anarchija.lt – politika

Rasa Kalinauskaitė

PAVELDAS NAIKINAMAS MŪSŲ AKYSE

       2007-06-28

       Pastaraisiais metais visuomenė bei žiniasklaida gana nemažai kalba ir rašo apie paveldo situaciją Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Kritišką savo vertinimą apie tai, kas vyksta, išsako kultūros žmonės bei visuomenininkai. Iš tiesų nebūtina turėti tam tikrą diplomą, kad suvoktum, jog nauji pokyčiai – nebūtinai teigiami, kad dažnai jie net žalingi bendram miesto vaizdui ir atmosferai. Ir vis dėlto keista, kai valstybinės įstaigos, kurios kaip tik ir yra atsakingos už paveldo saugojimą, neretai prieš visa tai užmerkia akis.
       Siūlome interviu su Rasa Kalinauskaite, viena iš Alternatyvios kultūros paveldo komisijos narių.

Kodėl atsirado poreikis kurti Alternatyvią kultūros paveldo komisiją? Kokia apskritai šiandien yra mūsų paveldosaugos situacija?

       Visuomeninės alternatyvos poreikis atsirado iš akivaizdžių dalykų – ir pirmiausia ne dėl pačios paveldosaugos ydų, o dėl kritinės paveldo situacijos. Normalioje valstybėje paveldosaugos sistema išvis neturėtų rūpėti žmonėms, kurie toje sistemoje nedirba. Jie labai ramiai gyventų jos nepastebėdami. Kaip kad normalioje valstybėje piliečiams nebūtų reikalo domėtis saugumo problemomis. O kas Lietuvoje vyksta su paveldu, man rodos, visiems akivaizdu – kad tai pamatytum, nereikia važinėti su specialistų ekskursijomis po Lietuvą, nes tai vyksta mūsų panosėje. Pavyzdžiui, Klaipėdoje tiesiog „dingsta namai“, kaip tą reiškinį yra pavadinęs poetas Gintaras Grajauskas. Per metus ten buvo nugriauti trys istoriniai pastatai – to sunku nepastebėti, o ypač mieste, kuriame po karo autentiško paveldo liko labai nedaug. Dabar yra leista griauti ir unikalų Celiuliozės virimo cechą – bet galbūt ir tai nebus paskutinis griovimas. Nes daugybė pramoninio paveldo ir toliau nyksta niekam neprižiūrint, o kai kurie verslininkai sąmoningai jį brandina iki „avarinės būklės“, kad nugriovę turėtų tuščią sklypą statyboms. Klaipėda nusigyveno iki atviro vandalizmo, bet ne tik ji.
       „Avarinė būklė“ neseniai buvo oficialiai diagnozuota bene pusei Kauno senamiesčio – tai daug pasako ir apie požiūrį į istoriją, ir apie restauraciją, kuri Lietuvoje beveik numarinta. Alternatyvos iniciatyva Seime prieš savaitę įvyko forumas, iš kurio labai įstrigo Lietuvos dailės istorikų draugijos narės dr. Giedrės Mickūnaitės žodžiai – kad restauracija Lietuvoje šiuo metu niekuo nesiskiria nuo naujų statybų. Norma tapo tai, kad prieš rengiant projektus net nėra atliekami istoriniai tyrimai, todėl Trakų parapinėje bažnyčioje neseniai aptiktos bizantinės XVI a. freskos yra „atsitiktinis atradimas“. Simboliška, kad garsioji Šiaulių gatvės duobė, į kurią nuvirto XIX amžiaus namas, dabar žioji kaip tik toje vietoje, kur kadaise stovėjo vėliau sunaikintas restauravimo institutas. Ir ta namo griūtis Šiaulių gatvėje taip pat nėra atsitiktinė avarija.
       Visame Vilniaus senamiestyje yra masiškai rausiami požeminiai garažai ir naikinama archeologija, tai daroma seniai ir nuosekliai – bet dabar tai tapo jau ir žmonių saugumo klausimu. Nereikia baigti jokių paveldosaugos studijų, kad pastebėtum ir vadinamuosius „dangoraižius“ – šiandien galima jais sėkmingai grožėtis stovint Katedros aikštėje ir nuo Aušros vartų, jie sudarkė daugelį senamiesčio gatvių perspektyvų ir istorinių panoramų. Sakoma, kad tai miestų veržlumo ir ambicijų simbolis, bet nesuprantama, kodėl tą simbolį reikia lipdyti prie bažnyčių. Šv. Rapolo bažnyčia „dangoraižiais“ inkrustuota tiesiogine prasme.
       Panašių dalykų vyksta ir su didžiaisiais prekybos centrais – Kaune į „Akropolį“ dabar galima patekti beveik tiesiai iš barokinės Karmelitų bažnyčios šventoriaus. Vargu ar civilizuotoje šalyje „Akropolį“ būtų leista pastatyti miesto centre, užgriozdinant ant upės krantinės garažą ir paverčiant istorines gatveles dengtu praėjimu tarp prekystalių. O Vilniuje prekybos centrui unikaliai panaudota šv. Jurgio bažnyčia – nemaža dalis šventoriaus sienos paversta požeminio garažo interjeru. Man labai patiko filosofo Nerijaus Mileriaus apibūdinimas – jis sako, kad gyvename urbanistinio karo sąlygomis. Miestai kariauja su savo istorija. Arba galima pasakyti kitaip – stambaus verslo interesai kariauja su viešuoju interesu, kurio dalis yra ir kultūros paveldas. Vyksta karas ir su Lietuvos dvarais, kurie merdėja, yra grobstomi ir tiesiogine prasme išnešiojami po plytą. Valstybė ne tik pati nesirūpina dvarų paveldu ir neskiria jam lėšų, nors tai jau ketverius metus yra įrašyta į Vyriausybės patvirtintą programą, bet ir nesudaro sąlygų rūpintis dvarais privatiems asmenims – sakyčiau, kad jiems trukdoma pasinaudoti Europos sąjungos pinigais. Kyla įspūdis, kad valstybė yra paskelbusi karą kultūros paveldui, o kad niekas netrukdytų – sukūrė neveiksnią paveldosaugos sistemą. Tai matydamos visuomeninės organizacijos ir susibūrė į Alternatyvą.

