anarchija.lt – menas

Leidykla „Kitos knygos“ išleido jau antrąją Richardo Brautigano knygą – „Upėtakių žvejyba Amerikoje“. Tai knyga visiems tiems, kurie pasiilgo trenkto hipiško pasakojimo, prisotinto šviesiu beprotišku humoru. „Kitos knygos“ džiūgauja, kad išėjus pirmąjai Richardo Brautigano knygai „Arbūzų cukrus“, atsirado nemažai skaitytojų, užgriebusių nerealią Brautigano dvasią ir sugebėjusių įžengti į jo komišką poetinį pasaulį... Tai nelengva vartotojiško rojaus pažadais įtikėjusioje, grožio kirčiais vanojamoje, įnikusioje į kičą Tėvynėje... Brautiganas veža, sielos broliai, nerealiai veža....

Upėtakių žvejyba Amerikoje

Knygos herojus vardu Trout Fishing in America – savotišką Dzen išpažįstantis žvejys, klajojantis po Ameriką, žvejojantis upokšniuose ir ieškantis nušvitimo. Užburiantis paprastumas, kuriuo Richardas Brautiganas išreiškia savo fantasmagoriškas vizijas ir svajones, tapo hipiškos pasaulėžiūros literatūrine kvintesencija, o „Upėtakių žvejyba Amerikoje“ – hipių biblija.

Brautiganas – pirmykščio gyvenimo ilgesys, niekad nesibaigianti vaikystė, sugrįžtanti haliucinuojančiomis vizijomis. Jo knygos – sugrįžimas į švarią pirmapradę – klajoklio, valkatos, girtuoklio, bomžo – būseną; nušvitimas, apsivalymas, praregėjimas, kurio fone civilizuotas (iš tiesų represuotas) gyvenimas atrodo, kaip apgailėtinos nuoplaišos.

Apie autorių

Richardas Brautiganas gimė 1935 m. Takomoje (Vašingtono valstija), mirė 1984 m. Bolinas, Kalifornijoje, gyvenimą baigęs savižudybe.
Trout Fishing in America padarė Richardą Brautiganą kontrkultūros stabu, knyga buvo išplatinta milžinišku tiražu. Tačiau laikai keitėsi, ir 9-ajame dešimtmetyje rašytojas buvo nuvertintas, dėl neva pernelyg naivaus, vaikiško rašymo stiliaus netekusio savo žavesio ciniškoje post-hipiškoje epochoje.

Ištrauka

JŪRA, JŪROS KELIAUNINKAS

Žmogus, kuriam priklausė knygynas, nebuvo apkerėtas. Nepanėšėjo į trikojį varną ant kiaulpienėm pražydusio kalno pašlaitės.
Jis, be abejo, buvo žydas, išėjęs į pensiją pirklys jūrininkas, kadaise torpeduotas Šiaurė Atlante, o dabar plaukiantis nuo dienos prie dienos, kol pasišauks mirtis. Jis užgyveno jauną žmoną, širdies smūgį, folksvageną ir namą Marino apskrity. Jam prie širdies buvo Džordžo Orvelo, Ričardo Oldingtono ir Edmundo Vilsono kūryba.
Kas per daiktas tas gyvenimas, žydas sužinojo šešiolikos, pirmiausia iš Dostojevskio, paskui iš Naujojo Orleano prostitučių.
Jo knygynas buvo tikra naudotų kapinių stovėjimo aikštelė. Surikiuotos eilėmis lyg naudoti automobiliai ten stovėjo tūkstančiai kapų. Daugumos knygų tiražai jau seniai buvo išparduoti ir niekam jos neberūpėjo, kadaise jas skaitę žmonės išmirė ar pamiršo, kas jose rašoma, ir, veikiamos organinio muzikos dėsnio, knygos atgavo nekaltybę. Tartum atgimusią mergystę jos saugojo praėjusių laikų autorinių teisių ženklus.
Užsukdavau į šį knygyną vakarais, kai netekau darbo tais baisiais 1959-aisiais.
Knygyno galukampy buvo įrengta virtuvėlė, joje šeimininkas variniame prikaistuvy virdavo tirštą turkišką kavą. Ten gurkšnodavau kavą, skaitydavau senas knygas ir laukiau metų pabaigos. Viršum virtuvėlės buvo nedidelis, kiniška širma atitvertas kambarėlis. Iš jo visas knygynas atsivėrė kaip ant delno. Kambary stovėjo sofa, stiklinė spinta su kiniškais niekučiais, stalas ir trys kėdės. O prie kambario lyg grandinėlė prie laikrodžio buvo prikabintas mažulytis tualetas.
Sykį po pietų sėdėjau knygyne ant taburetės ir skaičiau knygą, forma primenančią taurę. Jos puslapiai buvo švarūs kaip džino lašas, pirmasis skelbė:

