anarchija.lt – politika

Eugenijus Misiūnas

ANARCHIZMAS ir LIETUVYBĖ

       Lietuvoje viešai pasiskelbti, jog esi anarchistas, tikriausiai reikia ne mažiau drąsos nei prisipažinti, jog esi gėjus. Vasario 6 d. straipsnyje „Kaparas Pocius: mes renkamės tarp fundamentalizmo ir anarchizmo…“, išspausdinto katalikiškos(!) pakraipos internetiniame portale www.bernardinai.lt apie savo anarchistines pažiūras viešai pranešė eseistas, vertėjas ir publicistas Kasparas Pocius, kurio, o taip pat rašytojo Dariaus Pocevičiaus bei leidyklos „Kitos knygos“ vadovo Gedimino Baranausko iniciatyva pradėjo veikti nauja virtuali svetainė www.anarchija.lt.
       Šis Bernardinuose išspausdintas interviu sudomino todėl, jog su „gyvais“ anarchistais susipažinau dar 1989 m., dalyvaudamas alternatyvių meno, politinių ir visuomeninių judėjimų festivalyje „Europa prieš Srovę“ (Europe against the Current) Amsterdame, tuomet (prisiminkime – išsivadavimo iš sovietinės okupacijos judėjimas buvo pačiame pakilime) atrodė, jog šios idėjos Lietuvoje neturi perspektyvos ir niekada neprigis, o lietuvybė ir anarchizmas – tai du nesuderinami dalykai. Todėl šiandien, praėjus aštuoniolikai metų, bus įdomu stebėti, kaip plačiai anarchistinė mintis paplis lietuvių tarpe ir, svarbiausia, pabandyti suprasti, ką tas reiškia Lietuvai – ar tai, jog mūsų tėvynėje toliau vyksta procesai laisvėjimo kryptimi, ar tai tik simptomai, rodantys kad „per didelė laisvė“ kelia grėsmę lietuvybei?
       Minėtame straipsnyje Andriaus Navicko kalbinamo K.Pociaus žodžiais „anarchistinis mąstymas – tai nuolatinis judėjimas, naujų kelių paieškos, siekimas įveikti kiekvieną apibrėžtą atsakymą“ ir toks mąstymas yra priešingas fundamentalizmui – kada „žmonių požiūriai yra susiformavę pagal tam tikrą ryškią tradiciją, ir tada jie sustingsta tame apibrėžtame ir tam tikra prasme steriliame savo idėjų pasaulyje.“ Ką gi – pagalvojau – man iki šiol irgi patinka „nuolatinis judėjimas, naujų kelių paieškos“. Ar tai reiškia, jog ir aš anarchistas? Tokia mintis paskatino iš naujo prisiminti savo anarchistinę praeitį, pergalvoti ir paspėlioti šių idėjų plitimo perspektyvas Lietuvoje .
       Kas nors kiek domėjosi anarchistine teorija, tas žino, jog pagrindinis skiriamasis anarchistų bruožas, vienijantis įvairias jų pakraipas, yra tikėjimas (ir bandymai realizuoti tai praktikoje), jog įmanomas kokybiškai naujos visuomenės susiformavimas, pagrįstas laisvu žmonių tarpusavio bendravimu, – be valdžios. Anarchistai visada buvo ir yra prieš įvairias totalitarizmo, nacionalizmo ir rasizmo apraiškas. O, kaip žinia, tautiškumas ir patriotizmas Lietuvoje (ir išeivijoje) dažnai asocijuojasi su tautinės valstybės stiprinimu. Siekiant šio tikslo, didelei lietuvių daliai iki šiol reikalingas vedlys – stiprus prezidentas, kuris „įvestų tvarką“, ar minisras pirmininkas, kuris „sutvarkytų korupciją“. Tokiomis žmonių viltimis ir nuotaikomis per kiekvienus rinkimus meistriškai pasinaudoja kokie nors (visada netikri) mesijai.