Jūsų manymu, ko trūksta, kad paveldosaugos sistema dirbtų efektyviai? Ar reikalingi įstatymai, kurie reglamentuotų paveldo apsaugą, ar tiesiog įstatymai nėra vykdomi, o institucijos, kurių darbas kaip tik ir būtų efektyviai užtikrinti paveldo apsaugą, dirba blogai?

Įstatymus galima tobulinti be galo, bet vargu ar iš to bus naudos, jeigu tų įstatymų nebus laikomasi. Paveldosaugos sistema jau kelis kartus buvo smarkiai pertvarkyta – bet paveldo padėtis po tų pertvarkymų ir toliau nuosekliai blogėja. Didžiausia problema yra ta, kad įstatymų, tegul ir netobulų, tiesiog nesilaikoma. Jie lieka popieriumi, nes nėra užtikrinta jų priežiūra ir kontrolė – apie tai visuomeninės organizacijos neseniai kalbėjo ir forume. Šiandien už paveldo žalojimą yra numatyta ir baudžiamoji atsakomybė, ir tarnautojų atsakomybė, ir žalos atlyginimas. Tačiau ta sistema neveikia. Tarnautojai, atsakingi už paveldo žalojimą, susilaukia ne nuobaudų, o paaukštinimų. Savininkas, nusipirkęs paveldo objektą, pūdo jį iki avarinės būklės, ir niekas jam netrukdo...
Neseniai „Atgimimas“ išspausdino labai iškalbingą R. Čekučio reportažą – jis nuėjo į Kultūros paveldo departamentą ir pabandė išsiaiškinti, kokios sankcijos yra taikomos už paveldo nepriežiūrą ir naikinimą. Nesėkmingai, nes departamento darbuotojai ilgai rausėsi popieriuose, bet taip ir nepasakė nieko artikuliuoto. O jei nėra jokios atsakomybės už tokius darbus, tai ir turime tai, ką turime.

Bet, kiek man žinoma, ir baudos yra labai juokingos, todėl „normali“ praktika – griauti, susimokėti baudą ir tęsti darbus toliau. Jei neklystu, Valstybė yra įsipareigojusi rūpintis kultūros paveldu, tai net numatyta Konstitucijoje.

