anarchija.lt – politika

POKALBIS SU VENESUELOS ANARCHISTU

Šio interviu tikslas yra suteikti kitokios informacijos apie bolivariškąją revoliuciją. Lenino ir Trockio pasekėjai pasipelnė iš Venesuelos revoliucijos, ypač čavizmo, – jie visada agituoja už „valstybę, išlaisvinsiančią darbininkus“. Mes norėtume pateikti kitokios informacijos.

Venesuela, kuria, nepaisant antikomunistinės propagandos, vykdomos Busho ir jo administracijos, tiki daugybė žmonių pasaulyje, yra labiausiai socialistinė šalis pasaulyje, valdoma kairiojo populisto Hugo Chavezo. Tai skatina šlovinti čavizmo idėją. Netgi trockistų internacionalas – Tarptautinė Socialistų Organizacija, laiko čavizmą vienu iš sėkmingiausių Lenino ir Trockio idėjos – paimti valdžią ir įvykdyti revoliuciją – pavyzdžiu. Kaip tokioje situacijoje Venesuelos anarchistų judėjimas įsivaizduoja savo tolimesnę kovą prieš valstybę ir kapitalizmą?

Atsakymas gali skambėti šiurkščiai, bet mes manome, kad tie, kurie tiki, kad Chavezas vadovauja „labiausiai socialistinei šaliai pasaulyje“ ir kad Venesuela yra pavyzdys, kaip gerai veikia Markso-Lenino būdas paimti valdžią ir įvykdyti revoliuciją, yra svajotojai, apgaudinėjantys save, arba politikai, ketinantys pasipelnyti iš tokių nonsensų. Kitaip tariant, viskas yra taip pat, kaip ir prieš šešiasdešimt metų, kai tam tikri žmonės taip pat kalbėdavo apie Stalino valdomą Sovietų Sąjungą. Tam, kad pamatytumėte pavyzdžius ir jums atsiskleistų visas groteskiškas melas apie Venesuelos socialistinį kelią, galite pažvelgti į paskutinių aštuonių su puse metų El Libertario numerius.

Ar galėtumėte mums paaiškinti, kas yra Bolivariškoji revoliucija ir kodėl Chavezas ją taip vadina? Ir kodėl, jūsų nuomone, socialiniai judėjimai Venesueloje neberemia Chavezo?

„Bolivariškoji“ kilo iš Simono Bolivaro, kario ir politiko, vadovavusio kovai už Venesuelos ir didelės dalies Pietų Amerikos nepriklausomybę nuo kolonijinės Ispanijos valdžios (1810–1825), pavardės. Kaip ir daugelis kitų šalių, kuriose Bolivaras yra didi istorinė figūra, autoritarinių vadovų, Chavezas naudoja jį pasipelnymui, teigdamas, kad jo valdžios projektas tęsia Bolivaro veiklą. Kita vertus, reikia pasakyti, kad pretenzijos nekvestionuojamai naudotis visuomeninėmis ir politinėmis žmogaus, mirusio 1830 metais, idėjomis, gali būti paaiškintos tik tokių politikų, kaip Chavezas ir jo pakalikų dvaras, begėdyste bei oportunizmu.
Kita vertus, netikslu sakyti, kad Venesuelos socialiniai judėjimai nustojo remti Chavezą. Autonominiai socialiniai judėjimai – žalieji, aktyvistų profsąjungos, feministės, čiabuviai, kontrkultūros atstovai ir t.t., XX a. paskutiniame dešimtmetyje plėtėsi ir, smunkant tradicinėms politinėms partijoms, įgijo vis daugiau galios. Tačiau dešimtmečio pabaigoje jiems kilo katastrofiška dilema: remti taip vadinamus alternatyvus politinius pokyčius, kuriems vadovavo Chavezas ar ne. Mes sakome, kad dilema buvo katastrofiška, nes parėmę Chavezą arba jo neparėmę, socialiniai judėjimai prarastų savo ideologijas, o jų aktyvistai pradėtų politinę kovą už arba prieš Chavezą. Socialiniai judėjimai praktiškai pradingo nuo scenos, nes jų žmonės parėmė politikus, kovojusius už valstybę. Liko socialinių judėjimų karikatūra – ypač kalbant apie vyriausybės remiamas, asocijuojamas ir finansuojamas grupes. Štai kodėl šiandien mūsų laukia didelis uždavinys organizuotis iš naujo, sprendžiant kolektyvinės svarbos problemas, kurių niekad neišspręs nei valstybės, nei kapitalistų galia.

Labai neįtikėtina, kad Valstybė šioje ekonominės globalizacijos eroje tampa autonomine galia. Atrodė, kad Venesuela čia išimtis. Ar Chavezui besipriešinant Jungtinėms Valstijoms, kaip globalinio kapitalizmo galybei, Venesuelos bolivariškoji revoliucija išties tampa atkirsta nuo imperialistinių ekonominių ryšių?