       Žinant, jog supratimas apie anarchizmą lietuvių tarpe daugeliu atvejų vis dar apsiriboja tokiais stereotipais, kuomet tarp chaoso ir anarchijos tiesiog dedamas lygybės ženklas, greičiausiai provokaciniu atrodys klausimas – ar suderinamas anarchizmas ir lietuvybė? Ar, būdamas Lietuvos patriotu, tuo pačiu metu gali būti anarchistu? „Fundamentalistams“, kurių „požiūriai yra susiformavę pagal tam tikrą ryškią tradiciją“ net tokie, atrodytų, nekalti terminai, kaip pilietinė visuomenė ar Lietuvos tauta kelia alergiją. O čia – anarchizmas ir lietuvybė! Toks klausimo kėlimas tikriausiai atrodys kaip pasikėsinimas į tai, kas šventa. Suprantama – tai natūrali reakcija žmonių, kurie sustingę „apibrėžtame ir tam tikra prasme steriliame savo idėjų pasaulyje“, tačiau tautiškumo puoselėjimas ir didesnės laisvės siekis, mano nuomone, vienas kitam iš tiesų netrukdo, o lietuvybės išlaikymui emigracijoje dažnai (nors to nesuvokiant ir neįvardinant) naudojami tokie patys veiklos būdai ir metodai, kurie vartojami ir anarchistų bendruomenėse.
       Kad tokių bendravimo ir veiklos elementų, primenančių anarchistų bendruomenes, galima rasti ir lietuvių emigrantų tarpusavio santykiuose, teko patirti per daugiau nei penkerius metus, pragyventus Amerikoje, ir daugiau ar mažiau aktyviai dalyvaujant lietuviškoje veikloje. Praktiškai visa veikla vyksta ne kieno nors (valdžios) nurodymu, bet išdiskutavus ir nusprendus nedidelėse bendraminčių grupėse – LB apylinkėse. Suprantama, yra ginčų, susiskaldymo, tačiau, kaip ten bebūtų, matomas ir labai ryškus bendruomeniškumo ir solidarumo laipsnis. Asmeniškai pažįstu žmonių, kurie, net būdami netikintys, lankosi lietuvių bažnyčiose vien dėl to, kad savo dalyvavimu paremtų bendruomenę. O kova dėl vienintelės likusios lietuvių bažnyčios New Yorke? Ar tai ne anarchistinio solidarumo požymis? Ar čia nėra paralelių su pasipriešinimo judėjimais dėl Jaunimo namų Kopenhagoje ar dėl „Lietuvos“ kino teatro Vilniuje išsaugojimo? Tiesa, yra išrenkami LB pirmininkai, bet tai tik reiškia, jog jie – aktyvesni ir daugiau dirba dėl bendro reikalo. Nuolatinė rotacija ir darbas ne už užmokestį, o iš idėjos, pašalina bet kokią galimybę susiformuoti biurokratiniam aparatui ir „valdininkų“ sluoksniui, o bendruomenės apylinkėms jokia centralizuota valdžia nenurodinėja, kaip elgtis. Tiesa, yra ir „valdžia“ – Krašto valdyba, bet jos įtaka bendruomenės apylinkėms minimali – abejoju ar nors vienas iš šimto lietuvių, gyvenančių JAV, galėtų (apie tai atskira kalba) pasakyti valdybos pirmininko ir vicepirmininkų pavardes. Kad žmonės gali susiorganizuoti patys – be valdžios – gerai iliustruoja ir sėkmingai pravesta Dainų šventė Čikagoje. Tai buvo tautinė šventė, bet surengta vadovaujantis savanoriškumo, bendradarbiavimo ir solidarumo principais, kuriais remiasi ir anarchistų organizuojamos konferencijos bei kiti renginiai.