Be to, kultūros paveldas yra įrašytas ir Valstybės saugumo pagrindų įstatyme kaip vienas iš ilgalaikių valstybės saugumo pagrindų. Bet Konstitucija, kaip ir kiti įstatymai, yra tik popierius. Lietuvoje nelegaliai yra statomi net „dangoraižiai“ – dabar kaip tik kilo triukšmas dėl „Registrų centro“. Kartais atrodo, kad įstatymus Lietuvoje būtų galima sėkmingai atšaukti – chaoso mūsų gyvenime vargu ar smarkiai padaugėtų, užtat visi galėtų naudotis privilegijomis gyventi be taisyklių. Netgi tais atvejais, kai konstatuojama, kad įstatymas yra pažeistas, tai labai dažnai ir lieka tik bejėgišku konstatavimu. Vilniuje, Krivių gatvėje, neseniai nugriovė medinius namukus ir išrausė didžiulę duobę – rengiasi statyti kotedžus. Berausdami nukasė ir Valstybinio Pilių rezervato šlaitą – t. y., užgriebė ir valstybės ypatingai saugomą teritoriją. Valstybinė kultūros paveldo komisija visus tuos dalykus tvarkingai surašė ir nusiuntė tą raštą atsakingoms institucijoms. Ir kas toliau? Statybos vyksta kaip vykusios, o rezultatas tik toks, kad Pilių rezervato šlaitą pridengė velėnos lopais. Ir kas liūdniausia – visur šitaip.

Bet juk yra institucijos, atsakingos už kultūros paveldo apsaugą, yra aktyvūs piliečiai, kuriems ne tas pats, kad vyksta su paveldu, vadinasi, tos institucijos, specialistai turėtų būti aktyvių piliečių sąjungininkai.

       Turėtų taip būti, bet praktiškai dažniau atsitinka priešingai – atsakingų institucijų tarnautojai ir piliečiai yra skirtingose barikadų pusėse. Klaipėdos gatvėje, Vilniuje, dabar yra leista užstatyti gynybinę sieną gyvenamuoju namu – tas gražus kiemas yra pačiame centre, galima įeiti iš Trakų gatvės. Ir siena tikrai įspūdinga, bet pastačius daugiabutį ji geriausiu atveju taptų kieno nors koridorių interjeru, jau nekalbant apie tai, kad rengiantis statyboms jos gabalai buvo tiesiog nuardyti. Bet ten atsitiko įdomus dalykas. To kiemo gyventojai dėl planuojamos statybos kreipėsi į teismą – atrodo, kad jiems naujas namas užstotų langus. Ir teismas nusprendė, kad rengiant detalųjį planą tikrai buvo pažeisti įstatymai. Bet tas sprendimas galioja tik vienai kiemo pusei – tai, kur pasipriešino gyventojai. O kitoje sklypo dalyje niekas priešais statybą negyvena, todėl nebuvo kam kreiptis į teismą – privatūs interesai nėra pažeisti, tik leista užmūryti gynybinę sieną... Todėl ten detalusis planas lieka galioti, nors visas peripetijas žinantys specialistai sako, kad yra padaryta analogiškų pažeidimų. O įdomi šita istorija tuo, kad šiame teisme, kurį laimėjo gyventojai, Kultūros paveldo departamentas buvo prieš juos. Tai yra, gindami savo privatų interesą, gyventojai kartu apgynė ir viešąjį – nors tam priešinosi tą interesą ginti turinti institucija. Kultūros paveldo departamentas negynė paveldo. Logiška, nes pats ir išdavė leidimus statybai.
       Žiemą, kai griuvo Šiaulių gatvės namas, per 5 TV kanalą, vadinamą „A. Zuoko televizija“, Kultūros ministras J. Jučas kalbėjo apie nelegalias statybas Vilniaus senamiestyje. Bet problema yra ta, kad paveldas Lietuvoje dažniausiai naikinamas kaip tik legaliai, verslininkai sklandžiai susirenka visų institucijų parašus. Todėl teismuose tos institucijos ir gina verslininkų interesus – apie tai labai daug galėtų papasakoti Žvėryno bendruomenė, nes ten žmonės tiesiog neišlenda iš teismų.
       Jeigu Vilniaus senamiestyje bus išrausta Pylimo gatvė ir turėsim tramvajų – jis taip pat nebus nukritęs iš dangaus. Tai bus pati legaliausia barbarybė, numatyta naujame bendrajame Vilniaus plane. Paminklotvarkos sąlygas jai rengė mūsų ekspertai, be to, įdomų vaidmenį suvaidino ir Kultūros ministras – kaip rašė spauda, nuėjo „paspausti“ Kultūros paveldo departamento direktoriaus, kad tas lengviau pasirašytų bendrąjį planą. Tokių spaudimų rezultatus ir turime. Nors Kultūros ministras pagal Lietuvos įstatymus yra atsakingas už kultūros paveldo apsaugą.

