kitoje kalboje, ji droviai šypsojosi, suko į šalį akis ir bejėgiškai vapėjo: „Tai skandalas, skandalas“, – tačiau matėsi, jog jai pačiai patinka, ji suprato, ką manyje pažadino, juk neatrodžiau kaip eilinis joberis su atsistojusiu bybiu...
       Nuo jos mane tada atplėšė žmona, kažkas jai dar padėjo. Nors ir buvome susitarę, kad gyvensime laisvą gyvenimą, tačiau Jelenos toli gražu nesužavėjo toks mano elgesys, tiesa, savo nepasitenkinimą ji aiškino tuo, jog elgiausi nepadoriai. Pati Jelena, aišku, buvo padorumo viršūnė. Jei man patiko būtybė medaus akimis bei plunksnuota skrybėlaite, ir aš parodžiau savo simpatijas, tai kas gi čia nepadoraus?
       Žavingoji kinė paveikė mane žaibiškai. Visą vakarą, nuo šio momento iki pat ryto, elgiausi iracionaliai, buvau valdomas vien pasąmonės, kuri, kaip sužinojau iš ilgamečių savo elgesio tyrinėjimų, manyje veikia išvien su sąmone. Rozana nusivedė kinę pristatyti kitiems, o aš dabar jau žinojau, ką daryti. Žinoma, iš siaubingo jaudulio: „Čia ji! Ji atėjo! Atsirado!“ – ėmiau gerti ir per trumpą laiką išlakiau didžiulį kiekį degtinės. Prisimenu, kad atsinešiau antrą butelį ir ėmiausi jo. Apie viską, kas vyko paskui, mane informavo kiti: Rozana ir fotografas Seva. Apie tai papasakosiu vėliau, tačiau naktis, į kurią tada prasmegau, staiga man pasibaigė, išvydau save šlapią, sėdintį miegamajame ant Rozanos lovos.
       – Kiek valandų? – paklausiau.
       – Naktis, – ištarė ji.
       – Kur visi? – vėl paklausiau.
       – Visi jau seniai išėjo. Tu taip prisigėrei, jog nieko neprisimeni. Uždarėme tave duše. Karlas bandė tave prablaivinti, tenai praleidai kokias tris valandas, bet veltui. Kaip galėjai taip prisilakti?! Buvo baisiai gėda dėl tavęs, aš net verkiau. Tiesa, tas juodis, darantis amuletus bei karolius, irgi atrodė labai girtas, girtas buvo ir tavo draugas rašytojas, jie nusigėrė kartu su Maša. Kai tempėme tave į dušą, Maša rėkė: „Nelieskit jo, jis žymus rusų poetas! Jūs visi jo nago juodymo neverti, palikit jį ramybėj! Tegul jis daro ką nori. Atstokit nuo jo, nevidonai!“ Ji buvo girta ir išprotėjusi, – piktai užbaigė Rozana.
       Šyptelėjau. Maša buvo savas žmogus, išauklėta pagal geriausias Maskvos bohemos tradicijas, ji žinojo, kaip reikia rėkti. Ji, krikštyta uzbekė, čia, Niujorke, atkakliai vaikščiojo į bažnyčią, giedojo chore, tačiau geriausios Maskvos bohemos tradicijos buvo giliai joje įsišaknijusios. Ji žinojo, kad jei draugą kur nors tempia, tai nesvarbu, ar esi girtas, ar ne – reikia jį gelbėti, tegul ir riksmu. Ne veltui ji paeiliui buvo dviejų Maskvos įžymybių – Erasto Provozvestno bei poeto Genricho Sapgiro – meilužė. Abu garsėjo savo girtais skandalais ir net muštynėmis. Tame pasaulyje, kurį palikau, taip buvo priimta, niekas to nelaikė gėdingu dalyku, kiekvienas turėjo teisę atsipalaiduoti, jei tik galėjo bei turėjo noro.
       Prisiminiau, jog šiandien liepos ketvirtoji, jog turiu išpisti Rozaną. Gėlė galvą, negalėjau suvokti, kur pradingo tiek daug manojo laiko, jo, šito laiko, neliko nė padujų. Tačiau greit savo mintis nukreipiau kitur, reikėjo ją išpisti, kitaip imčiau savęs nebegerbti. Ką veikiau tiek valandų, galėjau pabandyti atkurti ir vėliau, o dabar reikėjo tęsėti sau duotą pažadą.
       – Eime prigulti, – tariau jai, – aš tavęs noriu.
       Žinoma, melavau, nors kartais ir prieš tai, ir po to užeidavo noras ją išpisti, tačiau tada, pavargęs ir girtas, to visiškai nenorėjau. Vis dėlto prisiverčiau atitrūkti nuo savo būsenos ir visą dėmesį skirti jos kūnui, užsiimti tiktai juo.
       Prisimenu, įveikęs jos vangų, vos juntamą pasipriešinimą, atsargiai ją išrengiau ir ėmiau bučiuoti bei glostyti. Viską dariau kaip paprastai, taip visada elgdavausi su moterimis, – ją glosčiau, glamonėjau, bučiavau jos krūtis. Reikia pripažinti, jos krūtys buvo gražios, mažos ir, kaip reta tokiame amžiuje, standžios, juk naujajai mano draugei buvo daugiau kaip trisdešimt, tačiau ji turėjo nuostabias krūtis. Matote, kad nebandau jos sumenkinti – ką ji turi, tą turi. Visa tai atlikęs, užsiropščiau ant jos. Iš pradžių užkėliau vieną koją, po to kitą ir priguliau. Labai mėgstu ranka glamonėti moters kaklą, smakrą bei krūtis. Žaidžiau su ja ir mačiau, kad ir kaklui, ir smakrui, ir krūtinei truputėlį trūksta šviežumo, jos kūnas jau pranašavo rudenį.
       Paėmiau savo bybį, kuris dėl girtumo nelabai manęs klausė, tai stovėjo, tai nestovėjo, linko bei glebo, ir juo prisiliečiau prie pyzdos. Vėl reikia pripažinti – ji turėjo gerą, saldžią, sultingą, sunokusią pyzdą – matote, kiek epitetų. Perbraukęs per ją bybiu, – o ji nuo šių prisilietimų tapo dar karštesnė, ėmė dar labiau patikti ir mano bybiui, ir man, – aš įbedžiau jį į šitą sultingai varvantį minkštimą. Jisai įsiskverbė į ją, į tą paslaptingą vietelę. Nors ir pamokytas karčios patirties, šią vietelę ir toliau vadinu paslaptinga.
       Truputį ją papisau, bybiu plėsdamas bei dirgindamas sulipusį jos kanalą, jaučiau malonumą, tačiau mano bybis, be sąmonės praleidęs gal kokias šešias ar septynias valandas, taip iki galo ir nepritvinko jėgų, mano galva bei vaizduotė veikė kur kas geriau, nei vargšas mano žiedelis.