       Panašiai organizuojasi ir naujosios lietuvių emigrantų bendruomenės ES šalyse. Tik vienas pavyzdėlis: periodiškai kiekvieną mėnesį vykstantys lietuvių susitikimai viename iš Dublino barų iliustruoja lietuvių sugebėjimą surasti vienas kitą ir kurti bendruomenę be nurodymo iš viršaus. Pati geriausia tokio bendruomeninio gyvenimo mokykla, kuomet keli ar net keliolika žmonių išsinuomoja butą ar namą (taip pigiau ir smagiau), gyvena komunoje ir iškylančias problemas mokosi spręsti ir sprendžia patys.
       Tokio žmonių sugebėjimo būti laisvais negali nepastebėti Lietuvos valdžia, todėl, savaime suprantama, nori uždėti apynasrį – baisu, kai žmonės patys, be jų pagalbos gali savarankiškai veikti, steigti mokyklas vaikams, paremti vienas kitą ir – kas baisiausia – nebalsuoti… Todėl ir atsirado toks „dėmesys“ emigrantams. Negaliu tvirtinti, jog Lietuvos valdžiai kiekvienas emigrantas atrodo kaip potencialus anarchistas (juolab, kad ir tarp emigrantų galima sutikti aršių „valstybininkų“), tačiau baimė prarasti kontrolę buvo viena iš keršto priežasčių, turėjusių įtakos dirbtinai sukuriant papildomus sunkumus – užkertant galimybę išlaikyti dvigubą pilietybę .
       Greičiausiai „tikri“ anarchistai šio klausimo (dvigubos pilietybės) išvis nekeltų – jiems nereikia nei dvigubos, nei trigubos, nei viengubos pilietybės – žmogus laisvas pasirinkti, kur ir su kuo gyventi, o valdžios manipuliacijos ir draudimai tėra tik dar vienas įrodymas, kaip valstybės vardu prisidengusi valdžia stengiasi primesti savo valią ir suvaržyti žmonių laisves.
       Kiek tokių žmonių, ieškančių alternatyvių kelių, yra Lietuvoje? Pasak K.Pociaus, „tikrai yra keliasdešimt žmonių, kurie tvirtai pareikš, kad yra anarchistai“. Atrodytų, nedaug, bet bent jau prijaučiančių, mano nuomone, yra nepalyginamai daugiau. Sprendžiant pagal tai, kiek žmonių dalyvauja rinkimuose Lietuvoje, galima tvirtinti, jog, dažnai patys to nežinodami, daugiau kaip šešiasdešimt procentų tautiečių elgiasi kaip anarchistai. Rekordiškai mažas Lietuvos žmonių pasitikėjimas valdžios struktūromis taip pat reiškia, jog dirva anarchistinėms idėjoms – išpurenta.
       Ar pasėta sėkla prigis, parodys laikas, bet tikra – viena: Lietuva per paskutinius keliolika metų neatpažįstamai pasikeitė. Ir ne tik naujais prekybos centrais ir Vilniuje iškilusiais dangoraižiais – daug svarbesnis yra pokytis žmonių sąmonėje. Tik laisvi žmonės gali priimti sprendimus patys už save, todėl tereikia džiaugtis, jog kuriasi įvairiausios neformalios grupės ir judėjimai, daugėja jaunų žmonių, nesitenkinančių esama padėtimi, ir ieškančių naujų kelių, būdų ir priemonių, kaip pasipriešinti oligarchinėms grupėms – juk visiškai akivaizdu, kad valdžioje esantiems terūpi jie patys ir savo noru jie niekada neatsisakys privilegijų. Alternatyvaus kelio paieškos svarbios ne tik dėl to – XXI amžiaus realijos tokios, jog vis daugiau lietuvių gyvens už Lietuvos ribų, nei įsitvirtinę valdžios struktūrose, nei kiti „fundamentalistai“ jau negalės ar nesugebės pasiūlyti, kaip išlaikyti lietuvybę, tad gal būt (kad ir kaip tai atrodys paradoksalu) atsitiks taip, jog kelią lietuvių bendruomeniškumui ir solidarumui savo pavyzdžiu parodys anarchistai?

„Amerikos lietuvis“, 2007 04 21
www.alietuvis.com

Į viršų