Tai kas Lietuvoje gina viešąjį interesą? Juk kultūros paveldo išsaugojimas yra viešas interesas. Jei specialiosios institucijos dirba ne savo darbą, o net jam priešingą, kam jos reikalingos? Ir kaip, Jūsų manymu, šią situaciją galima būtų keisti?

Man atrodo, kad labai svarbu viešinti tų institucijų darbus, reikalauti tarnautojų atsakomybės ir priversti tas institucijas keistis. Jeigu jas taip sėkmingai spaudžia verslo interesas, ne mažesnis turi būti ir spaudimas iš paveldo išsaugojimu suinteresuotos visuomenės pusės. Jeigu visuomenė labai aiškiai suformuluos savo interesą, galbūt ta pelkė po truputį išsijudins. Arba tikrai galima panaikinti įstatymus kartu su visomis institucijomis – bus mažiau popierių.
Skamba grėsmingai, bet iš tikrųjų tikslas yra bendradarbiavimas – tik turi būti pripažinta, kad plėtros bendrovės atstovauja ne visos visuomenės interesams, ir likusi visuomenės dalis taip pat yra lygiavertis partneris. Be to, kai kuriuos dalykus norėtų keisti ir pačios institucijos – bet negali, nes problemų per septyniolika laisvos rinkos siautėjimo metų prigaminta pernelyg daug. Pavyzdžiui, ekspertavimo sistema. Visi žino, kad ji yra iš esmės neskaidri ir ekspertizės šiandien perkamos už pinigus. Kultūros paveldo departamentui irgi nėra saldu dėl tų ekspertizių, kurios suteikia „mokslinį“ pagrindą paveldo žalojimui. Bet situacija komiška – Kultūros ministras, o po to ir departamentas šią žiemą viešai pareiškė nepasitikėjimą pora ypač „nusipelniusių“ ekspertų, net buvo surengta jų atestacija, bet viskas taip ir baigėsi. Ekspertai patys suspendavo savo veiklą – kas žino, galbūt išėjo atostogų – bet leidimai užsiimti darbu, kurį dirbdami padarė tikrai didelę žalą, jiems nėra atimti. Susidaro toks įspūdis, kad ekspertai yra valstybė valstybėje.

Dabar jau turime unikalų atvejį – Alternatyvią kultūros paveldo komisiją.

Ją neapsikentusios sukūrė visuomeninės organizacijos, kurios pavieniui jau ne vienerius metus kovojo su paveldo naikinimu Lietuvoje. Visai neseniai prie Alternatyvos prisijungė ir neformalus Panevėžio paveldo sąjūdis – ten žmonės dabar renka parašus, kad būtų išsaugotas Skaistakalnio parkas, jiems brangi istorinė vieta, kurioje numatyta statyti Eifelio bokšto kopiją. Taigi dabar Alternatyvą sudaro jau 17 organizacijų – iš Klaipėdos, Kauno, Šiaulių, Panevėžio bei Vilniaus, be to, atsiliepė ir keli žmonės iš Telšių. O pretekstu susivienyti tapo skandalas dėl neskaidraus Valstybinės kultūros paveldo komisijos sudarymo.

Koks dabar yra santykis tarp Valstybinės kultūros paveldo komisijos ir alternatyvios – ar jos bando bendradarbiauti, ar yra absoliutus priešiškumas?

Ne, priešiškumo nėra. Iš dalies triukšmas kilo todėl, kad Valstybės paveldo komisija buvo ta institucija, į kurią būtų galima kreiptis dėl paveldo niokojimo ir tikėtis principingo vertinimo, žinoma, ne visais atvejais. Bet valstybinė komisija labai aiškiai pasisakė ir dėl E. Andre Lentvario parko, ir dėl paveldo situacijos Klaipėdoje. Tiesa, realiai ta nuomonė nedaug reiškia, nes sistema sukurta tokia, kad į komisijos sprendimus institucijos nekreipia jokio dėmesio – nors tai valstybės ekspertas. Bet vis dėlto jos autoritetu galima remtis. Todėl mes bijojome prarasti šį autoritetą, kuriuo dar galėjome pasitikėti. Be to, ši institucija nėra vienalytė, čia dirba labai įvairių žmonių, kaip ir visoje paveldosaugos sistemoje. Yra nemažai žmonių, kurie norėtų kažką keisti – bet jų balsai užspausti, jiems neleidžiama kalbėti. Tačiau tai, kad jie išliko šitoje troškioje atmosferoje, jau yra labai daug.