       Ją papisau, ji baigė, o aš net nespėjau kaip reikiant susijaudinti. Jos pyzda, kaip jau minėjau, visa skendo gleivėse, ji švelniai susiurbdavo mano bybį. Ji buvo ne isterikė, kaip Rozana, ji nesinervino, nerėkė, ji buvo geranoriška 33-jų ar 35-rių metų bobos pyzda, ji, atrodė, tarsi nepiktai įtikinėja ir bando nuraminti. „Visi numirsim, būk čia, čia šilta ir drėgna, karšta ir ramu, tik čia žmogus jaučiasi savo vietoje“, – štai ką pasakė pyzda; jos, minkštos, putlios bei išpurtusios, žodžiams aš pritariau. Blogiau pasidarė, kai ėmė kalbėti pati Rozana. Gerai, jeigu būtų kalbėjusi tik angliškai, tačiau ji mokėjo ir rusiškai, dažnos kelionės į SSRS bei jos meilužiai rusai padarė savo.
       – Tau neišeina baigti, – kalbėjo ji, truputį dusdama nuo pisimosi ritmo. – Tu per daug nervingas, per daug skubi, neskubėk, neskubėk, mielasis!
       Būčiau jai smogęs, tačiau ji nebūtų supratusi už ką. Juk negalėjau jai paaiškinti, kad su akcentu tariami rusiški žodžiai mane nervina, kad man tada atrodo, jog esu ne lovoje, o baisiose ir skurdžiose rusų emigrantų laikraščio patalpose su apskurusiais tapetais, dulkėmis, smarve bei šiukšlėmis. „Tu baigei“, – ištaria ji, ir tuo metu, kai išgirstu jos plonytį „ei“, nematoma ledinė ranka sugniaužia mano bybį. Jis geibsta, vysta, mano vargšas pražydęs žiedelis, kadaise mano pasididžiavimas, dažnai mano nelaimė. Negaliu, nieko negaliu, visiškai nieko nebegaliu... ir nenoriu...
       Na ką gi, prisiverčiau sužvėrėti, moku, kai reikia, užsigeidžiau jos dejonių, riksmų bei šauksmų. Ištraukiau iš jos niekam nereikalingą savo niekniekį ir nusliuogiau žemyn. Išskėčiau jos kojas, iškišau dabar taip man reikalingą liežuvį, juo paliečiau savo lūpas, apsilaižiau, po to ėmiau juo liesti jos lytines lūpas. O, jos kūnas įvertino šį malonumą. Jis krūptelėjo ir įsitempė. Iš pradžių patikrinau visas jos pyzdos kerteles bei užkaborius, man to būtinai reikėjo, išmaniau savo reikalą, reikėjo patikrinti, kur kas padėta, o tada jau imti veikti.
       Patikrinau. Tikrinau lėtai irdamasis į priekį. Mėgstu pyzdos kvapą ir skonį. Ji, pyzda, man nekelia jokio pasibjaurėjimo. Jaučiu jai meilę. O Rozanai meilės nejutau. Suteikdamas malonumą jos pyzdai, tarsi atstūmiau Rozaną. Karštai ir aistringai įsiskverbdamas liežuviu į jos minkštą, iki pat įsčių vedantį kanalą, su pasitenkinimu klausydamasis tylių kito gyvūno kūkčiojimų, – tą labai mėgstu, – supratau, jog ji visiškai ne ta, kurios man reikia.
       Su ja negalėjau būti laimingas, o pripratęs prie laimės, – pastaruosius ketverius metus gyvenau visiškai laimingas su Jelena, – iš įpročio jos ieškojau. Nekreipiau dėmesio, kad dauguma žmonių taip ir gyvena nelaimingi, moterys ir vyrai tarpusavyje bendrauja lyg prostitutės su savo klientais; nuobodu ir nepakeliama galbūt, neduok tu Dieve, taip ir nerasiu kitos Jelenos, ne, ne jos dublikato, o kitos laimės.
       Na, pisdamas ją liežuviu, apie visa tai, aišku, nemąsčiau, elgiausi prideramai, įsijaučiau į šį užsiėmimą, įsijaučiau į jos pyzdą. Mano burną, nosį bei pusę veido dengė lipnios gleivės, tas tepalas, kurį jos išskiria, kad lengviau tilptų mūsų bybiai, taip jau gamtos surėdyta. Pirštais liečiau visas tas slaptas minkštas bei šilkines vieteles greta pyzdos, troškau papildomai ją įjaudrinti bei pamaloninti, neužmiršdamas visą laiką stipriais liežuvio judesiais dirginti jos kanalą.
       Ji baigė, chebra, savo dejonėmis bei aikčiojimais, beje, nelabai išraiškingais, suteikdama man šiokį tokį malonumą. Tačiau koks didžiulis skirtumas, chebra, ar pisi mylimą, ar nemylimą moterį! Skiriasi kaip žemė ir dangus. Štai, prašom, gera pyzda, viskas gerai, ir jos kojos geros, gal net geresnės už Jelenos, ir plaukai, ieškojau jos privalumų – jų radau, tačiau, chebra, jai buvo mažų mažiausiai 33 metai, ji buvo crazy isterikė, ją, be amžino žydų tautos skausmo, slėgė ir nenormali asmeninė kančia. Neteisiu: aš pats ne ojojoj koks normalus, prisipažįstu, tačiau aš jos nemylėjau, chebra, ką gi galėjau sau padaryti, a?
       Pasirodo, meilė pavertė mane iškrypėliu, ar nemanot, jog meilė – tai tam tikras seksualinis iškrypimas, retai sutinkama liga, galbūt ją reikia įrašyti į medicinos vadovėlį greta sadizmo bei mazochizmo. Dėl šio iškrypimo jaučiuosi toks vienišas, man sunku rasti partnerį.
       Ji baigė, paskui ją pisau bybiu, po to nepisau, po to pisau vėl. Visa ta naktis man priminė kažkokį mėsos tąsymą. Na, nežinau, visi žmonės skirtingi, gal kam nors visa tai atrodytų ir neblogai. Ir prieš mane, ir po manęs, ir tuo metu Rozana turėjo gerbėjų, iš pažiūros gana padorių vyrų, aš tikriausiai vis dėlto stipriai pamišęs dėl meilės, nes kai kurie iš jų, tie, kuriuos artimiau pažinojau, iš tikrųjų siekė Rozanos.
       Galų gale nurimome, išsitiesėme ant geltonų jos paklodžių ir užsnūdome nevykusiu, trumpu, kažkokiu griozdišku rytiniu miegu. Žinote, kada ji pabudo? Atspėkite! Šeštą. Išprotėti galima. Ji prabudo labai pikta, truputį pagulėjo, paskui ėmė keltis.
       – Ar žinai, ką vakar išdarinėjai? – paklausė ji, o man, nors ir baisiai norėjau miego, kažkodėl sugrįžo humoro jausmas, niekada nemaniau, kad gali susijungti tokia graži porelė – humoras ir miegas.
