anarchija.lt
POLITIKA

       PASAULIO VALDANČIOJI KLASĖ: MILIJARDIERIAI IR KAIP JAIS TAMPAMA

       Nepaisant to, kad pasaulio milijardierių skaičius išaugo nuo 793 2006 metais iki 946 šiemet, Kinijoje ir Indijoje įprastiniu dalyku tampa didžiuliai masiniai sukilimai. Indijos, kuri milijardierių skaičiumi (36) pirmauja Azijos šalyse, ir kurių bendras turtas siekia 191 mlrd. dolerių, premjeras Singhas pareiškė, kad vienintelė didelė grėsmė „Indijos saugumui“ yra maoistų vadovaujamos partizanų armijos ir masiniai judėjimai skurdžiausiose šalies teritorijose. Kinijoje, kur 20 milijardierių dalinasi 29.4 mlrd. dolerių, naujieji valdytojai, bandydami pasipriešinti tūkstančiams riaušių ir protestų, padidino ginkluotos riaušių malšintojų milicijos pareigūnų skaičių ir 10 mlrd. dolerių padidino mokėjimus kaimo vargšams, tikėdamiesi sumažinti klaikią klasių nelygybę ir masinius neramumus.
       Bendras pasaulio valdančiųjų klasės turtas per metus išaugo 35 procentus ir pasiekė 3.5 trilijonus dolerių. Tuo tarpu 55 procentų skurdžiausių pasaulio gyventojų pajamos mažėjo arba sustojo vietoje. Kitaip tariant, viena šimtamilijoninė pasaulio gyventojų dalis turi daugiau nei 3 milijardai žmonių. Daugiau nei pusė dabartinių milijardierių (523) gyvena tik 3 šalyse: JAV (415), Vokietijoje (55) ir Rusijoje (53). 35 procentais jų turtas išaugo spekuliuojant akcijomis, nekilnojamuoju turtu ir pardavinėjant prekes, o ne taikant technikos naujoves, socialines paslaugas, investuojant į naujų darbo vietų sukūrimą.
       Naujausioje, jauniausioje ir greičiausiai augančioje milijardierių grupėje savo pirmųjų žingsnių grobuoniškumu išsiskiria Rusijos oligarchija. Virš dviejų trečdalių (67 procentai) naujųjų Rusijos oligarchų milijardierių pradėjo kaupti savo turtą būdami maždaug 25 – 30 metų amžiaus. Per liūdnai pagarsėjusį XX a. paskutinį dešimtmetį, valdant Borisui Jelcinui ir jo iš JAV diriguojamiems ekonomikos patarėjams Anatolijui Čiubaisui ir Jegorui Gaidarui, visa Rusijos ekonomika buvo išparduota už „politinę kainą“, kuri buvo daug mažesnė už tikrą jos vertę. Turto perdavimą be jokių išimčių pavyko įgyvendinti remiantis gangsterių taktika, žmogžudystėmis, masinėmis vagystėmis ir valstybinio turto grobstymu, neteisėtai manipuliuojant akcijomis. Ateities milijardieriai išdraskė Rusijos valstybės fabrikų, transporto, naftos, dujų, anglių ir kitų resursų už daugiau nei trilijoną dolerių.
       Priešingai tam, ką rašo kairieji ir dešinieji Europos ir JAV publicistai, dabartinėje Rusijos milijardierių oligarchijoje labai nedaug buvusių komunistų aukščiausių lyderių. Antra, priešingai įrodinėjimams apie „komunistinės santvarkos neefektyvumą“, buvusios Sovietų Sąjungos šachtos, fabrikai, energetikos įmonės buvo pelningos ir konkurencingos, kol jas perėmė naujieji oligarchai. Tai akivaizdu pažvelgus į milžinišką privatų turtą, per mažiau nei dešimt metų sukauptą šitų verslininkų – gangsterių.
       Iš esmės nė vienas milijardierius neskyrė jokių lėšų statyboms, efektyvių įmonių inovacijoms ir plėtrai. Turtas buvo pervestas ne aukštų komunistų partijos komisarų žinion, bet susigrobtas privačių ginkluotų mafijos grupuočių, priklausančių žmonėms, neseniai baigusiems universitetus, kurie greitai susirinko kapitalą iš korupcijos, gąsdinimų, žudant aukštesniuosius valstybės pareigūnus ir pasipelnant iš beprotiškų Boriso Jelcino kontraktų su Vakarų laisvosios rinkos konsultantais.