NE, JOKIAIS BŪDAIS! Chavezas ir jo draugai labai gerai suprato, kad jų valdžios tęstinumas priklauso nuo sutikimo su tuo, ką tarptautinės galios vadina Venesuelos vaidmeniu kapitalistinėje ekonominėje globalizacijoje: būti patikimais energetinių resursų tiekėjais. Vadinamasis priešiškas Chavezo vyriausybės požiūris į JAV virto juokingu maskaradu, nesugebančiu uždangstyti to, kaip Venesuelos valstybė vykdo globalių jėgų nurodymus. Kaip pavyzdį galime pateikti tai, kad po aštuonių su puse šios vyriausybės valdymo metų pagrindiniu naftos eksporto klientu išlieka JAV (80 %). 60 % importo tenka taip pat iš JAV. Po 40 metų, kai Venesuelos valstybė yra vienintelė naftos telkinių savininkė, dabar vyriausybė „žingsniu į socializmą“ vadina susitarimą su tarptautinėmis kompanijomis, įgysiančiomis 40 % resursų. Galima paminėti daug kitų pavyzdžių, tokių kaip dujų, anglies ir aukso atidavimas gobšioms korporacijoms, dujotiekio projektai. Paistalai apie Lotynų Amerikos integraciją dangsto imperialistinius planus, demagoginiai paistalai nukreipiami prieš Busho administraciją tuo pat metu, kai pelningi kontraktai pasirašomi su Chevron-Texaco (šios kompanijos akcininkų taryboje yra Condoleeza Rice) arba Halliburton, kuriai anksčiau vadovavo viceprezidentas Dickas Cheney. Dėl šių ir daugybės kitų priežasčių mes ir toliau teigiame, jog tik cinikai ar naivuoliai gali matyti Chavezo režime atsvarą globaliniam kapitalizmui ar imperialistų dominavimui.

Kaip Venesuelos anarchistinis judėjimas plėtojasi Chavezo režimo laikotarpiu? Ar jie kontaktuoja su kovojančiais aktyvistais, o gal dirba Chavezui?

Venesuelos anarchistinis judėjimas neturi tokios istorinės patirties, kaip Argentinos, Brazilijos, Kubos, Meksikos judėjimai, taigi anarchistai nedrąsiai ėmė kilti devinto dešimtmečio viduryje, o tada Venesuelos politinėje arenoje pasirodė Chavezas. Nuo tada visuomeninė ir politinė padėtis šalyje stipriai išryškino konfrontaciją tarp Chavezo pasekėjų ir priešininkų, o tai reiškė mūsų, anarchistų, negalėjimą pasirinkti alternatyvos.
Valdant Chavezui ir atsiradus minėtai politinei poliarizacijai, aktyvistų judėjimai ir organizacijos pateko į spąstus ir pasidalijo į dvi dalis, o tai atnešė negatyvių rezultatų bet kokioms autonominėms socialinėms kovoms: profsąjungų, studentų, feminisčių, žaliųjų, čiabuvių, skvoterių, taip pat nukreiptoms prieš engimą, valstybės kontrolę. Įsitraukti į tą politinę poliarizaciją labai pavojinga, bet mes niekuomet nepaliausime megzti tarpusavio ryšių ir remti autonominę kovą. Venesuelos valdžia mėgsta kalbėti apie anarchistų ir Chavezo pasekėjų bendradarbiavimą, bet mes tai garsiai paneigiame, kaip vieną iš vyriausybės užsienyje skelbiamo propagandinio melo elementų. Žmogus, suprantantis, kas esame mes, anarchistai, – tuo netikės. Galbūt esama Chavezo vyriausybės apmokamų veikėjų, kurie vadina save anarchistais ir klaidina liaudį, bet, anarchistų požiūriu, ši vyriausybė yra autoritarinė, korumpuota, militaristinė, paklūstanti tarptautinėms korporacijoms, neįgali patenkinti kolektyvinius reikalavimus ir tinkama tik ideologiniams tauškalams.

Sakoma, kad Venesuelos vyriausybė sukėlusi bendruomenių galios sprogimą, įdiegusi komunų tarybas, komunitarines ir horizontalios plėtros organizacijas, kurios išreiškia liaudies valdžią. Ar anarchistai remia tokias aktyvistų struktūras?

Mes supratome, kad komunų tarybų kūrimasis ir funkcionavimas priklausys nuo lojalumo ir priklausomybės valstybei. Prezidentas turi teisę pritarti arba nepritarti tokių organizacijų kūrimuisi. Yra pavyzdžių, kai judėjimai gauna pinigų iš viršaus, bet esama pasiryžimo kurti tikrą organizaciją iš apačios į viršų, ir tai kai kur vyksta net negavus valdžios palaikymo. Manome, kad legalus, biurokratinis ir finansinis komunų tarybų paklusimas valstybei bus rimta kliūtis autonominiam socialiniam judėjimui. Tas pats pasakytina apie darbininkų tarybas ir kompanijas, per kurias norima iššvaistyti profsąjungų jėgas.

Ar matote aktyvistų judėjimuose potencialo judėti toliau nei Chavezas, ir kaip šiame kontekste atrodo anarchistinė alternatyva?

Mes neturime abejonių dėl Venesuelos socialinių judėjimų potencialo, nes, nepaisant visko, atsiranda gerų ženklų, kad nepriklausomo bei autonominio kelio ir vėl pasiilgta, kad Chavezui ir jo pasekėjams pamažu pabosta manipuliuoti aktyvistų organizacijomis, ir dėl to jie imasi represijų prieš žmones, norinčius, kad jų poreikiai būtų patenkinti. Vis daugiau žmonių areštuojama ir represuojama demonstracijų prieš valdžią metu.
Dėl to, kad anarchistų judėjimas Venesueloje dar yra mažas, nežinomas daugumai žmonių, mūsų galimybės turėti didelę įtaką socialinėse kovose yra ribotos. Bet tai neatima iš mūsų siekio plėtoti tam tikras anarchistines alternatyvas tarp žmonių ir organizacijų, su kuriomis dalijamės žinia ir veiksmu. To pavyzdys būtų 50 laikraščio El Libertario numerių, kuris per dvylika metų savarankiškai išsilaikė, tapo žinomas Venesuelos ir kitų ispanakalbių šalių gyventojams, būdamas visiškai nepriklausomas nuo valstybės kapitalo ir bet kokios kitos represinės galios.

Pagal www.indymedia.org parengė KP

Į viršų