       – Nieko neprisimenu, – pratariau, susisupdamas į geltoną su raudonomis gėlytėmis paklodę, susisupdamas tik vos vos, tiesą sakant, paslėpdamas tik bybį, net jai nevengiau dar kartą parodyti gražaus savo kūno gražioje pozoje. Mylėjau savo kūną, ko gi iš manęs norite.
       – Neprisimeni, tu glėbesčiavai Lilę, – tarė ji patetiškai. Kinės vardas, pasirodo, buvo Lilė. Ji iš tiesų buvo panaši į leliją.
       – Aš glėbesčiavau Lilę! – ištariau apstulbusiu balsu. – Tu ką, Rozana, iš tikrųjų? O Dieve, kaipgi galėjau taip prisigerti! Žinai, per savo gyvenimą keletą kartų buvau siaubingai bei patologiškai apgirtęs. Pirmą kartą, kai lydėjau iš SSRS išvykstantį Olegą Čikovanį, savo draugą, tada išgėriau dvi taures sauso vyno, o pabudau tik rytą, mane net sniegu bandė trinti, tačiau niekas negelbėjo. Kitą kartą taip nusigėriau, jog kažkodėl ėmiau lįsti prie geriausio savo draugo žmonos, pakišau po jos suknele ranką, – tęsiau toliau atgailaujančiu šventojo kankinio balsu, – ir savo draugo netekau visiems laikams.
       Pirmuoju atveju sakiau gryną tiesą, antruoju – truputį melavau. Įlindau vienai damai po sijonu jau per pirmąjį mūsų susitikimą, tačiau ji, šita dama, taip mylėjo poetus, o jos vyrui buvo nusispjauti, kas landžioja po jos sijonu, jo paties tada netgi nebuvo, buvau kartu su savo draugu Dima – gražuoliu poetu, tuometiniu jos meilužiu. Dima tada įsižeidė, tačiau neilgam.
       – Nepyk ant manęs, Rozana, – pasakiau patetiškai, – tai mano nelaimė, mano liga, mūsų šeimoje visi alkoholikai, – kalbėjau nė kiek nesidrovėdamas, – mano dėdė, gydytojas, žuvo po traukinio ratais. Tau šito nesakiau, buvo gėda, tačiau dabar turiu prisipažinti. Laikausi, bet tai paveldima liga, kartais neturiu jėgų su ja kovoti. – Iškilmingai atskleidžiau tariamą paslaptį, netgi pakilau iš lovos ir atsisėdau.
       Įžūlus mano melas padarė jai įspūdį. Įdėmiai žvilgtelėjusi į mane, ji atsiduso ir tarė:
       – Taip, aš įtariau, kad kažkas tau negerai, bet maniau, jog tyčia nori man atkeršyti už tai, kad negaliu skirti tau dėmesio. Mačiau, kaip nervinaisi, bet čia juk party, susirinko tiek daug žmonių, vienas teiraujasi druskos, kitas – pipirų, trečias – dar ko nors, jie taip mane nuvargino.
       – Lilė turėjo išeiti, – tęsė ji, – visi matė, kaip tu su ja glamonėjaisi, negerai, kodėl rusai visada taip nusigeria. Buvo įdomių žmonių, tas poetas Džordžas ketino skaityti eilėraščius, manėme, po to paskaitysi ir tu. Kodėl nusigėrė tavo draugas? – paklausė ji. – Kodėl jūs, rusai, amžinai nusigeriate? Ir Maša nusigėrė. Viename kampe gulėjo girtas rusų poetas, kitame – girtas rusų rašytojas.
       – Jau sakiau, kodėl nusigėriau, – liūdnai ištariau aš. – Taip atsitinka retai, tik tada, kai labai nervinuosi. Jei esu ramus, tada viskas gerai. Dažnai man trūksta jėgų kovoti su savo liga, – užbaigiau aš ir niūriai sustingau nuolankia poza. – Atleisk man, Rozana, – pridūriau.
       Vėliau, jau išsiblaivęs, fotografas Seva papasakojo, jog aš neklydau, kinė atrodė ochujitelnai, jog jis, Seva, atėjęs kartu su žmona, vis dėlto tikėjosi ją pakabinti, tačiau vos susiruošęs išvydo mane jau gulintį su ja, įsivaizduokite, gulintį, apsikabinusį ir kažką jai kalbantį, visų akivaizdoje ko ne su ja besimylintį.
       – O kaip ji reagavo? – paklausiau Sevos.
       – Ji gulėjo ir, žinoma, jautėsi nepatogiai, – juk aplink minia žmonių, – bet mačiau, kad jai patinka, ji kikeno. Rozana ją išvijo, netgi apsiverkė iš pykčio. Jei turi tokią draugę, geriau jos niekur nesikviesk, – filosofiškai užbaigė Seva.
       Apie visa tai Seva papasakojo vėliau. Tačiau ir tą rytą man paaiškėjo, ką veikiau su Lile. Gerai save pažįstu.
       – Taip, tu nervinaisi, nes aš nekreipiau į tave dėmesio, – bandė įsikalti sau Rozana.
       O mane apėmė snaudulys, atrodė, tuojau pat saldžiai užmigsiu. Manote, užsnūdau? Bybio. Ji neleido man miegoti. Vokiška meilė tvarkai šaukė ją iškuopti butą. Kadangi namuose buvau aš, reikėjo išnaudoti ir mane. Vėliau ne kartą stebėjausi jos sugebėjimais išnaudoti mane ir greičiausiai visus. Netgi pasimylėjusi, netgi antrą valandą nakties ji neužmiršdavo prieš man išeinant į rankas įbrukti maišą šiukšlių, kurį pakeliui turėdavau išmesti į šiukšlių vamzdį. Kai užsukdavau pas ją pasideginti, ji visada sugalvodavo man darbo: turėjau padėti persodinti gėles, atsirasdavo kitų tokių pat svarbių reikalų...
       Ir tą rytą ji neleido miegoti. Užuot gulėję, snaudę, po to pabudę ir vėl pasimylėję, – šiaip ar taip, bet tą naktį tapome meilužiais, – buvau priverstas šliaužti į svetainę. Svyravau iš nuovargio, mano akys taip merkėsi, jog vokus reikėjo ko ne pirštais prilaikyti. Paskui mes lyg dvi mieguistos musės, ji pikta ir nervinga musė, o aš nelaiminga, kitiems paklūstanti, pusryčiavome verandoje.
       Stalas buvo gražiai padengtas, tik per mažai valgio. Būčiau galėjęs valgyti ir be lėkščių, kad tik jo būtų daugiau. Ji kažką bambėjo ir vos neverkė, nuolat bėgiojo prie telefono, ilgai kalbėdavosi, neužmiršdama visiems pasakyti, jog vakar ji rengė party ir rusai baisiai nusigėrė.