Vaikis
Bilis*
gimė
1859 metų
lapkričio 23 dieną
Niujorke

Priėjo knygyno šeimininkas, uždėjo man ant peties ranką ir paklausė:
– Ar norėtum pasidulkinti?
Jo balsas buvo labai švelnus.
– Ne, – atsakiau.
– Klysti, – tarė jis ir, netaręs daugiau nė žodžio, išėjo iš knygyno. Gatvėje sustabdė du visiškai nepažįstamus žmones, vyrą ir moterį. Kelias minutes su jais kalbėjosi. Negirdėjau, ką sakė. Paskui mostelėjo knygyno link ir parodė į mane. Moteris linktelėjo, vyras – taip pat.
Jie įėjo į knygyną.
Aš sutrikau. Negalėjau pabėgti iš knygyno, nes jie įžengė vidun pro vieninteles duris. Nutariau užlėkti laiptais aukštyn ir užsidaryti tualete. Pašokau, nuskuodžiau prie laiptų ir pakilau į tualetą – o jie man iš paskos.
Girdėjau juos lipant laiptais. Ilgai tūnojau tualete, bet jie neką trumpiau laukė manęs gretimam kambary. Nieko nekalbėjo. Kai išėjau iš tualeto, moteris tysojo ant sofos nuoga, o šalia jos ant kėdės sėdėjo vyriškis, pasidėjęs ant kelių skrybėlę.
– Nekreipk į jį dėmesio, – tarė mergina. – Jam tokie dalykai nerūpi. Jis turtingas. Turi tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis rolsroisus.
Mergina buvo dailutėlė, jos kūnas panėšėjo į tyrą kalnų upę iš odos ir raumenų, almančią per kaulų ir neregimų nervų akmenis.
– Ateik, – pakvietė ji. – Įeik į mane, nes mes Vandeniai ir aš tave myliu.
Pažvelgiau į sėdintį ant kėdės vyriškį. Jis nesišypsojo ir neatrodė susikrimtęs.
Aš nusiaviau batus ir nusirengiau. Vyriškis netarė nė žodžio.
Merginos kūnas vos pastebimai liūliavo iš kranto į krantą.
Nieko nebeįstengiau padaryti: mano paties kūnas virto paukščiais, sutūpusiais ant telefono laidų, nutiestų viršum pasaulio ir švelniai sūpuojamų debesų.
Aš išdulkinau merginą.
Buvo taip – tarsi nesibaigianti penkiasdešimt devintoji sekundė pagaliau būtų pavirtusi minute ir dėl to mažumėlę susidrovėjusi.
– Gerai, – tarė mergina ir pabučiavo mane į veidą.
Vyriškis sėdėjo nepraverdamas burnos, nejudėdamas, nesuvirpindamas kambario jokia emocija. Matyt, jis iš tiesų buvo turtingas ir turėjo tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis rolsroisus.
Paskui mergina apsirengė ir išėjo su vyriškiu. Jiedviem lipant laiptais žemyn, jis pagaliau prabilo.
– Gal pavakarieniaukim pas Ernį?
– Nežinau, – atsakė mergina. – Kiek per anksti galvoti apie vakarienę.
Tada išgirdau užveriamas duris – jie išėjo lauk. Aš apsirengiau ir nulipau žemyn. Mano kūnas buvo lengvas ir atsipalaidavęs lyg fone skambančios muzikos eksperimentas.
Knygyno šeimininkas sėdėjo prie rašomojo stalo už prekystalio.
– Aš tau pasakysiu, kas ten, viršuje, nutiko, – tarė jis maloniu, anaiptol ne trikojo varno ant kiaulpienėm pražydusio kalno pašlaitės balsu.
– Kas? – paklausiau.
– Tu kovojai Ispanijos pilietiniame kare. Buvai jaunas komunistas iš Klivlendo, Ohajo valstijos. O ji buvo dailininkė. Turistaujanti Niujorko žydė. Kai Ispanijos civilinis karas buvo panašus į Naujajame Orleane graikų skulptūrų švenčiamas Užgavėnes. Kai judu susitikot, ji piešė žuvusį anarchistą. Ji paprašė tavęs atsistoti už jo ir nuduoti, kad tai tu jį nužudei. Tu pliaukštelėjai jai per skruostą ir ištarei žodžius, kuriuos man dabar gėda pakartot. Jūs baisiai įsimylėjot vienas