Kuriant Valstybinę paveldo komisiją buvo išreikšta ir politikų valia. Žmonės turbūt turėtų spausti politikus, kad jie taip pat susirūpintų šia problema?

       Alternatyvi kultūros paveldo komisija taip ir daro – ieško sąjungininkų politikų tarpe, nes be jų paramos tikrai būtų sunku priversti ką nors judėti. Ir sąjungininkų po truputį atsiranda. Pavyzdžiui, neseniai sulaukėme pagalbos rengdami paveldo problemoms skirtą forumą Seime. Alternatyva pasiūlė idėją – visuomeninėms organizacijoms kartu su paveldosaugininkais susėsti, atvirai įvardyti problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų. Tą sumanymą parėmė Seimo, švietimo, kultūros ir mokslo komitetas bei dvi politinės partijos – konservatoriai ir Liberalų sąjūdis. Be šitos pagalbos toks forumas nebūtų buvęs įmanomas, nes pasiūlymai atvirai kalbėti apie problemas ne visiems atrodo patrauklūs. Bet forumas įvyko, ir, žinant apkerpėjusių problemų daugumą, pakankamai konstruktyvus.
       Pasiūlyta daug konkrečių dalykų, kaip būtų galima keisti situaciją, – sukurti veiksmingą kontrolės sistemą, užtikinti adekvatų atlyginimą už žalą kultūros paveldui, keisti ekspertavimo sistemą, kad būtų nutraukta tiesioginė bambagyslė, kuri dabar sieja verslininką ir „nepriklausomą“ ekspertą. Siūlysime atgaivinti ir sunaikintą Restauravimo institutą, be kurio kitų Europos valstybių kontekste Lietuva atrodo gana egzotiškai. Atskirai kalbėta apie kraštovaizdžio ir archeologijos problemas. Beje, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos padalinio vadovas N. Puteikis pasiūlė įsteigti ir visuomeninių inspektorių instituciją.
       Forume sutarta, kad jis taps tęstinis, o dabar surinksime pasiūlymus ir rudenį kartu su institucijomis prie jų grįšime. Aternatyva sieks, kad bent dalis tų pasiūlymų būtų įgyvendinta, nes kitaip viskas vėl baigsis vienu iš daugelio tuščių paplepėjimų. Labai tikimės, kad šitas forumas yra tik pirmas žingsnis.

Tačiau šiandien situacija kebli, nes nesutariama dėl pamatinio klausimo – visuomeninės organizacijos sako, kad situacija yra kritinė, o valstybei atrodo, kad viskas normalu.

Forumo pradžioje parodėme trumpą „filmuką“ iš nuotraukų – pavyzdžius, kurie atspindi paveldo niokojimo tendencijas. Tas „filmas“ baigėsi klausimu – tai krizė ar norma? Alternatyvai atrodo, kad krizė, tad klausimas buvo skirtas kitiems forumo dalyviams. Aišku, institucijų atstovai kalbėjo nuosaikiau už visuomenines organizacijas, bet iš esmės visi lyg ir sutiko, kad situacija yra labai prasta, taigi ir keisti yra ką. Tik Kultūros ministerijos atstovė pasakė, kad tai, ką ji matė, yra „nei krizė, nei norma“. O matė pakankamai iškalbingus naikinimo vaizdus. Taip pat ir Lietuvos dvarų padėtį – o ji Kultūros ministerijoje, be kitų dalykų, rūpinasi ir dvarų programos įgyvendinimu. Jos manymu, ta programa sėkmingai vykdoma, o Valstybinė kultūros paveldo komisija lyg ir apsiriko, kai konstatavo, kad tai iš esmės net nepradėta daryti.

Na, gerai, Jūs sakote, kad situacija kritinė, įvairūs žmonės sako tą patį, bet jei valstybinėms institucijoms atrodo kitaip, niekas nepasikeis. Kas jas gali priversti praregėti?

Tik visuomenės spaudimas ir politinė valia, kurią, norisi tikėti, galima pamažu sukaupti. Be kritinės masės nieko nebus, o ji, mano galva, jau pribrendo išsakyti savo poziciją.

Kalbino Andrius Navickas

Bernardinai.lt

Į viršų