       Iš didžiulio butelio gėriau vyną, kaitri saulė laužė galvą. Ant stalo gulėjo perpjautas ryškiai raudonas pomidoras, pūtė lengvas vėjelis, atrodė, visko užtenka, kad būtum geros nuotaikos, būtum laimingas, jei ne Rozana. Gėriau vyną, jo prinešė tiek daug, jog atsargų turėtų užtekti visam mėnesiui. Ji visiems pasakė, kad jo atsineštų, visi klusniai taip ir padarė.
       Iš galono talpos indo nugėriau tris taures kalifornietiško šabli, baisus šūdas, reikia pasakyti, mieliau būčiau išgėręs butelį božolė, mačiau, Rozanai liko penki ar septyni gero vyno buteliai, kam gerti šūdą, jeigu galima mėgautis geru vynu? Tačiau ji man nepasiūlė, o aš su ja, tokia nervinga, nenorėjau apie tai kalbėtis, ji to ir nesuprastų. Vėliau ji visada mane vaišindavo blogu vynu, nors šalia gulėdavo ir geras – prancūziškas ar ispaniškas.
       Iš esmės ji juk elgėsi teisingai, ūkiškai – negi išmesi tokį vyną. Visada pasiteiraudavo: „Ką, blogas vynas?“, tačiau neįstengdavo savęs pergalėti ir būtinai vaišindavo blogu. Vargšelė, kokias dvasines kančias jai sukeldavau. Kartais norėdavau surikti: „Taip, blogas, blogas, šūdinas vynas! Duok man, Rozana, štai šito – ispaniško! Išmanau juos, ką, Rozanka, gaila gero vyno, juk vis tiek pati neperki – jo atneša, taigi duokš! Tempk čionai, ir ne kokią taurę, o visą butelį!“
       Et, niekada to nepasakiau, mane išauklėjo mama su tėčiu – komunistu bei politruku, dirbusiu MVD² čekistų dalinyje. Kol galėjo, tol auklėjo: „Nekalbėk, Edička, žmonėms į akis apie jų silpnybes, pasigailėk jų, neskriausk. Žmonės su silpnybėmis jau ir taip nuskriausti!“
       Jai, Rozanai, nejaučiu pykčio. Na, jeigu ją ir laikau šykščia, tai argi ji dėl to kalta? Ji gimė tokiame pasaulyje, kuriame niekas neauklėja vaikų taip, kad šie taptų lengvabūdžiais lėbautojais bei švaistūnais. Tai, kas įsigėrė į mūsų – barbarų – gruzinų bei rusų kraują, – platus mostas, noras pasirodyti, perdėtas dosnumas, – kaip tame anekdote: vietoj arbatpinigių gruzinas šveicoriui atiduoda savo paltą, o vietoj žodžių „grąžos nereikia“ ištaria „palto nereikia!“ – vargu ar tai pridera Vokietijos žydų šeimoje išauklėtai merginai.
       „Atvykai į svetimą šalį – kentėk, čia kiti papročiai“, – sakiau sau, liūdnai žiūrėdamas, kaip su kiekvienu gurkšniu mano taurėje mažėja vyno. Ačiū Dievui, kol ji ėjo prie telefono, savo taurę spėjau ištuštinti dar porą kartų, gerai, kad galoninis butelis dėl to beveik nenukentėjo.
       „Ar ji suvokia, jog apie ją galiu susidaryti tokią nuomonę, pažiūrėti į ją iš tokios netikėtos pusės? – mąsčiau aš. – Turėjo tikėtis ir šito, juk vis dėlto lankėsi Rusijoje“.
       Et, gal tai ir smulkmenos, bet iš jų susidėliojau visą jos paveikslą. Buvau atviras, tikrai atviras žmonėms, stabtelėdavau gatvėje išgirdęs kokį žodį, ieškojau meilės, norėjau ir galėjau pats ją atiduoti, tačiau tokioje situacijoje neįstengiau. Jos badė akis, juk neišplėši iš krūtinės net ir mažų priekaištų. Net ir ją pisdamas neįstengiau užmiršti šitų smulkmenų, nepajėgiau vien žiūrėti į saldžią jos pyzdą ir nematyti jos šykštumo, sakau savo nuomonę, tik savo nuomonę, ponai. Jums galbūt visa tai įprasta.
       Jai nesipiršau. Bet jeigu mes buvome meilužiai, o ji turėjo gero vyno, tai kodėl gi jo man neduoda – štai šito niekaip negalėjau suvokti. Aš juk niekam nieko negailėjau. Juk Rusijoje aš, neturtingas žmogelis, tokias puotas savo svečiams iškeldavau, ponai! Pavyzdžiui, švęsdamas gimtadienį, su bičiuliais eidavau į turgų ir nupirkdavau pusmaišį mėsos, ponai, sukviesdavau keturiasdešimt žmonių, nupirkdavau tiek alkoholio, kad kiekvienam užtektų pagal rusišką skaičiavimą: berniukui – butelis degtinės, mergaitei – butelis vyno. Išleisdavau visus pinigus, visus iki paskutinės kapeikos, kartais ir pasiskolindavau, banke neturėjau jokių sąskaitų, per daug nesidomėjau, kas bus rytoj. „Dievas davė dantis, duos ir duonos“, – taip sakydavo mano močiutė Vera.
       Mano svečiai valgydavo, gerdavo, o prisigėrę dažnai kivirčydavosi su šeimininku.
       Dabar aš šiukšlė, elgeta svetimoje šalyje, bet vis tiek ką nors pavaišinu. Ir ne aš vienas toks baisus geruolis. Ir Edikas Brutas – kaimynas – pamaitina visus, jei tik turi kuo. Žmogų pirmiausia reikia pamaitinti bei pagirdyti. Tada tampi jo draugu.
       Apskritai supratau, jog esame iš skirtingų pasaulių, tačiau nieko sau negalėjau padaryti. Reikalavau Rozanos laikytis barbariškų svetingumo papročių. O ji buvo civilizuota dama.
       Tada, po pusryčių, visiškai suglebau, tingiai išsidrėbęs sėdėjau kėdėje ir, žinoma, nenorėjau kažkokiu valikliu šveisti vakar primindytų grindų, norėjau nemirksėdamas spoksoti į Hudzono upę, į vandenį, norėjau, kad kaktą gairintų vėjas, kad, sudėjęs ant stalo rankas, užsnūsčiau šitame šviesiame bute, norėjau, kad Rozana virstų jauna Jelena, tokia, kokia ji buvo anksčiau.
       Jokių miegojimų. Ta dama puolė į isteriją, o paskui paniurusi, bemaž su ašaromis akyse tiesiai pareiškė: arba tvarkai butą, arba turi eiti namo. Dar pasakė, kad jei noriu, galiu eiti miegoti į jos miegamąjį, tačiau ištarė tokiu tonu, jog iškart supratau: kurgi ten benueisi! Nenorėjau su ja pyktis, be to, jaučiausi ir kaltas, kad per bicentennial celebration³ pridariau nemažai rusiškų kiaulysčių. Pridariau, prisipažįstu. Jei esu kaltas – prisipažįstu, bet aš juk nelaimingas Edička, supraskite ir mane.