kitą. Sykį, kol tu buvai fronte, ji perskaitė „Melancholijos anatomiją“** ir tris šimtus keturiasdešimt devynis kartus nupiešė citriną. Judviejų meilė buvo veikiau dvasinė. Nei tu, nei ji lovoje nėsyk nepasijutot milijonieriais. Kritus Barselonai, judu pabėgot į Angliją, paskui laivu parplaukėt į Niujorką. Judviejų meilė liko Ispanijoje. Tai tebuvo karo meto romanas. Judu mylėjote tik save, mylinčius vienas kitą kariaujančioj Ispanijoj. Vidur Atlanto jūs ėmėt žiūrėti vienas į kitą kitaip ir sulig kiekviena diena vis labiau panėšėjot į pametusius vienas kitą žmones. Atlanto bangos priminė negyvas žuvėdras, tempiančias savo rastų artileriją nuo horizonto iki horizonto. Laivas įsirėžė į Ameriką, judu išsiskyrėt nepravėrę lūpų ir daugiau nebesusitikot. Paskutinįkart girdėjau, kad tebegyveni Filadelfijoje.
– Štai kas, jūsų manymu, nutiko viršuje? – pasiteiravau.
– Iš dalies, – atsakė jis. – Taip, tai – tik dalis istorijos.
Šeimininkas paėmė pypkę, prikimšo ją tabako ir prisidegė.
– Nori, papasakosiu, kas dar ten, viršuje, nutiko?
– Pasakokite.
– Tu perėjai sieną su Meksika, – kalbėjo jis. – Arkliu nujojai į mažą miestelį. Žmonės žinojo, kas esi, ir baiminosi tavęs. Jie žinojo, kad esi nužudęs ne vieną žmogų ginklu, kurį nešiojaisi pašonėj. Miestelis buvo toks mažas, kad neturėjo net savo kunigo. Valstiečiai, tave išvydę, paliko miestelį. Jie buvo ryžtingo būdo ir nepanoro turėti su tavim nieko bendro. Valstiečiai išvyko. Tu tapai galingiausiu miestelio žmogumi. Tave suviliojo trylikametė mergaitė, judu gyvenot nedegtų plytų trobelėj ir nedarėt beveik nieko kito, tik mylėjotės. Ji buvo liekna, turėjo ilgus tamsius plaukus. Judu mylėjotės stovėdami, sėdėdami, gulėdami ant purvinų grindų tarp kiaulių ir vištų. Sienos, grindys ir netgi trobelės stogas buvo aptaškyti tavo sperma ir jos sekretu. Naktį judu miegodavot ant grindų galvą padėję ant tavo spermos, užsikloję jos sekretu. Miestelio žmonės taip tavęs bijojo, kad negalėjo nieko padaryti. Neilgai trukus ji pradėjo vaikščioti po miestelį nuoga, ir gyventojai ėmė kalbėti, kad šitaip negerai. Paskui ir tu pasirodei miestely nuogas, o kai judu puolėt mylėtis ant arklio vidury miestelio aikštės, miestelėnai taip nusigando, kad apleido gyvenvietę. Nuo to laiko ten niekas negyvena. Žmonės nenori ten gyventi. Nė vienas iš judviejų nesulaukėt dvidešimt pirmojo gimtadienio. Nebuvo jokio reikalo. Matai, aš žinau, kas nutiko viršuj, – tarė knygininkas. Jis man maloniai nusišypsojo. Jo akys priminė klavesino raištelius. Aš galvojau apie tai, kas nutiko viršuj. – Juk žinai, kad kalbu tiesą, – tęsė jis. – Nes pats viską matei savo akimis ir patyrei savo kūnu. Baik skaityti knygą, kurią paėmei. Džiaugiuosi, kad pasidulkinai.
Atversti knygos puslapiai ėmė verstis vis greičiau, kol sumirgėjo kaip ratilai jūroje.

*Vaikis Bilis – turimas omeny legendinis JAV plėšikas (Billy the Kid, tikr. Williams H. Bonney, 1859–1881). (Atgal>>>)
**Anglų mokslininko, Oksfordo universiteto vikaro Roberto Burtono (1577–1640) medicininė studija apie melancholiją ir depresiją (1621), vėliau pripažinta kaip literatūros kūrinys. (Atgal>>>)

Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka

Į viršų