       Žurnalas „Forbes“ kasmet sudarinėja turtingiausių asmenų ir šeimų pasaulyje sąrašą. Įdomiausia žurnale yra tai, kad Rusijos oligarchų biografiniuose duomenyse jų turtas pažymimas kaip „įgytas jų pačių“, tarsi valstybės turto, Rusijos gyventojų prakaitu ir ašaromis sukurto ir apginto per 70 metų, išgrobstymas būtų dvidešimtmečio bandito verslo įgūdžiai. Iš aukščiausio Rusijos milijardierių oligarchų aštuntuko visi pradėjo nuo apsiginklavimo, fiktyvių bankų sukūrimo, aliuminio, naftos, dujų, nikelio ir plieno produkcijos perėmimo, geležies, boksuotų ir kitų mineralų eksporto. Naujieji milijardieriai plėšikavo kiekviename buvusios komunistinės ekonomikos sektoriuje: inžinerijos, telekomunikacijų, chemijos, nekilnojamo turto, žemės ūkio, degtinės, maisto pramonės, žemės, žiniasklaidos, automobilių, lėktuvų sektoriuose.
       Su retomis išimtimis Jelcino privatizacijos metu visi oligarchai greitai iškilo į pačias viršūnes ar greta jų, žudydami ar gąsdindami bet kokius oponentus iš buvusio sovietinio aparato ir varžovus iš kitų grupuočių.
       Pagrindinės priemonės, lengvinusios plėšikavimą ir būsimų milijardierių iškilimą, buvo staigi ir milžiniško masto visų viešųjų įmonių privatizacija, įvykdyta Gaidaro/Čiubaiso komandos. “Šoko terapija“ buvo paskatinta ekonominių patarėjų iš Harvardo komandos ir ypač JAV prezidento Clintono – kapitalistinė transformacija turėjo būti negrįžtama. Privatizacija nuvedė į kapitalistinių gaujų karus ir Rusijos ekonomikos nuginklavimą. To pasėkoje gyvenimo lygis smuktelėjo 80 procentų, įvyko rublio devalvacija, nafta, dujos ir kiti strateginiai resursai buvo pigiai parduoti kylančiai milijardierių klasei bei JAV – Europos naftos ir dujų korporacijoms. Virš šimto milijardų dolerių per metus mafijos oligarchai išplaudavo į pagrindinius Niujorko, Londono, Šveicarijos, Izraelio ir kitus bankus ir vėliau iš jų pirkdavo brangų nekilnojamąjį turtą JAV, Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, investavo į britų futbolo komandas, Izraelio bankus ir bendras mineralų įmones.
       Prezidento Putino laikais gangsteriai oligarchai konsolidavosi ir iš multimilijonierių virto milijardieriais, jų pelno augimas tęsiasi. Iš jaunų nusikaltėlių ir vietinių sukčių jie virto „garbingais“ Amerikos ir Europos korporacijų partneriais, tai liudija jų viešųjų ryšių agentai Vakaruose. Kaip sako finansų žiniasklaida, naujieji Rusijos oligarchai „pasirodė“ pasaulio finansų scenoje.
       Vakarų žiniasklaida susidomėjusi stebi ginčą tarp saujos Jelcino eros oligarchų ir Putino bei Putino eros milijardierių augimą. Tačiau galima argumentuotai pažymėti, kad tarp Jelcino laikais iškilusių milijardierių ir jų konsolidacijos bei turtinės plėtros Putino metais nebuvo jokio lūžio. Prisitaikymas prie valstybės reguliuojamos konkurencijos yra tiek „naujų žaidimo taisyklių“, tiek ir konsolidavimosi padarinys.

       Iš www.globalresearch.ca vertė Kasparas Pocius

Į viršų