       Išploviau jai grindis, išsiurbiau jai nuostabų, patį šviesiausią pasaulyje koridorių, miegamąjį bei visus kitus kambarius. Padariau visus darbus, žalodamas savo sveikatą. Tai buvo pats didžiausias savęs prievartavimas, kokį tik patyriau gyvenime, pats netinkamiausias būdas išsipagirioti. Jei ne sušiktas vynas, kurį gėriau jos ilgų bei nuobodžių telefoninių pasikalbėjimų metu, nebūčiau baigęs tvarkyti, būčiau nugriuvęs. Kone paskutinį kvapą išleidau ir, Rozanos dėka beveik sklandydamas virš savo pagirių, staiga pamačiau, jog jėgų yra net tada, kai jų visai nebelieka.
       Netrukus ją aplankė dviem aukštais žemiau gyvenantys kaimynai. Ji – žydės ir indėno, nežinau, kokios genties, mišrūnė. „Jie, kaip ir rusai, serga nacionaline liga – girtuoklyste!“ – rusiškai mestelėjo mano pusėn Rozana. – „Jos tėvas – alkoholikas!“
       Po didvyriško mano žygdarbio ši eksploatatorė atgijo ir atrodė patenkinta. Negalėjau suprasti tik vieno – kodėl gi ji pati netvarkė buto, o kažką pyzdielino telefonu arba trypčiojo vietoje su kokiu nors daiktu rankose, kodėl gi jos butą turėjo sutvarkyti paklaikęs nuo girtavimo velferininkas Edička? Bybis žino, iki šiol negaliu to niekaip suprasti. Su ja buvome pažįstami kokias šešias dienas, ne daugiau. Galbūt ji manė, jog esu jai nusikaltęs, todėl savo kaltę turiu išpirkti atlikdamas darbo prievolę. Tačiau kuo gi buvau nusikaltęs? Jai netgi neprisipažinau meilėje, liežuvis neapsivertė.
       Susėdome balkone, tai yra jos penthauze. Ji paklausė, ar tie žmonės valgys dešrelių, ar dešrelių valgysiu aš. Pasakiau, taip, valgysiu. Kiek? – pasiteravo ji. – Dvi? Tris? – Ji nesakė „keturias ar penkias“. Atsakiau, jog tris, nors galėjau atsakyti – nė vienos, bet žmonės yra silpni, norėjau valgyti, neišlaikiau, ištariau – tris. „Jis šitiek valgo!“ – tarsi juokaudama pasakė jiems Rozana. Po to įvykio liguistai išdidus savimyla Edička valgydavo pas ją tik tada, kai susirinkdavo svečiai. Kai būdavome vieni, visada atsisakydavau, buvo nepatogu prieš ją, nenorėjau, kad ji patektų į keblią padėtį. Be to, pas ją užkandęs, vis tiek likdavau alkanas – juk negalėjau pasakyti, kad man mažai dviejų ir netgi trijų dešrelių, mane ji, žinoma, būtų palaikiusi visišku apsirijėliu, nors tiek dešrelių man visai ne valgis. Lioviausi valgęs jos namuose, o ji daugiau ir nesiūlė.
       Man buvo baisiai įdomu ją stebėti. Jos dėka susipažinau su kai kuriais, nors ir ne itin ryškiais, vakariečių moterų charakterio bruožais. Nepasakyčiau, kad specialiai ją tyrinėjau, iš pradžių maniau, jog tada, kai sumažinsiu kokius nors savo reikalavimus moteriai, ji ims man nors truputėlį patikti. Siekdamas šio tikslo net ėmiau vaizduotis, jog ji nelaiminga, ėmiau jos gailėtis. Tačiau iliuzija apie jos nelaimingumą greitai išsisklaidė. Taip, ji buvo šiza, tačiau reikli bei praktiška šiza.
       Tą dieną, saulei jau leidžiantis vakarop, atėjusiai porai ji angliškai perskaitė mano knygą „Mes – nacionaliniai didvyriai“, laimė, kad rankraštį sudarė atskiri gabalai, todėl jį galėjai perskaityti vienu prisėdimu. Knyga jau seniai gulėjo pas ją, tačiau, sprendžiant iš jos susidomėjimo, – skaitė ją pirmą kartą. Abejingai klausiausi nutaisęs ironišką veidą, bet širdies gilumoje baisiai piktinausi. Kaip galima būti tokia nesmalsia, – mąsčiau. Juk jai buvau įdomus, juk dažnai man skambindavo po du ar tris kartus per dieną, kviesdavosi pas save, pagaliau juk pisosi, norėjo pistis su manimi tol, kol aš pats greit nesilioviau to daręs, nes aiškiai supratau, jog man to visiškai nereikia. O ji nerado laiko perskaityti mano knygos. Tuo pasakyta viskas, štai kaip lengvai galima perprasti šią moterį – aš, kaip ir visi kiti šiame pasaulyje, buvau jai reikalingas tik tiek, kiek buvau jai, Rozanai, naudingas. Ji negalėjo man skirti nė trupučio savo laiko, net 30–40 minučių perskaityti mano knygai. Nejaugi neįdomu, apie ką rašo šitas rusas (arba japonas, kinas, indas), kuris mane dabar pisa.
       Ne, jai ni chuja nebuvo įdomu. Kiekvienas trokšta, kad jį mylėtų. Trokšta visi: ant suoliuko nakvojantis gatvės valkata ir didžiulį kapitalą valdantis turčius. Ir nei vienas nenori mylėti pats. Tiesa, manyje slypi beviltiška meilė moteriai, kuriai esu nereikalingas, Jelenai. Tačiau jei kalbėtume atvirai, aš ir save kartais įtarinėju. O jei staiga nebūčiau vargšas, gyvenantis iš velferio, jeigu, tarkime, rytoj lyg iš dangaus nukristų turtingas meilužis ar meilužė, kuri mane įsimylėtų, galbūt apsuptas naujos meilės bei turtų, aš ir užmirščiau Jeleną. Ne iš karto, ponai, po truputėlį, gal vis dėlto užmirščiau, a? Deja, niekada neturėjau progos patikrinti savo įtarimų, neturėsiu jos ir ateity. Likimas man siūlo vienintelę išeitį.
       Retkarčiais Rozana atrodė gana miela, tada, kai žiūrėdavo į save veidrodyje, besimatuodama kokią nors suknelę, tada ji buvo be grimasos. Beveik visą likusį laiką jos veidą buvo iškreipusi nervinga grimasa, kažkoks raumenų traukulys, kuris ją tiesiog bjaurino. Jau minėjau, jog mėgau sėdėti jos svetainėje už stalo prie ilgos stiklinės sienos, visi koridoriaus bei svetainės langai žvelgė į Hudzono upę, mėgau sėdėti ir tylėti. Temo, į veidą dvelkė vėjelis, kitame krante, Niudžersyje, degė žiburiai, o širdį man spaudė keistas visiškos vienatvės pojūtis, nors Rozana kažką ir kalbėjo, gal apie tai, kokie mudu draugai, kaip gerai, jog mes draugai, gal ji skundėsi, kad pamiršau esąs jos draugas... Jos žodžių beveik negirdėjau, žiūrėjau į vandenį ir intymiai bendravau su vėju.
       Po liepos ketvirtosios prabėgus kokiai dešimčiai dienų, išpisau ją vėl, dabar jau viskas klojosi kuo puikiausiai, tik vėl lyg ir varžiausi, jog nepateisinu jos lūkesčių, nepisu jos nuolat. Išpisau, kaip sakoma, iš pareigos. Išpisau ir, žinoma, toliau gulėjau jos lovoje, o ją nuo vaistų apėmė miegas, nors dar vartėsi ir nemiegojo.
       Staiga prisiminiau Slavos Deivido pasakojimą apie tai, kaip viena Niujorko mergužėlė puolė į isteriją po to, kai jie karštai pasimylėjo. Ji išvijo jį lauk, nes negalėjo, įsivaizduokite, miegoti vienoje lovoje su kitu žmogumi, nebuvo pratusi. Meilė lieka meile, o miegas turi būti sterilus, gilus ir ramus.
       Prisiminęs šį pasakojimą bei gerbdamas asmens laisvę, šiaip ar taip, gyvenau ne SSRS, mingančios ir besikuičiančios Rozanos paklausiau, ar nenorėtų ji likti viena, juk aš galiu nesunkiai pareiti namo, nors jau ir vėlu. Turėjau slaptų ketinimų išvengti isteriško ryto, nenorėjau matyti, kaip ji šeštą valandą pašoka iš lovos.
       Tačiau tada ji pasirodė reikiamo lygio. Taip, ji neįpratusi miegoti su kažkuo vienoje lovoje, visą laiką ji miegodavo viena, tačiau jau vėlus metas, teks ilgai laukti metro, tad man verčiau pasilikti.
       Man nuoširdžiai pagailo Rozanos, kad ji štai taip padrikai besipisdama praleido visą savo gyvenimą. Pisosi, manau, ji gana daug, tačiau niekada nepatyrė neįtikėtinos laimės miegoti kartu su mylima būtybe, tamsią naktį justi ramų kito gyvūno kvėpavimą ant savo peties. Netgi tada, kai su Jelena jau nebesimylėjome, vis tiek miegodavome kartu, kartais per miegus ji mane apkabindavo, o aš, sulaikęs kvėpavimą, kiaurą naktį pragulėdavau, bijodamas net krustelėti, kad tik nedingtų, neišnyktų ta maža rankutė. Mano akys sruvo ašaromis, verkiau ne iš silpnumo, ni chuja, o iš meilės. Ek, vargšė crazy Rozana. Man jos pagailo.
       Išaušo rytas. Blausi apniukusios dienos šviesa skverbėsi į miegamąjį, o aš atsitokėjęs pamačiau, jog pisu Rozaną iš užpakalio, pasiklupdęs ją ant kelių. Spausdamas jos užpakalį, mąsčiau: „Dieve, kaip viskas atsibodo, štai taip, be meilės, ir rytas nykus, ir aušra pilka, kaip viskas neįdomu“, – taip bybis ir nulinko.
       Pas ją rinkdavosi sugniuždyti žmonės. Kartą užsuko vyras, sergantis neišgydoma venerine liga. Ši liga trumpam praeidavo, tačiau po to pasireikšdavo vėl. Niekada nebuvau girdėjęs apie tokius atvejus, tačiau štai priešais mane sėdėjo gyvas egzempliorius, o Rozana lyg puiki gidė pasakojo man jo ligos detales, sakė, jog dabar jį paliko žmona. Nepaisant nekokių mano reikalų, ironija manyje tūnojo taip giliai, jog aš širdyje kvatojausi, besigėrėdamas mūsų kompanija. Jis – muzikos kritikas, sergantis ta šlykštyne, išstypęs šviesiaplaukis, aš, sergantis meile, ir ji – taip pat serganti savo liga. Trys ligoniai nuėjo į kiną, o po to užsuko į restoranėlį. Nevalgiau, nors ir norėjau, išgėriau tik taurę rožinio vyno. Mokėjo „venerinis“, o aš turėjau jam padėkoti. „Dėkui“, – pasakiau, nes neturėjau pinigų. Taip liepė Rozana: „Padėkok jam“, – pasakė ji. Aš padėkojau.
       Pamažu priėjau prie išvados, jog ji man ni chuja nereikalinga. Palaikiau su ja ryšius nebent tam, kad nors kiek dalyvaučiau amerikietiškame gyvenime, matyčiausi su kokiais nors žmonėmis, kad būčiau ramesnis. Netiesa, kad apie ją blogai galvojau, apie ją galvojau gerai, tik štai tą rytą supratau, jog trokštu ne šito jau subrendusio monstro, o jaunutės, naivios, jautrios ir gražios merginos. Tačiau tokių merginų niekas nesiūlė, į pasaulį galėjau patekti tik per du ar tris žmones, o juk tam, kad atrastum tokią merginą ar vyriškį, – minėjau, jog man jau buvo tas pats, – reikėjo ją ar jį kažkur sutikti.
       Kur? Glikermanai nuo manęs nusigręžė, nes žinojo, jog bandžiau pasmaugti Jeleną. Jie nusprendė, kad iš tokio žmogaus gali laukti bet ko. Kokius penkis kartus skambinau Tatjanai, norėjau susitikti, tačiau kiekvieną kartą ji atidėliojo mano vizitą, sugalvodama vis naujų priežasčių, atidėliojo tol, kol neįsitikinau, jog tenai niekaip neprasimušiu. Ir kokiam galui! Kalbėjau blogai, savo pokalbiais nieko negalėjau sudominti, tad ko man vaikščioti į jų party. Man, gyvenančiam iš velferio, reikėjo bendrauti su tokiais pačiais, kaip aš pats, o ne stengtis patekti į menininkų bei aktorių draugiją, neužimti vietos Glikermanų svetainėje, nesitrinti šalia Avedono bei Dali. Lioviausi jiems skambinęs.
       Kiti mano pažįstami, žinoma, irgi buvo neką geresnės nuomonės apie mane, Jelenos smaugiką. Nevidonas barbaras Edička šiame pasaulyje iš tiesų pasijuto tikru menkysta, patys matote, niekur negalėjau rasti taip reikalingų pažįstamų, be jų tiesiog dusau, ir būtent dėl to nenutraukiau santykių su Rozana. Kaip įmanydamas irgi buvau apdairus.
       Tariu „buvau“, nors šis žodis reiškia tą patį, kaip ir žodis „esu“. Šis periodas dar nesibaigė, juo, šituo periodu, gyvenu ir dabar. Šį mano gyvenimo tarpą puikiai apibūdina naujas mano įprotis, man visiškai netikėtai gimęs naujas posakis. Būdamas savo kambaryje arba naktį eidamas gatve, dažnai susizgribdavau nuolat piktai kartojantis vis tą pačią frazę, kartais garsiai, kartais pats sau, kartais pašnibždomis: „Eikit jūs visi na chuj!“ Gerai skamba, a? „Eikit jūs visi na chuj!“ Skamba gerai. Labai gerai. Taip aš kalbu pasauliui. O ką kalbėtumėt jūs mano kailyje, a?
       Būdamas laimingas beveik nepastebėdavau, jog pasaulyje tiek daug nelaimingų žmonių. Dabar jų nesuskaičiuojama daugybė. Kartą su Rozana užsukome į svetimą tuščią butą pašerti kačių.
       – Čia gyvena mano draugė, kurią paliko vyras, – pasakė Rozana, – jam labai sekėsi, jis turtingas advokatas. Kartu jie pragyveno dešimt metų, susituokė bemaž vaikystėje, o dabar jis ją paliko. Jai 29-eri, jam ji paaukojo geriausius savo metus, dabar jai baisi depresija.
       Čia, šiame puikiame, didžiuliame, nors ir standartiniame bute su vieninteliu gyvu sutvėrimu – kate, tvyrojo kažkokia velniška atmosfera.
       Nors jame gyveno turtuoliai, o Leksingtono butukas, kuriame įvyko mano nelaimės, buvo skurdus bei purvinas, tačiau abu jie turėjo daug ką bendro. Visi daiktai atrodė lyg užtemdyti kažkokio šešėlio, šešėlis sklandė ir pačioje erdvėje, čia, kaip ir Leksingtone, vaikštinėjo tragediją nujaučiantis gyvūnėlis. Jų – ponių kačių bei ponų šunų – nuojauta niekada neapgauna, jos užuodžia velnią geriau už mus, nes velnias daugeliu požiūrių irgi gyvūnas, jos jį atpažįsta, tada puola į kampus, ima kniaukti, blaškytis. Mūsų su Jelena katė tais laikais siaubingai kniaukė.
       Po mūsų apsilankymo šiame bute praėjus kokam mėnesiui ar daugiau, tą paliktą moterį netyčia sutikau pas Rozaną. Ji buvo labai sulysusi, 90 svarų, aukšta mergina atsikišusiais keliais. Jai ką tik padarė abortą, ir nors Rozana su grynai moteriška piktdžiuga pasakė, jog „ji atrodo siaubingai“, tačiau mačiau, kokia ji simpatiška ir, pasakyčiau, netgi graži. Ji man patiko, su ja būtų kur kas maloniau mylėtis nei su Rozana, tačiau tai buvo neįmanoma. Rozana niekada nebūtų to leidusi, kai tuomet pasirodžiau, ji net norėjo atsikratyti Frensės – toks buvo šios vargšelės vardas – ir įžūliu tonu mano pusėn rusiškai pareiškė, jog baisiai nuo jos pavargo, jog Frensė jau dvi valandas pasakoja apie savo nelaimes, apie tai, kaip iš pradžių ji norėjo pasilikti kūdikį vyro atminimui, kaip po to nutarė pasidaryti abortą, kaip viskas klostėsi. Apžiūrinėjau Frensę – tokio pat ūgio kaip ir Jelena, tik dar lieknesnė, tokios pat plonytės rankutės bei ilgi plonyčiai piršteliai, truputį rusvi šviesūs plaukai, maloni šypsena. Man buvo labai jos gaila, norėjau ją pabučiuoti, paglostyti jai galvą, ja rūpintis, su ja terliotis.
       Velniai žino, tačiau Rozana po to pasakė, kad nepaisydama savo skausmo ji jau norėtų susirasti turtingą vyrą. Matai, t u r t i n g ą, pabrėžė Rozana, ne tokį kaip aš. Rozana turbūt labai didžiavosi, jog tariamai nieko nedaro iš išskaičiavimo. Velniai ją žino, šitą Frensę, bet ji man patiko, galėjom užmegzti romaną, kodėl gi ne, tik galbūt susipažinęs su ja artimiau pamatyčiau, jog ji ne tokia įdomi, ji imtų mane erzinti. Netikiu, kad taip smarkiai kaip Rozana, nes ši mane jau erzino viskuo.
       Ji rašė disertaciją, rašė apie ukrainiečių sociologą bei juristą Bxxx. Ir anksčiau, ir dabar manau, jog tokios disertacijos ni chuja niekam nereikalingos, nebent tiems, kurie jas ginasi. Savo nuomonę be jokių ceremonijų pasakiau Rozanai jau pirmosiomis mūsų pažinties dienomis, ji įsižeidė. Rozana žavėjosi savo disertacija, tačiau rašė ją lėtai, mano nuomone, daugiau pyzdielino telefonu negu rašė. Šiaip ar taip, tačiau ji nuolat kalbėjo apie savo darbą, visiems užsimindavo, jog dirba. Tiems, kurie jos nepažinojo, galėjo pasirodyti, kad ji labai veikli moteris. Jei kalbėtume apskritai, čia pagyvenęs įsitikinau, jog čionykščiai žmonės dažnai dirba ne daugiau, o mažiau nei žmonės Rusijoje, čia jie mėgsta tik kalbėti apie savo darbą, apie tai, kiek daug jie dirba. SSRS viskas atvirkščiai: nacija nuo seno save laiko nemėgstančia dirbti, nors iš tiesų daugelis aria kur kas daugiau bei produktyviau už ponus amerikiečius. Gal mano žodžiai neteisingi, aišku, kad neteisingi, aš ir nenoriu būti teisingas. Rozanai anuomet pasakiau, neva jūs – amerikiečiai – baisiai mėgstate visiems po nosimi kaišioti savo darbą bei savo užimtumą. Rozana tada įsižeidė ir dėl savo šalies, ir dėl savo disertacijos, tačiau aš sakiau tiesą.
       Jei per vieną rytą, nuo 8 iki 12 arba 13 valandos, parašydavau vidutiniškai nuo penkių iki dešimties puslapių, tai ji, kaip pati sakė, vos išspausdavo du. Dirbdamas „Russkoje delo“, straipsnį parašydavau per dvi tris valandas, per pusmetį jų atspausdinau virš dvidešimt. O ji – dabar jau ruduo – iki šiol nesugeba parašyti aiškinamojo straipsnio apie mūsų su Aleksandru atvirą laišką „New York Times“ redaktoriui; šiostraipsnio prašė tas pats Čarlzas iš „The Village Voice“. Reikia daryti gerai, sako ji, nereikia niekur skubėti, o pati nieko nedaro. Šiaip ar taip, mes abu ligoniai, tik aš turbūt didesnis.
       Lioviausi su ja mylėtis, nežinau, kaip ji į tai reagavo, ne, nesiliovė man skambinusi, ji ir toliau laiko mane draugu, o man nepatogu sakyti, jog taip nėra. Be jos nieko daugiau neturiu, negaliu spjauti, apsisukti ir išeiti. Dar daugiau, imu manyti, jog ji vienintelis žmogus, kuriam esu reikalingas. Jau keletą kartų pasitaikė taip, kad ji paskambindavo man labai sunkiomis minutėmis, štai, matote, esu reikalingas tik beprotei. „Esu paranojikė“, – taip apie save sako ji pati. Jos kabinete ant sienos kabo Bakunino posakis: „Aš liksiu impossible person⁴ iki tų laikų, kol visi possible persons⁵ netaps kitokie“. Šis posakis – plakatas – tai jos audringos jaunystės prisiminimas: kovą prieš karą Vietname, dėstytojos darbą koledže, studentų mitingus bei mažus kairuoliškus laikraštukus.
       Per atsitiktinumą šiame pasaulyje ji iš tikrųjų tapo impossible person, tačiau koks impossible person tada esu aš, a? Tada turėčiau būti siaubingai nepakenčiamas žmogus. Nepakenčiamas buvau net ten, šalyje, savo laiku pagimdžiusioje Bakuniną, o čia nepritampu prie sistemos dar labiau, dar akivaizdžiau, ir pasekmės čia dar baisesnės.
       Ek, job tvaju mat'! Kartą pas Rozaną turėjo susirinkti svečiai. Manęs ji paprašė užsukti truputį vėliau, tartum užeičiau netyčia. Kai įgriuvau vidun, visa kompanija jau buvo susispietusi terasoje. Ten sėdėjo naujasis jos meilužis Džo, jo draugas – pagyrūnas fotografas su savo žmona – ir kažkoks vokietis, kurį Rozana, laisvai kalbanti vokiškai, – tai jos vaikystės kalba, – atsitempė tiesiai iš gatvės.
       Džo buvo kuo paprasčiausias vaikinas raudonais marškiniais. Kalbėjo jis labai greitai ir kažkaip šiurkštokai. Pamaniau, jog jis turbūt sėdėjo kalėjime, jis buvo pažymėtas kažkokia žyme. Tą patį SSRS laikais įžvelgiau ir Danielio elgsenoje, na, jūs turbūt girdėjote apie Danielio ir Siniavskio procesą. Tai štai, kartą stebėjau girtą Danielį. Jis, kalėjime praleidęs šešerius metus, prisigėręs tapo panašus į kriminalinį nusikaltėlį. Ne dėl to, jog kažkaip blogai elgėsi, ne, jis buvo tik girtas, nieko neįžeidinėjo, prie nieko nesikabinėjo, tačiau jo veidas, manieros, gestikuliavimas, visos kūno raukšlės bylojo, jog tai girtas kriminalinis nusikaltėlis. Lygiai taip pat mano akyse atrodė ir Džo – atrodė lyg girtas kriminalinis nusikaltėlis. Taip iš tikrųjų ir buvo – po kurio laiko paskambino Rozana ir pasakė, jog Džo prisipažino sėdėjęs kalėjime už prekybą drugs – narkotikais. Labai didžiavausi savo įžvalgumu, nors pagal tuos pačius įstatymus gyvena ir visas pasaulis, todėl nėra nieko nuostabaus, jog aš, trisdešimtmetis, šiuos įstatymus žinojau.
       Rozana pisosi su Džo; jei savyje būčiau pajutęs nors menkiausią nepasitenkinimo šaltuką – ni chuja, nieko panašaus, net džiaugiausi, kad ją kas nors pisa. Gerai, kad pisa, kodėl gi ne? O šiuo metu ji atseit pavargo nuo Džo ir su juo trumpam išsiskyrė, nepanoro kartu išvykti vykendui. „Su juo aš nerimauju“, – taip paaiškino ji. Ji nenori nerimauti, na chuj jai svetimos problemos. Be to, jis nuolat geria. Jis skulptorius, šitas Džo, galbūt kada nors teks išvysti jo skulptūras. Savo galvoje jis brandino kažkokius gana beprotiškus prožektus, ant pasaulinio prekybos centro pastato dountaune ketino rodyti savo skaidres, tik neprisimenu, ant kurio, pirmojo ar antrojo.
       Jų visai nesišalinau, atidžiai klausiausi pokalbio, tačiau su jais sėdėti man buvo neįdomu. Jie dėl nieko nesiginčijo, neaštrino pokalbio, apeidavo aštrias temas, be jokios priežasties juokėsi, visas jų pašnekesys buvo sulipdytas iš kruopelyčių – trumpučių anekdotų, juokingų nutikimų bei juokingų žodžių. Sunku pasakyti, ar neįdomūs buvo tik jie, „amerikiečiai“, ar neįdomūs man tapo apskritai visi žmonės. Manyčiau, jog Edičkai neįdomūs pasidarė tie žmonės, kurie tik sau, apie save, į save. Už amerikiečius man dar neįdomesni rusai. Chujovi mano reikalai, turiu galvoje – blogi.
       Rozana man aiški kaip dukart du, mane erzina jos ribotumas. Kaip matote, net negaliu pasinaudoti ja kaip moterimi, net to negaliu prisiversti.
       Retkarčiais netgi didžiuojuosi, jog esu persisotinęs, kad galiu lengvai apseiti be saldžios jos pyzdos. Šis bruožas, įgytas, aišku, per mano tragediją, skiria mane nuo kitų, trokštančių vien naudos sau, mylinčių tik save, gyvenančių tik dėl savęs. Jeigu sužinočiau, kad esu Rozanai reikalingas, kad galiu ją išgelbėti, jai padėti, ją pakeisti, iškart save atiduočiau, dabar jau man nebesvarbu, kam save atiduoti, svarbu, kad atiduočiau save visą. Tačiau jai jau nebepadėsiu, niekas jai nebepadės.
       Mes vis tolstame vienas nuo kito – atsitiktiniai pažįstami, keletą kartų susitikę ant geltonų jos paklodžių. Su savimi Edička išsineša tik lengvą Hudzono vėjelį, Niudžersio žiburius kitame krante ir Debiusi pjesę, kurią ji grojo.

       ¹ – aukštoji mokykla (angl.) (Atgal>>>)
       ² – Ministerstvo vnutrenych del (rus.) – Vidaus reikalų ministerija (Atgal>>>)
       ³ – Dviejų šimtų metų sukakties iškilmės (angl.) (Atgal>>>)
       ⁴ – nepakenčiamas asmuo (angl.) (Atgal>>>)
       ⁵ – pakenčiami asmenys (angl.) (Atgal>>>)

Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA. Romanas. Iš rusų k. vertė D. Pocevičius ir B. Januševičius. K.: KITOS KNYGOS, 2006.

Į viršų